Rimgaudas Šimukauskas: tarmės, kaip ir kalba, yra gyvos, todėl nesikeisti negali

„Ar gali konferencijoje dalyvauti mano buvęs mokinys. Jis tarmėmis domisi“, – praėjusią metų pabaigoje rengiant konferenciją „Kalba – tautos stiprybė ir gyvastis“, pasiteiravo Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos istorijos muziejaus vedėja Judita Zubavičienė. Taip prasidėjo pažintis su Rimgaudu Šimukausku. Su juo kalbamės apie jaunimo požiūrį į lietuvių kalbą ir tarmių svarbą ugdant pagarbą gimtajai kalbai. .

Konferencijoje jūs pristatė savo projektą apie tarmes. Kada ir kieno paskatintas pradėjote domėtis tarmėmis?

Tiesą sakant, tarmių buvau apsuptas nuo pat mažens. Mano seneliai ir visa giminė iš mamos pusės kalba dzūkų tarme, tačiau pats gimiau ir augau Suvalkijoje. Taigi mane nuo mažens supo dvi labai skirtingos tarmės – dzūkų ir suvalkiečių. Man visada būdavo be galo gražu klausytis, kaip mano artimieji kalba dzūkiškai arba suvalkietiškai. Taip aš susidraugavau su dvejomis tarmėmis. Vėliau, pradėjus mokytis gimnazijoje, susipažinau su šios mokyklos istorijos muziejaus vedėja, kai ji pavadavo mano lietuvių kalbos mokytoją. Mes su ja pasikalbėjome ir išsišnekėjome, jog man patinka lietuvių tarmės, jomis domiuosi, ir tada ji man pasiūlė sukurti projektą apie bendrinę lietuvių kalbą ir tarmes. Aš ilgai nedvejodamas sutikau ir tuomet prasidėjo pats įdomumas, nes aptariant šio projekto technines detales kilo idėja, kad reikia padaryti ypatingą projektą. Reikia įrašyti ir į projektą įtraukti įgarsintas tarmiškas šnektas. Aišku iš pradžių mintis atrodė – misija neįmanoma, nes pirma mintis buvo, o kaip, iš kur surasti žmonių, kurie kalbėtų tarmiškomis šnektomis. Supratau, kad dėl dzūkiškos tarmės, tikrai problemų nebus, nes juk didžioji mano giminės dalis buvo iš Dzūkijos. Na, o kitas tarmiškas šnektas po truputį surinkau iš gimnazijos bendruomenės. Šitas projektas man buvo ko gero lūžio taškas, po kurio pradėjau dar labiau domėtis tarmėmis.

Jūsų manymu, kuo svarbios tarmės ir kokie procesai su tarmėmis vyksta?

Pirmiausia, manau, kad tarmės yra mūsų istorijos veidrodis. Manau, jos padeda žmonėms pažinti savo šaknis, savo kraštą. Jei nebūtų tarmių, vargu, ar tiek daug žinotume apie savo istoriją. Man atrodo, jog kiekvienam žmogui svarbu žinoti savo šaknis ir net mokėti pamatuoti savo savivertę ne tik visos valstybės ar tautos, bet ir vietovės, kurioje jis gimė, augo, gyveno, kur gyvena jo tėvai, atžvilgiu. Be to šitaip išreiškiama pagarba ir kalbos praeičiai, ir mūsų protėviams.
Kiek aš esu domėjęsis ir skaitęs, tai žinau, jog kai kurios tarmės nyksta, o kitos kaip tik atvirkščiai – keičiasi. Kai kurios tarmės yra stipresnės, jų plotai plečiasi ir jos šiek tiek suvienodina kitas tarmes. Kaip sako kalbininkai, tarmės, kaip ir kalba, yra gyvos, jos reaguoja į aplinką, todėl nesikeisti negali. Mano nuomone, lietuvių kalba apskritai yra labai unikali, nes ji yra viena iš mažiausiai pakitusių indoeuropiečių kalbų. Mūsų kalba išsiskiria iš kitų kalbų tuo, jog ji yra labai įvairi, mažame plote turime išlaikę daug tarmių.

O pats ar dažnai kalbate savo gimtąja tarme?

Aš vis juokiuosi sakydamas, jog turiu dvi įgimtas tarmes. Kalbu tiek suvalkietiškai, tiek dzūkiškai. Žinoma, kas be ko vartoju ir bendrinę lietuvių kalbą, nes jos tikrai reikia gyvenime, nesvarbu, ar bendrauji tiesiog su svetimu žmogumi, ar skaitai pranešimą aukšto lygio konferencijoje, vis tiek bendrinė kalba yra reikalinga mūsų gyvenime.
Aišku, aš jau esu įpratęs kalbėti tarmiškai ir tikrai nežadu galutinai atsisakyti savo tarmės ir pakeisti jos bendrine lietuvių kalba, kaip mano močiutė pasakytų esu „seno kirpimo“, bet toks jau esu. Prisimenu, jog ankstesnėse klasėse, lygtais pagrindinėje mokykloje mokytoja man net neduodavo perskaityti jokios teksto ištraukos, nes sakydavo, jog aš „sugadinsiu“ bendraklasius savo dzūkiška tarme.

Nors domėjotės kalba, bet, kaip suprantu, pasukote link medicinos, kodėl nepasidavėte mokyklos laikais Jūs sudominusiai temai?

Taip, pasukau link medicinos mokslų, nes ši sritis mane pradėjo dominti gal nuo kokių keturiolikos metų. Kuo toliau, tuo labiau ši mano aistra tik stiprėjo. Ir dar gyvenime, taip jau susiklosčius asmeniniams įvykiams, prieš pasirenkant tolimesnį savo gyvenimo etapą – baigus 12 klasių, gavau progą pamatyti medikų darbą iš arti ir įsitikinti, ar tikrai noriu sieti gyvenimą su šia sritim. Visgi mano troškimai pasirinkti medicinos mokslus neišblėso, todėl pasirinkau tokį kelią. Be to, kaip sakoma, kiekvienas žmogus į žemę ateina su tam tikra misija. Aš manau, kad mano misija yra padėti žmonėms, todėl ir pasirinkau tokią profesinę sritį. Tarmėmis tikrai nenustojau domėtis ir iki dabar mane jos labai žavi, man patinka klausytis, kaip žmonės tarmiškai kalba bei vis ką nors sužinoti naujo ir atrasti įdomaus apie tarmes.

Vis labiau stiprėja nuomonė, kad jaunimas mieliau renkasi anglų kalbą ir vis labiau nuvertina lietuvių. Ką jūs apie tokius teiginius manote? Kiek tiesos juose esama, o jei esama, kokios priežastys tą požiūrį nulemia?

Taip, tikrai sutinku visu šimtu procentų. Šiuolaikinis jaunimas mieliau renkasi anglų kalbą, o gimtoji kalba tampa vis labiau nuvertinta. Į ją priveliama įvairiausių anglicizmų, kurie darko mūsų gražią lietuvišką kalbą. Žinoma, sunku pasakyti, kokios priežastys lemia anglų kalbos įsigalėjimą tarp jaunimo. Galbūt tai, kad ši kalba mums diegiama jau nuo pradinių klasių. Mes jos pradedame mokytis nuo antros klasės ir privalome mokytis iki pat mokyklos baigimo. Po to reikia laikyti valstybinį anglų kalbos brandos egzaminą. Tai būtų viena iš priežasčių.

Kita, ir manau, ne ką mažiau svarbi priežastis yra ta, jog anglų kalba mus supa visur: socialiniuose tinkluose daugelis dalykų pateikiami anglų kalba. Taip pat šiuolaikinis jaunimas daugiau klausosi užsienietiškos muzikos. Filmus irgi mieliau renkasi žiūrėti anglų kalba. Vaikai labai daug anglicizmų prisigaudo iš įvairiausių žaidimų. Taipogi, manau, šiais laikais, nerastume žmogaus, kuris neturėtų artimųjų išvykusių į užsienį. Aš galvočiau, kad tai irgi yra vienas iš faktorių, kuris atitolina žmones nuo jų gimtosios kalbos ir tuo pačiu tolsta ir jaunimas, nes nėra šalia artimųjų, kurie skatintų tarmišką kalbą.

Kas ir kaip galėtų pakeisti šiandien tarp jaunimo vykstančius procesus dėl lietuvių kalbos?

Manau, kad reikia ieškoti metodų, kaip jaunimą sudominti tarmėmis. Pirmiausia, manau, kad net per lietuvių kalbos pamokas vaikai galėtų būti supažindinami su tarmėmis, o ne tik bendrine lietuvių kalba. Galėtų mokytojai labiau skatinti kažkokius pasikalbėjimus tarmiškomis šnektomis. Tėvai vaikus nuo pat mažens galėtų skatinti domėtis savo šaknimis, tarme, kultūra. Daugiau skatinkime vaikus eiti į spektaklius, kuriuose skamba taisyklingesnė kalba negu kokiuose nors televiziniuose serialuose. O juk šiais laikais vaikai, jaunimas be galo daug laiko praleidžia prie televizoriaus. Savaime suprantama, kad jaunimo mes nepriversime atsisakyti tokių žodžių, kaip „sorry“, „užlagino“ ar panašiai… Tačiau suradus metodų, manau, galima pakeisti jaunimo kosmopolitišką požiūrį ir ugdyti pagarbą savo gimtajai kalbai.

Jūsų manymu, kas laukia lietuvių bendrinės kalbos ir tarmių?

Mano manymu, kai kurios tarmės pamažu sunyks, o kai kurios keisis, kaip ir keičiasi mūsų modernus pasaulis. Bet visgi, manau, kad mums privalu jų mokytis. Juk tai yra mūsų tautos turtas. Kažkada profesorius Alfredas Senas yra pasakęs: „Lietuviai gali teisėtai didžiuotis savo kalba, nes ji yra ne tik seniausia iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, bet taip pat moderni, kaip modernus mūsų pasaulis“. Taigi matome, jog lietuvių kalba yra išties unikali, o mes lietuviai – esame maža tauta, todėl, turime saugoti ir puoselėti savo gimtąją kalbą ir tarmes.