Regina Koženiauskienė: savo svajonių perspektyvoje lietuvių kalbą noriu regėti kaip kultūros kalbą

Kalbininkė, vertėja, profesorė, habilituota daktarė Regina Koženiauskienė daugiausia tyrinėja retoriką, senąją lietuvių raštiją. Parašė veikalus „XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos“, „Retorika: Iškalbos stilistika“, „Juridinė retorika“. Iš lenkų kalbos eilėmis išvertė J. Čečioto „Giesmeles apie senovės lietuvius iki 1434 metų“, „Sodiečio dainas“, S. Daugirdo „Genealogiją, arba Trumpą didžiųjų Lietuvos kunigaikščių ir jų didžių bei narsių žygių aprašymą“, Eugenijaus Renė kūrinių. Parengė kūrinių apie Lietuvą lenkų kalba antologiją „Lietuva, mūsų mieloji motina“, rinkinį anglų kalba apie Martyną Mažvydą. Su kitais autoriais parašė lietuvių kalbos vadovėlių ir kitų mokomųjų knygų vidurinėms mokykloms. 2019 metais jai įteikta A. Kalėdos premija.

Gerbiama profesore, visi apie Jus esami šaltiniai skelbia, kad esate kalbininkė ir vertėja. Kuri sritis Jums arčiau širdies ir kodėl?

Daug metų priklausiau Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedrai ir dabar savo publikacijas skiriu jai, bet vadinti mane tikra kalbininke nėra visai tikslu, nes niekada netyrinėjau kalbos kaip sistemos. Mano dėstytos disciplinos – retorika ir stilistika – yra tarsi slenkstis tarp kalbos ir literatūros ir lygiai taip pat galėtų priklausyti ir kalbos, ir literatūros katedrai, tai rodo ir mano darbų bibliografija. Vadinti mane vertėja jau būtų tiksliau, ypač pastarąjį dešimtmetį esu visa galva pasinėrusi į šią sritį.

Viena Jūsų veiklos sritis – senoji lietuvių raštija. Prie kokių lietuvių raštijos ištakų Jums teko prisiliesti ir kokius senosios raštijos ypatumus pastebėjote?

Į šį klausimą iš dalies padėtų atsakyti pirmosios mano monografijos pavadinimas „XVI – XVIII a. prakalbos ir dedikacijos“ (1990), kurioje teko prisiliesti prie senosios raštijos ištakų, pradedant M. Mažvydu, J. Bretkūnu, M. Daukša, K. Sirvydu, D. Kleinu ir baigiant P. Ruigiu ir K. Milkumi. Visi tie autoriai nusipelnę ir lietuvių kalbai, ir literatūrai, o tos raštijos ypatumas – nedrąsus tų pirmųjų lietuvių autorių perėjimas iš lotynų, lenkų, vokiečių kalbų į mūsų gimtąją kalbą.
Prakalbas ir dedikacijas man teko versti iš minėtų kalbų, dauguma tai eiliuoti tekstai. Vieni iš tų autorių lietuviškų giesmių kūrėjai, kiti – garsūs pamokslininkai, treti – lietuviškų žodynų autoriai. Prie kiekvieno iš jų galima prirašyti garbingą Primo vardo – jie buvo kurioje nors iš tų sričių pirmieji. Didelį džiaugsmą man kėlė vertimo darbas, bet ne mažesnį – tie reti lietuviškų tekstų perlai pirmosiose lietuviškose knygose. Ši monografija tarsi sujungė mano išeitus klasikinės filologijos ir lituanistikos mokslus ir dar pridėjo būtiną gilesnį eiliuotų tekstų vertimo mokslo bei eilėdaros pažinimą.

Po šios monografijos dar prisidėjo XIX a. autorių – mano labai mėgstamų – vertimai. Šiame amžiuje mūsų literatūrinė kalba buvo lenkų, ją netgi vadino nasz język litewski (mūsų lietuvių kalba). Net patys garsiausi valstiečių kilmės lietuvių autoriai tokie kaip Kudirka, Baranauskas, Maironis puikiai eiliavo lenkiškai. O štai aristokratija ir visas bajorų luomas – tik lenkiškai (Prūsų Lietuvoje – vokiškai). Lietuvai atgavus Nepriklausomybę atsivėrė galimybės prabilti lietuviškai ir Lietuvos bajorijai. Jau esu išleidusi ir dar leidykloms įteikusi nemaža „atlietuvintų“ naujų nežinomų vardų (dvarininkų, grafų, baronų), prisikėlusių kartu su atgimstančiais dvarais. Šio luomo autorių kūriniai – neįtikėtinai lietuviški: Lietuvos realijos, netgi vienas kitas įterptas lietuviškas žodis ar posakis, mums savas kraštovaizdis, savas mentalitetas praturtina Lietuvos raštiją, teikia aukštosios kultūros dėmenų. Šių autorių studijos, išsilavinimas Vilniaus (o jį uždarius) Italijos, Lenkijos, Vokietijos, Prancūzijos ir kituose Europos universitetuose juos daro lygius su kaimyninių šalių kūrėjais.

