Irena Kruopienė: kelti kalbos prestižą reikėtų pradėti nuo pagarbos sau

Humanitarinių mokslų daktarės, profesorės, Kalbos ir kultūros instituto Lingua Lituanica direktorės Irenos Kruopienės mokslinių tyrimų sritys – fonetika, fonologija (morfonologija), tartis, kirčiavimas, kalbos kultūra, lingvodidaktika. Dalyvauja Lietuvos radijo ir televizijos šviečiamosiose laidose lietuvių kalbos klausimais, veda tarties ir kirčiavimo seminarus žiniasklaidos darbuotojams, dėsto lietuvių kalbą užsieniečiams.

Gerb. profesore, vadovaujate Kalbos ir kultūros institutui Lingua Lituanica. Papasakokite plačiau apie savo vadovaujamą įstaigą, jos tikslus ir veiklą?

Mūsų instituto veiklą nusako pats pavadinimas. Kalba – neatsiejama šalies, jos istorijos ir kultūros dalis, ryškiausiai atspindinti žmogaus savimonę ir tautinę tapatybę. Mano pačios visa mokslinė ir akademinė veikla susijusi su lietuvių kalba, jos istorija, tarmėmis, o pomėgiai – literatūra, kultūra, liaudies dainos, tradicijos, papročiai. Lygiai tą patį galiu pasakyti ir apie savo bendražygę – seserį profesorę Genovaitę Kačiuškienę, kuri ilgus metus dirbo ne tik Šiaulių, bet ir Sorbonos (Prancūzija), Matejaus Belo (Slovakija) universitetuose. Sujungusios abiejų patirtį, 2007 metais pamėginome visa tai perkelti į bendrą mūsų darinį – Kalbos ir kultūros institutą Lingua Lituanica. Tikslus išsikėlėme ambicingus – puoselėti lietuvių kalbą, skatinti taisyklingą jos vartoseną, padėti lietuviams išeiviams išsaugoti gimtąją kalbą ir tautinę savimonę, o užsieniečiams – įveikti lietuvių kalbos barjerą, skleisti Lietuvos istoriją, kultūrą, tradicijas, plėtoti tarpkultūrinius ryšius. Užsimojome kalbos mokyti neatsiejant jos nuo Lietuvos gyvenimo, kultūros ir istorijos. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad tai buvo ne skambūs pažadai, o konkretūs darbai, kuriuos nuoširdžiai dirbome, dirbame ir, tikiuosi, dirbsime. Kokie tie darbai? Visa, kas susiję su lietuvių kalba – mokymas, redagavimas, įvairūs kultūriniai renginiai, parodos, ne paskutinę vietą užima ir labdaringa veikla. Pastaruoju metu institute mokoma ir kitų kalbų – anglų, rusų, prancūzų, italų, planuojame vokiečių ir švedų. Kasmet balandžio ir lapkričio mėnesį vyksta tradiciniai redagavimo kursai, kuriuos, dėl juose tvyrančios jaukios ir šiltos atmosferos, mūsų ištikimieji dalyviai (kalbos tvarkytojai, redaktoriai, vertėjai) yra pavadinę redaktorių atlaidais. Taip pat rengiame įvairius sakytinės kalbos kursus žiniasklaidos, viešųjų ryšių darbuotojams ir kitiems viešosios kalbos vartotojams. Už viską, ką iki šiol esam nuveikę, esu nuoširdžiai dėkinga Lingua Lituanca darbuotojams ir didžiuliam būriui pačių iškiliausių Lietuvos mokslininkų, rašytojų, poetų, kultūros veikėjų, su kuriais labai vaisingai bendradarbiaujame. Jų ir mūsų kartu nuveiktiems darbams išvardyti prireiktų viso interviu!

Vienas Jūsų vadovaujamos įstaigos tikslų – puoselėti lietuvių kalbą ir kelti jos prestižą tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Kaip sekasi siekti šio tikslo ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti, nes vis garsiau kalbama apie lietuvių kalbos prestižo mažėjimą?

