Eglė Žurauskaitė: mūsų politikai debatų metu yra mandagiai nemandagūs

Eglė Žurauskaitė yra Vilniaus universiteto Lituanistinių studijų katedros doktorantė. Su ja kalbamės apie JAV įgytas patirtis, Lietuvoje tik atsirandančius politikų mandagumą, atsiskleidžiantį debatuose, tyrimus, lietuvių kalbos norminimą, kalbos perspektyvas ir kas galėtų rinktis lietuvių kalbos studijas.

Gerb. Egle, papasakokite apie save: kada ir kaip susidomėjote lietuvių kalba, kas paskatino rinktis mokslininkės kelią?

Negalėčiau išskirti konkrečios priežasties, lėmusios susidomėjimą lietuvių kalba ir kalbos mokslu. Ko gero, kalba mane žavėjo nuo ankstyvos vaikystės. Į mokyklą pradėjau eiti jau mokėdama skaityti – būdavo, močiutė pasisodina penkiametę mane ant kelių, atsiverčia „Lietuvos aidą“ ir abi skaitome. Visgi, pramokus skaityti „Lietuvos aidas“ tada man pasirodė nuobodi literatūra ir gavau skaityti pasakų knygą. Taip perskaičiau visas pasakų knygas iš močiutės, o vėliau ir iš Karoliniškių bibliotekos Vilniuje. Kai bibliotekose neliko neperskaitytų pasakų knygų, pradėjau skaityti pačias įvairiausias kitas – nuo Ž. Verno iki H. Hesses, nuo Donelaičio iki J. Ivanauskaitės. Taigi galima sakyti, kad knygų pasaulis savo literatūrine kalba mane įtraukė nuo pat mažų dienų.

Mokykloje lietuvių kalba labai patiko, gerai sekėsi ir buvo įdomu. Visada tvirtai žinojau, kad noriu studijuoti lietuvių kalbą, bet atėjusi pildyti stojimo dokumentų pamačiau Klasikinės filologijos (senovės graikų ir lotynų) studijas ir įstojau ten. Po bakalauro pradėjau Taikomosios kalbotyros magistro studijas, kurių metu į kalbą buvo pažvelgta man nauju žvilgsniu – kaip į gyvą organizmą, kuris „gyvena“ žmonėse ir tarp žmonių. Supratau, kiek daug galima sužinoti apie žmogų iš jo kalbos – juk svarbu ne tik kas, bet ir kaip yra sakoma.

Taigi mokykloje ir studijų metais kalba buvo aptariama skirtingai, bet man buvo įdomūs visi aspektai. Dabar, mokydama lietuvių kalbos užsieniečius, suprantu, kad senovės graikų, lotynų, istorinės gramatikos žinios, įgytos bakalauro studijų metu, praturtina žinias apie lietuvių kalbą. O Taikomosios kalbotyros studijos sužadino mano smalsumą apie tai, kaip kalba veikia visuomenėje; kodėl kartais nesusikalbame kalbėdami ta pačia kalba; kas nulemia, kad pasakome daugiau (arba kitus dalykus), negu sakome ir pan. Apsigynusi magistrą norėjau toliau ieškoti atsakymų į šiuos ir kitus klausimus apie kalbą ir žmones, todėl pasukau moksliniu keliu. Už žinias ir sužadintą smalsumą esu be galo dėkinga visiems mane mokiusiems Klasikinės filologijos ir Taikomosios kalbotyros dėstytojams, kurių kiekvienas yra be galo atsidavęs savo srities žinovas.

2016–2019 m. stažavotės Vašingtono universitete, kuo stažuotė naudinga Jūsų mokslinei, pedagoginei veiklai?

Darbas su amerikiečiais studentais JAV labai praturtino mano kaip pedagogės ir jaunos tyrėjos patirtį. Pirmiausia, skiriasi lietuvių kalbos besimokančių studentų motyvacija. Apibendrindama galėčiau pasakyti, kad Lietuvoje užsieniečiai lietuvių kalbos mokosi labiau dėl pragmatinių priežasčių, t. y. dėl to, kad čia gyvena ir dirba, o Sietle – labiau dėl romantinių priežasčių, t. y. nori išmokti savo senelių kalbą, nori pasimokyti indoeuropiečių šeimos kalbos, arba lietuvių kalba jiems pasirodė egzotiška ir tai juos motyvuoja. Galiu paminėti ir tai, kad iš esmės skirtingos kalbos mokymosi priežastys ir kultūrinė aplinka nulemia per paskaitas aptariamus tekstus, temas. Be to, Lietuvoje studijuojantieji turi galimybę kalbą girdėti ir matyti visą laiką aplink save, o užsienyje lietuvių kalbos besimokantieji tokios galimybės neturi. Todėl yra ypatingai svarbu per lietuvių kalbos paskaitas JAV naudoti kiek įmanoma daugiau audiovizualinės medžiagos. Be darbo universitete mokiau lietuvių kalbos vaikus lituanistinėje mokyklėlėje „Linas“. Darbas su mokiniais, pažintis su vietos lietuvių bendruomene ir dalyvavimas jų organizuojamoje veikloje parodė, kad norint išlaikyti lietuvių kalbą ir perduoti ją savo vaikams gyvenant ne Lietuvoje, reikia sąmoningai, aktyviai to siekti.

