NAUJIENOS
Vilnių papuoš 12 naujų meninių akcentų

Regina Venckutė: slypi ne tik pavojus prarasti dalį savo žodyno paveldo, bet gali sunykti kai kurie funkciniai stiliai

Kategorija:

Miestas:
Lietuvos kalbininkė, docentė, humanitarinių mokslų daktarė Regina Venckutė – lietuvių kalbos ir lietuvių kalbotyros istorijos tyrinėtoja. Apie tai ir kalbos kultūrą yra paskelbusi nemažai mokslinių straipsnių. Ji yra Frydricho Kuršaičio „Lietuvių kalbos gramatikos 1876“ vertimo iš vokiečių į lietuvių kalbą mokslinė redaktorė (2013), „Pasaulio vietovardžių“ žodyno Azijos tomų (2012 ir 2014) redakcinės tarybos narė.
Šiandien su dr. Regina Venckute kalbamės ne tik apie lietuvių kalbos istoriją, bet ir bendrinei lietuvių kalbai kylančias grėsmes.

Lietuvių kalba – tai tarsi dvi puses turintis medalis. Viena jo pusė – pasididžiavimą keliantis faktas, kad ji yra viena seniausių kalbų, kita – senieji Lietuvos dokumentai surašyti, naudojant kitų kalbų rašmenis. Viena Jūsų tyrinėjamų sričių yra lietuvių kalbos istorija.  Tad kur ir kuo ji prasideda?

Trumpiausias atsakymas galėtų būti  – neatmenamoje senų senovėje, kaip ir bet kurios kitos pasaulio kalbos, kuri, perduodama iš kartos į kartą ir atliepdama ja kalbančių žmonių poreikius, formuojasi, kinta ir gyvuoja daugybę šimtmečių. Naudodamasi proga norėčiau pasakyti, kad dažno lietuvio išdidžiai kartojamas teiginys, jog mūsų kalba esanti seniausia ar viena seniausių, nėra tikslus, o be to, ir klaidinantis. Juk sakydami sena, seniausia, nusakome kalbos „amžių“ (senumą), bet šiuo atžvilgiu visas kalbas turime laikyti senomis, nes visų jų ištakos glūdi kurios nors kalbų šeimos prokalbėje, tarkim, indoeuropiečių, altajiečių ar uraliečių. Kitaip kalbas vertiname žiūrėdami, kiek jos yra nutolusios nuo savo senovinio iš prokalbės paveldėto pagrindo, nes kalbos kinta anaiptol netolygiai – vienos greičiau, kitos lėčiau. Todėl nereikėtų paraidžiui suprasti kone sparnuotu tapusio Antuano Mejė (Meillet) posakio „Tas, kuris nori išgirsti, kaip kalbėjo mūsų proseneliai, turi atvažiuoti pasiklausyti, kaip kalba lietuvis valstietis“.

Taip sakydamas Mejė atkreipė dėmesį ne į lietuvių kalbos „senumą“, bet į tą išskirtinę jos savybę, kad tarp gyvųjų šių dienų indoeuropiečių kalbų ji geriausiai išlaikė daug iš seniausių laikų paveldėtų archajiškų savo fonetinės ir gramatinės sandaros ypatybių ir žodyno elementų, kurie kitose greičiau kitusiose giminingose kalbose yra arba taip smarkiai pasikeitę, kad sunkiai beatpažįstami, arba visai išnykę. Pavyzdžiui, žinome, kad indoeuropiečių kalbos turi bendrą iš prokalbės paveldėtą vilko pavadinimą: lietuvių vilkas, latvių vilks, rusų волк, lenkų wilk, čekų vlk, vokiečių Wolf, anglų wolf, norvegų ulv, albanų ulk, mirusių kalbų – prūsų wilkis, senovės graikų λύκος, sanskrito vrkas, lotynų lupus. Turbūt ir plika akimi lengva pamatyti, kad tik lietuvių kalba išlaikė nė kiek nesutrumpėjusią šio seno žodžio galūnę -as, o visose kitose kalbose, išskyrus mirusias, ji arba maksimaliai sutrumpėjo, kaip latvių vilks, arba visai išnyko, kaip lenkų wilk, albanų ulk ir kt. Garsinius šio labai seno žodžio šaknies ir galūnės skirtumus nesunku paaiškinti pagal atskirose kalbose ar kalbų grupėse veikusius istorinio garsų kitimo dėsnius.

Bet kurios kalbos istoriją turime suvokti kaip nenutrūkstamą ilgaamžės ir sudėtingos raidos procesą, nes pirminį savo pamatą ji paveldi iš prokalbės, kuri laikui bėgant nuolatos ir  nepaliaujamai kinta ir ilgainiui suskyla į teritorines atšakas – tarmių junginius ar atskiras tarmes (tarpines prokalbes). Jos, savo ruožtu, irgi lėčiau ar greičiau kinta, viena nuo kitos tolsta, bet gali ir suartėti ir t. t. Indoeuropiečių prokalbės skilimą, vykusį greičiausiai IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą, o gal net ir kiek anksčiau, lėmė sudėtingi migracijos procesai – indoeuropiečių plitimas į didesnes teritorijas, maišymasis su kitakalbiais tų vietų gyventojais, gyvenimo būdo ir sąlygų pokyčiai bei kitos įvairios priežastys. Dėl to ir dabartinės lietuvių kalbos evoliuciją derėtų įsivaizduoti kaip nepertraukiamą chronologinę liniją: indoeuropiečių prokalbė (ide. tarmės) → baltų prokalbė (baltų tarmės) → rytų baltų prokalbė (rytų baltų tarmės) → pralietuvių kalba (nuo šiaurinių rytų baltų tarmių VII a. atsiskyrusi ir vien šnekamąja savo forma gyvavusi lietuvių kalba) →  lietuvių kalba (XVI–XIX a. raštų kalba, tarmės bei dabartinė šnekamoji ir rašomoji bendrinė kalba).

Savos rašto sistemos (rašmenų), kokia naudojosi senovės indai ar graikai, palikę labai senus, kelis šimtmečius prieš mūsų erą siekiančius rašytinius savo kalbos paminklus, mūsų protėviai baltai nebuvo susikūrę, bent jau nėra aiškių neginčijamų įrodymų, kad tokią būtų turėję. Kai apie XIII amžiaus pradžią kūrėsi ir ėmė kilti Lietuvos valstybė, lietuviai dar tebebuvo pagonys ir savo rašto, kuris kitur Europoje paprastai rasdavosi kartu su krikščionybe, neturėjo. Kadangi anuomet Vakarų Europoje oficialia valstybės raštinių kalba visuotinai buvo pripažinta lotynų kalba, Lietuvos valdovai į Vakarų šalis ir Romos popiežiui siuntė lotyniškai surašytus raštus, o Ordinui siunčiami raštai būdavo rašomi ir vokiečių kalba. Lietuvos valstybei plečiantis į Rytus, prie jos prijungtų rytinių slavų žemių reikalams tvarkyti parankesnė nei lotynų ar vokiečių buvo rašomoji kanceliarinė slavų kalba – ir dėl to, kad ji buvo lengviau ar bent pusėtinai suprantama rytinių slavų tarmėmis kalbančiai tų žemių gyventojų daugumai, ir dėl to, kad prie cerkvių ir vienuolynų buvo nemaža raštą mokančių asmenų, kurių paslaugomis buvo paprasčiau ir lengviau pasinaudoti.

Dėl taip susiklosčiusių istorinių aplinkybių Lietuvos valstybės kanceliarijoje rašomosios kalbos paskirtį anuomet įgijo ne lietuvių, bet kitos kalbos, kurios jau turėjo labai seną (kaip lotynų) ar jaunesnę (kaip vokiečių ir slavų) savo rašytinę tradiciją. Suprantama, tai nereiškia, kad valstybės gyvenime lietuvių kalba tada buvo nustumta į pašalį – kaip šnekamoji, ji buvo plačiai vartojama svarstant valstybės reikalus, lietuviškai kalbėjo ir didieji kunigaikščiai, ir etninių lietuvių žemių gyventojai.
Kodėl ir po Lietuvos krikšto lietuvių kalba kurį laiką dar neturėjo savo rašomosios formos, kada pagaliau ją įgijo, kaip formavosi rašomoji ir šnekamoji bendrinė kalba, – atsakymų į šiuos klausimus reikia ieškoti vėlesnėje sudėtingoje ir nelengvoje Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorijoje.    
 
Kokie ryškiausi lietuvių kalbos raidos etapai ir su kuo jie susiję?

Visą ilgaamžę mūsų kalbos evoliuciją nuo pat tolimiausių jos ištakų iki šiandien apytikriai būtų galima suskirstyti į tam tikrus laikotarpius pagal ankstesniame atsakyme minėtą santykinę chronologinę liniją. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad rašytiniai tekstai fiksuoja ir objektyviai paliudija kalbos ypatybes tokias, kokios jos yra tekstų sukūrimo metu, lietuvių kalbos istorijoje įprasta skirti ikirašytinę ir rašytinę jos gyvavimo epochą. Tiriant ir vieną, ir kitą, atskaitos taškas yra dabartinė lietuvių kalba su savo tarmėmis, kitaip sakant, iš dabarties skverbiamasi gilyn į praeitį. Lyginant per visą rašomosios kalbos vartojimo laiką skirtingu metu sukurtus ir užrašytus lietuviškus tekstus,  lengviau atsekti, kiek kalba yra pakitusi nuo pirmųjų raštų iki dabar, tačiau aiškinantis niekaip materialiai nepaliudytas ikirašytinio laikotarpio šnekamosios kalbos ypatybes, tenka jas su didesniu ar mažesniu tikslumu rekonstruoti – tada turime remtis ne tik vadinamąja vidine rekonstrukcija – dabartinėje kalboje, tarmėse ir senuosiuose raštuose turimų faktų sugretinimu, bet ir išoriniu lyginimu su gyvosiomis ir mirusiomis indoeuropiečių kalbomis, kartais ir su kai kuriomis negiminingomis kalbomis, su kuriomis būta senų ar naujesnių kontaktų. Be to, vien lingvistinės analizės prasiskverbti pro tirštus laiko klodus gali ir neužtekti: dažnai tenka remtis istorijos šaltiniais, archeologijos, etnografijos ir įvairiais kitais papildomais duomenimis, ypač tada, kai siekiama nustatyti baltų teritorinį paplitimą arba galimo substrato – buvusių kontaktų su giminingomis ir negiminingomis kalbomis paliktus pėdsakus.
 
Viena jūsų veiklos sričių – finougristika. Kai lietuvių kalba lyginama su baltų kalbomis ar kitomis indoeuropiečių kalbomis, lyg ir viskas aišku, bet ką lituanistikai suteikia lietuvių kalbos lyginimas su ugrų-finų kalbomis? Kokius lietuvių kalbos istorijos faktus toks lyginimas atskleidžia?

Ne visos uraliečių šeimai priklausančios ugrų ir finų kalbos yra vienodai svarbios baltų kalbų istorijai, nes nei su ugrais (vengrų ir chantų bei mansių protėviais), nei su Permės finais (komių, permiečių ir udmurtų protėviais) baltai vargu ar kada nors buvo gyvenę kaimynystėje ar bent jau kuriuo nors metu artimiau su jais susidūrę. Net ir su Volgos finais (mordvių ir marių protėviais) kontaktai nebuvo ilgalaikiai, nors jų ir būta, kai tolimoje senovėje baltai gyveno plačiai pasklidę gana didelėje centrinės ir rytų Europos teritorijoje. Glaudžiausi ir labai seni ryšiai baltus sieja tik su Baltijos finų (suomių, estų, karelų, vepsių, ingrų, lyvių) protėviais, nes kai kurie dabartinių lietuvių ir latvių bei Baltijos finų kalbų faktai, taip pat archeologijos duomenys leidžia manyti, kad ir vienų, ir kitų protėviai nuo seno gyveno pramaišiui šalia vieni kitų abipus Suomijos įlankos: šiaurinėse jos pakrantėse ir į rytus nuo jų, kur finų koncentracija buvo didesnė, finai asimiliavo baltus, o pietinėse pakrantėse, ypač dabartinėje Latvijos ir Lietuvos teritorijoje, baltai asimiliavo finus.

