Grasilda Blažienė: nerimas dėl išnykusių mūsų kalbų gyvas visą laiką ir jis verste verčia mąstyti apie mūsų tos vienintelės kalbos išbuvimą

Lietuvių kalbos instituto mokslo tarybos pirmininkės, Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vadovės prof. habil. dr. Grasildos Blažienės mokslinių tyrimų sritys: prūsų resp. baltų onomastika, prūsistika ir baltistika, lyginamoji kalbotyra, kalbotyros istorija, šiuolaikinės kalbotyros kryptys ir metodai, Mažosios Lietuvos kultūros istorija, senųjų rankraščių paleografinė ir lingvistinė analizė, vertimo teorija ir praktika.
Profesorė nuosekliai tiria senosios prūsų kalbos vietovardžius ir asmenvardžius, užfiksuotus neskelbtuose šaltiniuose – daugiausia lotyniškai ir vokiškai rašytuose Prūsijos hercogystės dokumentuose. Dėl ilgamečio darbo į mokslinę apyvartą pateko nemenkas onomastinių duomenų pluoštas, papildęs žinias apie fragmentiškai paliudytą senąją prūsų kalbą. Savo iniciatyva profesorė subūrė mokslininkų komandą, su kuria pradėjo leisti seriją, pavadintą prūsų kalba Billēmai bhe ersinnimai (Bylojame ir pažįstame).

Gerb. profesore, esate instituto mokslo tarybos pirmininkė. Kokie šiandien svarbiausi instituto darbai ir kokią įtaką instituto veiklai turi globalizacijos procesai?

Klausimas turėtų būti, vis dar esate instituto mokslo tarybos pirmininkė. Artėja nauji Mokslo tarybos rinkimai. Institutas, kaip ir kiekvienas gyvas organizmas, turi nemenkų svajonių ir, žinoma, didelių ambicijų. Svarbiausia itin atsakingai ir kruopščiai dirbti savo mokslinius darbus, kuriais galima būtų didžiuotis, kurie būtų prasmingi dabarčiai ir ateičiai – rašyti knygas, straipsnius, kurti duomenų bazes, drąsiai žengti į Europos ir pasaulio mokslininkų būrį, būti matomiems, skaitomiems. Negalima svajoti, kad atsibusiu tobulais laikais, kurie supras ir suvoks mūsų darbų prasmę. Čia ir dabar turime kurti, ieškoti, pranešti, kad esame tokie patys, kaip ir kitų šalių kalbininkai, lingvistai. O esame tikrai neprastesni, reikalingi ne vien pasaulio indoeuropeistams ir baltistams dėl baltų kalbų unikalumo. Globalizacijos laikais visi pasižymi skirtingais privalumais ir trūkumais. Jeigu vien galvosime, kad esame neskaitlingos, negausios tautos mokslininkai, tai į didelį kelią galime ir neišeiti. Reikia nesitapatinti su kitais, o būti savimi. Važiuoja į Institutą daugelio kraštų mokslininkai ir pamatai, kad jų ieškojimai ir atradimai yra labai panašūs į mūsų. Jų darbo sąlygos, deja, yra kur kas geresnės, valstybės turtingesnės, jau seniai suvokusios, kad švietimas, mokslas yra ateitis. Randasi ir Lietuvoje to suvokimo, tik gal kiek siauresnė, negu svetur, šviesos juosta.

Kiek palanki yra Lietuvos valstybinės kalbos politika lituanistikai ir instituto veiklai? Ką siūlytumėte tobulinti?