Kaip senoji lietuvių raštija atrodo Europos kontekste? Su kuo ir kokios sąsajos sieja lietuvių senąją raštiją su kaimyninėmis šalimis?

Na iš dalies lyg ir atsakiau į šį klausimą. Turbūt vadinčiau ne lietuvių, o senoji Lietuvos raštija, nes ji buvo kuriama, kaip minėta, ne lietuvių kalba. Tokiu atveju drąsiai sakyčiau: Europos kontekste ji atrodo puikiai. Paminėsiu bent vieną pirmiausia man keliantį pasididžiavimą vardą – tai XVII a. VU profesorius Žygimantas Liauksminas, tikras žemaitis. Jo lotynų kalba parašytas retorikos vadovėlis susilaukė 14 leidimų geriausiuose universitetiniuose Europos miestuose! Taigi iš lietuvio knygos mokėsi, galima sakyti, visa Europa.

Klausiate, su kokiomis šalimis senąją Lietuvos raštiją labiausiai siečiau? Prūsų Lietuva (dar kitaip: Mažoji Lietuva) buvo vokiečių kultūros ir kalbos įtakoje, o LDK pirmiausia siečiau su Lenkija, nes su ja buvome sudarę vieną valstybinį darinį, Abiejų Tautų Respubliką, vadinamąją Žečpospolitą. Ir ryšiai, ir įtakos labai ryškūs.

Daugiatautėje LDK buvo gajus mąstymas „Gente lituanus, natione polonus“. Kokį nacionalinį identitetą formavo toks dualistinis mąstymas?

Taip, toks mąstymas buvo gajus, pats pasakymas tapęs formule. Antra vertus, nors vienijo bendra kalba, tais laikais tam tikra takoskyra visada buvo jaučiama tarp Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Lenkijos Karūnos piliečiai LDK atstovų nevadino lenkais, o tik lietuviais (litwini). Kitaip tariant, tautybė buvo ne tiek nacionalinė, kiek geografinė sąvoka. Kalba nebuvo tautinės tapatybės dalis.

Nemažai darbų skiriate retorikai. Esate išleidusi „Juridinės retorikos pagrindai“, „Retorinė ir stilistinė publicistinių tekstų analizė“, „Iškalbos praktika“. O kas yra ta retorika ir kuo ji mums svarbi?

„Juridinę retoriką“ rašiau teisininkams, kitas dvi jūsų minėtas – žurnalistams, o štai ankstesnė už jas vadinasi „Retorika: iškalbos stilistika“ (1999, 2001), ji susilaukė dviejų leidimų, o šiais metais leidykla sumanė leisti trečiąjį leidimą. Tai bendroji retorika, kurią rašiau humanitarams plačiąja prasme. Retoriką galima vadinti praktiniu lietuvių kalbos vartosenos mokslu, apimančiu daugybę ne tik kalbos, bet ir etikos, etiketo, estetikos, stilistikos, logikos, argumentavimo dalykų. Tai kultūros kalbos mokslas (nepainioju su kalbos kultūra, nors ši, be jokios abejonės, yra neatskiriama retorikos dalis).

Neretai retorika labai dažnai tapatinama su gražbylystę, o gal išties tai vienas ir tas pats? Ir apskritai, ar prie šių gyvenimo tempų belieka aktuali retorika?

Na, su gražbylyste išsilavinę žmonės retorikos mokslo gal jau nebepainioja. Atvirkščiai, mūsų gyvenimo tempai tokie, kad reikia labai gerai išmanyti ir praktiškai įsisavinti šį mokslą. Sprendžiant iš to, kiek daug įvairiausių specializacijų studentų renkasi retorikos kursą, galima manyti, kad su šiuo mokslu jau pasistūmėta į aukštesnį lygmenį ir kad jis yra reikalingas ir aktualus. Ar šiais laikais jūs matėte išsilavinusį pašnekovą, skaitantį iš popierėlio? O aš dar gerai prisimenu, koks vaizdelis buvo sovietiniais laikais. Taigi šio mokslo atgimimas padarė savo darbą.

Esate ir lietuvių kalbos vadovėlių autorė ar bendraautorė. Jūsų manymu, nuo ko labiausiai priklauso mokinių žinios – nuo vadovėlių ar dalyką dėstančio mokytojo?

Tuose vadovėliuose stengiausi populiariai išdėstyti retorikos ir stilistikos pradmenis, įduoti mokiniams raktą į retorinę sėkmę. Tačiau iš savo patirties žinau, kad didžiausią sėkmę mokiniui dovanoja gyvas mokytojo žodis. Tiesą sakant, ir pati neatsisakydavau pakalbėti gimnazijų mokytojams, skaitydavau jiems paskaitų mokytojų kvalifikavimo kursuose.

Ką, kalbėdami ir galvodami apie lietuvių kalbos perspektyvas, turėtume prisiminti dažniausiai?

Nebūkim savo gimtosios kalbos priešai, nederkime jos (čia iš savo varpinės pasakysiu), savo svajonių perspektyvoje ją noriu regėti kaip kultūros kalbą.

Dėkoju už pokalbį.