Stažuotės JAV metu skaičiau pranešimus keliose mokslinėse konferencijose ir tai praturtino mano kaip tyrėjos patirtį. Taip pat, Vašingtono universitete esama daug iniciatyvų, skirtų jauniems tyrėjams palaikyti. Apskritai, JAV universitete yra įprasta visaip bendradarbiauti studentams ir dėstytojams, kurti įvairias iniciatyvas. Pavyzdžiui, organizuojamos mokslinio teksto rašymo dirbtuvės, įvairūs seminarai, kurių metu visi norintys studentai kartu su dėstytojais turi galimybę aptarti savo pirmuosius konferencijų pranešimus, straipsnius. Smagu, kad panašių iniciatyvų būta ir Vilniaus universitete.

Viena pagrindinių Jūsų temų – politinis mandagumas. Taip kaip yra su mūsų politikų mandagumu?

Taip, mano tyrinėjama tema yra iš (ne)mandagumo srities. Tiksliau būtų sakyti, kad analizuoju (ne)mandagumą politiniame TV debatų kontekste.

Prieš atsakant, „kaip yra su mūsų politikų mandagumu“, reikia suprasti, kas apskritai yra mandagumas. Kiekvienas žmogus turi savo (ne)mandagaus elgesio supratimą, tam tikrus konteksto lūkesčius – įsivaizdavimą, kaip žmonės turėtų elgtis viename ar kitame kontekste. Labai apibendrintai galima sakyti, kad mandagumas yra susijęs su pagarbos kitam rodymu ir tinkamu elgesiu konkrečiame kontekste. TV debatų kontekstas yra įdomus tuo, kad jis skatina politikus varžytis tarpusavyje. Ne veltui politinis kontekstas metaforiškai kartais pavadinamas politine arena – tam tikra vieta, kur yra aršiai varžomasi ir siekiama būti pranašesniu už oponentus. Debatų metu politikai vienas prieš kitą kovoja kalbiškai – siekia sustiprinti savo pačių kaip kompetentingų politikų įvaizdžius ir sumenkinti savo oponentus. Tačiau kalbiškai varžytis politikai turi nepakenkdami savo pačių viešajam įvaizdžiui. Juk netinkamas politiko kalbėjimas debatuose siejamas su jo nekompetencija, nežinojimu, kaip reikia elgtis viešai ir gali būti išjuoktas.

Taigi, kaip yra su mūsų politikų mandagumu? Visų debatų metu politikai siekia parodyti savo pranašumą prieš varžovus ir tai daro juos sumenkinami kalbiškai. Dažniausiai debatų dalyviai teigia, kad varžovai meluoja, slepia tiesą, neefektyviai dirba. Kaip matyti, dažniausiai menkinama yra varžovų politinė veikla. Kitose šalyse, pvz., JAV, atlikti nemandagumo tyrimai TV debatuose parodė, kad nevengiama viešai pažeminti ir oponento asmeninio gyvenimo detalių, išvaizdos. Mano tirtuose debatuose beveik nepasitaikė tokių atvejų, kad būtų oponentai žeminami dėl savo asmeninių savybių – išvaizdos, charakterio.

Dar labai įdomu yra tai, kad kitą menkinantį pasakymo turinį politikai debatuose dažnai pasako vartodami su mandagumu siejamas frazes – kaip patarimą, palinkėjimą, padėką ir pan. Pavyzdžiui, yra patariama paskaityti Konstituciją, palinkima nesielgti dviveidiškai, padėkojama už pritarimą nuomonei ir iškart primenama, kad neseniai buvo kalbėta kitaip ir pan. Todėl galima sakyti, kad mūsų politikai yra mandagiai nemandagūs debatų metu.

Kaip dažnai politikų debatuose pastebite, kad mandagus nemandagumas perauga į oponento įžeidinėjimą?

Labai retai, bet pasitaiko. Kartais įpykę politikai debatuose pakeltu tonu atvirai įžeidžia vienas kitą. Atviras ir emocionalus įžeidinėjimas atrodo toks netikėtas elgesys kitiems debatų dalyviams, kad šie pradeda juoktis! Tai rodo, kad labai tiesioginiai įžeidinėjimai nėra įprasti Lietuvos TV debatuose.
Debatuose įprastesnės tokios kalbėjimo atkarpos, kai vienas politikas neigiamai kalba apie savo varžovą, tada šis, siekdamas apsaugoti savo įvaizdį, sumenkina prieš tai pasisakiusįjį, tada adresatas vėl atsako sumenkindamas prieš tai kalbėjusįjį ir t. t. Tokios debatų atkarpos pasižymi varžovą menkinančių pasakymų gausa, kartais – neigiamomis emocijomis. Nors šiose debatų atkarpose yra gausu oponentus menkinančio turinio, tačiau jis labai retai reiškiamas tiesmukai. Atrodo, kad politikai visų debatų metu siekia išlaikyti savo įvaizdį ir tai daro kalbiškai – stengiasi atskleisti varžovų trūkumus žiūrovams, tačiau tai daro taip, kad nepakenktų savo pačių, kaip kompetentingų politikų, kurie žino, kaip reikia kalbėti ir elgtis viešumoje, įvaizdžiams.

Ką apskritai Jūs, kaip taikomosios kalbotyros specialistė galite pasakyti apie mūsų politikų kalbą? Galbūt pastebite pokyčių? Jei taip kokių?

Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad kalbą galima tyrinėti labai įvairiais aspektais: stilistikos, sociolingvistikos, lingvistinės pragmatikos ir t. t. Mane domina labiau su lingvistine pragmatika susiję klausimai: ką žmogus sako ir ką iš tiesų pasako? Kaip buvo išreikštas kalbėtojo tikslas ir kodėl būtent taip? Ar jis buvo suprastas, ar ne? Iš ko tai matoma?.. Politikų kalbos debatuose analizė parodė, kad politikai labai kūrybingai vartoja kalbos išteklius siekdami sumenkinti kitą ir patys sudaryti kompetentingų politikų įspūdį. Žinoma, profesionalių politikų įvaizdžių siekiama ne tik menkinant kitą, nevengiama ir pasigirti, argumentuoti savo nuomonę pateikiant faktus. Tačiau reikia paminėti, kad dažnai faktai yra pateikiami be konteksto, tad žiūrovams reikėtų būti kritiškiems.

Apie kalbos pokyčius negaliu atsakyti. Bet turbūt čia galima paminėti, kad (ne)mandagumo tyrinėjimai pasaulyje yra palyginti nauji – pirmąją monografiją, skirtą nemandagumui aptarti, parašė Derekas Bousfieldas 2008 m. Lietuvoje pragmatiniai tokio tipo tyrimai dar tik prasideda ir, tikiuosi, ateityje tik gausės. Juk (ne)mandagumas yra pirmiausiai susijęs su elgesio vertinimu, žmonių vertybėmis. Atliekant kartotinius tyrimus galima stebėti, ar ir kaip kinta elgesio normos konkrečiame kontekste, kokios vertybės siejamos su įvairiais socialiniais vaidmenimis ir pan.

Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta teiginių, kad nebereikalingas valstybinės lietuvių kalbos norminimas, kad tai senosios kalbininkų kartos įsitikinimas. O ką manote Jūs, jauna kalbininkė?

Mano nuomone, bet koks kraštutinumas nėra gerai – nei pernelyg griežta kalbos kontrolė, nei absoliutus nesirūpinimas ja. Labai svarbu yra diskutuoti apie tai, kaip sudominti mokinius lietuvių kalba, kaip atskleisti jos grožį per tekstus ir kontekstus. Tikiu, kad žmonių noras kūrybiškai vartoti lietuvių kalbą įvairiose gyvenimo srityse yra pats stipriausias kalbos klestėjimo variklis. Nemanau, kad žmonių norą aktyviai, kūrybiškai vartoti lietuvių kalbą skatina griežti ribojimai ir draudimai.

Visgi, viešojoje ir elektroninėje erdvėje vartojama lietuvių kalba turėtų būti tvarkinga. Asmeniškai mane atgraso reklamos, įvairūs tekstai elektroninėje erdvėje, kuriuose esama kalbos klaidų. Atrodo, kad tekstų autoriui visai nesvarbu skaitytojas – jis tekstą supras ir su klaidomis. Gal ir supras, bet tikrai nebus įtikintas.

Jūsų manymu, Lietuvos jaunimas noriai renkasi lituanistikos studijas, ar vis tik jos nėra tarp populiariausių?

