Šiandien minime Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną. Kai Europą vėl drebina kruvino terorizmo banga, vėl prisimename skaudžiausius tautų likimus.
Ilga žydų tautos kančios, klajonių, persekiojimų, mirčių, abejonių ir vilties istorija! Ko gero, surašyta į vieną knygą būtų kelis kartus storesnė už šventąją Torą. Ši tauta, vadinta „Dievo išrinktąja“, tūkstantmečiais ženklinama baisiomis kančiomis, tremtinio dalia, mirtimi.
Ar dar ilgai, ar jau amžinai
mane, Viešpatie, būsi užmiršęs?
Ar dar ilgai nuo manęs slėpsi veidą?
Ar dar ilgai mane spaus liūdnos mintys,
sielą skaudės kiaurą dieną?
Ar dar ilgai mano priešas taip smarkaus?
(„Dievu pasitikinčio teisiojo skundas“ Ps 12)
Biblinė istorija
Prieš 3300 metų pranašas Mozė po keturiasdešimties metų ilgo ir sunkaus kelio per dykumą atvedė savo tautą iš Egipto į Pažadėtąją žemę-tėvynę Chanaaną (dabartinis Izraelis be pietinės dalies). Išlaisvinta, vergijos nepažinusi, nauja tautos karta įkūrė savo valstybę Izraelį. Jungtinę Izraelio Karalystę valdė savo išmintimi ir sumanumu garsėję žydų karaliai: Saulius, Dovydas, Saliamonas.
Dovydas įkūrė sostinę Jeruzalę, o jo sūnus Saliamonas pastatė pirmąją šventyklą. Izraelį puolė asirai, į nelaisvę išvedė dešimt Izraelio genčių. Bet žydai grįžo vėl ir po penkiasdešimties metų atstatė šventyklą. 587 m. pr. Kr. Izraelį užkariavo babiloniečiai. Dievo išrinktoji tauta vėl buvo išvaryta į nelaisvę. „Prie Babilonijos upių sėdėjom ir verkėm, Siono kalną atminę.“(Ps 136,1). Taip raudojo ištremtieji iš savo Pažadėtosios žemės.
Amžiai bėgo, ilgi, su karo pašvaistėmis, kraujo upėmis, belaisvių dejonėmis ir viltimi išgyventi. Ne kartą mėgino judėjai pasipriešinti pavergėjams. 67–73 m. pr. Kr. galingajam Aleksandrui Makedoniečiui nukariavus Judėją, Masados tvirtovėje izraelitai nepasidavė – supratę , kad nenugalės romėnų, gynėjai nusižudė… (Paralelė mūsų Pilėnams). 70 m. po Kr. Jeruzalė vėl sugriauta.
Išvaryti iš savo tėvynės
Taip prasidėjo didžioji žydų tautos Odisėja po pasaulį. Pasklido izraelitai po Vakarų Europą, Šiaurės Afriką, vėliau ir Ameriką. Nesvetingai tose žemėse buvo sutinkami bėgliai iš Šventosios Jeruzalės. Kaip prakeiksmas persekiojo juos Antikos pasaulio sukurtas atgrasus žydų tautos įvaizdis (dėl apipjaustymo papročio, dėl savo senosios religijos, uždaro gyvenimo savo bendruomenėse).
Šventąją Jeruzalę nešiojosi savo širdyse
Bet Izraelio žemę, Šventąją Jeruzalę nešiojosi judėjai savo širdyse… Kur bebūtų žydai, melsdamiesi atsisuka į rytus – Jeruzalę; sveikindamiesi linki vieni kitiems susitikti „ kitais metais Jeruzalėje;“ mirusius laidoja kojomis į Jeruzalės pusę, kad, atėjus Mesijui, prisikėlę eitų į Jeruzalę Jo pasitikti. Kantriai laukia Jo žydų tauta – skaičiuoja 5783 – uosius metus!.. Gyvendamos diasporoje (išeivijoje) žydų bendruomenės pirmiausia pastatydavo sinagogą, kur saugomas Šventasis Raštas-TORA.
