Jūratė Lubienė: priklausau tai grupei mokslininkų, kurie šneka ne apie tarmių nykimą, o apie jų kaitą

„Rengdama knygą visų pirma mąsčiau apie jauną klausytoją ar skaitytoją, stengiausi įsivaizduoti,
kokia tematika, problematika galėtų sudominti ketvirtoką, aštuntoką ar gimnazistą“, – sako humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Lubienė, praėjusiais metais išleidusi knygą „Šiaurės žemaičiai kretingiškiai“.
Jūratė Lubienė pati užaugo tarp šiaurės kretingiškių, baigusi Salantų vidurinę mokyklą studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą tuometiniame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Studijas baigė 1981 m. su pagyrimu. 1999–2003 m. studijavo jungtinėje Klaipėdos universiteto ir Šiaulių universiteto kalbotyros doktorantūroje. 2003 m. apgynė daktaro disertaciją „Lietuvių kalbos šakniniai garsų veiksmažodžiai“. Dirba Klaipėdos universitete, Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultete.
Su doc. dr. Jūrate Lubiene kalbamės apie jos gimtosios tarmės ypatumus, tarmių svarbą kalbai ir krašto pažinimui, apie tai, kokius pokyčius išgyvena tarmės ir ką galima sužinoti, skaitant knygą „Šiaurės žemaičiai kretingiškiai“.

Gerbiama dr. Jūrate, pernai išleidote knygą „Šiaurės žemaičiai kretingiškiai“. Kokie šios tarmės ypatumai ir kuo kretingiškių tarmė skiriasi nuo telšiškių, juk ir vieni, ir kiti yra dounininkai?

Kaip žinia, žemaičių tarmę sudaro trys stambios patarmės: vakarų žemaičiai (donininkai), pietų žemaičiai (dūnininkai) ir šiaurės žemaičiai (dounininkai). Daugelio žmonių nuomone, būtent dounininkai yra patys „kiečiausi“ žemaičiai. O ir patys šiaurės žemaičiai sako: „Žemaitis rokoujas – kalnā trop“ („Žemaitis kalba – kalnai trupa“).

Dabartiniai žemaičių tarmių tyrimai rodo, kad būtent šiaurės žemaičių patarmė yra geriausiai išlaikiusi natūralų gyvybingumą bei jos vartotojų pagarbą. Nuo bendrinės kalbos ji itin skiriasi garsų ir priegaidžių skambėjimu, gramatinių formų kitoniškumu, savitu, aukštaičiams kartais net nesuprantamu žodynu. Ji – kaip kokius inkliuzus gintare – yra išsaugojusi kuršių, išnykusios baltų kalbos, pėdsakus.

Tarp dviejų smulkesnių šiaurės žemaičių patarmių – telšiškių ir kretingiškių – panašumų yra gerokai daugiau, negu skirtumų. Lietuvių tarmių detalesnė mokslinė klasifikacija remiasi fonetiniu principu, todėl dialektologai tarp telšiškių ir kretingiškių brėžia skiriamąją ribą pagal garsinę ypatybę – balsių u, i tarimą. Kretingiškiai žodžio kamiene (ne galūnėje) esančius balsius u, i nuosekliai platina, taria ọ, ẹ, pavyzdžiui, skọtọ ‘skutu’, kẹšọ ‘kišu’, skọti ‘skuti’, kėši ‘kiši’. Telšiškiai šiuos balsius taria dvejopai. Pirmieji du minėti pavyzdžiai skọtọ ‘skutu’, kẹšọ ‘kišù’ telšiškių tariami taip pat, kaip ir kretingiškių, tačiau kitų dviejų pavyzdžių tarimas skiriasi – telšiškiai u, i neplatina, taria skuti ‘skuti’, kiši ‘kiši’. Tarmėtyrininkai nustatė, kad telšiškiai balsių u, i neplatina tada, kai jie eina prieš aukštutinio pakilimo balsius i, i∙, u, u∙, ie, uo. Pagal tokią fonetinę sandarą turinčių žodžių skirtingą skambėjimą ir nustatyta riba tarp šiaurės žemaičių telšiškių ir šiaurės žemaičių kretingiškių.

Knygos pristatyme teigiama, kad ji padės plėsti žodyną. Tai kokius leksikos lobius pavyko aptikti, renkant jai medžiagą?

Šiaurės žemaičių kretingiškių patarmės leksikos lobiai milžiniški. Prieš dešimtmetį išleistas maždaug 500 puslapių Juozo Aleksandravičiaus „Kretingos tarmės žodynas“ (Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011), kuriam kalbininkas kone visą gyvenimą kaupė gimtojo krašto žodžius. Iš Mosėdžio (jis yra kretingiškių ir telšiškių patarmių paribyje) kilusi Birutė Vanagienė per penkis dešimtmečius surinko dar daugiau šiaurės žemaičių leksikos, kuri sugulė į maždaug 1000 puslapių dvitomį „Šiaurės vakarų žemaičių žodyną“ (Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014, 2015). Šiais dviem žodynais rėmiausi sudarydama nediduką, tik keliolikos puslapių šiaurės žemaičių kretingiškių vartojamų žodžių žodynėlį. Į jį stengiausi dėti kuo mažiau skolinių, nes savitų savakilmių žemaitybių – galybių galybės. Žodžius, tiksliau atskiras jų reikšmes, suskirsčiau pagal temines grupeles – kad būtų akivaizdu, jog tarmybės vartojamos šnekant apie įvairias tikrovės sritis. Štai pluoštelis šiaurės žemaičių kretingiškių patarmėje paliudytų tarminių daiktavardžių, kurie pavadina įvairias žmogaus kūno dalis: pluskos ‘menk. ilgi, susivėlę plaukai’; paplonis ‘smilkinys’, ėdalinė, srėbalinė ‘menk. burna’, gerankštis, gerankštė ‘krūminis dantis’, lerlė ‘menk. gerklė, balsas’, sprūdokas ‘Adomo obuolys’, repeža, repežas ‘menk. sprandas’, kaukolikas ‘kaulų visuma, skeletas’, kriaukaulis ‘šonkaulis’, bumbulis, tarankis, vėdarinė, ventrinė, ‘menk. pilvas’; gribšnagės ‘menk. rankos’, staibuklis ‘rankos riešas’, kėženos, pusnagos ‘menk. kojos’.

Kokius krašto ypatumus padeda pažinti gimtosios tarmės nagrinėjimas?

Gilindamiesi į gimtąją tarmę, ypač jos leksikos dalykus, klausydamiesi tarminių pasakojimų ar poezijos, jauni žmonės gali daug sužinoti apie krašto istoriją ir dabartį, gamtą ir etnokultūrą. Svarbiausia – turi galimybę pajausti, kuo protėviams, tėvams, jiems patiems svarbus gimtasis kraštas ir jo savita kalba. Pastaruoju metu apie gimtąją tarmę vis dažniau šnekama kaip apie tapatybės saugotoją ir perteikėją, tarmiškai kalbančiųjų savito pasaulėvaizdžio formuotoją. Norėčiau pacituoti nuo Endriejavo kilusio kalbininko Algirdo Ruškio mintį: „Jei nebūčiau žemaičių žemės augintas, nesuprasčiau, kad esu iš Lietuvos. <…> Mano tėviškėj telpa visa mano prasmių Lietuva, žemaitiškai prabylanti į mano kaimo žmonių širdis.”

Galbūt pavyko nustatyti, kas su šia tarme darosi pastaruoju metu? Kokius pokyčius joje pastebėjote? Gal pavyko nustatyti, kokios priežastys lemia šiuos pokyčius?

Prieš dešimtmetį Lietuvoje buvo pradėtas vykdyti projektas „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“. Projektui vadovavo Lietuvių kalbos instituto prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė, kuri paskatino didelį būrį kalbininkų įsitraukti į dabartinių tarmių tyrimus. Kartu su bičiule, Klaipėdos universiteto prof. dr. Dalia Pakalniškiene kelerius metus tyrėme dabartinę šiaurės žemaičių kretingiškių patarmės situaciją. Pirmiausia rūpėjo išsiaiškinti, kokiame plote ja tebešnekama. Nustatėme, kad iš kretingiškių patarmei tradiciškai skiriamų 35-ių tarminių punktų (žr. žemėlapį) tik vienas punktas yra visiškai sunykęs – vietoj buvusio Serapinų kaimo dabar plyti laukai. Visi kiti tarminiai punktai išlikę, nors jų gyvybingumas nevienodas.