Kartais žodžiui puoselėti suteikiama perdėm skambi reikšmė, nors Dabartinės lietuvių kalbos žodyne juo nusakoma labai konkreti veikla rūpestingai auginti, ugdyti, prižiūrėti. Tai, iš tiesų, mes ir darome, nes kalbą pirmiausia suvokiame kaip vertybę, o vertybės paprastai yra saugomos, prižiūrimos, jomis rūpinamasi. Tokią ją – lietuvių kalbą kaip vertybę – ir stengiamės perteikti savo studentams (tiek lietuviams, tiek užsieniečiams), paakindami, kad šia sena, labai įdomia ir vaizdinga kalba galima kalbėti ne tik apie aukštus dvasinius dalykus – literatūrą, meną, istoriją, gamtą, jausmus, bet ir apie mokslą, technologijas, kasdienį gyvenimą, džiaugsmus ir rūpesčius. O mūsų studentai, pasklidę po visą pasaulį, yra patys tikriausi Lietuvos ir lietuvių kalbos ambasadoriai. Jų, visam gyvenimui įsimylėjusių Lietuvą, turime labai daug. Net širdis sąla, kai girdi kaip jie kalba apie mūsų šalį, kaip vertina kultūrinį gyvenimą, meną, muziką, kaip domisi liaudies kūryba ir tradicijomis, kulinariniu paveldu. Net ir tie patys cepelinai ar šaltibarščiai daugumai yra gardžiausi patiekalai. Bet grįžkim prie kalbos. Dažnas užsienietis, gyvendamas Vilniuje ar kitame didesniame mieste, galėtų lengvai išsiversti ir be lietuvių kalbos, bet noras geriau pažinti Lietuvą, čia gyvenančius žmones, jų įpročius, pagaliau, mandagumas ir pagarba šaliai skatina juos mokytis mūsų kalbos. Gražu žiūrėti, kaip jie visokiais būdais stengiasi prisiminti ir vartoti lietuvišką žodį (čia ir mums būtų ne pro šalį iš jų pasimokyti), o ne gerokai lengvesnį tarptautinį, nors niekas iš jų to nereikalauja. Turėtume palaikyti ir padėti jiems, nes dažniausias nusiskundimas, kad lietuviai, vos išgirdę menkiausią akcentą, tuojau linkę pereiti į kitas kalbas. Bet čia greičiausiai kaltas ne prestižo menkėjimas, o perdėtas paslaugumas arba noras pasirodyti, kad ir mes mokame daugiau kalbų. O galbūt tas nepaliaujamas skubėjimas, –padėsiu, kad tik būtų greičiau.

Jūsų manymu, kokios priežastys neigiamai veikia lietuvių kalbos prestižą ir kaip jį reikėtų auginti?

Priežastys dažnai glūdi mūsų pačių sąmonėje, kai imame uoliai vykdyti tai, ko niekas net neprašo. Tarptautiniu lygmeniu lietuvių kalba pripažįstama kaip lygiateisė, jos vartojimo sritys niekaip neribojamos, bet kam nors šauna į galvą (o tada sukuriami neva reikalavimai), kad mokslinius straipnius geriau būtų rašyti angliškai. Žinoma, jei tas straipsnis spausdinamas tarptautiniame ar užsienio leidinyje, viskas suprantama, bet kam to reikia Lietuvoje? Ogi angliškas atrodo svaresnis, ir ataskaitose už mokslinę veiklą daugiau taškų suteikiama. Gražus yra baltistų pavyzdys, kai straipsniai tame pačiame leidinyje gali būti spausdinami lietuviškai, latviškai, rusiškai, angliškai, vokiškai ar kitomis kalbomis.

Ir dar kartą norisi atsigręžti į mokyklą, nors ir išvargintą nesibaigiančių reformų, bet pagrindinę savimonė ir kalbos jausmo formuotoją. Mokytojų, dirbančių kūrybingai ir pasiaukojamai (tikrai nebijau to žodžio, nes daug tokių pažįstu) vaidmuo čia nenuginčijamas. Kita vertus, ir iš čia kartais smelkiasi šaltukas. Liūdna, kai girdi dažną pirmakursį studentą sakant, kad mokykloje jis nekentė lietuvių kalbos pamokos… Arba skaitydamas šiuolaikinį grožinį kūrinį pusėje puslapio randa kokį penkiolika nesuprantamų lietuviškų žodžių. Iš kur tada rasis tas prestižas ar pasididžiavimas? Aukštosios mokyklos – išardytos arba apardytos – irgi ne ką gali bepakeisti, nes, reikia pripažinti, gerokai susigūžę jose humanitariniai mokslai, ypač kalbotyra.

Ne paslaptis, kad yra ir piktavalių, sąmoningai menkinančių viską, ne tik kalbą. Geriausias vaistas – tiesiog nekreipti į juos dėmesio. O kelti kalbos prestižą reikėtų pradėti nuo pagarbos sau, nes liaudies išmintis sako – gerbk save, tai ir kiti tave gerbs.

Ką manote apie šiandienę valstybinę kalbos politiką: kas gerai, o ką reikėtų keisti?

Taip greit nepasakyčiau, ką ir kaip reikėtų keisti, bet jei ateitų į galvą išganinga mintis, pirmiausia ja pasidalyčiau su kolegomis iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, nes nuo mūsų visų ir kiekvieno atskirai priklauso lietuvių kalbos likimas. Tik negerai, kai valstybinė kalba tampa politikavimo objektu, siekiant pigaus populiarumo ir daugiau rinkėjų balsų.

Jūsų manymu, ar pakankamai dėmesio skiriama kalbos sklaidai? Ir jei per mažai, kas tuo turėtų užsiimti? Kadangi dalyvaudavote rengiant radijo laidas, su kokiais sunkumais tenka susidurti jų sumanytojams?

Deja, bet tikrai per mažai. Spauda, radijas, televizija, interneto portalai (pagirtinas Jūsų!) – visi galėtų daugiau skirti dėmesio kalbai. Išskyrus visuomeninį transliuotoją, kalbai skirtų laidų lyg ir nepastebim. O juk tiek įdomių dalykų yra kalboje ir juos pateikti galima patraukliai ir žaismingai. Tik reikia noro, bet, matyt, jo kaip tik ir pritrūksta.
Jūsų minėtose LRT kalbos laidelėse aš dalyvaudavau kaip viešnia, pašnekovė, todėl apie laidų rengėjų sunkumus, kelius ir klystkelius nelabai galėčiau ką pasakyti. Galima įtarti, kad jiems tenka nemažai grumtis dėl reitingų, žiūrimumo ar klausomumo.

Kadangi dirbate su užsienio lietuviais, galbūt pastebite jų požiūrio į lietuvių kalbą pokyčius? Kokie jie? Kokia jų kalbos mokymosi motyvacija ir kaip ji keičiasi?

Daugiausia dirbame su užsienio lietuvių palikuonimis – vaikais ir vaikaičiais, kurie atvyksta pas mus beveik nieko nemokėdami, bet kupini noro prabilti tėvų, senelių ar prosenelių kalba. Tad ir apie kalbos pokyčius jie ne ką teišmano. Bet kaip džiaugiasi išmokę kokį nors kažkada girdėtą senelio ar senelės žodį ar posakį! Jų motyvacija dažniausiai yra sentimentai Lietuvai, senelių ar tėvų pasakojimai, noras bendrauti su giminėmis Lietuvoje. Išvyksta jie į savo gyvenamąją šalį pramokę kalbos ir su ašara akyje. Ir su viltimi vėl atvažiuoti į Lietuvą.
Kita dalis mūsų studenčiukų yra naujai išvykusių lietuvių vaikai, kurie vasarą atvažiuoja atostogauti pas senelius, bet sunkiai su jais susišneka (arba visai nesusišneka). Dėl jų pačių ryžto per atostogas mokytis lietuvių kalbos aš abejočiau, matyt, tėvai nusprendžia, bet mus nepaprastai džiugina, kai jie, pirmą kartą atėję galbūt ne savo noru, su malonumu ateina antrą ir trečią, o pasibaigus kursui pažada atvykti (ir atvyksta!) kitą vasarą. Taip sudominus viskam prieštaraujantį paauglį ir su juo susidraugavus, jauti ne tik didžiulį pasitenkinimą, bet ir savo darbo prasmę.

