NAUJIENOS

Rita Miliūnaitė: semdamiesi stiprybės iš praeities, saugokime protėvių mums dovanotą sielos ugnį

Kategorija:

Miestas:
Birželio 17 dieną Šventų Jonų bažnyčioje vyko šviesaus atminimo mecenatės Aleksandros Kalvėnaitės-Kazickienės šimtųjų gimimo metinių paminėjimas ir kalbininko, pedagogo Petro Būtėno ir jo mokinės Aleksandros Kalvėnaitės-Kazickienės atminimą įamžinančios premijos 2020 metų premijos laureatei habil. Dr. Ritai Miliūnaitei teikimo ceremonija.

Gimtadienis paminėtas šv. Mišiomis

Ceremonija prasidėjo Šventomis mišiomis už Aleksandrą Kalvėnaitę-Kazickienę. Mišias aukojo t. Antanas Saulaitis SJ, vargonavo Leopoldas Digrys ir Renata Marcinkutė Lesieur, giedojo Milda Baronaitė ir Liudas Mikalauskas.





Kazickai Lietuvoje išgyvenę audringus Antrojo pasaulinio karo metus, jam baigiantis pasitraukė į Vakarus. Kurį laiką gyveno pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, o vėliau emigravo į JAV.

„Ji buvo atsidavusi patrioto ir filantropo Juozo P. Kazicko žmona, penkių vaikų motina, močiutė vienuolikai anūkų, kilnaus charakterio ir dosnios dvasios žmogus, tikra Lietuvos duktė, – tokiais žodžiais apibūdinama Aleksandra Kalvėnaitė-Kazickienė. – Nuo pat 1943-ųjų iki 2000-ųjų metų ji turėjo dienoraštį, į kurį dažnai rašė. Aleksandra niekada nepamiršo savo tėvynės ir buvo be galo laiminga, galėdama išvysti ją atgaunant nepriklausomybę. Ji žinojo, kad jai labai pasisekė gyventi patogų gyvenimą ir savo asmeniškiausiuose įrašuose niekuomet nepamiršo už tai išreikšti dėkingumo Dievui: pirmiausia, už jos atsidavusį vyrą, kelionių metu parašiusį jai daugiau nei 100 meilės ir ilgesio kupinų laiškų, už dukrą ir keturis sūnus, galiausiai už visus savo anūkus, kurie tęsia ir plėtoja Kazickų šeimos filantropinį paveldą per Kazickų šeimos fondą.“



„Būkime vieni kitiems geri, atminkime mylimą žmogų, kurio tarp mūsų nebėra, ir amžinai dėkokime Dievui už nuostabią gyvenimo dovaną“, – tai Kazickų šeimos fondo prezidentės Jūratės Kazickaitės kreipimasis į susirinkusius paminėti sukaktį ir pagerbti premijos laureatę.
 
Apie premiją

Kalbininkas, pedagogas Petras Būtėnas (1896–1980) buvo viena ryškiausių tarpukario Panevėžio asmenybių. Pagerbdama savo lietuvių kalbos mokytoją Panevėžio mergaičių gimnazijoje Petrą Būtėną, šią premiją 2002 m. įsteigė Aleksandra Kalvėnaitė-Kazickienė.

2018 m. premiją šiek tiek pakeistu pavadinimu bendru sutarimu atkūrė Kazickų šeimos fondas ir Lietuvių kalbos draugija. Šis apdovanojimas skiriamas už reikšmingus mokslo ir mokslo populiarinamuosius bei mokomuosius darbus, atitinkančius pagrindines Petro Būtėno mokslinės ir pedagoginės veiklos sritis (akcentologija, dialektologija, norminamoji kalbotyra, onomastika, leksikologija ir leksikografija, tautosaka, kraštotyra, mokyklinė lituanistika), ir lituanistinės veiklos organizavimą.

Pirmuoju atkurtos premijos laureatu 2019 m. tapo pedagogas, kalbininkas, lietuvių kalbos vadovėlių, metodinių ir mokomųjų priemonių autorius doc. dr. Bronius Dobrovolskis.

Premijos laureatę pagerbė kolegos

Kaip buvo pabrėžta per premijos įteikimo ceremoniją, 2020-ųjų premijos laureatės – Lietuvių kalbos instituto vyriausiosios mokslo darbuotojos dr. (HP) Ritos Miliūnaitės labai plačios ir įvairios interesų sritys – norminamoji kalbotyra, sociolingvistika, interneto lingvistika. Rita Miliūnaitė yra 5 mokslo monografijų, daugiau kaip 45 mokslo straipsnių ir daugiau kaip 85 mokslo populiarinamųjų straipsnių autorė, įvairių kalbos praktikos leidinių bendraautorė ir sudarytoja. Jos akiratyje yra ir greičiausiai kintantis kalbos sluoksnis – leksika. Kalbininkė prižiūri nuolat pildomą internetinį Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną. Ji su bendraautoriais rengia lietuvių kalbos mokomuosius kompiuterinius žaidimus. Premija,  kalbininkei paskirta už daugiašakę lituanistinę mokslinę ir mokslo populiarinamąją veiklą.


Apdovanojimą dr. Ritai Miliūnaitei įteikė Lietuvių kalbos draugijos pirmininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Genovaitė Kačiuškienė (viduryje) ir Kazickų šeimos fondo Vilniaus biuro generalinė direktorė Agnė Vertelkaitė​.

Apdovanojimą laureatei įteikė Lietuvių kalbos draugijos pirmininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Genovaitė Kačiuškienė ir Kazickų šeimos fondo Vilniaus biuro generalinė direktorė Agnė Vertelkaitė. Laureatę sveikino Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė dr. Lina Murinienė. Mokslininkės pasiekimais pasidžiaugė Lietuvių kalbos instituto vadovė dr. Albina Auksoriūtė. „Nuoširdžiai dėkoju organizatoriams už kvietimą dalyvauti šioje šventėje, kur pažymimos šviesios atminties Aleksandros Kazickienės 100-osios gimimo metinės ir įteikiama kalbininko Petro Būtėno ir jo mokinės Aleksandros Kalvėnaitės-Kazickienės atminimo premija, įsteigta Kazickų šeimos fondo ir Lietuvių kalbos draugijos. Lietuvių kalbos institutas džiaugiasi ir didžiuojasi, kad šiemet minėtos premijos laureate tapo mūsų instituto mokslininkė habilituota daktarė Rita Miliūnaitė. Kazickų šeimos fondo svetainėje rašoma apie Aleksandros Kazickienės savybes, kurios iš tiesų svarbios prasmingam gyvenimui, daugumą tų savybių turi ir Rita Miliūnaitė: jos meilė vyrui ir vaikui, patriotiškumas, kuklumas ir elegancija, ypač pabrėžčiau jos meilę gimtajai kalbai ir rūpestį bendrine lietuvių kalba. Ritos Miliūnaitės atlikti bendrinės kalbos norminimo, dabartinės vartosenos, kalbos vartotojų kalbinių nuostatų tyrimai, informacijos apie dabartinę kalbos vartoseną ir kalbos norminamąjį darbą kaupimas ir kompiuterizavimas, mokomųjų kompiuterinių lietuvių kalbos žaidimų, lietuvių kalbos naujažodžių duomenyno kūrimas labai svarbūs, reikšmingi ir šiandien aktualūs. Labai tiksliai ji pati neseniai interviu pasakė, kad   „pastarąjį dešimtmetį nagrinėdama naująją lietuvių kalbos leksiką, dažnai jaučiuosi, tarsi laikyčiau pirštus ant lietuvių kalbos pulso“.  Miela kolege Rita, visos Lietuvių kalbos instituto bendruomenės vardu nuoširdžiai sveikinu tapus kalbininko Petro Būtėno ir jo mokinės Aleksandros Kalvėnaitės-Kazickienės atminimo premijos laureate. Jūsų šviesios atminties tėtis Juozapas Miliūnas viename interviu sakė: „Tylu čia vakarais, kai už kalvų gęsta saulė, o sutemoms apgaubus dangų iš už senkapio rytų pusėje pasirodo mėnulio pilnatis ir dangų nusėja milijardai žvaigždžių. Viskas nurimsta. Medžiai vos vos šiurendami lapus užmiega. Be garso ima sklandyti šikšnosparniai. Varlės kūdroje irgi nutyla. Sukrebžda netoli kūdros nakvynės apsistojęs baltas paukštis, šūkteli pelkėje gyvenąs senbernis stirninas.“ Miela Rita, iš tos aplinkos atkeliavo Jūsų darbai! Tokios aplinkos ir iškilių darbų mes Jums ir linkime“, – kalbėjo dr. Albina Auksoriūtė.