Džiugu konstatuoti, kad stiprių, gyvybingų punktų gerokai daugiau, negu nykstančių. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad administracinis mažų miestelių, gyvenviečių ir kaimų pertvarkymas perkeliant mokyklas, bibliotekas, kultūros centrus, gydymo įstaigas į stambesnius administracinius centrus neigiamai veikia ne tik materialinį, bet ir dvasinį nedidelių bendruomenių gyvenimą, turi didelę įtaką jų savitos kalbos išlikimui. Be pakankamai išvystytos infrastruktūros, tarmės gyvybingumą palaiko ir kiti veiksniai. Apklaususios 300 šiaurės žemaičių kretingiškių nustatėme, kad tarmiškai šneka visos kartos (vyresnioji, vidurinioji ir jaunesnioji), kad tarmės vartojimas nesusijęs su išsilavinimu, kad žmonės žemaitiškai bendrauja ir privačioje, ir viešoje erdvėje – šeimose, su draugais ir pažįstamais, parduotuvėse, įstaigose, kultūriniuose renginiuose. Iš žvalgomosios garso įrašų analizės paaiškėjo, kad visos trys kartos yra išlaikiusios ryškiausius kretingiškių patarmės bruožus, o anketinių duomenų analizė parodė, kad didžioji dalis respondentų tarmę suvokia kaip vertybę, kaip oraus etninio tapatumo ženklą. Tokia situacija nuteikia optimistiškai, leidžia tikėtis tolesnio šiaurės žemaičių patarmės gyvavimo jos dabartinėje teritorijoje.

Tačiau paminėjote, kad mažesnes gyvenvietes paliekant be mokyklos, kultūros įstaigų, atsiranda neigiamas poveikis tos bendruomenės dvasiniam gyvenimui. Jūsų manymu, einame link tarmių suartėjimo, sustambėjimo ar link sunykimo?

Priklausau tai grupei mokslininkų, kurie šneka ne apie tarmių nykimą, o apie jų kaitą. Tiek kalbos, tiek dialektai kito ir dabar kinta visame pasaulyje. Bet kurios kalbinės sistemos kitimo priežasčių yra daug ir įvairių, sunku jas visas būtų aptarti. Jei labai trumpai ir apibendrintai, tai manau, kad tarmės gyvuos tol, kol egzistuos jomis šnekančios bendruomenės.

Kalbantis su įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonėmis, ne kartą teko išgirsti, kad mūsų, žemaičių, kalba miršta, nes beveik niekas nebežino senoviškų žodžių… Norėčiau priminti, kad kai kurie žodžiai ima trauktis iš vartosenos dėl to, kad natūraliai yra nebereikalingi – tiesiog kasdienėje aplinkoje nebėra asmenų ar daiktų, kuriuos jie pavadina, pavyzdžiui, burnosas ‘storas, šiltas moterų apsiaustas’, disciplyna ‘plakimo ar plakimosi įrankis’, kodis ‘indas maistui į laukus nešti’, stadala ‘užvažiuojami namai su pastoge arkliams pastatyti’, šlūžmelninkas, – ė ‘samdinys, -ė’. Kažin, ar didelis nuostolis žemaitiškos leksikos sistemai, jei iš jos ima trauktis bendrataučiai, t. y. visose ar beveik visose tarmėse paplitę skoliniai, o vietoje jų imami vartoti taip pat bendrataučiai, bet lietuviškos kilmės žodžiai, pavyzdžiui, adyna ‘valanda’, čėsas ‘laikas’, kriaučius ‘siuvėjas’, videlcis ‘šakutė’. Kiekvienos tarmės ar kalbos žodynas yra pats judriausias, labiausiai kintantis kalbos sluoksnis, tačiau ne vien leksika yra tarmės išlikimo rodiklis. Tarmės savitumą lemia ir ne taip greitai kintančios fonetinės, morfologinės, darybinės, sintaksinės jos ypatybės. Žinoma, kuo spartesnis gyvenimo tempas, kuo mobilesni žmonės, tuo sparčiau ne tik bendrinė kalba, bet ir tarmės veikia viena kitą. Stipriųjų tarmių pagrindu jau dabar Lietuvoje formuojasi nauji, stambesni tarminiai dariniai – regiolektai. Tarmių gyvavimui, be abejo, turi ir turės įtakos valstybės politika, jos palaikomos nuostatos tradicinės kultūros ir kalbos puoselėjimo atžvilgiu. Žmonėms buvo ir bus svarbus kalbinis prestižas, todėl tai, kaip ateities kartos vertins tarmes ir tarmiškai kalbančiuosius, nemaža dalimi priklausys ir nuo švietimo, kultūros, meno, žiniasklaidos ar kitais informacijos kanalais propaguojamo požiūrio.

Paprastai mokslininkai kiekviename darbe užtinka netikėtų dalykų. Kas Jus labiausiai nustebino renkant informaciją knygai?

Domėdamasi dabartine tarmių situacija, ne vieną dešimtmetį važinėjau po kaimus ir kaimelius, miestus ir miestelius, kuriuose šnekama šiaurės žemaičių patarme. Galiu pasakyti, kad ne tiek stebina, kiek džiugina kasmet gražėjanti Šiaurės Žemaitija: nušienautos pievos ir žaliuojantys pasėliai, prižiūrėtos kaimo sodybos ir sutvarkytos miestelių aikštės, restauruotos bažnyčios ir naujai pastatyti istorijos ar kultūros paminklai. Įrašinėdama kretingiškių patarmės faktus, bendravau su įvairiausiais žmonėmis: garbaus amžiaus senjorais ir jaunimu, vyrais ir moterimis, universitetinį išsilavinimą turinčiaisiais ir tik pradinę mokyklą baigusiaisiais. Širdis džiaugiasi, kad mano gimtojoje Šiaurės Žemaitijoje gyvena tiek daug darbščių, dorų, savo kraštą ir kalbą mylinčių žmonių.

O kas nustebino… Paprastai apibūdinant „stereotipinį“ žemaitį sakoma, kad jis tvirtai stovi ant žemės, ūkiškai mąsto, grubokai šneka, itin retai reiškia subtilius jausmus. Lygindama aukštaitiškąją ir žemaitiškąją pasaulėjautas, dažnai pasitelkiu tautosaką. Pavyzdžiui, dvi mįslės. Aukštaitiškoji: „Virš bobutės grytelės kabo duonos riekelė“ (romantiškas, poetiškas vaizdinys). Žemaitiškoji: „Pilna skotertė (‘staltiesė’) trupinių ir šmotelis (‘gabalėlis’) lašinių“ (kasdieniškas, buitinis vaizdinys). Aprašomos realybės centras abiem atvejais tas pats – mėnulis. Galima remtis ir literatūriniu kontekstu, pavyzdžiui, šiaurės žemaičių patarmės atstovų Valančiaus, Žemaitės kūryba, kuri liudija realistišką, prozišką žemaitišką prigimtį… Todėl mane nustebino itin didelis dabartiniu metu žemaitiškai eiliuojančių žmonių būrys. Turiu pasakyti, kad dar labiau nustebau, kai perskaičiau ne vieno autoriaus ne vieną šūsnį eilėraščių. Daugelyje jų radau jautrių, gilių, sielą gaivinančių minčių, perteiktų žemaitišką pasaulėvaizdį įprasminančiomis, dabarties žmogaus pasaulėjautą atliepiančiomis originaliomis metaforomis. Gražu ir gera. Ir viltinga – ilgai gyvuos tarmė, jei ja žmonės kuria poeziją.

Įvardijama, kad tai mokomoji knyga su elektronine garso įrašų laikmena. Kas sudėta į knygą, o kas į elektroninę laikmeną?

Knygoje pirmiausia trumpai apžvelgiama lietuvių kalbos tarmių tyrinėjimo istorija, tarmių klasifikacija, supažindinama su tarminių tekstų užrašymo būdais. Populiariai aprašomi svarbiausi šiaurės žemaičių kretingiškių patarmės bruožai. Tam, kad būtų lengviau suprasti fonetikos, gramatikos dalykus, stengtasi pasitelkti kuo daugiau vaizdingų ir žaismingų pavyzdžių – juk taip darė ir žymiausias šio krašto kalbininkas Antanas Salys. Kaip minėta, žemaitiškos leksikos savitumui iliustruoti įdėtas nedidelis teminis tarmybių žodynėlis. Didžiausią knygos dalį sudaro įvairios tematikos žemaitiški pasakojimai. Jie suteiks galimybių pamąstyti ir pasijuokti; šį tą sužinoti apie senojo Žemaitijos kaimo žmonių buitį ir papročius, apie vaikų žaidimus ir jaunimo lūkesčius, apie karo ir pokario laikus. Tekstai parinkti iš įvairių šiaurės žemaičių kretingiškių patarmės vietovių, o knygoje jie užrašyti dvejopai: transkripcija ir transponuoti. Būtent šių tekstų garso įrašai pateikiami elektroninėje laikmenoje. Viešinti garso įrašus nėra paprasta – juos reikia profesionaliai parengti, ir tą darbą atliko leidinio bendraautorė, Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Asta Leskauskaitė. Knygoje spausdinamas pluoštelis žemaitiškai parašytų eilėraščių, keliais sakiniais pristatomi jų kūrėjai. Taip pat glaustai supažindinama su iš šio krašto kilusiais kalbininkais, įdėtos jų mokslinių ar mokslo populiarinimo tekstų ištraukos. Knyga edukacinė, tad pateikiama nemaža įvairaus sudėtingumo klausimų ir užduočių, skatinančių pažinti, kurti, diskutuoti.

Skyreliuose „Ar žinote?” dedami visokie faktai fakteliai apie žemaitiškų žodžių kilmę, vartojimą, krašto istoriją, etnines tradicijas. Kad knyga būtų lengviau naudotis pedagogams, parašytas metodinių patarimų skyrelis, kuriame yra praktinių ir teorinių pamąstymų, kodėl ir kaip integruoti į ugdymo procesą tarmės, kartu ir etnokultūros dalykus.

Rengdama knygą į ką labiausiai orientavotės: į mokytoją ar mokinį ir kodėl?

Mąsčiau ir apie mokytojus, ir apie mokinius, ir apie platesnį skaitytojų būrį. Iš gausybės perklausytų įrašų, perskaitytos tarminės poezijos leidinių atrinkdama tekstus, visų pirma mąsčiau apie jauną klausytoją ar skaitytoją, stengiausi įsivaizduoti, kokia tematika, problematika galėtų sudominti ketvirtoką, aštuntoką ar gimnazistą. Rašydama apie šiaurės žemaičių kretingiškių patarmę, ypač jos vietą platesniame etnokultūros kontekste, taip pat visų pirma turėjau omenyje jauną smalsų žmogų. Kita vertus, manau, kad įsigilinti į šiaurės žemaičių kretingiškių patarmės kalbines ypatybes, fonetikos ar morfologijos taisykles, net perskaityti transkripcija (kad ir supaprastinta) užrašytą tekstą nėra lengva ne tik mokiniui, bet ir mokytojui. Stengiausi pateikti tokį patarmės aprašą, pasiūlyti tokių įvairaus sudėtingumo klausimų ir užduočių, kurias kūrybingas mokytojas galėtų panaudoti įvairiems ugdymo tikslams per pamokas ar po pamokų. Rašydama knygą įsivaizdavau, kad ji galėtų praversti ir studentams, tarmėtyrininkams, etnologams, muziejininkams ar kitiems kultūros specialistams, besidomintiems tarmėmis, Žemaitijos etnokultūra.

Kas buvo svarbiausi Jūsų talkininkai rengiant knygą?

Jei pradėčiau nuo pradžių pradžios, tai man labai pasisekė, kad nuo vaikystės iki dabar turiu didelį būrį žmonių, su kuriais nuolat bendrauju žemaitiškai – taip, kaip šnekama Salantuose. Be to, Klaipėdos universitete apie du dešimtmečius dėsčiau Lietuvių filologijos ir etnologijos studentams žemaičių tarmės ir etnokultūros kursą, ir tai skatino nuolat domėtis tiek dialektologija, tiek etnokultūra, tiek mokymo metodika. Rašyti knygą paragino Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro vadovė prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė, jos tekstą padėjo tobulinti grupelė šio centro mokslininkių, recenzentai doc. dr. Juozas Pabrėža ir doc. dr. Asta Balčiūnienė. Kad leidinys įgautų skaitytojų vertą pavidalą, dirbo redaktorė Romualda Nikžentaitienė, maketuotojas Saulius Juozapaitis, dailininkas Rokas Gelažius. Žinoma, knygos nebūtų buvę be svarbiausių pagalbininkų – tų šiaurės žemaičių patarmės mokovų, kurių pasakojimai ir eilėraščiai sugulė į jos puslapius. Visiems talkininkams dėkoju žemaitiškai – iš visų plaučių ir vėdaro.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Straipsnio iš straipsnių ciklo „Lietuvių kalbos aktualijos“ parengimas ir publikavimas paremtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos koordinuotos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšomis.

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/turtinga-kalba-%E2%80%93-turtingas-as