Valstybinės kalbos politika… Tokių klausimų net neturėtų kilti. Yra viena valstybinė kalba –lietuvių, yra tautinių mažumų kalbos. Lietuvių kalba kalbėti, perfrazuojant Romualdą Granauską, mums lėmė likimas. Daug kas priklauso nuo žiniasklaidos. Pažvelkite į portaluose korektūros klaidų gausybę. Visi bėgam, skubam, nesvarbus kartais net turinys, o ką jau bekalbėti apie kalbą. Neteko bent man kalbėti su nors vienu politiku, kuris nepalaikytų valstybinės kalbos idėjos. Daugiau aistrų dėl asmenvardžių rašymo. Išmintingi žmonės suvokė ir tebesuvokia humanitarinių institutų reikšmę. Sudėtinga net pagalvoti, kad kada nors nebereikės, tarkim, Lietuvių kalbos instituto. Mes patys turime labiau pasitikėti savimi, suvokiant, kad pasaulis pasikeitė nuo pirmosios lietuviškos knygos, nuo Jono Jablonskio ir Kazimiero Būgos laikų, taip pat nuo Algirdo Sabaliausko laikų, o susidomėjimas jo nedidelės apimties knyga Mes baltai, kuri išleista 1986 metais, neblėsta. Ji išversta į ne vieną užsienio kalbą. Šiomis dienomis kalbininko dukra Danutė Liutkevičienė man padovanojo jos vokišką vertimą, kurio idėjos autorė Frankfurto prie Maino Gėtės universiteto profesorė Jolanta Gelumbeckaitė. Patikslintą ir pataisytą tos knygos leidimą verkiant reikėtų pakartoti ir Lietuvoje. Mokykloms reikia, mokiniams reikia. Mano jauni draugai mokinukai domisi savo kalba, savo gentimi ir baltų kalbomis. Antra vertus, puikiai suvokiame, kad be skaitmeninių technologijų ir kalbos dermės nė žingsnio. Institutas tikrai iš peties darbuojasi ir ta linkme. Mūsų skaitmeniniai ištekliai domina labai daug žmonių visame pasaulyje. Juos galima surasti www.lki.lt. Tobulinti galima iki begalybės krašto, bet nevalia pamiršti, kad gimtajai kalbai negalima skirti namų arešto.

Taip susiklostė, kad vis nepriimamas atnaujintas konstitucinis Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas. Gal taip atsitinka todėl, kad politikai nelabai suvokia šio įstatymo svarbą. Tad kodėl Lietuvai reikalingas toks įstatymas?

Klausimas tiktų politikams. Jie tikrai suvokia, kad lietuvių kalbą reikia ir apkabinti. Viliuosi, kad vieną dieną ateis prašviesėjimas. Įstatymai priimami tam, kad jų būtų laikomasi.

Vadovaujate Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centrui. Papasakokite apie šio centro veiklą?

Negausus mūsų Centras, bet atkaklus ir kūrybingas. Tiriamos baltų kalbos – prūsų, latvių – rašomas itin svarbus veikalas Lietuvos vietovardžių žodynas, etimologinis žodynas, kurio rašymo esmės, deja, vis dar nesuvokia kai kurie mokslo biurokratai. Ekspertuojančiųjų yra vis dar daugiau negu ekspertuojamųjų. Pačius šilčiausius žodžius galima pasakyti apie Žodyno idėjos autorių Aleksandrą Vanagą, pirmuosius rašytojus Vitaliją Maciejauskienę, Mariją Razmukaitę, Laimutį Bilkį, pastarasis sėkmingai tęsia labai nelengvą Žodyno vyriausiojo redaktoriaus darbą. L. Bilkio žodžiais tariant, lengvų darbų su vardynu nėra. Asmenvardžius nuosekliai ir išsamiai tiria Alma Ragauskaitė. Naujomis akimis į vietų vardų radimasi žvelgia Dalia Sviderskienė. Labai originaliai ir itin produktyviai baltų kalbas tiria mūsų Centro darbuotojas Ilja Lemeškinas. Negalima nepaminėti ir Dalios Pakalniškienės, Kazimiero Garšvos, atkakliai tiriančio paribio vardyną. Šaunus mūsų buvęs doktorantas Darius Ivoška, įdėmiai nagrinėjantis istorijos rankraštiniuose ir rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotus baltiškus onimus. O kiek tikimės iš doktoranto Pavelo Skorupos, rašančio disertaciją apie Vilniaus krašto vardyną kognityvinės lingvistikos aspektu. Viliuosi, kad Dalia Kačinaitė-Vrubliauskienė paskelbs savo monografiją apie Lietuvos kalnų, kalvų vardus. Praėjusiais metais Centro kolegos išleido dvi monografijas – Lithuanica aliter (autorius – Ilja Lemeškinas), kolektyvinę monografiją vokiečių kalba Litauische Orts-. Flur- und Gewässernamen (liet. Lietuviški gyvenamųjų vietų vardai, žemėvardžiai ir vandenvardžiai), sudarytojai Grasilda Blažienė ir Laimutis Bilkis, studijas ir straipsnius rašė onomastas ir baltistas Haraldas Bichlmeieris, Dalia Kačianaitė-Vrubliauskienė, Ilona Mickienė, Veronika Adamonytė ir abu sudarytojai. Kaip pabrėžė recenzentai, tai yra Novum, nes aptarti vieno regiono vakarinių pietų aukštaičių vardyno sluoksniai. Knygą išleido garsi onomastinės literatūros leidykla Baar Hamburge. Ji išleista Baltiškų studijų draugijos serijoje ir yra Centro vykdyto projekto, kurį finansavo Lietuvos mokslo taryba, vienas iš rezultatų, nes kalbamojo regiono onimais svariai buvo papildyta Centro atidžiai kuriama Geoinformacinė Lietuvos vietovardžių duomenų bazė. Praėjusiais metais vyko 4 tarptautinė mokslinė Aleksandro Vanago konferencija Tikriniai žodžiai erdvėje ir erdvė tikriniuose žodžiuose, sukvietusi daugelio šalių mokslininkus, iškilius vardyno tyrėjus. Gaila, kad mažta lietuvių vardinininkų gretos. Pasigirdo ir kritikos balsų dėl nemažos dalies pranešimų anglų kalba. Mes į pasaulį taip pat važiuojame skaityti savų pranešimų ne vien baltų kalboms bet anglų, vokiečių, kartais ir rusų. Mano galva, tai neišvengiami procesai. Centro mokslininkai tikrai nėra užsisklendę tarp keturių savųjų kabinetų sienų. Mes sugebame veikti ir už jų. Vietovardžių metų paskaitos, pranešimai, pasvarstymai su visuomene, mokytojais buvo tikrai įspūdingi. Tikrai nesislepiame savyje, o atvira širdimi dalijamės savo žinojimu.

