Juozas Pabrėža: negalima kalbos kaip kokios prekės mesti į aklą, nevaldomą liberalią rinką

Mintimis apie lietuvių kalbos padėtį dalijasi kalbininkas dr. Juozas Pabrėža.
Juozas Pabrėža 1978 metais, baigęs lietuvių filologiją Vilniaus universitete, pradėjo dirbti buvusio Šiaulių pedagoginio instituto Lietuvių kalbos katedros dėstytoju. 1981– 984 metais jis studijavo Vilniaus universiteto aspirantūroje, apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją tema „Kirčio atitraukimo dinamika šiaurės žemaičių tarmėje“. 1988 m. jam suteiktas docento pedagoginis mokslo vardas. 1986–1989 metais ji dirbo Šiaulių pedagoginio instituto Filologijos fakulteto prodekanu, 1989–1995 metais – Dailės fakulteto dekanu, nuo 1995 metų – Šiaulių universiteto studijų prorektoriumi.

Gerb. dr. Juozai, pradėkime nuo šiuo metu gan skaudžios tendencijos – vis stiprėjančios nuostatos, kad lietuvių kalba yra provincijos kalba, su kuria nei karjeros nepadarysi, nei kokių rimtų veiklų išplėtosi. Lituanistai skambina pavojaus varpais, kad dalis jaunimo jau net mąsto nelietuviškai, o angliškai. Jūsų manymu, kokios tokių tendencijų atsiradimo priežastys ir koks didžiausias tų tendencijų penėtojas?

Šiandien per visą pasaulį neišvengiamai ritasi globalizacijos, standartizacijos šuorai. Nemažai ypač mažesnių šalių ir valstybių suvokia, kad negalima nuskęsti toje pasaulio globalizacijos jūroje, kad jų išlikimui, visaverčiam gyvenimui ypač svarbu yra savo tikrųjų šaknų, tapatybės ir išskirtinumo išsaugojimas. Mums, lietuviams, lietuvių kalba yra pats ryškiausias, svarbiausias ir, drįstu pasakyti, stipriausias tapatybės ženklas. Žinoma, visokių pavojų lietuvių kalbai yra. Šiandien man tikrai skaudu, kad atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, kultūriniams, lituanistiniams dalykams atėjo sunkūs laikai, kad lituanistika, apskritai humanitarika, naikinama Klaipėdoje, Šiauliuose, kad tokių stiprių lituanistikos tradicijų Šiaulių universitetas prarado ne tik lituanistiką, bet ir apskritai aukštosios mokyklos savarankiškumą. Vis dėlto esu daugiau optimistas negu pesimistas,
Todėl kažkokių globalinių grėsmių lietuvių kalbai neįžvelgiu ir tikrai nemanau, kad mūsų ainiai kada nors nekalbės lietuviškai.

Juo labiau, kad nepaisant įvairių nuostatų, šiuo metu lietuvių kalba, galima sakyti, išgyvena ir aukso amžių. Yra priimta nemažai valstybinei lietuvių kalbai svarbių teisės aktų, yra sukurtos valstybine kalba besirūpinančios institucijos, mokslo įstaigos. Tačiau negalime nematyti atsirandančios situacijos, primenančios vis labiau besiskiriančius bėgius? Gal vis tik per mažas tų institucijų kontaktas su visuomene?

Valstybė iš tiesų ne taip jau mažai daro lietuvių kalbos išsaugojimui. Be Jūsų paminėtų svarbių valstybine kalba besirūpinančių institucijų, būtina priminti viltingai nuteikiančias LR Seimo patvirtintas „Valstybinės kalbos politikos 2018–2022 metais gaires“, baigiamą rengti ryškiai patobulintą ir atnaujintą Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą. Labai teigiamai vertinu paskutiniųjų metų LR Seimo tradiciją skelbti įvairius proginius metus, pvz.: Tarmių ( 2013 m.), Etnografinių regionų ( 2014 m.), Lietuvių kalbos kultūros ( 2017 m.), Vietovardžių, Žemaitijos, Pasaulio lietuvių ( 2019 m.), Tautodailės ( 2020 m.) metai.

Kiek išleista vertingų leidinių, kiek renginių, konferencijų, vakaronių įvyko Lietuvoje per tuos proginius metus. O juk būtent per tokių metų ir įvykių paminėjimus yra nuostabiausia galimybė dar kartą prisiminti, iškelti ir išryškinti tuos mūsų ypatingai svarbius tautos ir visos būties dalykus. 2021 m. paskelbimas Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos metais leis dar kartą prisiminti ir tvirčiau įsiminti šią neeilinę asmenybę, jos iškilius darbus. Man ypač malonu ir garbinga bus priminti ir išryškinti mano bendrapavardžio J. A. Pabrėžos didžiulį nuopelną, kuriant žemaičių rašomąją bendrinę kalbą.

Tačiau negalime pamiršti, kad evoliucija daro savas korektūras – pasaulyje yra nemažai mirusių ar mirštančių kalbų. Kokios priežastys pasmerkia kalbą mirčiai ir kuo lietuvių kalbos situacija nuo jų skiriasi?

Žymaus kalbininko D. Crystalo duomenimis, pasaulyje yra apie šeši tūkstančiai kalbų. Net keturi tūkstančiai kalbų (apie 67 proc.) beturi 20 tūkstančių ir mažiau vartotojų. Tik 319 kalbų (apie 5 proc.) turi vieną milijoną ir daugiau vartotojų. Būtent tokioms kalboms, kurios turi tą milijoną, anot D. Crystalo, negresia pavojus išnykti. O mes, lietuviai, gimtosios kalbos vartotojų, skaičiuojant ir išeiviją, turime daugiau kaip tris milijonus. Pagal šį skaičių lietuvių kalba užima 125-ą vietą pasaulyje. O tai tikrai labai garbinga vieta tarp šešių tūkstančių kalbų.

Tad tiems, kurie skelbia nuostatą, kad lietuvių kalbai liko gyvuoti koks šimtmetis, o gal ir mažiau, ką vertėtų prisiminti?

Turėtume tvirtai įsikalti į galvą ir įsisąmoninti, kad kalba yra kiekvienos tautos, kultūros, viso buvimo pamatų pamatas arba kertinis to pamato akmuo, kad kalba, kurią vartoja keli milijonai žmonių, tikrai nėra maža kalba. Mes, lietuviai, su pasididžiavimu galime pasakyti, kad šiandien lietuvių kalba iš esančių gyvųjų kalbų pasaulyje yra viena archaiškiausių, išlaikiusi daug senųjų indoeuropiečių prokalbės ypatybių. Štai dėl to lietuvių kalba yra studijuojama ne viename pasaulio universitete, ne vienoje pasaulio šalyje yra ir aktyviai veikia baltistikos ar lituanistikos centrai. Galiausiai, nežinau kitos tokios tautos, kuri turėtų išleidusi 20 tomų akademinį lietuvių kalbos žodyną su 11 milijonų žodžių jame. O kokie vis dar neišsemti tarmių lobynai. Argi gali tokia kalba išnykti? Esu tvirtai įsitikinęs, kad ne.

Kokių pasekmių sulauktume, jei būtų imtasi įgyvendinti vis labiau ryškėjančią nuostatą, kad visuomenė yra per stipriai veikiama lietuvių kalbos norminimo ir taisyklingumo ideologijos, kuri trikdo natūralią kalbos raidą ir kad reikia „atleisti varžtus“, priartinti bendrinę valstybinę kalbą prie žmogaus? Ir kiek pagrįsti tokie teiginiai?

Esu tradicinės pakraipos kalbininkas ir sekėjas savo didžiųjų autoritetų mokytojų, tokių kaip profesoriai A. Girdenis, Z. Zinkevičius, V. Mažiulis, A. Pupkis, V. Pakerienė ir kiti. Kaip ir jie, pasisakau už lietuvių kalbos saugojimą, rūpinimąsi ja ir normų laikymąsi. Man visiškai nepriimtina yra nuomonė, kad mūsų lietuvių kalba yra labai jau „suveržta“ ir per stipriai norminama. Didžiulį nerimą kelia ir pati naujausia liberalų nuostata, jog apskritai reikia naikinti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Liberalų inicijuota laukinė „krepšelių“ politika jau pridarė daug žalos: sudraskė pedagogų rengimo kalvę Lietuvos edukologijos universitetą, baigia sunaikinti regioninius Klaipėdos ir Šiaulių universitetus. Tas pats ir su kalba. Negalima jos kaip kokios prekės mesti į aklą, nevaldomą liberalią rinką. Gimtąją kalbą privalome visaip globoti, puoselėti ir saugoti nuo visokių laisvai liberalių vėjų ir skersvėjų.

Dėkoju už pokalbį.