Laureatę sveikina Lietuvių kalbos instituto vadovė dr. Albina Auksoriūtė ir  Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Jolita Urbanavičienė (kairėje).

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vardu dr. Ritą Miliūnaitę pasveikino dr. Lina Murinienė.



Laureatę sveikino ir apdovanojimui jos kandidatūrą pasiūliusios Vilniečių iniciatyvinės grupės vadovė dr. Angelė Čepėnaitė.


Širdies šilumos ir nuoširdžių linkėjimų atvežė kolegės iš Panevėžio.

Premijos laureatę pagerbė ir  Lietuvių kalbos draugijos Panevėžio skyriaus atstovai ir kiti jos bičiuliai bei bendraminčiai. Tarp sveikinusių buvo ir pirmasis atkurtos premijos laureatas dr. Bronius Dobrovolskis.

Laureatės dr. Ritos Miliūnaitės žodis



Žinia, kad man skirta kalbininko Petro Būtėno ir jo mokinės Aleksandros Kazickienės atminimo premija, užklupo tikrai netikėtai – tarsi šviečiant pavakario saulei nei iš šio, nei iš to prapliupęs šiltas vasaros lietus, nes niekas manęs nebuvo perspėjęs, kad teikia mano kandidatūrą šios premijos konkursui. To šilto vasaros lietaus užklupta mėginu prisijaukinti šitą žinią, atrasti jausminį ryšį su ja ir noriu tais jausmais pasidalinti su jumis.
 
Padėkos

Pirmiausia ateina dėkingumo jausmas – tiems, kurie pastebėjo ir įvertino mano darbus. Bet iki šios dienos man taip ir liko geroka paslaptis, kas juos teikė premijos konkursui. Tad dėkoju tai slaptingai iniciatyvinei grupei. Taip pat dėkoju Petro Būtėno ir Aleksandros Kazickienės atminimo premijos komisijai. Ačiū Petro Būtėno artimiesiems, kurie puoselėja šio kalbininko atminimą. Dėkoju premijos steigėjams – Kazickų šeimos fondui ir Lietuvių kalbos draugijai, kurie, be visa ko, ir surengė šias gražias iškilmes. Negaliu nepaminėti ir kolegų, bendraminčių, ypač iš Lietuvių kalbos instituto ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, taip pat namiškių – be visų jų palaikymo nebūtų tokių mano darbų ir būtų nejauku, nes šiuo metu Lietuvoje kalbininkams kartais tenka kvėpuoti gerokai politizuotu, nuo kalbos ideologijų sankirtų dulkančiu oru. Bet tuščia jų, tų dulkių, – jas puikiai nusodina šiltas vasaros lietus. Man labai malonu paminėti ir pereitų metų šios premijos laureatą docentą daktarą Bronių Dobrovolskį, kuris buvo pirmosios mano darbovietės, baigus universitetą, – Pedagogikos mokslinio tyrimo instituto – direktorius, ir man didelė garbė atsistoti greta.
 