 Iki XX a. vidurio buvo manoma, kad Baltijos jūros baseine indoeuropiečiai, tarp jų ir baltai, apsigyvenę anksčiau už finus, tačiau gana toli į rytus ir pietus nuo Suomijos įlankos paplitę finų kilmės vietovardžiai (pavyzdžiui, Latvijos upių vardai Jugla, Sude, vietovės pavadinimas Matkule ir kt., Lietuvos ežero ir upės vardai Suojys, Suoja) ir archeologijos duomenys rodo buvus atvirkščiai: finų protėviai, su kuriais siejama dantytosios-duobėtosios, arba šukinės, keramikos kultūra, čia gyveno jau IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą, o indoeuropiečiai (baltai, germanai ir slavai) atsikėlė visu tūkstantmečiu vėliau ir atnešė į čia virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūrą. Ji ėmė kryžiuotis su ankstesne dantytosios-duobėtosios keramikos kultūra ir sukėlė staigų jos lūžį. Anksčiau buvę medžiotojai ir žvejai, finai perėmė atėjūnų sėslų gyvenimo būdą, perėjo prie žemdirbystės ir gyvulių auginimo. Taip manyti leidžia iš baltų bei vėlesnės rytų baltų prokalbės į Baltijos finų ankstyvąją ir vėlyvąją prokalbę patekę senieji baltiški skoliniai, iki šiol išlikę dabartinėse Baltijos finų kalbose. Pavyzdžiui, tokie seni baltizmai yra suomių kalbos hanhi „žąsis“, heinä „šienas, žolė“, herne „žirnis“, kirves „kirvis“, ratas „ratas“, seinä „siena“, sisar „sesuo“, tyhjä „tuščias“, villa „vilna“ ir kt. (iš viso jų priskaičiuojama apie du šimtus). Estų kalboje, be senųjų baltiškų skolinių, patekusių iš baltų arba rytų baltų prokalbės, randama ir gerokai vėlesnių, perimtų tiesiogiai iš latvių kalbos. Tiesioginių skolinių iš lietuvių kalbos Baltijos finų kalbos neturi.

Senieji Baltijos finų kalbų baltizmai lietuvių ir latvių kalbų istorijai yra reikšmingi tuo, kad juose tarsi užkonservuoti išliko kai kurie baltų prokalbės garsai ir dabar galime aiškiai pamatyti, kaip jie pakito, baltų prokalbei suskilus į vakarų ir rytų baltų tarmes. Pavyzdžiui, bendrabaltiškasis dvibalsis ei, kurį matome suomių kalbos žodžiuose heinä „šienas, žolė“, seinä „siena“, seiväs, kilm. seipään „stiebas, stulpas“, patvirtina, kad šis dvibalsis rytų baltų tarmėse, iš kurių formavosi dabartinės lietuvių ir latvių kalbos, pakito į ie.

Glaudūs senos kaimynystės ryšiai su Baltijos finais yra gana lemtingai paveikę rytų baltų prokalbės šiaurinių ir pietinių tarmių raidą: dėl gana stiprios finų įtakos šiaurinės tarmės ėmė tolti nuo pietinių, iš jų formavosi latgalių (latvių), sėlių, žiemgalių  ir kuršių kalbos, o iš pietinių – lietuvių kalba. Kadangi rytų baltai asimiliavo finus, iš šiaurinių tarmių susiformavusioje latvių kalboje, kuri neišnyko ir iki šiol išliko gyva, aptinkama nemažai įvairių finų substrato pėdsakų: Latvijoje gausu finiškos kilmės vandenvardžių ir senesnių bei naujesnių finiškų skolinių, tarkim, māja „namas“ (plg. estų maja), puika „berniukas, vaikiščias“ (plg. estų poeg, suomių poika), sēne „grybas“ (plg. estų seen, suomių sieni) ir kt., taip pat manoma, kad latvių kalbos pastovus kirtis pirmajame žodžio skiemenyje įsitvirtino dėl finų takos. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje, kur finų koncentracija, matyt, buvo mažesnė, jų pėdsakų kur kas mažiau: rasta apie 30 vandenvardžių (ne visų jų finiška kilmė tvirtai įrodyta), senų finiškų skolinių lietuvių kalboje taip pat aptikta vos keletas ir dėl tų pačių kilmės nesutariama – burė (estų ir suomių purje), laivas (lyvių lōja, suomių laiva), kadagys, tarm. kadugys (lyvių gadag, estų kadakas, suomių kataja) vieni kalbininkai laiko lietuvių kalbos finizmais, kiti, atvirkščiai, mano, kad šie žodžiai gali būti Baltijos finų senieji baltiški skoliniai.
Ryškiausiu finų įtakos pėdsaku, pasiekusiu lietuvių kalbą per išnykusias kuršių ir kitas iš šiaurinių rytų baltų prokalbės tarmių susiformavusias kalbas, laikomas kirčio atitraukimas į žodžio pradžią šiaurės žemaičių ir kai kuriose šiaurinio Lietuvos pakraščio aukštaičių tarmėse.  

Beje, kelerius metus dėstėte lietuvių kalbą Helsinkio universitete. Pasaulyje yra nemažai universitetų, kuriuose mokoma lietuvių kalbos. Kodėl pasauliui prireikė mokytis mažos tautos kalbos, kuria kalba vos keli milijonai žmonių?

Pasaulio kultūrai pažinti svarbios visos kalbos, nepaisant jomis kalbančiųjų skaičiaus, nes bet kurioje kalboje yra atspindėta ir išsaugota ilgaamžė ir unikali ja kalbančios tautos patirtis.

Kitataučiai mokytis mūsų kalbos pradėjo XIX amžiuje. Dėl savo jau tada žinomo archajiškumo lietuvių kalba daugiausia domino  indoeuropiečių kalbų istorijos tyrėjus. Turėdami aiškų mokslinį interesą ir norėdami jos pramokti, nemaža žymių to meto kalbininkų – Augustas Šleicheris (Schleicher), Augustas Leskynas (Leskien), Adalbertas Becenbergeris (Bezzenberger) ir kt. – lankydavosi Mažojoje (Prūsų) Lietuvoje, o apsilankę ir pamatę, kad čia gyvenantys lietuviai sparčiai vokietinami, stengėsi kuo daugiau užrašyti tautosakos ir šnekamosios kalbos tekstų, nes buvo susidarę įspūdį, kad lietuvių kalba nyksta ir XX a. jos gali visai nelikti. Laimei, tos niūrios pranašystės neišsipildė, nenutrūko ir lietuvių kalbos mokymosi tradicija – XX a.  pirmojoje pusėje ji buvo dėstoma Leipcigo, Kopenhagos ir kituose Europos universitetuose, turėjusiuose stiprias lyginamosios kalbotyros katedras. Vis dėlto laisvai kalbėti ir rašyti lietuviškai galinčių mokslininkų tada buvo vienetai, nes lietuvių kalba buvo dėstoma pasyviam tikslui – skaityti ir suprasti lietuviškus tekstus.

Šiandien lietuvių kalbos mokymosi paskatos yra kur kas įvairesnės. Kalbos mokslui ji svarbi jau nebe vien tik kaip indoeuropiečių kalbų lyginamojo istorinio, bet ir kaip daug platesnio – tipologinio – pasaulio kalbų tyrimo objektas. Mokslinis interesas jos mokytis niekur nedingo, o šalia jo atsirado ir kitokių gana įvairių motyvų. Kultūrinių, ekonominių, politinių  ryšių su Lietuva intensyvėjimas skatina domėjimąsi jos istorija, kultūra, literatūra, apskritai šiuolaikiniu Lietuvos gyvenimu ir kartu daugėja žmonių, norinčių ne tik pramokti, bet ir gerai praktiškai išmokti lietuvių kalbą. Galimybės jos mokytis dabar išties puikios – teorinius ir praktinius lietuvių kalbos kursus gali pasiūlyti ne tik Lietuvos, bet ir daug kitų Europos, Amerikos ir Azijos universitetų. Juose lietuvių kalbą dažniausiai dėsto kvalifikuoti dėstytojai lietuviai. Helsinkio universitetas, kuriame man teko dirbti šešerius metus, gali būti gražus pavyzdys, kaip iš pasirenkamojo praktinio lietuvių kalbos kurso ilgainiui išaugo atskira baltistikos – lietuvių ir latvių kalbų – studijų programa.

Pastaruoju metu virtualioje erdvėje randama informacijos apie pasaulio prokalbę ir nemažai yra išgirstančių kompiuterinės programos atkurtuose garsuose lietuviškus žodžius. Ar, Jūsų manymu, mūsų kalba gali  pretenduoti į pasaulio kalbų motinos statusą?

Į tokį statusą negali pretenduoti nė viena iš daugybės žinomų pasaulio kalbų – nei gyvoji, kaip tarkim, baskų ar lietuvių, nei išnykusi ir palikusi labai senų dantiraštinių XVIII a. prieš mūsų erą siekiančių savo paminklų, kaip indoeuropiečių hetitų ir afrazijiečių šeimos semitų šakai priklausanti akadų kalba. Visos istoriškai paliudytos kalbos yra prieš tūkstančius metų išnykusių savo prokalbių palikuonės, o pasaulio kalbų motina galėtume vadinti nebent pirmykštę žmogaus, kaip mąstančios ir kalbančios būtybės (homo sapiens et loquens), kalbą, apie kurios atsiradimą ir formavimąsi mažai ką žinome. Nežinome, nei kaip atskiri artikuliuoti garsai būdavo jungiami į tam tikras su reikšme susietas sekas (žodžius), nei kodėl kuri nors garsų seka įgijo būtent šią, o ne kokią kitą reikšmę, nežinome ir to, ar pirmykštės kalbos žodžiai buvo kaitomi, ar išvis nekaitomi, kaip jie būdavo susiejami į rišlų pranešimą (sakinį).

Kas kita yra bandyti kuo giliau prasiskverbti į pasaulio kalbų įvairovės susidarymo paslaptis. Tam duomenų teikia atskirų geriau ar menkiau ištirtų kalbų šeimų rekonstruotų prokalbių palyginimas. Jose aptikti panašios reikšmės ir fonetinės sudėties žodžių archetipai bei – daug rečiau – kai kurie gramatinės sandaros reiškiniai paprastai laikomi tomis prokalbėmis kalbėjusių žmonių itin senų ryšių padariniu. XX a. pradžioje ir vėliau buvo iškelta įvairių hipotezių, pavyzdžiui, kad kelios skirtingos prokalbės kitados galėjusios sudaryti vieną junginį, o jis davęs pradžią labai didelei kalbų šeimai, kurios palikuonėmis galėtų būti indoeuropiečių, uraliečių, altajiečių, kartvelų, dravidų ir semitų kalbos (nostratinių kalbų šeimos hipotezė).

Kiek patikimai, Jūsų nuomone, galima rekonstruoti indoeuropiečių prokalbę?

Kadangi indoeuropiečių kalbos turi labai senų savo rašytinių paminklų ir dėl to jų istorija yra gana gerai ištirta, indoeuropiečių prokalbės fonetinės ir gramatinės sandaros elementus bei tam tikrą bazinės leksikos (žodyno) dalį dabar galima palyginti patikimai rekonstruoti, tačiau nereikia pamiršti, kad tarp prokalbės ir bet kurios iš jos išriedėjusios, realiai tebeegzistuojančios ar rašytiniais paminklais paliudytos, bet nustojusios egzistuoti kalbos negalima dėti lygybės ženklo. Rekonstruoti garsai (fonemos), žodžių šaknys, žodžių kaitymo ir žodžių darybos gramatinės morfemos yra lingvistinės analizės metodais atkurti archetipai, o indoeuropiečių prokalbė, kaip apibendrinta rekonstruotų archetipų sistema, yra išnykusios kalbos konstruktas, tam tikras abstraktus jos modelis, o ne reali kalba, kuria galėtume kurti įvairius rišlius tekstus. Mėginimai sukurti rišlų tekstą nebuvo sėkmingi:  XIX a. Augustas Šleicheris buvo parašęs trumpą pasakėčią „Avis ir arkliai“ (Avis akvasas ka) savo paties rekonstruota „indoeuropiečių prokalbe“, bet jo pasakėčia, deja, skambėjo taip, lyg būtų parašyta senovės indų kalba – sanskritu (mat Šleicheris ir ne vienas jo amžininkas sanskritą buvo linkę laikyti savotišku indoeuropiečių prokalbės etalonu).
Mėginimų atkurti indoeuropiečių prokalbę, kaip realią kalbą, buvo atsisakyta, nuo XX a. pradžios įsitvirtinus socialinės ir semiotinės (ženklinės) kalbos prigimties teorijoms, bet rekonstruotu abstrakčiu jos modeliu plačiai remiamasi tiriant ir aprašant iš indoeuropiečių prokalbės išriedėjusių atskirų kalbų istoriją.      

Nuo praeities šiek tiek atsigręžkime į šiandieninę lietuvių kalbos padėtį. Kokioje padėtyje ji yra atsidūrusi palyginti su ankstesniais laikais? Kokius pavojus lietuvių kalbai įžvelgiate šiuolaikinėje visuomenėje ir kaip reikėtų ją nuo jų apsaugoti?

Palyginti su ankstesniais, nelabai tolimais laikais šiandien lietuvių kalbos padėtis visuomenėje atrodo tvirta ir apsaugota įstatymais. Kaip valstybinė Lietuvos Respublikos kalba, ji turi būti ir yra vartojama visose gyvenimo srityse, o Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, įgijo ir oficialų vienõs iš Europos Sąjungos kalbų statusą. Todėl kokie nors dideli išoriniai pavojai jai tarsi ir neturėtų grėsti.

Vis dėlto neįžvelgti jokių dabar lietuvių kalbos vartosenoje pastebimų ir susimąstyti verčiančių reiškinių būtų tolygu norėti užsimerkti ir nieko nematyti. Juk ne veltui visuomenėje senokai sklando kažkieno paleistas posakis „Anksčiau rusenome, o dabar anglėjame“. Vadinasi, tikrai jaučiama, jog mūsų kalbos vartosenoje atsiranda nepageidautinų tendencijų, kurios laikui bėgant gali pasirodyti esančios pavojingos ne tiek pačiam jos gyvavimui (egzistencijai), kiek mūsų žodyno ir gramatinės sistemos savitumui ir natūraliai raidai. Savo gimtosios kalbos unikalumu pasitaikius progai mielai pasididžiuojame, bet ne visada gebame „už jį pastovėti“, anot šio iš anų rusenimo laikų perimto ir, deja, iki šiol gajaus posakio. Šiandien jį girdime ne tik iš vyresnių, bet ir jaunų lietuvių lūpų, o juk jie sakosi nemokantys rusų kalbos – svetimybei kažkada įleidus šaknis, vėliau nelengva ją išrauti. Gaila, bet daug kam atrodo – anokia čia bėda: sakom už save pastovėti (= už save pakovoti, t. y. atsilaikyti, apsiginti), pakišti kiaulę (= iškrėsti, padaryti kiaulystę /šunybę), arba turėjom gerą laiką (= puikiai, linksmai, gerai praleidome / leidome laiką), mus supranta, tai kas negerai? Tačiau taip manantys pamiršta, kad kiekviena kalba turi savus per amžius susiklosčiusius raiškos būdus, kurie nuo kitų kalbų visada mažiau arba ir gana ryškiai skiriasi. Perduodami iš kartos į kartą, jie yra kalbos savitumo ir stiprios svetimų kalbų įtakos netrikdomos, savaiminės jos raidos pagrindas. Ne pačios savaime rusų ir anglų kalba kaltos, kad jas mėgdžiojame ir be jokio ypatingo reikalo griebiamės iš jų nusižiūrėtų posakių ir žodžių, tarsi lietuvių kalba nebūtų pajėgi to paties išreikšti savaip ir neturėtų per akis savų posakių ir žodžių, nė kiek neprastesnių už nusižiūrėtuosius. Iš kur tas mūsų žodyno ir frazeologijos savitumą ardantis neatsparumas svetimoms įtakoms? Jo priežastis, matyt, glūdi savimonėje, nes vis dar sunkiai tebesivaduojame iš miglotų menkavertiškumo kompleksų.
 
Savimonėje slypi ne tik pavojus be saiko skolinantis iš kitų kalbų žodžius ir frazeologiją prarasti dalį savo žodyno paveldo, bet ir kitas, ne menkesnis, dėl kurio laikui bėgant gali sunykti kai kurie funkciniai stiliai, ypač dalykinis, mokslinis ir kanceliarinis, jei manysime, kad mokslinius straipsnius, knygas ir pranešimus bei įvairius aktus, ataskaitas ir suvestines praktiškiau ir paprasčiau rašyti ne lietuviškai, bet angliškai – taip jie greičiau pasieksią platesnę lietuviškai neskaitančią auditoriją. Svetur studijas baigusiems, žinoma, gali būti tikrai lengviau apie savo srities dalykus ir rašyti, ir kalbėti angliškai, nes jie yra pripratę prie angliškų specialiųjų terminų, be to, kai kurių terminų lietuviškų atitikmenų kol kas gali ir nebūti. Tačiau kas kitas, jeigu ne patys savo srities profesionalai kartu su kalbininkais terminologais turėtų juos kurti? Tada nereikėtų teisintis, kad štai angliškai sakoma taip, o kaip reikėtų lietuviškai, nežinau. Be savos, pačių sukurtos terminijos daugelyje intelektinės veiklos sričių lietuvių kalba jose po kurio laiko tikriausiai taptų šalutine, o kai kurie jos funkciniai stiliai netektų galimybės natūraliai plėtotis.
Šiandien daug kam (ir ne vien Lietuvoje) ima apgaulingai atrodyti, kad pasaulis sparčiai artėja prie vienos, tarptautiniam bendravimui pasirinktos kalbos visuotinio įsivyravimo, o gimtoji kalba tarsi tampa šalutine, mažiau dėmesio verta: su ja toli nenuvažiuosi ir ne taip jau svarbu rūpintis jos funkcinių stilių raida, raštingumo ugdymu, bendrinės kalbos normų sklaida, taisyklinga vartosena viešajame gyvenime ir kitais panašiais reikalais.

Nenorėčiau būti neteisingai suprasta: be jokios abejonės, tiek anglų, tiek kitų kalbų mokėjimas mūsų dienomis būtinas kaip oras. Kalbų mokėjimas padeda susigaudyti didžiuliame šiuolaikinės informacijos sraute, juo naudotis ir laisvai tiesiogiai bendrauti ar bent elementariai susikalbėti su kitataučiais. Tačiau nederėtų pamiršti, kad gimtoji kalba kiekvienam, kad ir kiek daug svetimų kalbų jis mokėtų, yra brangiausia nuo pat vaikystės gauta dovana – per jos akinius mes žvelgiame į aplinkinį pasaulį, ji glaudžiausiai susijusi su mūsų mąstymu ir tikrai verta būti puoselėjama, kad ne tik neprarastų per amžius susiklosčiusių savo unikalių savybių, bet ir atitiktų dabar labai greit kintančius visuomenės poreikius ir būtų tinkama vartoti visose jos veiklos srityse.
 
Pastaruoju metu bendrinėje kalboje atsiranda nelietuviškų žodžių, kaip renovuoti, lokalizuoti, adaptuoti ir panašiai, nors jiems tikrai galima surasti lietuviškų atitikmenų. Ar tai laiko padiktuota yda, ar kalbos pokytis, susijęs su globalizacijos procesais?

Jeigu gyventume aklinai nuo visko užsidarę ir mūsų nepasiektų jokios plačiajame pasaulyje nuolatos atsirandančios mokslo, technikos ir kultūros naujovės, skolintis žodžių neprireiktų – nėra naujovės, nėra ir poreikio ją pavadinti. Bet taip gyvenama gal tik pasakose ir tai vargu, todėl  tikrai nerasime nė vienos pasaulio kalbos, kurios žodyne visai nebūtų iš kitų kalbų perimtų ir prie savo fonetinės ir gramatinės sistemos priderintų svetimos kilmės žodžių (žinoma, kad skolinių yra turėjusi ir indoeuropiečių prokalbė). Kitas klausimas, ar visada turime eiti lengviausiu keliu ir būtinai skolintis, nes reikalingų naujų žodžių galime susidaryti pasinaudoję vidinėmis savo pačių kalbos išgalėmis. Lietuvių kalbos istorijoje gausu pavyzdžių, kaip kitados kurį laiką vartotą skolinį pakeitė pagal mūsų kalbos sistemoje egzistuojančius žodžių darybos modelius sudarytas savas:  senųjų raštų grieką išstūmė nuodėmė, visai nesenų laikų basanoškes ir samosvaląbasutės ir savivartis, o šiandien prezentaciją ir printerį turbūt jau nukonkuravo arba baigia nukonkuruoti pristatymas ir spausdintuvas.

Dabar į mūsų kalbą plūstelėjusią didelę angliškų skolinių bangą lemia daug priežasčių, tarp kurių bene įtakingiausia – dėl globalizacijos plačiai išplitęs anglų kalbos vartojimas ir padidėjęs komunikacinis jos vaidmuo. Kitos priežastys – pagerėjusios anglų kalbos mokymosi sąlygos ir palyginti greit atsiradusi lietuvių-anglų dvikalbystė, masiškas naudojimasis internetu, neregėtai paspartinęs angliškų skolinių arba per ją perimamų tarptautinių žodžių plitimą, su mokslo, technikos ir kultūros plėtra susijęs daug dažnesnis specialiųjų terminų vartojimas (vadinamasis kalbos intelektualėjimas), na, ir jaunajai kartai ypač patraukli mada į savo kalbėjimą bravūriškai įterpti šiek tiek aplietuvintų ir nė kiek nesulietuvintų anglų kalbos žodžių ir ištisų posakių, tarkim: Wow ~ Vau! O my God! Jei ne karantinas, viskas būtų easy ir simple. Šopinamės ir internetinėse, ir real parduotuvėse. Verslas darda down and out, O juk turime kiek tik nori už tokius anglizmus niekuo neblogesnių savų žodžių, Beatodairiškas jų keitimas skoliniais gal, kalbančiojo įsivaizdavimu, ir suteikia jo kalbėjimui šiuolaikiškumo, modernumo ar žaismingumo. Vis dėlto būčiau linkusi manyti, kad pirminė priežastis taip kalbėti yra pasąmonėje slypintis paprasčiausias noras pasipuikuoti anglų kalbos mokėjimu, o gal ir pabrėžti savo išsilavinimą, arba, kaip dažnas dabar pasakytų, erudiciją.

Iš pažiūros nekaltas noras klastingai slepia už jo glūdintį pavojų visai lietuvių kalbos sistemai – ne tik ardoma žodynui būtina savų ir svetimos kilmės žodžių pusiausvyra (iš vartosenos be jokio reikalo išstumiami identiškos reikšmės savi žodžiai ir frazeologiniai jų junginiai), bet ir nepastebimai prasiskverbiama dar giliau – į gramatinę sandarą, kuri palyginti su žodynu paprastai daug sunkiau įsileidžia sau nebūdingus svetimus elementus. Tokio pavojaus signalų jau pamažu atsiranda: galima išgirsti neįprastų, lietuvių kalbos gramatikai nebūdingų prielinksninių konstrukcijų – Demonstrantai buvo sužeisti nuo guminių kulkų ir ašarinių dujų (= sužeisti guminėmis kulkomis..., arba: sužeisti guminių kulkų), pasirenkamas ne tas prielinksnis, pvz.:  Tai lemia santykis į fundamentalius dalykus (= santykis su ...), arba įsigali kokia šabloniška lietuvių kalbos žodžių junginiams nebūdinga konstrukcija ir nebelinksniuojami sudėtinių skaitvardžių pirmieji dėmenys, pvz.: Šiai dienai turime įsigaliojusias du šimtai tris įstatymų pataisas (= Iki šios dienos turime įsigaliojusias  du šimtus tris įstatymų pataisas, arba: Iki šios dienos įsigaliojo du šimtai trys įstatymų pataisos).

Belieka tikėtis, kad ta dabar užplūdusi anglizmų banga mūsų žodynui nepadarys didelės žalos, jeigu juos atsijos laikas. Lietuvių kalbos istorijoje ir anksčiau būta skolinimosi bangų: XVII–XIX a. per bažnyčią ir lenkiškos dvasios dvarų kultūrą, sovietmečiu – dėl kone visų gyvenimo sričių rusifikacijos į mūsų kalbą skverbėsi nemažai skolinių iš lenkų ir rusų kalbų. Dalis jų buvo reikalingi ir prigijo (tarkim, anam laikui naujas kultūrines sąvokas žymintys polonizmai bažnyčia, arbata), o kitus ilgainiui pakeitė bendrą šaknį su kitais mūsų žodžiais turintys, todėl aiškiau ir lengviau suvokiami savi dariniai, pvz.: lenk. pakusa ~ pagunda, pančekos ~ kojinės, rus. skorovarka / skaravarka ~ greitpuodis. Tad jei gebėsime apdairiai atsirinkti, kokių žodžių mūsų kalbai būtinai reikia, o be kokių galime išvis apsieiti arba susidaryti skolinį atitinkančių naujų savų darinių, nereikalingi anglizmai su laiku atsisijos, tačiau tam reikės motyvuotos jų atrankos, mokykloje išsiugdytos kalbinės nuovokos, geresnio bendrojo kalbinio išprusimo ir, žinoma, noro savo gimtosios kalbos mokytis visą gyvenimą.

Yra tokia populiari daina, kurioje skamba „dainuojam angliškai, kaip mokam“, tačiau anglų kalba veržiasi ne tik į dainas, bet ir į atsakingų valstybės tarnautojų viešąją kalbą. Galbūt vertėtų jiems prisiminti, kam jie tarnauja?

Įsitikinimas, kad kiekvienas yra laisvas kalbėti gimtąja kalba, kaip jam patinka, dažną suklaidina, nes iš tiesų visiškos laisvės nė vienas neturime – kad mus suprastų, ką norėjome pasakyti ar parašyti, savas taisykles mums primeta pati kalba (nesvarbu, gimtoji ar kokia kita išmokta): privalome pasirinkti pašnekovui ar skaitytojams suprantamus žodžius ir pagal kalbos gramatikos taisykles susieti į rišlų sakinį.

Be to, mus saisto ir įvairios nerašytos socialinės taisyklės, verčiančios taikytis prie kalbėjimo aplinkos: vienaip kalbamės su draugais ir pažįstamais, kiek kitaip su visai nepažįstamais, dar kitaip, kai tenka viešai kalbėti didelei auditorijai akis į akį arba per radiją ir televiziją, kai auditoriją tik įsivaizduojame, bet jos nematome. Vadinasi, tos įsivaizduojamos laisvės turime tiek, kiek jos leidžia pati kalba ir kalbėjimo aplinka. Turėdama kalbančiųjų poreikius atitinkantį žodyną su daugybe daugiareikšmių žodžių ir sinonimų bei lanksčią gramatiką, kalba suformuoja ir kiekvieno kalbančiojo individualų stilių.   

Tarp neformalių asmeninių pokalbių ir viešo kalbėjimo yra skirtumas, kurį neretai pamirštame. Neformali aplinka, be jokios abejonės, kalbančiajam teikia kur kas daugiau laisvės negu viešas kalbėjimas. Asmeniniuose pokalbiuose galima nebaigti sakinio, netaisyklingai pavartoti kokį neįprastą žodį ir žodžio formą –  kartais ir sąmoningai,  ypač jei siekiama kokio nors efekto, galima rinktis didesnį emocinį krūvį turinčius žodžius ar net nusikeikti. Neformalios aplinkos teikiama santykinė kalbėjimo laisvė kaip tik ir skiria jį nuo viešojo kalbėjimo. Jį paprastai daugiau varžo griežtesnės taisyklės, kurių laikytis įpareigoja norimas kuo suprantamiau perteikti dalykinis turinys. Todėl pagrindinė viešojo kalbėjimo ypatybė yra aiškumas. Perduodant visuomenei svarbią informaciją nederėtų perkrauti pranešimo tarptautiniais žodžiais, ypač tokiais, kuriuos puikiausiai atstoja tos pačios reikšmės savi žodžiai, taip pat  ir specialiais kurios nors srities terminais.

Kai prasidėjo naujojo koronaviruso sukelta pandemija ir buvo paskelbtas karantinas, kone kasdien būdavo pranešama: Tyrimai vykdomi pagal sudėliotą algoritmą. Nauji vaistai bus pradėti naudoti, kai tik jie bus validuoti. Nesu įsitikinusi, ar visi galėjo labai aiškiai suprasti tokių pranešimų turinį. Perdėtai dažnas madingų tarptautinių žodžių vartojimas, kartais aiškiai net nesuvokiant tikrosios jų reikšmės, gali nuvesti ir prie absurdiškų leptelėjimų, kaip antai: Karantinas gali būti paskelbtas lokaliose vietose. Tėvo diena yra graži šventė, dedikuota visiems  tėvams
 
Ką galite atsakyti tiems, kurie tvirtina, kad modernėjančios išmaniosios technologijos skatina beraštystę?

Išmaniosios technologijos pačios savaime čia, ko gero, mažai kuo dėtos. Juk šiandien ir kompiuteriai, ir išmanieji telefonai turi įdiegtas visas lietuviškos abėcėles raides, vadinasi, ir ilgus tekstus, ir elektroninius laiškus, ir trumpąsias žinutes kuo puikiausiai galime rašyti lietuviškai. Tiesa, tokios galimybės reikėjo šiek tiek palaukti, o kol jos nebuvo, gal ir spėjo susiformuoti netikęs įprotis rašyti „šveplai“. Tokio rašymo priežasčių turbūt reikėtų paieškoti ir pačių rašančiųjų nuostatose: juk vadinamųjų nosinių (ą, ę, į, ų) ir kitų raidžių, žyminčių ilguosius balsius (ė, ū) ar pučiamuosius priebalsius (č, š, ž), dažniausiai atsisakoma dėl begalinio skubėjimo, tariamos laiko ekonomijos (kam gaišti brangų laiką, kol klaviatūroje surasi lietuvišką raidę!) ir, deja, dėl atsainaus požiūrio į savo paties rašto kultūrą (ko čia terliotis su tomis lietuviškomis nosinėmis ir „paukščiukais“!). Užtat ir gaunu žinutę „Seseliu teatras man patiko“. Kokių seselių – ar jos vaidino, ar teatrą įkūrė? Va, ir suprask, žmogau, jei nežinai, jog, be įprasto teatro, egzistuoja ir šešėlių teatras! Savų raidžių ignoravimas prie gero neveda, tik prie komiškų, o gal ir ne visai komiškų nesusipratimų.

Na, o spaudoje, viešuose skelbimuose, filmų subtitruose ir į internetą rašomuose komentaruose dažnokai pasitaikančios rašybos klaidos, pavyzdžiui: priežąstis (= priežastis), įdėjos (= idėjos), įšėjimas (= išėjimas), įvikis (= įvykis), išukis (= iššūkis), visus trys (= visus tris)  ir pan., liudija ne ką kita, o tik tai, kad taip parašęs žmogus mokykloje neįgijo tvirtų taisyklingos rašybos pagrindų, nes jam turbūt labiau rūpėjo kompiuteriniai žaidimai ir visokios išmaniųjų įrenginių siūlomos piktogramos (grafiniai informacijos ženklai).  

Jau kuris laikas kalbininkai sulaukia priekaištų, kad jie kabinėjasi prie užrašų, prie viešai skelbiamų tekstų, siūloma to nedaryti, o ką Jūs apie tai manote?

Kalbininkai kažkodėl amžinai daug kam neįtinka. Sovietmečiu neįtiko dėl to, kad, esą, perdėtai rūpinosi lietuvių kalbos grynumu, primygtinai įrodinėjo, jog daug iš rusų kalbos perimamų reiškinių neatitinka lietuvių kalbos žodžių, jų formų ir sintaksinių konstrukcijų vartosenos normų ir kad apskritai rusų kalba ima užgožti lietuvių kalbą daugelyje gyvenimo sričių. Dabar ir vėl neįtinka: tai jie siekiantys įdiegti jaunimui gimtosios kalbos kultą, tai „privatizuojantys“ kitataučių vardus ir pavardes, t. y. priešinasi jų originaliam rašymui, tai pernelyg atkakliai laikosi bendrinės kalbos norminimo tradicijų, nepalieka kalbos „savireguliacijai“ ir nori nurodinėti, kaip ką sakyti, kam reikalinga kažkokia Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir t. t. Dėl šių ir panašių priekaištų galima ilgai ginčytis, laikantis vienokio ar kitokio teorinio požiūrio į kalbos normų formavimąsi ir jų funkcionavimą daugybėje individualių kalbos sistemos realizacijų, bet čia verčiau į ginčus nesileisiu.     

O dėl viešų užrašų galėčiau pasakyti tik tiek, kad užtenka pasižvalgyti po sostinę ir  pamatysi daugybę užrašų vien anglų kalba, o jei ir dviem, tai pirma parašoma angliškai (pvz., Closed) ir mažesnėmis raidėmis lietuviškai, tarsi ne lietuvių, o anglų kalba Lietuvoje būtų valstybinė. Atseit užsienio turistams aiškiau, juk turime svetingai juos pasitikti.
Žinau, kavinių, restoranų ir kt. prekybos įmonių pavadinimai yra prekės ženklai, o vis tiek skauda širdį, kad neliko gražaus kadaise universitetui priklausiusios kavinės „Žaltvykslė“ pavadinimo. Ją privatizavę šeimininkai kaip mat pakeitė kitokiu – „Aula“ (mat žaltvykslė – užsieniečiui neįmanomas ištarti žodis!). Dabar tą pačią kavinę, matyt, yra perėmę nauji savininkai, o jiems jau nė  lotyniškoji „Aula“ nebeįtiko – atsirado „7 days“, ir ką čia bepridursi – Vilnius globalėja...

Kas, Jūsų manymu, turėtų pasikeisti bendrojo ugdymo mokyklų lietuvių kalbos mokymo programose?

Deja, nesu labai gerai susipažinusi nei su dabartinėmis mokyklinėmis programomis, nei su mokykloms skirtais lietuvių kalbos vadovėliais, todėl galėčiau nebent abstrakčiai pasamprotauti, kad mokant lietuvių kalbos itin svarbus vaidmuo tenka mokytojui. Jis turi ne tik gerai išmanyti dėstomą dalyką, bet ir kūrybiškai ugdyti mokinių kalbinę nuovoką ir bendrąjį kalbinį išprusimą, skatinti kelti klausimus ir ieškoti atsakymų, kodėl tas ar kitas būdingas lietuvių kalbos reiškinys yra toks, o ne kitoks, ir drauge formuoti suvokimą, kad būtent gimtoji, o ne kuri nors kita išmokta svetima kalba yra svarbiausia mūsų mąstymo priemonė ir pasaulio pažinimo pamatas, beje, ir patikimiausias pagrindas mokantis svetimų kalbų. Mokiniai turi suprasti, kad gimtosios kalbos mokomės ne vien mokykloje, bet ir visą gyvenimą.  
 
Dėkoju už pokalbį.
 
Kalbino Karolina Baltmiškė
 
Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jolita-urbanaviciene-visuomenei-zodynu-reikia-nuolatos-ir-ivairiu-ir-vienakalbiu-ir-keliakalbiu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurgita-jaroslaviene-lietuviu-kalbos-institutas-yra-toji-ypatingos-nacionalines-svarbos-institucija-reiksmingai-prisidedanti-prie-kalbos-puoselejimo
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/bonifacas-stundzia-gyva-kalba-nestovi-vietoje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kazimieras-romualdas-zuperka-ir-stiliaus-klaidos-ir-originaliausios-stiliaus-figuros-vaiksto-tais-paciais-keliais
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-kiseliunaite-lietuviu-filologijos-studentai-ir-destytojai-yra-panasus-i-liudnojo-vaizdo-riterius-kovojancius-su-vejo-malunais-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/evalda-jakaitiene-manau-kad-bendrine-lietuviu-kalba-apniko-pavojingos-ligos-kurias-reikia-gydyti
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurate-sofija-lauciute-kalbos-tyrinejimai-atskleidzia-musu-istorijos-saknis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/valentinas-stundys-nepamirstina-kad-musu-kalba-yra-rizikos-zonoje-del-ja-vartojancios-nedideles-populiacijos
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurgita-jaroslaviene-tarptautinis-bendradarbiavimas-primena-kad-kiekviena-tauta-unikali-savo-kalba-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ausra-papirtiene-anglu-kalbos-iskelimas-auksciau-valstybines-yra-uzsleptas-kesinimasis-i-musu-valstybinguma
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-asanaviciute-dazniau-ir-dazniau-pastebime-kad-lietuvi

Reklama