O kokios priežastys mokytis lietuvių kalbos skatina užsieniečius? Kaip keičiasi jų motyvacija? Galbūt turite ryškių mokinių, kuriais institutas didžiuojasi?

Mūsų studentai – žmonės iš viso pasaulio ir pačių įvairiausių pofesijų, pradedant mokinukais ir studentais, baigiant užsienio šalių diplomatais ar mokslininkais. Kadangi juos visus vienija bendras bruožas – noras mokytis lietuvių kalbos, tai nenorėčiau ko nors išskirti, nes mes visais jais džiaugiamės ir didžiuojamės. Kas juos skatina mokytis? Priežastys įvairios: darbas ar studijos Lietuvoje, šeimos santykiai ir noras bendrauti lietuviškai su artimaisiais ir giminaičiais, poreikis susikalbėti parduotuvėje, kavinėje, poliklinikoje ar kitoje viešoje vietoje, noras suprasti, kas kalbama per radiją ar televiziją, kas rašoma spaudoje. Ir, žinoma, jau mano minėtas ketinimas geriau pažinti šalį ir žmones, noras integruotis. Lingvistams svarbi lietuvių kalba kaip sanskrito ar kitų senųjų kalbų giminaitė, todėl jie nori pramokti jos ar patobulinti savo gebėjimus ne tik bendravimo, bet ir moksliniais tikslais. Na, ir įdomiausia, kad yra dalis studentų, kurie mokosi lietuvių kalbos ne iš kokio nors reikalo, bet dėl to, kad tai yra jų pomėgis!

Kaip keičiasi kalbos mokymo metodika, modernėjant technologijoms? Kaip tos modernėjančios technologijos gali būti panaudojamos šalies mokyklose per lietuvių kalbos pamokas?

Atsakydama į šį klausimą nebūsiu labai originali – reikia žengti koja kojon su modernėjančiu pasauliu ir naudotis įvairiomis technologijomis. Galimybės didžiulės, tik reikia gebėti jas atsirinkti ir taikyti. Net pačius nuobodžiausius dalykus (nežinau kodėl, bet taip kartais atsiliepiama apie lietuvių kalbos gramatiką ar kirčiavimą J) galima pateikti patraukliai ir įdomiai. Patogu, kad dabar lietuvių kalbos galima mokyti(s) nuotoliniu būdu, būnant toli nuo Lietuvos. Mes tai darom jau gerą dešimtmetį, o įsisiautėjus virusui buvome priversti ieškoti naujų būdų ir galimybių. Nors buvo visokių trikdžių ir sunkumų, bet mes visi – mokytojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai – pasisėmėme daug patirties, įgavome stiprybės.

Ką galvojate apie pasigirstančius siūlymus atsisakyti valstybinės kalbos politikos ir palikti lietuvių kalbą saviraidai, nes lietuvių kalba, esą, pakankamai subrendusi pasirūpinti pati savimi?

Būtent dėl to, kad subrendusi, ir reikia ją saugoti. Tam, kad ir ateityje išliktų brandi.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/irena-smetoniene-kalba-gyvena-normalu-gyvenima-kuriame-yra-visokiu-spalvu-ir-atspalviu