Nijolė Keraitienė: kalbos sistemos mokymui integracija padarė neigiamą įtaką

Apie lietuvių kalbos mokymo problemas, švietimo sistemą, dešimtmečius formuojamą niekuo nepagrįstą negatyvią nuomonę apie kaimo mokyklas mintimis dalijasi Ignalinos rajono Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Nijolė Keraitienė.

Gerbiama Nijole, apie lietuvių kalbą galima surasti labai daug įvairiausių nuomonių. Vieni teigia, kad tai viena sunkiausiai išmokstamų kalbų, kiti – kad joje nėra nieko sudėtingo, o ką apie tai manote Jūs?

Manau, kad lietuvių kalba nėra labai paprastai išmokstama nei kitakalbiui, nei lietuviui. Žinoma, daug kas priklauso nuo besimokančiojo motyvacijos, bet iš esmės mokytis tikrai nėra lengva.

Kaip keičiasi moksleivių lietuvių kalbos žinios?

Keičiasi, deja, ne į gerąją pusę. Pirmiausia labai ženkliai prastėja mokinių raštingumas siaurąja prasme: gebėjimas rašyti be klaidų. Mano galva, prie to prisidėjo ir mokykla. Atsimenu laiką, kai mokoma buvo dviejų atskirų dalykų: lietuvių kalbos (tai buvo sisteminis daugelio kalbos mokslo šakų kursas per visas klases, apimantis ir tą mano minėtą gebėjimą rašyti be klaidų,) ir lietuvių literatūros, kur jau buvo susitelkiama į kūrinių skaitymą ir analizavimą. Kalba ir literatūra vertinant žinias turėjo savo atskirą svorį. Atkūrus Nepriklausomybę atėjo integracijos reikalavimas. Taigi dabar mūsų dėstomas dalykas vadinasi lietuvių kalba ir literatūra. Savaime tai nėra blogas dalykas, mokytojai ir anksčiau pagal galimybes siejo kalbą ir literatūrą, tačiau kalbos sistemos mokymui ši integracija, mano manymu, vis dėlto padarė neigiamą įtaką. Rašymas be klaidų pamažu tapo nebe vertybe – svarbesnis pasidarė gebėjimas kurti rišlų tekstą. Pamenu lituanistų tarpusavio diskusijas šia tema ir kai kurių karštus įrodinėjimus, kad ateities žmogui nebereikės mokėti rašyti be klaidų: viską ištaisys kompiuteris. Ką gi – ir taiso. Tik ar tai labai gerai – drįsčiau suabejoti.
Kas dar keičiasi? Visą gyvenimą pradirbau ir tebedirbu kaimo mokykloje ir matau, kaip iš mokinių gyvenimo, iš jų tarpusavio bendravimo išeina tarmė. Prieš tris dešimtmečius mūsų atlikti tyrimai rodė, kad tarmiškai mokėjo apie trečdalis moksleivių. Turint galvoje, kad Didžiasalyje, kuriame dirbu, ir aplink jį gyvena nemažai rusakalbių, trečdalis buvo daug. Šiandien mokykloje rastume geriausiu atveju apie dešimt tarmę mokančių žmonių. Jų žodynas gerokai turtingesnis, kalbą jie išmoksta geriau. Bet šitos situacijos, deja, negalime pakeisti – tarmė ateina iš šeimos, dirbtinai jos neišmoksi.

Dar pridurčiau menkėjantį mokinių skaitymą. Nesakau, kad nėra skaitančių, bet jie nesudaro daugumos. Filmai, virtuali realybė nukonkuruoja knygas. Dažnoje šeimoje namų bibliotekos ir nerasi. Tai vėlgi skurdina žodyną. Daugelio žodžių reikšmę kiekvieną pamoką reikia aiškinti ne vien rusakalbių šeimų vaikams.

Kokios didžiausios lietuvių kalbos mokymo mokyklose problemos ir kaip jas reikėtų spręsti?

Tęsdama pradėtą mintį, atsakyčiau, kad kalbos sistemos sugriovimas yra didžiulė problema. Aš suprantu literatūros dėstymo priklausomybę nuo politinių vėjų, bet kalbos dėstymas neturėtų esmingai keistis.

Kita bėda yra vadovėliai. Tai ypač išryškėjo nuotolinio mokymo metu. Akivaizdu, kad jau senokai vadovėlių rašymas ir pratybų tiražavimas tapo pelningu verslu. Vadovėliuose užduočių kiekis minimalus, jei nori daugiau, mokiniai tegu perka pratybas. Jei jų atsisakai, turi kurti užduotis pats. O vadovėlį išsirinkti iš nemenkos pasiūlos – tikras katės maiše pirkimas. Iš anotacijos ar kelių ištraukų nesuprasi, koks jo lygis. Mokykla išleidžia krūvą lėšų, o dirbant paaiškėja, kad pinigai paleisti vėjais. Kas kaltas – bibliotekininkas, mokytojas? Greičiausiai visi, tik ne vadovėlio kūrėjas. O dar labai mėgstama aiškinti, kad vadovėlių geram mokytojui iš viso nereikia. Taip ir norisi priminti tarpukario mokyklos išmintį: geras vadovėlis ir prastą mokytoją į vagą įstato.

Lietuvių kalbos draugijos pirmininkė Genovaitė Kačiuškienė, kalbėdama apie konferenciją, skirtą gimtosios kalbos mokymui, sakė, kad lietuvių kalbos mokymo programose daug akademiškumo, kas bendrojo ugdymo mokyklose gal ir nelabai reikalinga. Kokių programų pokyčių laukia mokytojai lituanistai?

Man labai rūpėtų, kad vis dėlto kalbos sistema būtų atstatyta. Dabartinis mokymas, kai penktos ir šeštos klasių kursai bemaž dubliuojasi, varo į neviltį. Ir kai suverčiame viską į krūvą – šiandien daiktavardžio linksniavimas, ryt jungtukai ir skyryba – mokiniui sunku suprasti, kodėl taip. Manau, kad kalbos mokymas turėtų įgauti didesnį svorį ir baigiamosiose klasėse. Mintis, kad raštingumo pagrindus mokinys turi atsinešti iš pagrindinės mokyklos ir to pakanka, tėra naivi siekiamybė, nutolusi nuo realybės. Nemažai metų teko vertinti brandos egzaminų rašinius. Darbų, kuriuose visai nebūtų rašybos, skyrybos ir gramatikos klaidų, pasitaikydavo mažuma. Vadinasi, tai nėra vienos mokyklos ar vieno rajono problema.

Vis dažniau kalbama apie pasikeitusius vaikų poreikius, kad jiems per pamokas reikia spalvų, dinamikos, kad tradicinės pamokos jiems nebeįdomios. Tad kaip išmaniosios technologijos keičia, o gal jau ir pakeitė lietuvių kalbos pamokas?

Atsakymą į šį klausimą aš pakreipsiu šiek tiek kita linkme: norėčiau pakalbėti apie besikeičiantį vaikų kontingentą ir švietimo politiką šiuo klausimu. Kuo toliau, tuo dažniau mane apima jausmas, kad mes, provincijos, o ypač pakraščių žmonės, gyvename kitoje Lietuvoje, negu miestiečiai. Kaimo mokyklos ir jų mokytojai bei mokiniai švietimo politikoje nuolat papuola į negatyvų kontekstą. Čia per maža vaikų klasėse, per žemi jų pasiekimai, mokyklų išlaikymas per brangiai kainuoja. Klausai tokių kalbų be galo ir be krašto ir mąstai: nejaugi Lietuvoje tiek daug žmonių, kad galime dalį nuolat juodinti, nuolat jais švaistytis? Taip, kaimo mokyklose mokosi daug specialiųjų poreikių vaikų – bet juk patys švietimo strategai priėmė sprendimus integruoti visus į bendrojo lavinimo mokyklas.

Tai kodėl nebuvo galima tinkamai pasirūpinti pagalba tokiems vaikams ir jų mokytojams? Juk dabar socialinio pedagogo ir specialiojo pedagogo etatas priklauso nuo bendro mokinių skaičiaus mokykloje, o ne nuo to, kiek turima vaikų su specialiaisiais poreikiais arba iš socialinės rizikos šeimų. Sugriovus specialiąsias mokyklas, tesugebėta visą naštą suversti ant tam neparuoštų mokytojų pečių. Kodėl gi negalima skirti tokioms mokykloms mokytojų padėjėjų ir galų gale visą, o pagal poreikius ir ne vieną, minėtų specialistų etatą?

Iš tiesų gausėja hiperaktyvių vaikų, daug yra turinčių emocijų ir elgesio sutrikimų, bet ar tokie vaikai mažiau vertingi už kitus?

Per gyvenimą teko mokyti ne vieną, kuriam sunkiai sekėsi mokslai, kurių branda vėlavo, tačiau jie sėkmingai baigė mokyklą ir surado savo vietą, savo kelią. Tik jiems reikėjo žymiai daugiau individualaus dėmesio, papildomo darbo. Bet tas papildomas darbas dažniausiai pagrįstas mokytojo entuziazmu ir noru padėti. Beje, iš mokyklų baigia išeiti karta žmonių, dirbančių iš entuziazmo. Ir čia aš kalbu ne vien apie lietuvių kalbos pamokas. Pagalba mokiniams – tai ne kompiuterių ar naujų suolų pirkimas, o gebėjimas suteikti individualią pagalbą.

Kartais ironiškai pagalvoju, kad reikalaudami iš mokytojų bet kokia kaina individualizuoti ir diferencijuoti mokymą, valdininkai galėtų tą patį reikalavimą prisitaikyti mokykloms: juk visos jos skirtingos, tad į kiekvienos poreikius ir derėtų atsižvelgti. Tarkim, ketinama atsisakyti jungtinių klasių – tai gerai. Bet užuot skyrus lėšų vaikus mokyti mažesnėse klasėse, juos reikia išvežti į didesnes mokyklas. Ar yra bent vienas rimtas mokslinis, faktais pagrįstas tyrimas, kuriuo remiantis galima teigti, jog žemų pasiekimų mokiniai, pervežti į didesnes mokyklas ir didesnes klases, tuos savo pasiekimus pagerina?

Prie to paties norisi pakalbėti ir apie tūkstantmečio gimnazijų steigimą rajonų centruose. Norėčiau pamatyti, kaip idėjos autoriai prikelia SAVO vaikus penktą valandą ryto, įsodina į autobusą ir visai dienai išleidžia vaiką į nežinią už trisdešimties-keturiasdešimties kilometrų. Į aplinką, kurioje jis dažniausiai taip ir liks niekam neįdomus kaimietis, kurioje daugybė visokių pagundų, iš kurios vakare grįžtama apie kokią 17–18 valandą autobusu. Kartais susidaro įspūdis, kad nemaža dalis švietimo politikos formuotojų iš viso nenutuokia, kas vyksta šiandienėse (ne miesto) mokyklose ir kuo jos gyvena. O nuotolinio mokymo realybė, ko gero, visų dalykų mokytojams atvėrė kokybiškų vadovėlių svarbą, parodė, kad visos nuotolinio mokymo platformos, kad ir kokios jos atrodytų funkcionalios, gali strigti, duomenys – dingti, puikiausiai suplanuota pamoka žlugti dėl elementaraus interneto strigimo. Tad nereikėtų sudievinti elektroninių mokymo priemonių ir neverta paskandinti mokinių medijose susieškomų žinių jūrose. Žmogiškiesiems ryšiams ir gyvam bendravimui kol kas neatsirado lygiaverčio pakaitalo. Mokiniai, beje, nuolatos pabrėžia, kaip to pasiilgo.

Jūsų manymu, ar reikia susirūpinti bendrinės lietuvių kalbos prestižu? Jei reikia, kokiomis priemonėmis? Kaip Jūs savo mokiniams ugdote meilę ir pagarbą lietuvių kalbai?

Kažkur esu skaičiusi labai protingą mintį, kad gyvai kalbai reikalingi visi klodai: tiek bendrinė, tiek mokslo kalba, tiek tarmės, tiek žargonas, tiek slengas ir t.t. Būtų juokinga iš visų reikalauti visur kalbėti taisyklinga, nudailinta kalba. Tačiau labai norėtųsi daugiau tokios kalbos girdėti viešojoje erdvėje, ypač iš politikų, valdininkų, kitų viešų asmenų. Sunku įrodyti mokiniui, jog klaida yra sakyti „kad išgirsti, kad suprasti“, nes jis tuoj pat atšauna: juk visi taip kalba, paklausykit per televiziją ar radiją. Juokinga, kad kalbos sergėtojai ima kovoti su įdomiu įmonės pavadinimu „Sviestas sviestuotas“, o žinių laidose ir interneto portaluose knibždėte knibžda šiurkščiausių klaidų, ir niekam jos neužkliūva.
O su mokiniais dirbame įvairiausiais būdais: tarmiškai mokančius skatiname dalyvauti pasakotojų konkursuose, kad jie didžiuotųsi savo šaknimis, kasmet prigalvojame Lietuvių kalbos dienų renginių, jau ketvirtą dešimtmetį mokykloje rengiame vakarones žymiems savo krašto žmonėms atminti… Mūsų – Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos, ryčiausios Lietuvos mokyklos – tikslas visada buvo išsaugoti šio pakraščio lietuvybę, skatinti mokinius domėtis savo šaknimis ir didžiuotis garbinga tautiškumą išsaugojusio krašto praeitimi. Džiaugiamės, kad gimnazijoje pilietiški jaučiasi ne tik lietuviai, bet ir rusai, baltarusiai, mišriose šeimose augantys mokiniai. Tam padeda visos gimnazijos bendruomenės susitelkimas ir bendros pastangos.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė