NAUJIENOS

Aurelija Gritėnienė: koks žmogus yra gražus „Lietuvių kalbos žodyne“

Kategorija:

Miestas:
Į didįjį dvidešimties tomų „Lietuvių kalbos žodyną“ (prieiga internete www.lkz.lt) galime žvelgti kaip į milžinišką lietuvių kalbos lobyną, apimantį apie 1000 įvairiausių šaltinių leksiką nuo 1547 iki 2001 metų. Žodynas parašytas remiantis didžiule 4,5 milijonų lapelių kartoteka. Maždaug 22 tūkstančiuose žodyno puslapių aprašyta apie 0,5 milijono antraštinių ir paantraštinių žodžių. Įvairialypė žodyno medžiaga turėtų būti įdomi ne tik kalbininkams, bet ir etnologams, etnografams, istorikams, filosofams ir kitų sričių humanitarams, nes remiantis ja galima pabandyti rekonstruoti lietuvių pasaulėjautos bruožus, mūsų vertybines nuostatas, požiūrį į save ir aplinkinį pasaulį. Šįkart pasižiūrėkime, ką didysis žodynas sako apie fizinį žmogaus grožį: kiek jis svarbus mūsų gyvenime, ar viską lemia, ar gražus žmogus yra laimingas?
 
Būdvardžio gražus etimologija ir reikšmės
 
Pirmiausia trumpai pažvelkime į žodžio gražus kilmę. Deja, ji iki šiol nėra visiškai aiški. Ernsto Frenkelio (Ernst Fraenkel) „Lietuvių kalbos etimologiniame žodyne“ (Litauisches etymologisches Wörterbuch, 1955–1962 m.) nurodyta, kad šis žodis yra neaiškios kilmės. Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazėje (žr. https://etimologija.baltnexus.lt/) baltistas Valentinas Kiparskis (Valentin Kiparsky) būdvardį gražus gretina su veiksmažodžiu gražóti ‘grasintiʼ ir su rusų kalbos būdvardžiu grózny ‘grėsmingas, rūstus, baisusʼ, tačiau tai tik lyginimas ir su šiuo būdvardžiu etimologai dar turi darbo. Lenkų filosofas ir meno istorikas Vladislavas Tatarkevičius (Władysław Tatarkiewicz) estetikos studijoje „Šešių sąvokų istorija“ (Vilnius: Vaga, 2007) primena, kad dalis kalbų grožiui nusakyti perėmė lotynų kalbos būdvardį bellum (plg. italų ir ispanų bello, prancūzų beau, anglų beautiful ir kt.). Kitos kalbos kūrė terminus pasitelkdamos savosios kalbos archetipus: lietuvių gražus, lenkų piękny, rusų красивый, vokiečių shön ir kt. (žr. psl. 142).
 
Būdvardis gražus lietuvių kalboje turi ne vieną reikšmę. Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ nurodomos 8 šio žodžio reikšmės:
1. dailus, darnaus sudėjimo; mielas;
2. giedras (apie orą);
3. riebus, tarpus, vešlus;
4. didelis, gausingas, apstus;
5. geras, tinkamas, vertingas;
6. doras; teisingas, mandagus;
7. malonus, smagus;
8. tyras, švarus.
 
Kalbant apie fiziškai patrauklų, išvaizdų žmogų būdvardis gražus vartojamas pirmąja reikšme.
 
Būdvardžio gražus dariniai, sinonimai, frazeologizmai
 
Šio būdvardžio svarbą mūsų kalboje liudija ir tas faktas, kad iš jo su įvairiomis priesagomis yra pasidaryta nemažai abstrakčiųjų daiktavardžių (gražuma, gražumas, gražybė, gražovė, grožis, grožė) ir asmenų pavadinimų (gražuolis, gražulis, gražeiva, gražionis, gražūnėlis). Iš būdvardžio gražus su įvairiomis priesagomis pasidaroma kitų būdvardžių, kuriais apibūdinami itin gražūs asmenys: gražintelis, gražytėlaitis, gražunckutėlis. Neįtikėtinai daug lietuvių kalboje ir sudurtinių žodžių iš būdvardžio gražus ir įvairių daiktavardžių: gražburnis, gražplaukis, gražiaakis, gražiabalsis, gražiaburnis, gražiagymis, gražiaplaukis, gražiaveidis.
 
Kaip rodo Antano Lyberio „Sinonimų žodynas“ (Vilnius, 2002; elektroninis variantas http://lkiis.lki.lt/sinonimu ), būdvardis gražus turi ne vieną sinonimą. Apibūdindami labai gražų asmenį vartojame perkeltinės reikšmės žodžius dangiškas, dieviškas, karališkas. Apie tiesiog gražų žmogų sakome dailus, puikus, šaunus, išvaizdus, patogus (plg. „Lietuvių kalbos žodyne“ užrašytą iliustracinį sakinį iš Kudirkos Naumiesčio Ar mergelė ne patogi, ar veideliai ne raudoni?). Jei žmogus yra gražaus veido, sakome, kad jis skaistus, apveidus. Pirmajame lietuvių kalbos žodyne – Konstantino Sirvydo „Dictionarium trium liguarum“ – reikšme ‘puikus, gražus, dailusʼ fiksuoti du būdvardžiai apireiškus ir mantus. Jau anksčiau minėto filosofo V. Tatarkevičiaus teigimu (žr. minėto veikalo psl. 146), grožis apskritai neturi sinonimų ir žodynuose paprastai pateikiami ne grožio sinonimai, o tik panašios reikšmės žodžiai.
 
Gražų žmogų galime apibūdinti ir įvairiausiais frazeologizmais: nors į akį dėk, yra į ką pažiūrėti, košto molio, kaip moliu nutėkštas, kaip iš akies ištrauktas, kaip vienos dienos, kraujas ir pienas, kaip iš pieno išplaukęs, kaip pienu praustas, kaip iš pieno ištrauktas, kaip miela diena, kaip išlietas, kaip stiklas, kaip uoga, kaip žiedas, kaip saulės duktė (marti)... Žodžiu, kaip sako Kupiškyje, į gražų žmogų tik žiūrėk ir seilę ryk.
 
Grožio svarba gyvenime
 
„Lietuvių kalbos žodyno“ iliustraciniai sakiniai liudija paprastą tiesą: gražiam žmogui daug lengviau suvilioti kitą, pritraukti prie savęs, susirasti porą: Priviliojo daug bernelių per savo gražumą (Kapčiamiestis). Ana buvo graži didliai, visi baisiai kibo kaip vapsos (vapsvos) pri medaus, visi vyrai (Kartena). Aš dėl tavo gražumėlio šimtą mylių jočiau (A. Juškos „Lietuviškos svotbinės dainos“). Gabi merga bernų mėgiama, graži – mylima (Dubingiai). Ištekės tavo [duktė] rūbais (turtu), mano – zūbais (grožiu) (Raseiniai). Taiki, lyties gražios merga yra gunda dėl berniuko (A. Juškos žodynas). Tad radus gražią merginą nereikia laukti ir dvejoti: Ko veizi, mesk skaras į kupetą (kurk šeimą)! Nesigailėsi, graži merga (Seda). Gražias dukteris auginantys tėvai kartais net sugudraudavo: Katara [duktė] graži, tai mažiau duodė (davė) tėvai [dalios] (Gervėčiai) – nes gražią merginą ir taip paims į žmonas. Neblogai būti ir gražiam vyrui: Dideliai gerai gražiam būti: visos mergos tik veiza, tik veiza (Kuliai). Brolis gražus buvo – gyva pagunda (Vaižgantas). Apskritai vyrui būti gražiam daug paprasčiau nei moteriai: Kurs neapsilervinęs, apsiprausęs, apsišukavęs, save gašija, tas gašus (gražus) (A. Juškos žodynas). Pripažįstama, kad vyrui nereikia kažin kiek to gražumo (raštai). O kartais trumpai drūtai pasakoma: Gražiam ir snarglys tinka (Prienai).
 
Iliustraciniuose sakiniuose pasigirsta mintis, kad gražus žmogus taip patraukia, kad nebesvarbu pasidaro nei turtai, nei protas: Aniedvim ka tik būt jaunas, gražus, strainus, nors i plikas, vaikis (Plateliai). O man tai kad ir an akmenio gyvent, bet su gražiu (Utena). Jis nieku dėjo (nekreipė dėmesio), kad ana durna, by tik graži (Švenčionys). Tačiau ne visada gražūs žmonės sukuria šeimas. Pasitaiko, kad lieka ir vieniši: Graži buvo merga, kad eis – švyst, švyst, o, veizėk, paliko rūtų saugoti, ir ką tu padarysi (Endriejavas). Na o su gražiu susituokus geresnis, gražesnis pasidaro ir visų aplinkinių gyvenimas: Buvo dideliai graži, liuob visą anų gyvenimą atšvies, kad apsižanijo (Plateliai).
 
Iliustracijose apdairiai pastebima, kad grožiui įtakos neturi gyvenimo sąlygos: Seniau ir mergos gražios buvo, ir vyrai, kad ir gryčios dūminės (Kamajai). Žodžiu, gražus žmogus visada yra pastebimas, patraukia visų akį: Gražumas – nors į akį dėk! (Dusetos). Gražumas – net akį veria! (Troškūnai). Gražumėlis – net akį traukia! (Pušalotas). Kad gražios merginos, tai yr į ką akis paganyti (Geistarai). Graži moteris – vyrui didelis džiaugsmas: Vyras neatsidžiaugia pačios gražybe (A. Juškos žodynas). Tačiau apdairiai primenama, kad vien moters grožiu neišsiversi, turi ir pats būti šio to vertas: Pačios gražybe neapsidengsi (Naujamiestis).
 
Ne visada gražus gražią veda
 
Žodyno liustracijose kalbama, kad gražaus partnerio nori ir negražūs: Ve, ir tokiam šliviui (šlubiui) gražių mergų reik! (Slavikai). Kožnas kultas nevelėtas (nevala, ištižėlis) ieško, kad būtų graži (Baisogala). Primenama, kad gyvenime labai dažni atvejai, kai vienas iš sutuoktinių būna gražuolis, o kitas – priešingai: prastas, netašytas: Graži mergina, bet ištekėjo už tokio sakuotnugario, šakočiaus (Pilviškiai). Paistėdavo paistėdavo tas sniurglius, ale pačią gražią gavo (Kupiškis). Tokia bjauri merga, o įstrigo tokiam gražiam vyruo (Kurtuvėnai). Gražus vyras niekad gražios nenusirenka (Skirsnemunė). Ji graži, o jis prastas (negražus) (Prienai).
 
Ypač dažnai apgailima, kai gražuolė mergina išteka už seno, prasto vyro: Tokia leina, graži mergužėlė, o už tokio senio eina (Suvainiškis). Graži merga ir ejo už tokio šturo (niekam tikusio, seno) (Onuškis). Senas bernas seilę pavarvino, kad graži mergaitė, ir suviliojo (Deltuva). Tokia graži, švelni moteriška, o gavo tokį prastą vyrą (Vadžgirys).
 
Kas svarbiau už grožį?
 
Žodyno iliustracijose aiškėja, kad gyvenime išorinis patrauklumas nėra pats svarbiausias dalykas, daug svarbiau yra vidinis grožis: Išoriškai gražus žmogus viduje gali būti tuščiažiedis, dvasiškai skurdus (raštai). Vyresnės kartos informantai žino – žmogus gali būti negražus, bet labai laimingas: Ji nėra graži: ruplėta ir nešvariai apsidariusi, bet didelę turi laimę (Raseiniai). Berneliui, renkantis porą, svarbu ne tik mergelės grožis, bet ir geras būdas: Sūneli mano, vaikeli mano, ar patogi mergelė? Graži gražumo, meili meilumo, tik nežinau notūros (būdo, charakterio) (Daugėliškis). Ne į [žmogaus] gražumą reik žiūrėti, bet į gerumą (Kražiai). Paprastai, nuoširdžiai patariama: Gražumo nežiūrėk, ale žiūrėk, kad možna būt gyvent (Skudutiškis). Yra bernelių, kuriems rūpi ne tiek grožis, kiek dorumas: Ne teip daili ta mergelė, kaip tas rūtų vainikelis (Kretinga). Žinoma, svarbu ir protas: O kad gausiu tokio gražumėlio, ale negausiu tokio protužėlio (A. Juška „Lietuviškos dainos“). Ne veltui liaudies išmintis byloja, kad paukštį plunksnos gražina, o žmogų – protas (Veiveriai). Žodyne atsargiai užsimenama, kad kuriant šeimą svarbu ir būsimo partnerio turtas: Ieško mergų daugiau kraičiuotų, pasoguotų, o ne gražių (Vajasiškis). Graži merga – mažas pasogas (Seirijai). Mergelės gražumą pinigai padidina („Tauta ir žodis“).
Taigi, „Lietuvių kalbos žodyno“ iliustracijas galime skaityti ir kaip savotišką vertingų patarimų rinkinį būsimoms šeimoms: Bobos gražumu sotus nebūsi (Giedraičiai). Nepasodys ant lentynos (grožiu sotus nebūsi) (J. Brodovskio žodynas). Iš gražumo nemisi („Tauta ir žodis“). Sviestą iš kaktos nesuksi, kad ir gražus vyras (A. Juškos žodynas). Iš mergos grožio košės neišvirsi (Kupiškis). Su gražumu barščių nebaldysi (Ėriškiai). Grožiu puodo neuždarysi (nepariebinsi) (Dusetos). Gražumu puodo neužgrūsi (geriau turtingas nekaip gražus) (Dusetos). Tad nieko keista, kad daugelyje Lietuvos vietų gerai žinomas ir toks pasakymas: Iš to grožio naudos kaip iš ožio (Pašvitinys). Žinoma, kad fizinis grožis yra didelė gamtos dovana, tačiau dar didesne vertybe jis tampa tada, kai būna susijęs su vidiniu gėriu.
 