Viena pagrindinių Jūsų veiklos sričių – prūsistika. Esate subūrusi mokslininkų komandą, su kuria pradėjote leisti seriją, pavadintą prūsų kalba „Billēmai bhe ersinnimai“ („Bylojame ir pažįstame“). Kas padeda atkurti kalbą, išnykusią prieš kelis šimtus metų?

Serijos iniciatoriai buvo akademikas Eugenijus Jovaiša ir aš.

Kalbą, išnykusią XVII a. pabaigoje–XVIII amžiaus pradžioje, atkurti vargu ar įmanoma. Bandymų esama. Į juos žiūrėčiau skeptiškai. Reikia tirti tai, kas yra išlikę, iš naujo peržiūrėti jau žinomų tekstų interpretacijas, tirti tikrinius vardus, juos renkant iš rankraštinių Vokiečių ordino šaltinių, saugomų svetur.

Prūsų kalba yra seniausiai paliudyta baltų kalba. O kur dar kuršių kalba, kuršininkų, jotvingių, galindų, sėlių, žiemgalių kalbos. Kartais jos vadinamos ,,mažosiomis“ baltų kalbomis, nes duomenų rasta nedaug. Viliuosi, kad jos kur nors slypi ir laukia tyrėjų atidos. Pacituosiu savo 2015 metais rašytą tekstą:

Baltų kalbų likimas ne visoms buvo palankus. Išnyko kuršių, jotvingių, galindų, sėlių, žiemgalių kalbos, palikusios tik užuominas ir nuotrupas. Išnyko ir seniausia raštiškai paliudyta baltų kalba – prūsų kalba, iki skausmo nagrinėta ir nagrinėjama, nes visos lingvistų kartos randa savo atspirties tašką, aptardamos tą kalbą. Diskutuojama, kaip vadinti prūsų kalbą Kleinkorpussprache, Restsprache ar Trümmersprache (liet. nedidelės apimties korpuso kalba, o korpusas šiuo atveju suprantamas kaip ribotos apimties tekstų, išsireiškimų visuma tinkama kalbos mokslo tyrimams, liekanų kalba, griuvėsių kalba, kurios leksika ir morfologija paliudyti tik labai ribotai). Vartojamas ir terminas Mischsprache (liet. mišri kalba), kuri išsivystė dėl intensyvaus dviejų (rečiau dėl daugiau) gimtųjų kalbų kontakto arba dvikalbystės. Daugokai radosi terminų įvardinti kalbai, išnykusiai, numirusiai todėl, kad tauta, kalbėjusi ta kalba, buvo įtraukta į istorijos verpetą ir mesta į giliausią duburį.
Dėl prūsų kalbos tekstų siūlyčiau skaitytojams pažvelgti į Prūsų kalbos paveldo duomenų bazę, kurios adresas http://www.prusistika.flf.vu.lt/zodynas/prusu-kalba/paminklai. Projekto vadovas VU prūsistas Vytautas Rinkevičius.

