NAUJIENOS
Vilnių papuoš 12 naujų meninių akcentų

Skirmantas Valentas: valstybinė kalba yra valstybės jungtis, galbūt netgi stipriausia jungtis iš visų kitų

Kategorija:

Miestas:
Apie poezijos kalbą, jos ypatumus, reikšmę, santykius su valstybine kalba mintimis dalijasi kalbininkas humanitarinių mokslų daktaras profesorius Skirmantas Valentas.

Gerb. profesoriau, viena Jūsų svarbiausių mokslinių tyrimų temų – poezijos kalba, kuri neretai sąmoningai pažeidžia kalbos taisykles, kur žodis – tarsi žaidimo įrankis. Tad kuo poezijos kalbos tyrimas svarbus lituanistikai?

Jei bandysime pažvelgti istoriškai, mes nežinome poezijos tikrosios paskirties.  Tačiau šį bei tą galime suprasti, stebėdami tas civilizacijas, turėjusias ir raštą, ir sudėtingą, labai formalizuotą poeziją. Pvz., vikingai. Vikingas – tai vyras, vienu užsivertimu išgeriantis midaus ar alaus ragą ir tarsi riešutus gliaudantis keningus (metaforos rūšis), besiklausantis poezijos pavojinguose  antpuoliuose ką tik užimtame Jorke ar ties Paryžiumi.  Gal būta ir kitokių, tačiau apie juos šaltiniai neužsimena. Jie turėjo savo abėcėlę (futhark, nelabai aišku – lotynų, graikų ar etruskų alfabeto pagrindu), tačiau niekada nemanė, kad reikėtų užrašyti, pvz., poezijos kūrinius. Raštą galima naudoti antkapių užrašams (kai kuriuose minimos ir baltų žemės), o poezijos tekstus kur kas paprasčiau ... atmintinai mokėti. Poezija jiems visada, kaip ir ginklas, buvo po ranka: bičių vilkas = lokys, kardų audra  = mūšis, laivo mėnulis = skydas. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad prekyba ir žemdirbystė senovės skandinavui rodėsi taip pat garbinga veikla. Panašiai būta (greičiausiai) ir keltų poetinėse mokyklose, kur mokymasis atmintinai prasidėdavo dar ankstyvoje vaikystėje. Jeigu žiūrėsime plačiau, ir lietuvių protėviai žinojo galybę pasakų, dainų, patarlių, mįslių. Taigi galima daryti išvadą, kad mokėjimas ir mokymasis atmintinai yra tiesiog įgimta žmogaus savybė. Poezija, jos formulės, leidžia į pasaulį pažvelgti kitaip, kitaip jį pamatyti. Sakyti miško ietis, nėra tas pats, kas „medis“, o aukso liepa gražiau nei „moteris“, daugiau asociacijų. Galimas dalykas, tokios ar panašios metaforos (iš tikrųjų čia turime tai, ką vikingai vadino dgs. kenningar, šaknis ta pati, kaip ir vokiečių kennen „žinoti“) yra žmogaus treniruotė su kalba, kalbos nuolatinis gaivinimas. Su labai senais poezijos reliktais galima susidurti netikėčiausiose vietose. Pvz., mūsų dvikamieniai vardai (Mindaugas, Gediminas, Vytautas) greičiausiai yra archajiškos indoeuropiečių poezijos reliktai,  nedideli epiniai kūriniai.  
  
Prieš kelerius metus išleidote monografiją apie kalbos stigmas poezijoje.  Kas tos, kalbos stigmos, ir koks jų santykis su kalba už poezijos ribų?

Tos knygos pavadinimas yra „Kalbos stigmos poezijoje: (prō)nōmen“.  Stigma, išvertus iš graikų kalbos, yra tarsi įdagis, nepanaikinama žymė, jungianti žodžius, kuriais žmogus įvardija pasaulį. Kas moksle negali būti sujungta, kas sudaryta iš aiškiai heterogeninių elementų, mene atranda gilumines jungtis, daug tvirtesnes nei lingvistinė giminystė. Pvz., poetinė morfema men- sujungia heterogeninius elementus kur kas stipriau, negu lingvistinė jungtis, į vieną gretą išrikiuodama žodžius manęs – akmens – atmintis, netgi asmenvardžius, tokius kaip Gediminas ir pan.  Čia jau tipiškas poezijos bruožas: ekvivalentiškumas perkeliamas į sekas, kaip kažkada rašė Romanas Jakobsonas. Taip atsiranda nuostabios Pauliaus Širvio eilėraščio eilutės: Šaukiu tave – neatmeni/ Neatmeni – nereik./ Apeik mane kaip akmenį,/ Kaip mirusį apeik.

Kalbėdamas apie Antano Baranausko „Anykščių šilelį“ esate pasakęs, kad mes turime šio kūrinio vertimą į lietuvių kalbą. Kokią įtaką lietuvių kalbos evoliucijos pažinimui turi tokie vertimai?

Kaip skambėjo toji tarmė, kuria parašytas “Anykščių šilelis”, kuria kalbėjo didieji Anykščių vyrai – Antanas Baranauskas ir Klemensas Kairys? Mintis, ateinanti į galvą, kalbant tiek apie šiuos poetus, tiek ir apie anykštėnų tarmę apskritai, atsiremia į sąvoką: dingę poezijos garsai. Nesunkiai galima įsivaizduoti dingusius literatūros veikalus, tuo tarpu pasakymas dingę garsai asocijuojasi su perkeltine šio žodžio reikšme. Tačiau garsų dingimas išliekant žodžiams – realus vyksmas. Suprantama, garsai žodžiuose neišnyksta – tik viena garsų sistema pakeičia kitą sistemą. Kada ir kodėl taip atsitinka?

Lietuvių poezija beveik iki XIX a. pabaigos buvo kuriama įvairiomis tarmėmis. Tų tarmių likimas, jų santykis su bendrine kalba susiklostė skirtingai. Pvz., atrodo, kad Kristijoną Donelaitį skaitome ir suprantame nesunkiai. Tačiau taip tik atrodo: gilindamasis į dr. Miko Vaicekausko darbus ar klausydamas šio mokslininko įtaigių pasakojimų supranti, kokia grafemų, taisymų, redagavimų tankmė skiria mus nuo Prūsijos lietuvių dainiaus. Taigi  daugelį autorių teko „versti“ iš vienos ar kitos tarmės į bendrinę kalbą. Prozą, pvz. Žemaitės, toks „vertimas“ mažiau paveikia. Visai kas kita – poezija. Čia garsai atlieka kur kas svarbesnį vaidmenį negu kituose tekstuose: turinio ir raiškos planai poezijoje labai suartėja, todėl poslinkis viename kalbos plane būtinai sukelia pakitimus kitame plane. Galima netgi kelti klausimą, ar rytų aukštaičių tarmėmis parašyti kūriniai ir jų „vertimai“ į bendrinę kalbą fonetikos ir fonikos požiūriu yra tie patys veikalai? Greičiausiai tektų pripažinti, jog pakeitę vieną garsų sistemą kita garsų sistema, turime kitą kūrinį, nors jo žodžiai ir išlieka tie patys.