Žydus kaltino viskuo
Amžių sūkuriuose blaškėsi žydų tauta tarp būties ir nebūties. Egipto, graikų, romėnų ir kitų Europos šalių galybė naikino žydų šventyklas, tradicijas ir tikėjimą. XI amžiaus pabaigoje dar labiau sustiprėjo priešiškumas žydams. Žydus kaltino viskuo: Kristaus nužudymu, nelaimėmis, marais, vadino juos atvykėliais, svetimais. Išvaryti, ištremti iš savo tėvynės ir kitur jie tapo „atpirkimo ožiais“(aforizmas „atpirkimo ožys“ atkeliavo iš judėjų papročio aukoti Dievui ožį, gimus pirmajam vaikui).
Fanatiškoje viduramžių Europoje, išplitus šiltinei, raupsams, būdavo apkaltinami žydai, nors ir šie taip pat sirgdavo ir mirdavo. Jau XIV amžiuje Ispanijoje vyko žiaurūs žydų persekiojimai, žudynės, turto plėšimai (pogromai). Gelbėdamiesi žydai traukėsi į Viduržemio jūros baseino šalis.
Prieglobstį rado Lietuvoje
Pirmieji žydai į Lietuvą atkeliavo, paskatinti kunigaikščio Gedimino kvietimu. Kunigaikštis Gediminas į Vakarų Europos miestus išsiuntinėjo garsųjį laišką, kuriuo kvietė į Lietuvą atvykti įvairių tautų ir religijų žmones: pirklius, amatininkus, žemdirbius, dvasininkus, kurie būtų dori ir darbštūs. Jiems buvo žadama laisvė ir privilegijos. Taip Lietuvoje prieglobstį rado ir pirmieji žydai. Gedimino tolerantišką politiką kitataučių atžvilgiu tęsė kunigaikštis Vytautas Didysis (1388 m. Bresto žydų bendruomenei suteikė pirmąją privilegiją), vėliau didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis patvirtino ją ir įteisino kaip visų LDK žydų privilegiją.
Geri pirkliai ir amatininkai
Lietuvos valdovai vertino žydus, kaip gerus pirklius ir amatininkus. Žydai vertėsi ir pinigų keitimu bei skolinimu už palūkanas, t. y. atliko dabartinių bankų funkcijas. Dėl žydų mokytumo mažai raštingoje LDK visuomenėje juos tvarkyti savo ūkių dažnai samdydavo bajorai ir didikai. Žydų amatininkai LDK įsigalėjo auksakalystėje, siuvime, maisto gamyboje, kailių apdirbime, skardininkystėje, knygrišystėje, vertėsi ir daugeliu kitų amatų. Tiesa, dauguma smuklininkų, medikų ir vaistininkų buvo taip pat žydai. Manoma, kad XVI amžiaus viduryje Lietuvoje gyveno apie 30 tūkst. žydų.
Skirtingi dvasiniai pasauliai
Nors lietuviai ir žydai ne vieną amžių gyveno šalia, tačiau dėl skirtingų dvasinių pasaulių, kultūrų, religijos bei papročių per daug nesuartėjo. Lietuvoje nebuvo priimta jokių žydus diskriminuojančių įstatymų, nekilo tokių didelių ir žiaurių pogromų kaip Ukrainoje, Lenkijoje. Tiesa, antisemitizmo apraiškų būta… Nuo seno prietarai –Jėzaus nužudymas, kad išniekinta Ostija, kad žydai naudoja krikščionių vaikų kraują kepdami Pessach (Velykų šventei macus) – temdė krikščionių ir žydų santykius, nuteikdavo vienus prieš kitus.
Lietuvos Jeruzalė
XVIII amžiaus pabaigoje Lenkijos ir Lietuvos žydų bendruomenės buvo didžiausios Europoje. O nuo XVIII amžiaus vidurio – ir pasaulyje. Tuo metu Vilnius tapo svarbiausiu žydų dvasinės kultūros centru – Lietuvos Jeruzale. Lietuvos žydai buvo religiškai ir kultūriškai uždara bendruomenė. Litvakai (taip vadinami Lietuvoje gyvenę žydai) pasižymėjo racionaliu religingumu, pasišventimu mokslui, Toros ir Talmudo studijomis, aukštu intelektu, proto disciplina, emociniu susitvardymu, lietuviškąja jidiš tarme. Vilnius, kaip svarbus Europos žydų kultūros centras, suklestėjo XIX a. pabaigoje – XX amžiaus pirmoje pusėje.
Gimtinė Lite
Pasklidus žiniai apie Vilniaus Gaono išmintį, pasaulio žydai Vilnių pagarbiai pradėjo vadinti Jerušolajim d‘Lita ( Lietuvos Jeruzalė).
1920 m. surašymo duomenimis žydai sudarė 26,2 proc. visų Vilniaus gyventojų. Žydų gyventa ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose – įsikūrę didesnėmis ir mažesnėmis bendruomenėmis, jie buvo tapę neatskiriama Lietuvos dalimi. Gimtinę Lietuvą jie vadino skambiu pavadinimu Lite.
Pasaulis dar nebuvo matęs tokio masto genocido
Penkis šimtmečius Lietuva – Lite – globė, davė pastogę ir buvo antroji tėvynė čia atklydusiems iš nedraugingos Europos žydams. Tačiau Antrasis pasaulinis karas nutraukė žydų „trečiąjį aukso amžių“ Lietuvoje. Naciai su antžmogišku stropumu ėmė gryninti savo naciją, pasiryžę be jokių skrupulų sunaikinti kitokius – pirmiausia žydus. Vilniuje nuolat skelbiami žydams skirti įstatymai. Iš pradžių reikalauta, kad žydai nešiotų raištį su geltona juosta ir J raide, vėliau – Dovydo žvaigžde. Uždraudžiama vaikščioti centrinėmis gatvėmis, važinėti visuomeniniu transportu, pirkti parduotuvėse ir t. t.
Pradėti gaudyti žydai vyrai. Sugautuosius uždarydavo Lukiškių kalėjime, o iš ten veždavo į Panerius šaudyti. Kartais po penkis šimtus per dieną… Miestuose žydai suvaromi į getus, iš kur nuolat išvežami į konclagerius ir sušaudymo vietas.
Lietuvoje „žydų problema“ buvo sprendžiama ypač sparčiai – praėjus pusei metų nuo okupacijos pradžios bebuvo likę 35 000 žydų… Lietuvoje žuvo 94% žydų: iš 240 000, gyvenusių 1939m., gyvi liko vos keliolika tūkstančių. Pasaulis dar nebuvo matęs tokio masto genocido. 1942 m. Berlyne buvo nutarta nuo vakarų iki rytų iššluoti Europą – deportuoti visus žydus į koncentracijos stovyklas, kur jų laukė dujų kameros.
Pamynę krikščioniškąją moralę
Vien Europoje žuvo 5 700 000 žydų!.. Moterų, vyrų, vaikų, senelių…Antisemitizmas – ta baisi neapykanta žydams, lyg slibinas, sėlino paskui Dievo išrinktąją tautą…Skaudu ir gėda, kad ir kai kurie, save vadinę krikščionimis, prisidėjo prie žydų naikinimo, pamiršę, kad ir mus, ir judėjus sieja tas pats Šventasis Raštas – Senasis Testamentas, kad 10 Dievo įsakymų parnešė Mozė nuo Sinajaus (Siono) kalno, kad ir dievobaimingi žydai, ir krikščionys taria tuos pačius maldos žodžius „ (…) mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis“(Įst. 6,4-9; 13-17.).
O kad tai būtų jau paskutinės „atpirkimo ožio“ kančios!
Aštunta dešimtis eina po siaubingo Antrojo pasaulinio karo. Žemė anuomet sugėrė upes nekalto kraujo. Bet nevalia pamiršti žodžiais nenusakomos žydų tautos kančios, beprotiško motinų, kūdikių, tėvų skausmo, mirčių dujų kamerose, prie žiojėjančių juodos žemės griovių? O kad tai būtų jau paskutinės „atpirkimo ožio“ kančios ne tik žydų, bet ir kitoms tautoms…
Išlaisvink tuos, kurie vedami mirti, išgelbėk pasmerktus nužudyti.
Ar sakysi, kad to nežinojai?
Ar širdžių Tyrėjas nežino?
Jis stebi tavo sielą ir visa žino,
ir atlygins žmogui pagal jo darbus.
(Pat 24, 11-12)
Vytė Bitė
