Ona Jautakienė-Jautakė: darykim visi, ir kažkas pasidarys

Alkos muziejuje Telšiuose

Minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną pirmą kartą Lietuvių kalbos draugijos (LKD) Kalbos tvarkytojų skyriaus iniciatyva surengti žurnalisto – kalbos bičiulio rinkimai. Žurnalisto – kalbos bičiulio – rinkimų nugalėtoja pripažinta Kelmės rajono laikraščio „Bičiulis“ redaktorė Ona Jautakienė – už meninio žodžio sklaidą, nuolatinį dėmesį kalbos aktualijoms ir visa savo veikla atliekamą šviečiamąją, ugdomąją, lavinamąją misiją.

Gerbiama Ona, tapote pirmą kartą LKD Kalbos tvarkytojų skyriaus surengtų rinkimų „Žurnalistas – kalbos bičiulis“ laimėtoja. Ką pačios gyvenime reiškia lietuvių kalba?

Lietuvių kalba – mano gimtoji, ir man ji reiškia viską. Neįsivaizduoju, kad galėčiau laisvai reikšti mintis kokia svetima kalba, juk kalba– tai ir mąstymo būdas, savita, tik tai kalbai būdinga sakinio ritmika. Pavydžiu vertėjams jų gebėjimų, nors yra tekę skaityti ir tokių prastų vertimų, kur viena kalba prasikiša pro kitą ir išeina nei šis, nei tas…

Pavydžiu žmonėms, kalbantiems žemaitiškai, pati šneku tik kur nors Aukštaitijoje ar Dzūkijoje skaitytojų paprašyta, šiaip varžausi, nes šiuo požiūriu esu mišrūnė, bijau pragysti vienu metu Ievos Simonaitytės ir žemaičių dūnininkų žodžiais, nes kažką išsinešiau iš mamos, o kažką iš tėvo. Mano karta lyg ir varžėsi kalbėti tarmiškai, atrodė nesolidu ir nekultūringa, o dabar gyvenam nuostabų laiką, kai žemaičių kalba ir tarmės sulaukė pagarbos ir palaikymo. Bet rašau tik lietuviškai. Ne tik todėl, kad nemoku švarios žemaičių kalbos, bet ir dėl to, kad dar labiau nesusiaurėtų skaitančiųjų ratas.

Vilniaus universitete esate baigusi žurnalistikos studijas. Tačiau, jei nemeluoja Vikipedija, pirmiausia ėmėtės rašyti eilėraščius, o prie straipsnių tikriausiai perėjote kur kas vėliau? Tai kodėl rinkotės žurnalistikos, ne lituanistikos studijas?

Pirmąjį eilėraštuką parašiau antroje ar trečioje klasėje. Nusiunčiau į vaikų laikraštuką ir laukiau, kada išspausdins… Nesulaukiau. O juk buvau įsitikinusi, kad laikraščiai spausdina viską, ką žmonės parašo! Negana to, sulaukiau laiško iš redakcijos, ir, o siaube, poetas J. Šiožinys mano kūrinį apie lašinius lesančią alkaną zylutę sumalė į miltus… Gal ne taip ir sumalė, kaip dabar suprantu, bet tuomet atrodė, kad visa mokykla, gimtieji Vaidatoniai ir laiškanešė priedo žino apie mano gėdą. Bet argi nuo rašinėjimo kas taip lengvai išsigydė? Pamažu vėl ėmiau rašyti, tas pats laikraštukas išspausdino mano vaizdelį, ir net honorarą atsiuntė – beveik du rublius! Gyvenome neturtingai, bet pinigai man įspūdžio nepadarė, labiau masino tas protu nesuvokiamas stebuklas– pamatyti spausdintą savo tekstelį, juk spausdintas jis atrodo visai kitaip.

Taip ir įbridau į tą rašymo balą… Stulgių aštuonmetėje niekas kurti neskatino, bet ir niekam tie mano rašinėjimai neužkliuvo, mokiausi beveik vien penketais, kibti nebuvo prie ko, o tėvai, kad ir nedidelio mokslo, labai mėgo skaityti, džiaugėsi mano mažomis pergalėmis ir skatino. Lauktuvių iš miesto prašydavau ne saldainių, o kokios nors knygos, tai ir gaudavau. Skaudvilės vidurinėje man pavyko: vienerius mokslo metus mums dėstė lituanistė iš pašaukimo Stasė Krušinskienė, vienintelė, kuriai rūpėjo mano kūrybiniai bandymai. Jos dėka ėmiau skinti laurus visokiuose konkursuose, o vienuoliktokė 1975 m. tapau respublikinio jaunųjų filologų konkurso laureate už poeziją. „Moksleivio“ žurnale mane labai gražiai pristatė poetas J. Strielkūnas. Per gražiai, per optimistiškai, kaip dabar galvoju…

Gal aštuntoje klasėje į mano gyvenimą atėjo žurnalistika: nedidelės žinutės apie kaimo felčerę, kaimo žmones. Kelmės rajono laikraštis paskelbė apie sekmadieninę jaunųjų korespondentų mokyklą. Su skaudviliškiu literatu Alfonsu Jankantu ją ir baigėm. Aš tapau žurnaliste, Alfonsas dirba leidykloje. Kartais abu susitinkame Skaudvilėje, nuostabiosios mokytojos S. Krušinskienės namuose. Ji pirmoji perskaito ir visas mano knygas.

Jaunystėje bendradarbiai sakydavo, kad turėčiau dirbti zoologijos sode, jei tiek išmanau apie žvėrelius ir paukščius. Kur neišmanysi, būdamas tarpumiškių vienkiemio vaikas… Zoologijos sodas man atrodo pragaras žemėje, nė už ką ten nedirbčiau. O kad netapau lituaniste, dažnai gailiuosi. Bet labai traukė teisybės paieškos, žmonių gynimas, nors kiek tų žurnalisto galių ir teisybės anais laikais tebuvo…

Spaudoje dirbate nuo 1975-ųjų metų. Galbūt pastebėjote, kaip keičiasi laikraščių kalba, jos vaizdingumas? Jei taip, kokie tie pokyčiai?

Atėjau į laikraštį aštuoniolikmetė, vėliau mokiausi neakivaizdžiai. Redaktoriaus pavaduotojas Bronislavas Klimašauskas dėl kiekvienos klaidelės baksnodavo nosim į pelenus lyg kampą pridirbusį kačiuką. Dabar prisimenu jo griežtą mokyklą su dėkingumu, o tada atrodė – neišlaikysiu, pabėgsiu… Buvau ir pabėgusi, redaktorius vėl susigrąžino. Kolektyve dirbo protingi vyrai, vyko savotiškos neoficialios lenktynės – kas sugalvos įtaigesnį pavadinimą, vaizdingiau parašys. Ant stalų gulėjo Dabartinės lietuvių kalbos, Sinonimų žodynai, redakcija prenumeravo daug kultūrinės spaudos, žurnalų, skirtų gimtajai kalbai ir kalbos kultūrai, pirko knygas šia tema. Vėliau tos žinios pravertė studijuojant, juk ir mus, žurnalistus, prusino Juozas Pikčilingis, Aldonas Pupkis ir kiti garbūs dėstytojai.

Liūdna, bet dabar žiniasklaidos kalba kur kas prastesnė, ypač internetinės. Nesikabinėju prie korektūros klaidų, jų visiems pasitaiko, kalbu apie juodą beraštystę. Kodėl taip yra? Visų pirma, nupigo, nusistekeno pati žurnalisto profesija. Atrodo, kiekviena virėja, neįžeidžiant šios humaniškos profesijos, gali valdyti valstybę, rašyti straipsnius ir ypač romanus. Gaila, kad išnyko žurnalistikos žanrai, tai irgi skurdina žiniasklaidą. Atrodo, nugalėjom, turim Kalbos įstatymą, ir viskas išsispręs savaime. Ogi nesisprendžia! Kiekvienam laikraščiui praverstų B. Klimašauskas, bet ir mes jo nebeturime, išleidome į pensiją.

Yra ir kita, labai proziška priežastis. Redakcijose dirba minimalus darbuotojų kiekis, sunkokai jos gyvena. Ir mes seniai net korektorės nebeturime, apie kalbos redaktorių nėra ko svajoti. Viskas tenka redaktoriui, plius dar ūkiniai reikalai, teismai ir t.t. Kur čia viską pastebėsi, kur nesuklysi…

Jūsų manymu, įmanoma ar ne vaizdinga ir turtinga kalba šiuolaikinėje žiniasklaidoje, ir nuo ko tai priklauso: nuo žurnalistų, redaktorių, gyvenimo tempo, skaitytojų?….

Kalbą susina neskaitantys, bet rašantys. O juk ne vienas net ir inteligentiškos profesijos žmogus sako nieko neskaitąs. Neseniai viename Aukštaitijos mieste su garbiais žmonėmis teko dalintis mintimis apie Vytautą Mačernį. Po renginio mums po rožę teikęs vicemeras padėkojo: dabar, girdi, ir aš žinosiu, kas tas Mačernis, o tai nebuvau girdėjęs… O juk poeto gimimo 100-metis, trimituoja iš visų tribūnų, Mačernio metai ir t.t.

Keičiantis gyvenimui, keičiasi ir kalba, tad kokios perspektyvos laukia lietuvių kalbos globalėjančiame pasaulyje, jei jis – padūkėlis – taip pasiutusiai trauksis ir toliau, kaip dabar?

Esu pesimistė, bet stengiuosi daug apie tai negalvoti, kad neapimtų visiška neviltis. Mažų tautų dalia liūdna. Turbūt išnyksime, asimiliuosimės tame beprotišku greičiu besisukančiam pasaulyje. Bet spurdėti vardan tautos ir kalbos neabejotinai būtina, kad atitolintume tą skaudžią valandą. Vėlgi – juk žinome, kad esam mirtingi, betgi negulime nelyg akmenys laukdami mirties… Vis prisimenu JAV prezidento T. Ruzvelto posakį: daryk, ką gali, su tuo, ką turi, ten, kur esi. Darykim visi, ir kažkas pasidarys.

Tačiau grįžkime prie Jūsų. 2003 metais išleidote pirmąją knygutę „Vilko lagaminas“. Kas paskatino rašyti knygutes vaikams ir į ką orientuojatės jas kurdama?

Ilgus metus rašiau tik straipsnius. Žurnalistika išsunkia, nedaug rašytojų dirba laikraščiuose. Vėlai tapau mama, o kai dukra ėmė prašyti pasakų, ir ne skaitomų, o sekamų, gerokai sutrikau. Tiek jų perskaičiau vaikystėje, o pasekti nebemoku… Teko sugalvoti. Pasijutau savoje stichijoje, džiūgavau, net ir vyras įsitaisydavo šalia tų pasakų pasiklausyti. Pagalvojau: o gal jas užrašyti, kad nepasimirštų? Mūsų laikraštyje „Bičiulis“ atsirado rubrika „Mažiesiems bičiuliukams“. Pasakas paskaitė buvęs bendradarbis, šviesios atminties Vaclovas Paulauskas, dirbęs vienoje Vilniaus leidyklų. Taip atsirado „Vilko lagaminas“ su puikiomis dailininkės Aušros Čapskytės iliustracijomis, o vėliau ir kitos knygos, berods, jų jau devyniolika. Dvi knygos pateko į vaikų ir paauglių geriausių knygų penketukus.

Per tuos raštus 2005 m. tapau Lietuvos rašytojų sąjungos nare. Apvažiavau gal pusę Lietuvos su Poezijos pavasariais, susitikau su įvairiausių mokyklų moksleiviais, keletą kūrinių išvertė į lenkų ir kartvelų kalbas, gavau vieną kitą premiją, pora teatrų pastatė spektaklius pagal mano kūrybą, Kelmės mažojo teatro spektaklis pagal mano pasakas laukia nesulaukia premjeros, vis karantinas trukdo… Bet visada norėjau tik vieno: pasakoti istorijas, neįkyriai mokančias gerumo, nuoširdumo, draugystės, kad knyga būtų jauki užuovėja vaikams ir suaugusiems, priebėga nuo viso to greitabėgiško streso, kurį visi patiriam.

Kiek suprantu, ir ankstyvos jaunystės pomėgis kurti eilėraščius iki šiol neužgeso. Kas padeda išsaugoti iš vaikystės atsineštą poetišką sielą?

O kur dar gali pabėgti redaktorė, mama, pilietė ir t.t.? Tik į eilėraštį, kuriame yra transas, bet nėra laiko, liūdno senėjimo. Nedaug eilėraščių esu parašiusi, gal keturias nedideles knygas. Parašai iš savo vizijų, nuotaikų ir sapnų, paskui gal dvidešimt kartų perrašai, štai jau ir eilėraštis… Kai suabejoju tuo, ką padariau, o abejoju beveik visada, rodau eilėraštį savo mokytojui ir savotiškam dvasios tėvui telšiškiui poetui Vytautui Stulpinui. Jis ne tik talentingas poetas, bet ir puikus redaktorius, pasiūlo vieną kitą žodį pakeisti, ir jau esu rami: jei Vytautas palaimino, eilėraštis turi teisę kvėpuoti, jei ne, keliauja į visokių šiukšlelių segtuvą.

Ona Jautakienė-Jautakė su žemaičių poetais A. S. Dačkevičiumi ir V. Stulpinu

Rašote ir prozos kūrinius. Galbūt esama sąsajų su Jūsų žurnalistine veikla – juk tiek istorijų išgirstame, tiek įvykių pamatome, ir visa tai nusėda mūsų smegenyse. Visi įspūdžiai, kažkiek laiko ten patūnoję, ima ir pradeda veržtis į pasaulį?

Sunku atriboti, kur išgalvota, o kur kažko iš tiesų būta… Jei rašyčiau tai, ką iš tiesų mačiau ir girdėjau, būtų žurnalistika. Jei rašyčiau tik išmislus, turbūt būtų skurdu. Keli mano herojai turi prototipus, bet prototipai savęs nepažino… Juk jei rašai apie meilę, nebūtinai turi būti įsimylėjęs. Gal mylėjai, o gal dar mylėsi… Baisoka, kai tiesmukai biografiškai kas nors bando aiškinti kūrybą. Ji sudėtingas, nevienaplanis daiktas, ir pats negali paaiškinti, kodėl parašei taip, o ne kitaip, kodėl būtent toks herojaus vardas, kodėl jam taip viskas klostosi. Būna, kad jau ne tu jį, o jis tave veda ir diktuoja. Įbrendi į apysaką ir jau negali atsitraukti… Todėl daugelis mano knygų gimė per atostogas, o romano turbūt niekad neparašysiu, pernelyg ilgam įtraukia, nėra tam laiko…

Ir pabaigai – ko Jumyse esama daugiau: poetės, prozininkės, redaktorės?

Kažkada moteris, sudaranti asmeninius horoskopus, man pasakė: turėsi du darbus ir du pragyvenimo šaltinius. Tada tik nusijuokiau, o dabar… Tapti turtinga iš kūrybos man nepavyko, apie tai ir nesvajojau. O iš tikrųjų manyje, kaip ir visuose, yra visko: vaiko ir senatvės, kaimo ir miesto, rašytojos ir redaktorės, kažkiek žurnalistės, nes juk šį bei tą dar ir laikraščiui parašau. Yra ir pykčio, ir nusivylimo, ir gerumo, ir atjautos. Prasčiausia turbūt esu redaktorė, niekad nenorėjau vadovauti, taip prieš 20 metų susiklostė aplinkybės: nemoku ir nenoriu drausminti, bausti, man visų gaila, be to, esu išsiblaškiusi, visokių valdiškų raštų nemėgėja, visais požiūriais – grynas niekis… Esu įkūnytas netobulumas, bet žmonėse nešioju kaukę, neparodau, kokia esu silpna.
Labiausiai norėčiau žiūrėti į debesis, ir nieko daugiau. Bet kas tau leis…

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Nuotraukų autorius žemaitis Petras Vaičiulis