Kas rodo prūsų kalbos sąsajas su baltistika, o ne, tarkime, su germanistika, juk daugeliui Prūsija vis dar asocijuojasi vokiečiais?

Liūdnas tas likimas. Vokiečių ordinas nukariavo nespėjusias susivienyti prūsų žemes, o XVI a. jau atsirado ir Prūsijos kunigaikštystė. Su germanistika sietini tik kalbos ir vardyno vokietinimo dalykai, kalbų kontaktų reiškiniai. Mokslo žmonės tai supranta ir ne vien mokslo žmonės. Vladimiras Toporovas labai taikliai ir drąsiai pasakė: ,,Prūsų išnykimas – nuostolis žmonijai ir žmoniškumui.“.

Kuo svarbūs prūsistikos tyrimai baltistikai ir lituanistikai?

Pacituosiu savo Mokytojo akademiko Vytauto Mažiulio žodžius: ,,Be prūsistikos nėra baltistikos, o be baltistikos nėra indoeuropeistikos.“ Taikliau pasakyti neįmanoma.

Tyrinėjate vietovardžius, ar yra išlikusių nepakitusių arba labai mažai pakitusių prūsiškų vietovardžių? Kokie jie. Jei sumanytume pakeliauti prūsiškų vietovardžių vedami, koks būtų mūsų maršrutas?

Vėlgi siūlyčiau pavartyti interneto puslapius ir susirasti Interaktyvų Rytų Prūsijos žemėlapį. Prūsiški vietovardžiai buvo vokietinami ir lenkinami. Mūsų maršrutas būtų labai sudėtingas ir drauge paprastas. Tarkim 1388 metais užrašytas kaimo vardas Pabėčių parapijoje Ankreyn tapo Ankrehnen, dabar Petrovo (Ankrainiai). Jeigu bandytume ieškoti išnykusios vietovės vardo Surwissen, užrašyto tik vieną kartą1400 metais Vargių apskrityje, tai jo tikrai nerastume. Kelionę pradėtume nuo 1255 metais užfiksuoto reikšmingos vietovės vardo Tapiow, vėliau Tapiau, dabar Gvardijsk (Tepliuva) keliautume į 1258 metais užfiksuotą Labegowe, Labegowe moter, vėliau Labiau, dabar Polesk¸ (Labguva). Po to į Karaliaučių, vadinto Tuwangste, Tuwangeste (tiksliau tariant tai buvo prūsų pilis, strategiškai svarbioje vietoje), o 1255 metais jau radosi pilis Kunigisberg, Konigeszberg, karaliaus Otokaro II garbei pavadinta Karaliaus kalnu. Derėtų aplankyti ir Vėluvą, 1258 metais užrašytą kaip Welowe, vėliau Wehlau, dabar Znamensk (Vėluva), pasiektume ir Lenkijos žemes, tarkime Olštyno vaivadijoje esantį Karschaw, užrašytą labai vėlai 1533 metais, vėliau Karschau, dabar Karszewo. O argi galėtume neužsukti į Gdanską Pamario vaivadijoje, kurį vokiečiai vadino Dancigu, lenkai Gdańsk, dėl kurio vardo kilmės vis dar laužomos ietys. 999 metais vietovė pavadinta Gyddanyzc. Prūsiškos vardo kilmės galimybė pateikiama visuose pačių lenkų onomastų rašytuose darbuose. Vardas gali būti siejamas su prūsų gudde ‘krūmynas, krūmai, miškas’. Būtina užsukti ir į Suvalkų krašte esančią Geldapę, susijusią ir su lietuvių raštija. Miestas gavo vardą iš upėvardžio Goldap, užrašyto 1576 metais. Vokiečiai miestą vadino Galdap, lenkai Gołdap.

Beje, ar kai kurie Lietuvoje vykstantys reiškiniai nekelia grėsmės, kad globalizacija gali atnešti ir lietuvių kalbai panašų į prūsų likimą?

Prūsų kalbos ir tautos tragiška lemtis, duotybė ir dalia, likimas ir galėjusi būti ateitis skausmingi ir nerimo kupini klausimai, nes mes nepaliaujame galvoti apie savo gimtąją l i e tu v i ų kalbą, kuria kalbame ir viliamės, kad ja kalbės ir mūsų ateities žmonės. Nerimas dėl išnykusių mūsų kalbų gyvas visą laiką ir jis verste verčia su dideliu rūpesčiu mąstyti apie mūsų tos vienintelės kalbos išbuvimą. Gyvenimas skaudino mus, bet dvasinės galios yra labai tvirtos. Tikiu mūsų tauta.

Ką manote apie šiandieninį lietuvių kalbos prestižą? Kodėl jis mažėja ir ką reikėtų daryti, kad jos neužgožtų anglų kalba?

Prestižo mažėjimas!?. Taigi nuo mūsų visų jis priklauso. Esame priversti vaikytis duonos kąsnio, mokytis kalbų. Kalbų mokėjimas dar niekam nepakenkė. Pati puikiai kalbu žemaitiškai, nes tai mano vaikystės ir viso gyvenimo įprasminimo tarmė. Vis mąstau, veltui niekas nieko neduoda, viskas priklauso nuo mūsų pačių. Kalba mūsų savasties įprasminimas, valstybės gynybinės sienos. Mes buvome drąsūs, viliuosi, kad tebesame. Ne kalbininkai išsaugos kalbos prestižą, o patys kalbantieji mūsų labai skambia, gražia kalba. Vis tebesapnuojame lietuviškai, geriausiai savo mintis reiškiame gimtąja kalba. Mes gebame ginti kaimynų laisvę, drauge ir kalbą, negi nesugebėsime paglostyti gimtojo žodžio.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/laima-kalediene-mes-gyvename-jau-kitokioje-visuomeneje-nei-buvusios-jono-jabonskio-juozo-balcikonio-ar-kazio-ulvydo-laikais
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/albina-auksoriute-labai-svarbu-kad-lietuviu-kalba-butu-vartojama-ir-viesajame-valstybes-gyvenime-ir-mokslo-pasaulyje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/irena-kruopiene-kelti-kalbos-prestiza-reiketu-pradeti-nuo-pagarbos-sau
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/irena-smetoniene-kalba-gyvena-normalu-gyvenima-kuriame-yra-visokiu-spalvu-ir-atspalviu

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/laimutis-bilkis-kaip-sake-didysis-vietovardziu-tyrejas-kazimieras-buga-vietu-vardais–kalba-pati-zeme
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/aurelija-griteniene-koks-zmogus-yra-grazus-%E2%80%9Elietuviu-kalbos-zodyne%E2%80%9C-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lina-muriniene-pats-vezdas-kalbos-taisyklingumui-puoseleti-%E2%80%93-niekas-kitas-kaip-anomalija
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kazimieras-garsva-asmenvardziu-rasymas-nelietuviskai-dokumentuose-yra-spekuliacija-gramatika-istatymais-realia-padetimi
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/valstybines-lietuviu-kalbos-komisijos-pirmininko-pareiskimas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/apie-jonines-kalbiniu-atzvilgiu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vilija-dailidiene-jeigu-zmogus-gimtaja-kalba-neranda-savo-mintims-raiskos-tai-gal-tos-mintys-ne-nesusiformavusios
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rita-miliunaite-semdamiesi-stiprybes-is-praeities-saugokime-proteviu-mums-dovanota-sielos-ugni

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-venckute-slypi-ne-tik-pavojus-prarasti-dali-savo-zodyno-paveldo-bet-gali-sunykti-kai-kurie-funkciniai-stiliai