Pagarba mokytojams

Kitas mane apėmęs šviesus jausmas – susižavėjimas ponios Aleksandros Kazickienės sumanymu kasmet pagerbti savo mokytoją Petrą Būtėną, o dabar kartu mes pagerbiame ir jos pačios atminimą. Apskritai, kaip yra sakiusi Kazickų šeimos fondo prezidentė Jūratė Kazickaitė, jos mama Aleksandra buvo nuoširdi lietuvybės puoselėtoja, tautinių mokyklų Jungtinėse Amerikos Valstijose rėmėja, ir viską darė tyliai, nenorėdama reklamos. Man taip pat mieliau dirbti tyliai, be reklamos, ir esu laiminga tada, kai mano darbai būna reikalingi, kai galiu kam nors padėti ar patarti kalbos klausimais. Šia proga prisiminiau, kaip 2018 m. švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, buvo paskelbtos trys idėjos ateities Lietuvai, ir viena iš jų – „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m.“. Dėl šios idėjos mokytojai šiandien turbūt tik liūdnai šypsosi, jei iš viso dar gali išspausti šypseną: kur gi tas artėjantis jų profesijos prestižas? Nors likimas man pačiai nelėmė tapti mokytoja, bet mano giminėje buvo ir yra daugybė mokytojų ir dėstytojų – nuo senelių ir tėvų kartos, brolio šeimos iki pirmuosius tvirtus žingsnius moksle ir pedagogikoje žengiančio sūnaus – pedagogų iš įvairiausių sričių: nuo kalbų ir dailės iki matematikos ir biofizikos. www.kalbosnamai.lt Taigi puikiai žinau, ką kadaise mano senelių kartai reiškė žodis mokytojas, ir matau, kaip šiandien mokytojai yra paversti laisvosios rinkos paslaugų teikėjais, o jų prestižą mėginama matuoti tik darbo užmokesčio dydžiu. Vis dėlto tikrasis mokytojo profesijos išaukštinimas, kaip matome šiandien, pirmiausia yra nemeluota pagarba, kai svarbu, ne koks aš gražus su mokytojų pagerbimo idėja, o pati idėjos prasmė ir gebėjimas atsidavus ją įgyvendinti.
 
Prieškario Lietuvos šviesuomenė
 
Petro Būtėno ir jo mokinės Aleksandros Kazickienės atminimo įprasminimas paskatino mane mintimis nusikelti į mano senelių kartos Lietuvą. Kuo man atrodo graži prieškario Lietuvos šviesuomenė? Vidine savo kultūra, kuri remiasi per amžius žmonijos išaugintais pagrindiniais buvimo kartu principais: sąžine, padorumu, tiesumu ir kilnumu. Jų mintys, gyvenimo būdas ir darbai sutapo, nes tikslas buvo labai aiškus: visas jėgas atiduoti tam, kad Lietuvos valstybė gyvuotų ir suklestėtų. Net ir vėliau, daugeliui priverstinai atsidūrus išeivijoje ar tremtyje, buvo šventa pareiga dirbti tėvynei ir jos žmonėms.
 
Kodėl šiandien idėjos bevaisės?

O kodėl šiandien taip blaškomasi? Kodėl idėjos nesubrandinamos iki galo ir neretai lieka bevaisės? Na pagalvokime, ar tos idėjos turi jėgų pakilti, apsunkusios nuo nuolatinių raginimų tik vartoti ir mėgautis, ar jos turi erdvės augti, skverbtis į priekį, kai yra įsipainiojusios į globalizacijos voratinklius, uždarytos betoniniuose ar stikliniuose daugiaaukščiuose, blaškosi po interneto akligatvius, kai kompiuterio pelės klavišas vis spragsi: grįžti atgal, grįžti atgal...? Atsidaužusios į sienas ir į ekranus, mintys ir grįžta atgal, nepakilusios skristi, ir belieka galvoti apie patį save. Taip ir tampame paskirų savus vartojimo poreikius tenkinančių individų visuomene.
 
Žemės, tėvynės ir kalbos jausmas

O kurgi ta minčiai reikalinga erdvė? Laimė, kad Lietuvoje jos yra daug, tik gal nebemokame jos prisijaukinti, nes pirmiausia prarandame žemės jausmą. Ar dažnai sau pasakome: čia mano protėvių ir mano žemė, čia galiu tvirtai stovėti ir jausti iš jos gelmių sklindančią jėgą, čia galiu giliai įkvėpti tyro oro ir sekti akimis aukštai danguje sklendžiantį paukštį? Suvalkijos lygumose, Aukštaitijos kalvose, pajūrio kopose atsiveriantys toliai kelia kažko nenusakomo ilgesį ir būsimo pažinimo virpulį. Kaip tik čia, tose erdvėse, ir gimsta mintis, pabunda svajonė, atsiranda siekis. Šitaip žemės jausmas išauga į Tėvynės jausmą, kai svarbu bendram tikslui suburti bendražygius. Tėvynės jausmas išaugina kalbos jausmą. Ir šitai kartojasi karta iš kartos, kol ateina iki mūsų dienų.
 
Ko reikia Lietuvai?
 
O kokie mūsų šviesuomenės tikslai ir siekiai? Esame laisvi, bet kiek tarp kasdienių rūpesčių atrandame laiko akimis nutiesti kelią minčiai, subrandinti ją – ne sau, o Lietuvai? Per laiką jau ne kartą patikrinta: jeigu norime, kad Lietuvos valstybė gyvuotų, didžiausi mūsų tikslai ir siekiniai turi būti tyras oras, švarus vanduo, žaliuojanti www.kalbosnamai.lt derlinga žemė, išugdyti dori ir darbštūs, laisvi ir atviri pasauliui žmonės, švari ir gyva kalba. Kodėl ir kalba? Petras Būtėnas straipsnyje „Kalba ir tauta“ 1925 m. atsako į tai: kalba yra tautos kultūros dalis, ji sudaro tautos sielą ir yra „stimulas, varąs tautas priekin“. Štai kaip tik todėl ir aš matau didelę prasmę savo darbus – nuo bendrinės kalbos norminimo, naujažodžių tyrimų iki mokomųjų kompiuterinių lietuvių kalbos žaidimų – skirti lietuvių kalbos labui. Kiek mes gebame savo idėjas reikšti gimtąja kalba, tiek esame laisvi, gyvybingi, saviti ir galime būti įdomūs pasauliui.
 
Juozo ir Aleksandros Kazickų dukra Jūratė ne kartą yra sakiusi: Esu labai dėkinga, kad mano tėvelis ir mamytė visą laiką man sakė „neužmiršk savo tėvynės“. Tai, kad šiandien vyksta ši graži šventė, ir yra geriausias šios kilnios šeimos meilės gimtajam kraštui ir jo žmonėms įrodymas.
Dar kartą nuoširdžiai dėkoju visiems, atėjusiems pagerbti Petro Būtėno ir Aleksandros Kazickienės, kartu ir Juozo Kazicko atminimo. Linkiu, kad semdamiesi stiprybės iš praeities, saugotume protėvių mums dovanotą sielos ugnį, įžiebtume žemės, tėvynės ir kalbos jausmą jaunajai kartai. Tegul ši sielos ugnis šildo artimuosius ir bendražygius, tegul nušviečia kelią mūsų mintims. Štai tokia šią vasarą Rytų Aukštaitijos pievose surinktų mano jausmų puokštė jums.


 
Parengė
Karolina Baltmiškė
Nuotr. autorė Gabija Kavaliauskaitė

Panašūs straipsniai:

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-venckute-slypi-ne-tik-pavojus-prarasti-dali-savo-zodyno-paveldo-bet-gali-sunykti-kai-kurie-funkciniai-stiliai

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jolita-urbanaviciene-visuomenei-zodynu-reikia-nuolatos-ir-ivairiu-ir-vienakalbiu-ir-keliakalbiu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurgita-jaroslaviene-lietuviu-kalbos-institutas-yra-toji-ypatingos-nacionalines-svarbos-institucija-reiksmingai-prisidedanti-prie-kalbos-puoselejimo
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/bonifacas-stundzia-gyva-kalba-nestovi-vietoje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kazimieras-romualdas-zuperka-ir-stiliaus-klaidos-ir-originaliausios-stiliaus-figuros-vaiksto-tais-paciais-keliais
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-kiseliunaite-lietuviu-filologijos-studentai-ir-destytojai-yra-panasus-i-liudnojo-vaizdo-riterius-kovojancius-su-vejo-malunais-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/evalda-jakaitiene-manau-kad-bendrine-lietuviu-kalba-apniko-pavojingos-ligos-kurias-reikia-gydyti
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurate-sofija-lauciute-kalbos-tyrinejimai-atskleidzia-musu-istorijos-saknis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/valentinas-stundys-nepamirstina-kad-musu-kalba-yra-rizikos-zonoje-del-ja-vartojancios-nedideles-populiacijos
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurgita-jaroslaviene-tarptautinis-bendradarbiavimas-primena-kad-kiekviena-tauta-unikali-savo-kalba-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ausra-papirtiene-anglu-kalbos-iskelimas-auksciau-valstybines-yra-uzsleptas-kesinimasis-i-musu-valstybinguma
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-asanaviciute-dazniau-ir-dazniau-pastebime-kad-lietuvi


 

Reklama