Bėdos dėl grožio
 
Fizinis žmogaus grožis ne tik apšviečia, nuskaidrina aplinkinių gyvenimą, tačiau neretai pridaro ir visokių bėdų. Gražiems žmonėms dažnai kyla visokių pagundų: Gražią žmoną svetimi vilioja (Žagarė). Iš S. Daukanto raštų išrašytas sakinys net ir šių dienų kontekste skamba grubokai: Su gražiu veidu subinei nepakajus (nėra ramybės). Dažnai gražios merginos, moterys sužeidžia vyrams širdis, jų grožis būna netgi pragaištingas: Moteriška dideliai graži – visiems vaikiams papjūtis (pražūtis, vargas): pritraukia akis, prikala širdį, sumaišo galvą (Žemaitė). Jau niežta širdis tau (negali nurimti), kad gražią mergą tėvas nusamdė (Darbėnai).
 
Gražius žmones daug kas apkalba: Gražią mergą bernai numini (apkalba) (Švenčionys). Gražuoliai neretai būna išpuikę, išdidūs, pamaivos, netgi pavydūs: Ta buvo graži, bet labai puiki, ir negalėjo kęsti, kad kas už ją gražesnis būtų (J. Balčikonis). Graži mergina, bet ir nupuikus (išpuikusi) (Marijampolė). Tokia graži mergina, tik labai jau tamposi (maivosi) (Igliauka). Tai graži boba: eina galvą panardydama (išrietusi) (Šimkaičiai).
 
Gavus gražią pačią, vyrui dažnai pristinga pinigų, nes gražiai moteriškei visko daugiau reikia (ir darbužių, ir papuošalų, ir kt.): Piningų jam vis trūksta – gražią pačią turia (Žeimelis).
 
Iš negražių lengvai pasišaipoma
 
Žodyno iliustracijose randame ir šmaikščių, negražius žmones lengvai pašiepiančių sakinių. Atviru, skaudžiu tekstu nepasakoma, kad žmogus yra negražus. Dažniausiai negražumas nusakomas ironiškai: Abi tokios gražios, triūbanosės (su didelėmis nosimis)! (Skirsnemunė). Dažni ir ironiški palyginimai: Graži ana – į pelėdą pavėda (išvaizda) (Darbėnai). Graži kaip pupų velnias (baidyklė) (Veliuona). Gražus kaip laumės vaikas („Patarlės ir priežodžiai“, 1958). Gražus kap pusė per langą (Druskininkai).
 
Kartais palyginimai būna labai buitiški, žemiški, net perdėm realistiški: Graži kai šūdas darži (Pelesa). Gražus kai šūdas po lapu (Tauragnai). Gražus kap šikna lange (Alvitas). Išlindai gražus kai šuva iš spalių (Kamajai). Tam, kuris įkyriai prašosi pagiriamas dėl grožio, pajuokaujamai atšaunama: Gražus gražus – būtum gera baidyklė kviečiuose (Skirsnemunė). Na o jeigu žmogus išties labai negražus, tuomet jau atvirai pasakoma – negražus ir dar su kuo nors palyginama: Negražus kaip laumės apmainytas (Kabeliai). Toks jau negražus – kaip iš pliauskės ištašytas (Ukmergė). Negraži kaip vanagas (Daugėliškis). Negraži merga – iš pupų nevarytum (Daugėliškis).
Grožis ir jaunystė
 
Žodyno iliustracijose pastebima, kad jaunas žmogus dažniausiai visada būna gražus. Jį puošia pati jaunystė: Kol jaunas, žmogus i gražus, i mitras (miklus) (Vilkaviškis). Tas skaistumas ir gražumas vis tai yra jaunysta (Alvitas). Bėgant metams jaunystė ir grožis dažniausiai tolsta. Skaudžiai skamba tokie iš gyvosios kalbos užrašyti sakiniai, kuriuose išryškėja fizinio grožio trumpalaikiškumas: Ka jauna buvau, graži buvau, arkliai nesibaidė, kaip žmonys sako (Akmenė). Jaunos visos gražios, senos padlos tai negražios (Rokiškis). Iš vyresnės kartos informančių užrašytuose sakiniuose jaučiamas liūdesys dėl dingusio jaunystės grožio, jos dažnai prisimena, kokios gražios buvo jaunystėje ir kuo pavirto atėjus senatvei: Kadai i aš buvau graži, ė dabar puodašukė likau (Paringys). Mergoms greitai: čia graži, čia į naginę pavirsti (Kuršėnai). Tu buvai graži ir aš graži, dabar susenėjom kai seni grybai (Tauragnai). Įdomu tai, kad žodyno iliustracijose dažniausiai kalbama apie jaunystės grožį praradusias moteris: Netekėjusi graži, lygi (apvali) buvo, dabar sudubo (Panevėžys). Apseno, apruko, o buvo tokia graži (Viduklė). [Ona] pasidarė nebegraži, pajuodėlė, pavasarį smarkiai lašuota, strazdiniuota (Vaižgantas).
 
Tik retais atvejais pasigirsta abiem lytims tinkamų apibendrinimų apie prarastą jaunystės grožį: Kole jaunas žmogus – gražus; kap paseni, pasdaro kap keverza (Daugėliškis). Tiek metų turiant išeina visas gražumas (Salamiestis). Tačiau dažniausiai senatvė priimama natūraliai, suvokiant, kad jaunystės grožį pakeičia gyvenimo patirtis, kad netvarus yra tik fizinis žavesys, o vidinis gožis niekur nedingsta. Be to, neretai pastebima, kad ir vyresnis žmogus būna gražios išorės: Pabuvėlė (pagyvenusi), ale graži kap jauna (Armoniškės). Tai graži moteris: ir nebejauna, o nė vienos raukšlelės! (Utena).
 
Na o kartais lietuviai grožį supranta labai paprastai: į žmogų panašus – ir jau gražus. Todėl fizinis grožis pašiepimas su lengva ironija: Gražus: tarp akių nosis (Rytų Prūsijos XVII a. rankraštis). Anos te gražumas: žmogystė kap žmogystė (Švenčionys). Kai kuriuose sakiniuose su lengva šypsena primenama, kad būti gražiam nėra labai sunku: Kelmą aptaisyk – ir kelmas bus gražus (aptaisytas ir prastas žmogus gražesnis) (Pagiriai). Aprėdytas ir šulas gražus (Valkininkai). Aptaisyk stuobrį, ir tas bus gražus (Karsakiškis).
 
Taigi šįkart tokias grožio pamokas teikia didysis „Lietuvių kalbos žodynas“. Be šio žodyno ir jo Pagrindinės kartotekos, Lietuvių kalbos institute yra sukauptos dar dvi didelės „Lietuvių kalbos žodyno“ Papildymų (žr. http://lkiis.lki.lt/antra-kartoteka) bei Tarmių (žr. http://lkiis.lki.lt/penkta-kartoteka) kartotekos. Papildymų kartotekoje sukaupta apie 700 000 kortelių. Jos buvo užrašytos jau išėjus atitinkamiems žodyno tomams. Pačioje naujausioje Tarmių kartotekoje jau sukaupta apie 5000 tarmine transkripcija užrašytų sakinių iš įvairių lietuvių kalbos tarmių. Šiose kartotekose apie gražius ir negražius žmones rastume dar daugiau iliustracijų.
 
Daugiau nei prieš 100 metų Fiodoras Dostojevskis romane „Idiotas“ rašė: „Grožis išgelbės pasaulį“. „Lietuvių kalbos žodynas“ – V. Daujotytės žodžiu, „pamatinis lietuvių kultūros tekstas“ primena ir kiek kitokią tiesą: Grožis reikalingas iki bažnyčios vartų, o gerumas – visam amžiui (Alanta, Papildymų kartoteka).
 
dr. Aurelija Gritėnienė
Lietuvių kalbos institutas
Nuotr. autorė Gabija Kavaliauskaitė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lina-muriniene-pats-vezdas-kalbos-taisyklingumui-puoseleti-%E2%80%93-niekas-kitas-kaip-anomalija
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kazimieras-garsva-asmenvardziu-rasymas-nelietuviskai-dokumentuose-yra-spekuliacija-gramatika-istatymais-realia-padetimi
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/valstybines-lietuviu-kalbos-komisijos-pirmininko-pareiskimas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/apie-jonines-kalbiniu-atzvilgiu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vilija-dailidiene-jeigu-zmogus-gimtaja-kalba-neranda-savo-mintims-raiskos-tai-gal-tos-mintys-ne-nesusiformavusios
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rita-miliunaite-semdamiesi-stiprybes-is-praeities-saugokime-proteviu-mums-dovanota-sielos-ugni

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-venckute-slypi-ne-tik-pavojus-prarasti-dali-savo-zodyno-paveldo-bet-gali-sunykti-kai-kurie-funkciniai-stiliai

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jolita-urbanaviciene-visuomenei-zodynu-reikia-nuolatos-ir-ivairiu-ir-vienakalbiu-ir-keliakalbiu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurgita-jaroslaviene-lietuviu-kalbos-institutas-yra-toji-ypatingos-nacionalines-svarbos-institucija-reiksmingai-prisidedanti-prie-kalbos-puoselejimo
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/bonifacas-stundzia-gyva-kalba-nestovi-vietoje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kazimieras-romualdas-zuperka-ir-stiliaus-klaidos-ir-originaliausios-stiliaus-figuros-vaiksto-tais-paciais-keliais
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-kiseliunaite-lietuviu-filologijos-studentai-ir-destytojai-yra-panasus-i-liudnojo-vaizdo-riterius-kovojancius-su-vejo-malunais-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/evalda-jakaitiene-manau-kad-bendrine-lietuviu-kalba-apniko-pavojingos-ligos-kurias-reikia-gydyti
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurate-sofija-lauciute-kalbos-tyrinejimai-atskleidzia-musu-istorijos-saknis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/valentinas-stundys-nepamirstina-kad-musu-kalba-yra-rizikos-zonoje-del-ja-vartojancios-nedideles-populiacijos
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurgita-jaroslaviene-tarptautinis-bendradarbiavimas-primena-kad-kiekviena-tauta-unikali-savo-kalba-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ausra-papirtiene-anglu-kalbos-iskelimas-auksciau-valstybines-yra-uzsleptas-kesinimasis-i-musu-valstybinguma
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-asanaviciute-dazniau-ir-dazniau-pastebime-kad-lietuviu-vaikai-iseivijoje-nebekalba-lietuviskai
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/salies-jaunuju-filologu-konkurse-%E2%80%93-velzio-gimnazijos-mokines-sekme
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/genovaite-kaciuskiene-nereikia-be-jokio-specialaus-tikslo-griauti-ir-dauzyti-tai-kas-jau-simtmeti-gyvuoja
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rita-miliunaite-kalba-gyva-kiek-ji-turi-vidines-jegos-atsinaujinti
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-musu-visu-rupestis-%E2%80%93-kuo-ilgiau-islaikyti-gyva-ir-svaria-tevu-bei-seneliu-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-visus-pasaulio-lietuvius-vienija-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-globalumas-%E2%80%93-tai-vaikiskos-provincialumo-ligos-apraiskos-naujajame-pasaulyje


Reklama