Lietuvių kalbos dienos. Tebūna šios dienos J. Biliūno „Laimės žiburio“ šviesa ir prasme

Lietuvių valstybinės kalbos komisija šiemet jau šeštą kartą pakvietė lietuvių bendruomenes Lietuvoje ir užsienyje minėti lietuvių kalbos dienas. Šios dienos paprastai minimos laikotarpiu tarp dviejų Tėvynės laisvę įtvirtinančių datų – nuo Vasario 16-osios iki Kovo 11-osios. Dėl epidemiologinės situacijos šalyje ir pasaulyje šiais metais renginių ciklas pratęstas iki gegužės 7 d., tad turėsime pakankamai laiko organizuoti, dalyvauti, pasidžiaugti pačiomis įvairiausiomis formomis ir būdais savo gražia, senovine, turtinga ir skambia gimtąja kalba.

Svarbu kelti kalbos prestižą, priminti pareigą kalbą puoselėti, stiprinti mokymosi motyvaciją ir tiesiog drauge pasidžiaugti taisyklingais, švariais lietuvių kalbos žodžiais, jų skambėjimo ir prasmės grožiu. Tai kartu ir mūsų atsakomybė bei pagarba lietuviško žodžio saugotojams ir puoselėtojams, kurie Lietuvai sunkiais laikais rizikavo savo laisve ar net gyvybe. Ačiū jiems, kad šiandien mūsų lūpose laisvai skamba gimtoji kalba.

Renginiai, skirti Lietuvių kalbos dienoms paminėti, jau įsibėgėjo. Anykščių krašto kalbos mylėtojai šią iniciatyvą taip pat palaiko ir tradiciškai organizuoja tam skirtas veiklas. Švietimo įstaigos, kultūros centrai, bibliotekos, muziejai kiekvienais metais suranda būdų, kaip atskleisti gimtosios kalbos grožį, jos ypatingumą ir svarbą. Visą mėnesį (šiemet ilgiau, bet dažnu atveju virtualiau) džiugins patys įvairiausi renginiai: konkursai, viktorinos, rytmečiai ir vakaronės, skaitymai, filmų peržiūros, proto mūšiai, projektai, parodos, renginių ciklai, ir kt. Vyks Knygnešio dienos paminėjimas, renginiai, skirti V. Mačernio, M. Gimbutienės, M. Martinaičio metinėms atminti. Turbūt nėra prasmės vardinti, kas ir kur vyks. Norintieji visada randa ir būdų, ir galimybių dalyvauti. 2021 m. Lietuvių kalbos dienų planas paskelbtas Kalbos komisijos interneto svetainėje www.vlkk.lt (taip pat ir Anykščių rajono savivaldybės svetainėje). Tebūna šios dienos J. Biliūno „Laimės žiburio“ šviesa ir prasme.

Anykščiai – literatūrinis kraštas. „Niekur nėra taip gera ir gražu, kaip Anykščiuose…“, – XX a. teigė anykštėnas, rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis, mėgęs su svečiais po Anykščius pėsčiomis klaidžioti ir skatinęs juos grožėtis savo numylėtu miestu. Šį kraštą XIX a. eilėmis apipynė poetas, dvasininkas Antanas Baranauskas, kurio pamėgtame Anykščių šilelyje ir šiandien ne vienas širdį ilsina. Nebevardinsiu visų mūsų krašto iškilių asmenybių, vaizdingiausių gamtos kampelių, bet pakviesiu į savo atostogų ar laisvadienių planą įtraukti padavimais ir legendomis apipintą Anykščių kraštą, viliojantį vaizdingomis apylinkėmis ir įdomių lankytinų vietovių gausa. Norintieji gali pasirinkti ir edukacines programas, tarp jų yra daugiau negu 15 edukacinių-literatūrinių programų, kurias siūlo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka. Birželio viduryje vyksta Literatūrinės Antaninės prie A. Baranausko klėtelės. Tai žymiausių Antanų – lietuvių literatūros kūrėjų prisiminimas ir dabar kuriančių Antanų susitikimas. Liepos mėnesį planuojamas literatūros vakaras-dedikacija „Aš pažinau karalių Tavyje“, skirtas V. Mačernio 100-mečiui (prie A. Baranausko klėtelės). Rugsėjį savo lankytojų laukia tradicinės „Vaižgantinės“ Malaišiuose, J. Tumo-Vaižganto gimtinėje. Tad tai galėtų būti tarsi graži lietuvių kalbos dienų tąsa.

Iš kitos pusės. Daugumai ar mažumai?

Rašau sekmadienį (darbo dienų laiko kartais neužtenka), Gimtosios kalbos dieną, o galvoje vis kirba klausimas, ar kalba, prigimtinis dalykas, yra vertybė daugumai, o gal, deja, mažumai? O juk kalbos likimas priklauso nuo ja kalbančių ir ją branginančių…

Visais laikais buvo žmonių, kurie suvokė, jog gimtoji kalba – ne tik duotybė, bet ir didelė vertybė. Dar XVI amžiuje, kai Lietuvoje nebuvo rašytinės lietuvių kalbos tradicijos, radosi žmonių, kurie pradėjo rūpintis lietuvių kalbos vartojimu viešajame gyvenime. Mažojoje Lietuvoje žymiausia asmenybe galėtume laikyti liuteronų pastorių Martyną Mažvydą, 1547 metais išleidusį pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmą“, o LDK – M. Daukšą, katalikų kunigą, gimtosios kalbos puoselėtoją. Po Liublino unijos (1569 m.) įsigalėjus lenkų kalbai, M. Daukša jautė pareigą priminti, kokia niekinga ir menka tauta, nevartojanti savo kalbos. „Postilės“, išleistos 1599 metais, „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ autorius teigia, kad kalba yra prigimtinis dalykas. Šią mintį jis paremia pavyzdžiu iš gyvulių gyvenimo: kas gi būtų, jei lakštingala kranktų kaip varnas, o liūtas bliautų kaip ožys? Žmogus, nevartojantis savo kalbos, ardo Dievo nustatytą tvarką. Daukša nurodo, kad kalbą reikia vartoti visose gyvenimo srityse: Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Jis įsitikinęs, kad kalba vienija tautą, ji – bendras meilės ryšys, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Daukšos idėjos aktualios ir šiandien.
Dabartiniais laikais mus visus veikia ypač greitas gyvenimo tempas, kultūrų, tautų asimiliacija. Pasaulis tapo kosmopolitiškas, labai svarbu mokėti užsienio, ypač anglų kalbą. Svetimi žodžiai, posakiai skverbiasi į mūsų kasdieninį gyvenimą (o ir rusicizmai dar lengvai randa sau vietos, ypač emocijoms sukilus), todėl iškyla būtinybė rūpintis savo gimtąja kalba – tą turime daryti kiekvienas. Valstybinės kalbos įstatymas įpareigoja viešojoje erdvėje vartoti taisyklingą lietuvių kalbą, bet vien įstatymas kalbos neapgins. Čia jau kiekvienas pareigą pasimatuojame pagal save. Gera žinoti, kad po Lietuvos dangum išaugo ir tebeauga dideli kūrėjai, dideli žmonės, didžia kalba kalbantys. Bet šiandien Lietuva ir ten, kur plaka lietuviškos širdys, kur skleidžiasi lietuvybė. Lietuviai emigrantai svetimose šalyse kuria lietuviškas mokyklas, leidžia lietuvišką spaudą ir taip stengiasi puoselėti savo gimtąją kalbą. Džiugu, kad sąmoningi, patriotiški žmonės visada rūpinasi savo gimtąja kalba, nesvarbu, kokiomis istorinėmis, kultūrinėmis sąlygomis gyvena.
Visgi yra ir abejingų žmonių, kuriems visa tai nieko nereiškia, ir nesvarbu, kur jie būtų – gyventų savoje ar svetimoje šalyje. Nors atrodytų, jog kiekvienas mūsų turime gerbti ir saugoti savo kalbą kaip brangų „palikimą“, nepamiršti skausmingos savos šalies istorijos, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių tai ne visada ir ne visiems pavyksta. Sunku tokiam žmogui, sudėtinga jam turėtų būti atrasti gyvenimo pilnatvę, nes viskas, kad ir kaip žiūrėsi, prasideda nuo kalbos, nuo požiūrio į ją.
Todėl ir kirba klausimas – kalba yra vertybė, bet daugumai ar mažumai? Galvokime optimistiškai!

Inga Radzevičienė
Anykščių rajono savivaldybės administracijos
Kultūros, turizmo ir komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė (kalbos tvarkytoja)
V. Pupelio nuotr.