Kaip ir uteniškiai bei kupiškėnai, anykštėnai turi trijų ilgumų balsių sistemą: čia senoviniai ilgieji balsiai, būdami nekirčiuoti arba žodžių galūnėse, sutapo su dėl kirčio pailgėjusiais trumpaisiais balsiais. Abiem atvejais pradėti tarti beveik vienodi pusilgiai balsiai:  pu.ši.s „pušys“. Ilgieji senoviniai ilgieji balsiai išliko tik kirčiuotoje pozicijoje, o trumpi senoviniai trumpieji – tik nekirčiuoti arba kirčiuoti galūnėse. Toks iš pirmo žvilgsnio lyg ir nereikšmingas tarmių bruožas, galimas dalykas, yra turėjęs didžiulės reikšmės mūsų kultūros istorijoje. Trijų ilgumų balsių sistema kiekvieną tarmiškai kalbantį žmogų verčia tapti kalbos tyrinėtoju, nes kalbantysis ir klausantysis privalo be perstojo intuityviai analizuoti raiškos planą. 1992 m. lapkričio 21 d. konferencijoje, skirtoje A. Baranausko 90 -osioms mirties metinėms paminėti, akad. Aleksas Girdenis (žemaitis!) pasakė įdomią mintį, kad trijų ilgumų sistema galėjusi nulemti didelį kalbos tyrinėtojų (pradedant Antanu Baranausku ir Kazimieru Būga), kilusių iš uteniškių, anykštėnų ir kupiškėnų kraštų, skaičių. Prie šio neabejotinai teisingo teiginio galima dar pridėti: ir poetų – nuo Antano Strazdo, Antano Vienažindžio iki pat šių dienų. Tokiu mokslo ir meno susitikimu nereikia stebėtis. Nors poetinė ir  metakalbos  funkcijos – priešingybės, audringa lingvistinė situacija šiose tarmėse provokavo  domėjimąsi ir kalbotyra, ir poezija.

Jūsų manymu, koks yra poezijos kalbos ir kalbos norminimo santykis ir kaip jis keičiasi?

Būtų idealu, jeigu kalbą normintų poetai, o bendrinės tarties taisykles nustatytų aktoriai. Paskutinis teiginys (dėl aktorių) ne mano – taip siūlė daryti profesorius Janas Otrębskiʼs. Šios prieš pusę šimtmečio išsakytos buvusio Vilniaus universiteto profesoriaus mintys tokios šokiruojančios, kad norėčiau pacituoti visą pastraipą iš profesoriaus straipsnio (Baltistica, 1968, IV (1), 121: „Vienas svarbiausių lituanistikos uždavinių yra nustatyti literatūrinės kalbos pavyzdingą tartį. Pavyzdingos tarties nustatymas yra pirmoji sąlyga lietuvių kalbos rašybą galutinai sutvarkyti: tam tikrus iki šiol neišspręstus rašybos klausimus galima bus spręsti, remiantis tartimi. Ortoepijos komisija negali būti gausi: 3 asmenys, ne daugiau. Į šitą komisiją turi įeiti visų pirma scenos aktoriai. Kalbininkai taip pat reikalingi, gal labiau kaip patarėjai be sprendžiamojo balso“. Beje, puslapio apačioje esančioje išnašoje redakcinė kolegija nepritaria tokiai minčiai: kalbininkai turį turėti sprendžiamąjį balsą. Gal triumviratas, sprendžiantis tarties klausimus ir mažokas, tačiau aktorių dalyvavimas (su sprendžiamuoju balsu) nustatant tarties taisykles – puikus sumanymas. Panašiai ir su Valstybine lietuvių kalbos komisija: jei būtų mano valia, bent pusę tos komisijos sudarytų poetai: prie kalbos esmės bei ištakų priartina ne apginta disertacija, o kūryba. Ir  pusė tų poetų turėtų būti moterys, nes jokiame kitame tekste taip neišsiskiria vyriškas ir moteriškas pasakojimas, kaip poezijoje: vyro tekstas nesunkiai skaidomas, jame dažniausiai labai aiškios linijos ir sluoksniai, o moterų eilėraščiai – dideli ir vientisi neskaidomi ženklai. Tačiau taip niekados neatsitiks: skirtingai nuo poetų, lengvai įsileidžiančių į savo tarpą kalbininkus (tai tvirtinu iš savo patirties), kalbininkai greičiausiai jaustųsi kiek nepatogiai prieš dažniausiai jokių autoritetų nepripažįstančius kūrėjus.

Apskritai, tauta gyva tol, kol yra ta kalba rašančių poetų. Mokslininkams netgi labiau patinka tyrinėti mirusias kalbas, kuriomis seniai niekas nebekalba. Panašiai ir kita meno rūšimi – teatru: tik teatrą turėdama gyvenvietė tampa miestu, o jeigu nėra teatro – jau bažnytkaimis.
 
Kažkur aptikau Jūsų pasakytą sakinį apie gimtąjį kaimą, kurio pavadinimas sunormintas. Ir vietoj Leičių atsirado Laičių kaimas. Ir tokių sunormintų pavadinimų Lietuvoje ne vienas ir ne du. Kaip tai atsiliepia kalbai ir apskritai kalbos gyvybingumui?

Kaimas, kuriame užaugau, vadinasi Vilnius. Tai netoli Laičių, prie Skapiškio šiaurės rytų Lietuvoje.  Tas garso l kietinimas yra be galo senas, gal niekas niekada Leičiai ir netarė. Beje, Valstybinės lietuvių komisijos tinklalapyje tas kaimo pavadinimas pateikiamas su kietu l: Laičiai. Apskritai, man labai gražus priebalsių kietinimas – pasijuntu tikru žmogumi iš LDK laikų. Kaimo pavadinimas susijęs su senąja tarnyba – kunigaikščio žmonės, kurių priedermė buvo prižiūrėti žirgus, vadinosi leičiais, iš čia ir valstybės – Lietuvos – pavadinimas. Man neseniai kilo mintis: latviai lietuvius įvardija žodžiu leitis, leišiai, o tie leišiai, su kuriais latviai mūsų istorijos apyaušryje susipažino, visi be išimties rūpinosi kunigaikščio žirgais. Latviams tokia išimtinė, beveik cechinė, tarnystė atrodė keistenybė, ir galbūt iš čia leišių–latvių paribiuose ir atsirado niekinantis pavadinimas (tiek latvio, tiek lietuvio atžvilgiu) „zirga galva“. Greičiausiai iš pradžių tas posakis nieko blogo nereiškė, tik pareigas, o vėliau reikšmė „nuprastėjo“. Toks semantinis vyksmas nėra didelė išimtis: garbingąjį keltų žynių luomą įvardijantis žodis druidai ilgainiui pradėjo reikšti juokdarius ar šiaip kvailius.
 
Be abejo, šnekamosios kalbos niekas nenormina, mums niekas nenurodinėja, kaip mes turime kalbėti su savo draugais, šeima, tačiau pokyčiai akivaizdūs. Valstybinės kalbos įtaka akivaizdi, bet be jos kyla grėsmė, kad nelabai ir susikalbėtume. Tad ką manote apie šiandieninę valstybinės kalbos politiką?

Valstybinė kalba neturi nieko bendro su susikalbėjimu, t. y. komunikacine kalbos funkcija, kaip ir su kitomis kalbos funkcijomis – fatine, apeliatyvine ir pan. O štai su rašto kalba būtų sudėtingiau: čia jau būtinas standartas. Austras, vokietis ar vokiškosios Šveicarijos dalies gyventojas privačiame gyvenime beveik visada kalbės tarmiškai, tačiau visada raštus rašys (čia neturiu galvoje tarmiškai rašomos poezijos ir pan.) bendrine kalba (Hochsprache). Valstybinė kalba yra valstybės jungtis, esminė ašis (tiesa, esama išimčių, valstybėje gali būti ir kelios valstybinės kalbos), galbūt netgi stipriausia jungtis iš visų kitų, nors labai stipri jungtis ir bendri įstatymai. Žinoma, kai kurie kalbos (teisingiau – rašybos) reguliavimai atrodo labai jau senamadiškai. Turiu galvoje tikrinių žodžių (iš esmės – asmenvardžių) užrašymą perrašant pagal tarimą, kuris dažniausiai ir pačiam rašančiajam nelabai aiškus.  Asmenvardžių rašymas asmens dokumentuose – ne lingvistinis, o politinis sprendimas: truputį juokinga, kada Vokietijoje rašoma Weinhardt, o Lietuvoje galima rašyti tik  Vveinhardt, ypač turint galvoje, kad mūsų kultūroje raidė w daug senesnė.
 
Jūsų manymu, vykstant globalizacijos procesams, kokia ateitis laukia lietuvių kalbos ir nuo ko priklauso jos išsaugojimas?

Esu įsitikinęs, kad globalistai yra „neįvykę“ komjaunimo aktyvistai: praėjusioje sovietų epochoje jie ragintų už internacionalizmą ir rusifikaciją. Man patinka šviesaus atminimo filosofo Arvydo Šliogerio dar 1997 m. išsakyta mintis, kad Lietuva yra lingvistinė valstybė: „Iškart akivaizdu tik viena: modernioji Lietuva atsirado visiškai kitaip negu, tarkime, senovės Romos respublika, viduramžių Prancūzija, Naujųjų amžių Vokietija arba Skandinavijos tautos ir valstybės. Modernioji Lietuva atsirado iš kalbos ir, beveik be išlygų, vien iš kalbos, ko nepasakysi apie minėtas didžiąsias istorines tautas ir valstybes. Lietuvos atsiradimas buvo nenatūralus, tam tikru atžvilgiu – dirbtinis; ji atsirado kaip kalbos (arba galima sakyti – ideologinio, net utopinio) projekto įgyvendinimas, kaip sąmoningo veiksmo, sąmoningo valios ir sąmoningo ryžto padarinys“. Ši nuomonė turi ir savo kritikų, tačiau kartu yra ir įspėjimas dėl mūsų, lietuvių, trapumo ir atsakomybės. „<...>  mes esame kalbos tauta, mes esame kalbos valstybė“, – kalbėjo Audrys Antanaitis 2020 metais.  Visiškai teisingai tame interviu pabrėžiama Kalbos įstatymo reikšmė ir apgailestaujama dėl to, kad emigrantai kalbą praranda per vieną kartą. Prisimenu tokį atsitikimą traukinyje Vilnius – Klaipėda. Netoli manęs važiuoja trise: jauna moteris su kokių aštuonerių metų berniuku ir tos moters mama, berniuko močiutė. Moterys tarpusavyje kalbasi daininga ir man, rytų aukštaičiui, egzotiška šiaurės žemaičių tarme, bet jaunoji moteris su vaiku šnekasi angliškai. Jai išėjus močiutė su anūku graudžiai tyli: ji nemoka angliškai, o jis – lietuviškai. Bet kalbos išlaikymas ar jos išmokimas priklauso nuo šeimos ir tik nuo šeimos, jokios šeštadieninės mokyklos čia neišgelbės, tik padėti gali.  

Mano pusiau danai anūkai Andersenai (aštuonerių ir dešimties metų), dabar jau gyvenantys Kopenhagoje, šeštadieniais lanko ne lietuvišką mokyklėlę, o krepšinio klubą „Stevnsgade“ (sporto šaka parinkta specialiai jungianti su Lietuva).  O lietuviškai ne tik kalba puikiai, bet ir „Anykščių šilelį“ atmintinai deklamuoja rytų aukštaičių tarme. Kartais paskambinę sako: „mes jau Lietuvos himną primiršom, pagiedokim kartu“: jie įprato, viešėdami Šiauliuose, kiekvieną rytą kelti (vakarais – nuleisti) vėliavą ir giedoti himną.  Pagiedam „Tautišką giesmę“, o po jos – ir Danijos civilinį (Karalystė turi du himnus – civilinį ir karališkąjį) himną „Der er et yndigt land“ („Yra miela šalis“). Dvikalbiai vaikai kartais gali atskleisti net ir profesionaliam lingvistui nesuvokiamų vyksmų: mano vaikaičiai (ketverių metų Elenytė ir penkerių metų Jokūbas), tada dar gyvenę Lietuvoje ir daniškai šnekėję iki tol tik su tėvu, visiškai nelauktai tarpusavyje pradėjo bendrauti ... daniškai. Tačiau mūsų namuose prie stalo visada kalbama tik lietuviškai.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė
Vlado Braziūno nuotr.
 
Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kartvele-sophio-tabatadze-lietuviu-kalba-apverte-mano-pasauli

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jonas-palionis-%E2%80%9Ekalba-reikia-tobulinti-palaipsniui--ne-suoliais%E2%80%9C​

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/danguole-mikuleniene-kalbinius-pokycius-lemia-pats-gyvenimas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rasuole-vladarskiene-viesosios-kalbos-normas-as-prilyginciau-teises-normoms-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/juozas-pabreza-zemaiciu-tarme-ar-kalba-yra-atskira-kalbine-sistema
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/roma-bonckute-motiejaus-valanciaus-iliustruotas-rankrastinis-giesmynas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/nuotoliniu-budu-lietuviu-kalbos-mokosi-ir-18-meciai-ir-80-meciai

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/juozas-pabreza-negalima-kalbos-kaip-kokios-prekes-mesti-i-akla-nevaldoma-liberalia-rinka
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vilniaus-universiteto-lietuviu-kalbos-katedra-svencia-80-meti​
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kuria-virtualu-susitikimu-asistenta-lietuviu-kalbai
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/su-lietuviu-kalba-bus-viskas-gerai--auga-musu-samoningumas-ir-saviverte--kalba-moderneja
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/tomas-biciunas-kalboje-uzkoduota-musu-istorija-mentalitetas-tapatybe​
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/daiva-beliokaite-turime-saugoti-savo-kalba-vardan-pacios-tautos-ir-valstybes-islikimo
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-kalba-padeje-saugoti-vilkaviskio-krasto-knygnesiai​
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kazimieras-buga-%E2%80%93-zmogus-kuris-suprato-kalbos-senove
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/seimas-patvirtino-lietuviu-kalbos-pletros-skaitmenineje-terpeje-gaires
 https://www.manokrastas.lt/straipsnis/algirdas-matulevicius-reformacija-prusijos-hercogas-(kunigaikstis)-albrechtas-brandenburgietis-ir-martyno-mazvydo-500-osios-metines
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/mikalojaus-dauksos-poziuris-bei-siekis-aktualus-ir-siandien

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vlkk-pirmininkas-audrys-antanaitis-lankesi-silales-rajono-savivaldybeje-​
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ivyko-lietuviu-kalbos-draugijos-xx-suvaziavimas​
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/sigitas-narbutas-aukstesne-saviverte-priklauso-ne-nuo-tautos-gausumo-o-nuo-issilavinimo-ir-talento
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/eugenija-ulcinaite-mikalojaus-dauksos-idejos-ir-bendrine-kalba 
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/isrinkite-graziausia-upes-ar-upelio-pavadinima
 https://www.manokrastas.lt/straipsnis/mikalojaus-dauksa-ir-jo-darbu-atminima-saugo-ir-puoseleja-biblioteka
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-rastijos-kurejui-mikalojui-dauksai-skirtame-renginyje-ir-savivaldybeje-lankesi-vlkk-pirmininkas-audrys-antanaitis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ignalinoje-tesiami-lietuviu-kalbos-dienu-sostines-renginiai

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/%E2%80%9Ekalbos-kelias%E2%80%9C-startavo-klaipedoje-nuo-mazvydo-iki-valstybines-kalbos
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/grasilda-blaziene-nerimas-del-isnykusiu-musu-kalbu-gyvas-visa-laika-ir-jis-verste-vercia-mastyti-apie-musu-tos-vieninteles-kalbos-isbuvima
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/laima-kalediene-mes-gyvename-jau-kitokioje-visuomeneje-nei-buvusios-jono-jabonskio-juozo-balcikonio-ar-kazio-ulvydo-laikais
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/albina-auksoriute-labai-svarbu-kad-lietuviu-kalba-butu-vartojama-ir-viesajame-valstybes-gyvenime-ir-mokslo-pasaulyje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/irena-kruopiene-kelti-kalbos-prestiza-reiketu-pradeti-nuo-pagarbos-sau
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/irena-smetoniene-kalba-gyvena-normalu-gyvenima-kuriame-yra-visokiu-spalvu-ir-atspalviu

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/laimutis-bilkis-kaip-sake-didysis-vietovardziu-tyrejas-kazimieras-buga-vietu-vardais--kalba-pati-zeme
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/aurelija-griteniene-koks-zmogus-yra-grazus-%E2%80%9Elietuviu-kalbos-zodyne%E2%80%9C-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lina-muriniene-pats-vezdas-kalbos-taisyklingumui-puoseleti-%E2%80%93-niekas-kitas-kaip-anomalija
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kazimieras-garsva-asmenvardziu-rasymas-nelietuviskai-dokumentuose-yra-spekuliacija-gramatika-istatymais-realia-padetimi
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/valstybines-lietuviu-kalbos-komisijos-pirmininko-pareiskimas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/apie-jonines-kalbiniu-atzvilgiu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vilija-dailidiene-jeigu-zmogus-gimtaja-kalba-neranda-savo-mintims-raiskos-tai-gal-tos-mintys-ne-nesusiformavusios
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rita-miliunaite-semdamiesi-stiprybes-is-praeities-saugokime-proteviu-mums-dovanota-sielos-ugni

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-venckute-slypi-ne-tik-pavojus-prarasti-dali-savo-zodyno-paveldo-bet-gali-sunykti-kai-kurie-funkciniai-stiliai

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jolita-urbanaviciene-visuomenei-zodynu-reikia-nuolatos-ir-ivairiu-ir-vienakalbiu-ir-keliakalbiu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurgita-jaroslaviene-lietuviu-kalbos-institutas-yra-toji-ypatingos-nacionalines-svarbos-institucija-reiksmingai-prisidedanti-prie-kalbos-puoselejimo
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/bonifacas-stundzia-gyva-kalba-nestovi-vietoje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kazimieras-romualdas-zuperka-ir-stiliaus-klaidos-ir-originaliausios-stiliaus-figuros-vaiksto-tais-paciais-keliais
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-kiseliunaite-lietuviu-filologijos-studentai-ir-destytojai-yra-panasus-i-liudnojo-vaizdo-riterius-kovojancius-su-vejo-malunais-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/evalda-jakaitiene-manau-kad-bendrine-lietuviu-kalba-apniko-pavojingos-ligos-kurias-reikia-gydyti
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurate-sofija-lauciute-kalbos-tyrinejimai-atskleidzia-musu-istorijos-saknis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/valentinas-stundys-nepamirstina-kad-musu-kalba-yra-rizikos-zonoje-del-ja-vartojancios-nedideles-populiacijos
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurgita-jaroslaviene-tarptautinis-bendradarbiavimas-primena-kad-kiekviena-tauta-unikali-savo-kalba-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ausra-papirtiene-anglu-kalbos-iskelimas-auksciau-valstybines-yra-uzsleptas-kesinimasis-i-musu-valstybinguma
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-asanaviciute-dazniau-ir-dazniau-pastebime-kad-lietuviu-vaikai-iseivijoje-nebekalba-lietuviskai
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/salies-jaunuju-filologu-konkurse-%E2%80%93-velzio-gimnazijos-mokines-sekme
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/genovaite-kaciuskiene-nereikia-be-jokio-specialaus-tikslo-griauti-ir-dauzyti-tai-kas-jau-simtmeti-gyvuoja
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rita-miliunaite-kalba-gyva-kiek-ji-turi-vidines-jegos-atsinaujinti
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-musu-visu-rupestis-%E2%80%93-kuo-ilgiau-islaikyti-gyva-ir-svaria-tevu-bei-seneliu-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-visus-pasaulio-lietuvius-vienija-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-globalumas-%E2%80%93-tai-vaikiskos-provincialumo-ligos-apraiskos-naujajame-pasaulyje


Reklama