Taip, ir mano manymu, ir pagal Statistikos departamento duomenis, humanitarinius mokslus ir kalbas pasirinkusiųjų studentų skaičius mažėja. Visgi, nors mažėja ir bendras įstojusiųjų į universitetus skaičius, tačiau augančio studentų skaičiaus sulaukė kai kurios studijų kryptys, pvz., informacijos ir ryšio technologijos. Man atrodo, kad šiandien įvairios technologijos yra neatsiejama kasdienybės dalis ir aš asmeniškai tikiuosi, kad lietuvių kalba bus vis labiau ir labiau joms pritaikoma.

Esate jaunas žmogus, neseniai baigusi gimnaziją, kokių minčių sukelia lietuvių kalbos mokymas, nes net mokslininkai teigia, kad į mokyklas atėjo perdėm didelis akademiškumas. O ką Jūs manote?

Tikrai, žiniasklaidoje pasigirsta labai įvairių nuomonių apie lietuvių kalbą ir jos mokymą mokyklose. Man turbūt labai pasisekė, nes mokykloje turėjome puikią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją (Aida Balčiūnienė), kuri mokėdavo sudominti įvairiausiais tekstais, atskleisti kontekstus, skatindavo mus įžvelgti įvairias reikšmes, sugebėdavo kūrinius suaktualinti ir mūsų dienų kontekste. O kalbos vadovėliai buvo tokie, kokie jie buvo – taisyklės, lentelės, išimtys… Ko gero, tai galima pasakyti apie daugelį mokyklos vadovėlių, ne tik kalbos ir galbūt tai sukuria akademiškumo įspūdį. Bet juk ne vadovėlis pirmiausia moko jaunus žmones, o mokytojas.

Pavasaris ir abiturientai galvoja, kuriuo gyvenimo keliu jiems pasukti. Ar patartumėte ir kodėl rinktis lituanistikos studijas?

Lietuvių kalbos ir apskritai kalbos mokslo studijos galėtų būti įdomios tiems, kuriems rūpi įvairūs klausimai, susiję su žmogumi ir kalba. Apskritai, humanitariniai mokslai universitete suteikia pirmiausia išsilavinimą, gebėjimą vertinti dalykus iš įvairių perspektyvų, juos interpretuoti ir tada pritaikyti. Tokios savybės yra visada be galo svarbios bet kuriai sričiai, specialybei. O kalbant truputį konkrečiau, lituanistinių studijų, kalbos mokslas gali suteikti įvairių įgūdžių, reikalingų, pavyzdžiui, vertėjams, kūrybinių tekstų rašytojams, teisės ekspertams,…Taigi šios studijos gali suteikti platų išsilavinimą, kurio pritaikymą kiekvienas gali pasirinkti pagal savo poreikius ir norus.

Beje, nemažai jaunimo tvirtina, kad jiems lietuvių kalba nereikalinga, kad ji neatveria jokių perspektyvų, o ką manote Jūs? Ar išliks lietuvių kalba globalėjančiame pasaulyje?

Manau, kad šie žmonės turbūt galvoja, kad lietuvių kalba yra tik Donelaičio „Metų“ deklamavimas hegzametru ir Daukšos „Postilės“ išmokimas atmintinai. Labai gaila, jeigu taip yra (nors minėtieji kūriniai yra puikūs). Bet iš tiesų, lietuvių kalba yra plačiai pasklidusi po pasaulį, ja yra domimasi ir ji yra reikalinga. Jau ką mums sako vien tai, kad lietuvių kalba yra dėstoma dagiau negu 40 pasaulio universitetų Europoje, Japonijoje, JAV, Kinijoje… Be to, lietuvių kalba yra viena ES, NATO kalbų ir įvairios minėtų organizacijų institucijos taip pat atveria galimybes lietuvių kalbos specialistams. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokosi ir JAV oro, specialiųjų pajėgų kariai, vykstantys į misijas Lietuvoje. Galima paminėti ir tai, kad lituanistikos ir informacinių technologijų sritis puikiai dera ir papildo viena kitą. Aš tikrai nesu šios srities specialistė, tačiau teko skaityti, jog, pvz., yra kuriamos lietuvių kalba valdomos sistemos.
Visa tai yra tik keli pavyzdžiai, iliustruojantys lietuvių kalbos gyvybingumą, perspektyvas, aktualumą.

Kokią įtaką kalbos prestižui turi skaitmenizavimas?
Turbūt reikėtų konkretizuoti, kas čia yra vadinama skaitmenizavimu. Jei kalbame apie lietuvių kalbos taikymą įvairiose technologijose, galiu pasakyti, kad tai tik parodo kalbų gyvybingumą, svarbą ir pokyčius, pritaikomumą. Pavyzdžiui, įvairios lietuvių kalba valdomos technologijos galėtų padėti regos negalią turintiems žmonėms. Tokie dalykai tik didina lietuvių kalbos prestižą.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė