Meilutė Ramonienė apie lietuviškas pavardes, lietuvių kalbos mokymą, lietuvybę diasporose ir tarmes Lietuvos miestuose

Apie lietuvių pavardžių formavimąsi, užsienyje gyvenančių lietuvių diasporų ir miestų kalbinę padėtį, taikomąją kalbotyrą, kalbos norminimą ir lietuvių kalbos perspektyvas kalbamės su Vilniaus universiteto profesore, humanitarinių mokslų daktare, Lietuvos taikomosios kalbotyros asociacijos LITAKA prezidente Meilute Ramoniene.

Gerbiama profesore, papasakokite apie savo kelią į lituanistiką. Kas paskatino rinktis lietuvių kalbos ir literatūros studijas, vėliau pasinerti į mokslinį darbą?

Dažnai atsitinka, kad tolimesnį gyvenimo kelią padeda pasirinkti mokytojai. Aš baigiau Pasvalio vidurinę mokyklą ir turėjau labai gerą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Romą Paškevičių. Jis buvo ir mano pirmasis klasės auklėtojas, kai baigusi pradinę mokyklą, pradėjau lankyti penktą klasę Pasvalio aštuonmetėje mokykloje. Tačiau jis toje mokykloje dirbo gan neilgą laiką, bet, kai baigusi aštuonias klases, nuėjau mokytis į vidurinę mokyklą, vėl susitikau savo pirmąjį auklėtoją – jis buvo mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas. Tai labai puikus ir entuziastingas mokytojas. Apie šį mokytoją kuo geriausi prisiminimai ne tik mano, bet ir mano klasės draugų. Ir dabar su klasės draugais susitikę prisimename savo buvusius mokytojus. Ir daugelis bendramokslių labai gražiai atsiliepia apie lietuvių kalbos mokytoją. Iš mūsų klasės, berods, penkios stojome į lituanistiką arba rinkomės su lituanistika glaudžiai susijusias studijas. Vien Vilniaus universitete mes trys bendraklasės studijavome lituanistiką. Viena bendramokslė studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, dar viena Vilniau universitete studijavo bibliotekininkystę.
Taigi mane į lituanistiką atvedė puikus mokytojas, tuo labai džiaugiuosi ir esu jam labai dėkinga. Lituanistikoje jaučiuosi laiminga.

Surasti lituanistiką padėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, o kas paskatino imtis mokslinės veiklos? Juk kaip nemaža dalis Vilniaus universiteto lituanistų galėjote imtis mokytojavimo, bet Jūs pasinėrėte į mokslinę veiklą?

Į mokslinę veiklą tikrai ne iškart pasinėriau. Taip susiklostė situacija, kad mane kartu su dar vienu bendramoksliu pakvietė pasilikti dirbti Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedroje. Tuomet katedrai vadovavo profesorius Zigmas Zinkevičius.

Pradėjusi dirbti katedroje, pirmiausia pradėjau dėstytojauti. Dėsčiau dalykus, kurių nedėstė profesoriai. Daugiausia tai buvo lietuvių kalbos mokymas rusakalbių grupėms.

Kai lieki dėstytojauti universitete, natūralu, kad toliau kelias veda į mokslinę veiklą. Ir kelias į mokslinę veiklą nebuvo vienodas. Pirmiausia aš dirbau onomastikos srityje – tyrinėjau istorines lietuvių pavardes. Mano darbo vadovas buvo profesorius Zigmas Zinkevičius. Jis man pasiūlė patyrinėti vieną didžiulį archyvinį dokumentą, kuriame buvo surašyti bažnyčios metrikai. Tai buvo 1795 metų metrikai, surinkti iš visų to meto Žemaičių vyskupystės bažnyčių.
Nors ta sritis buvo pasiūlyta profesoriaus, bet man ji patiko. Iš tos srities parašiau ir disertaciją.

O kokios buvo to meto lietuvių pavardės ir kaip nuo to laiko pasikeitė?

To meto lietuvių pavardės buvo dar labai nenusistovėjusios ir ne tokios, kokios yra dabar. Tačiau XVIII amžiaus pabaigoje lietuviai jau turėjo pavardes – kelių kartų paveldimą šeimos ar giminės asmenvardį. Kadangi dokumentai XVIII amžiuje buvo rašomi ne lietuviškai – bažnyčios dokumentai surašyti lotyniškai, kai kurie dokumentai – lenkiškai, lietuviškos pavardės buvo labai suslavintos, sulenkintos.

Pavardės kamienai buvo labai panašūs į dabartinių pavardžių kamienus. Tame dokumente, kurį aš nagrinėjau, buvo gan daug pavardžių suslavintų, pridedant priesagas -evič, -ovič. Buvo ir tokių atvejų, kad tėvų pavardė užrašyta be priesagos, o vaikas jau įrašytas su priesaga –ovič. Pavardės buvo nenusistovėjusios ir jas raštininkai galėjo labai įvairiai kaitalioti, pridėti vienokią ar kitokią priesagą, išversti į lenkų kalbą. Dabar Lietuvoje pati populiariausia pavardė yra Kazlauskas, bet tiek šaknis Kazl-, tiek priesaga -ausk- yra nelietuviškos kilmės. Lietuviška yra tik galūnė. Greičiausiai tai verstinė pavardė, nes mes turime Oželį, Ožiūną. Manytina, kad lietuviškas pavardes sulenkino raštininkai, kurie greičiausiai nemokėjo lietuviškai. Galimas dalykas, kad kai kurie žmonės, norėdami atrodyti poniškesni, kilmingesni, ir patys keitė savo pavardes į lenkiškesnes.

Ilgas ir sunkus buvo pavardžių formavimosi laikotarpis. Iš mano nagrinėto dokumento galima daryti prielaidą, kad daug kas priklausė nuo raštininko. Vienoje parapijoje pavardės atrodo labai lietuviškai, o jau gretimoje – susidaro įspūdis, kad ten ne lietuvių gyventa.

Viena svarbiausių Jūsų mokslinių tyrimų sritis yra taikomoji kalbotyra. Jūsų veikla šioje srityje 2006 metais įvertinta Valstybine mokslo premija. Kas yra taikomoji kalbotyra ir kuo ji skiriasi nuo mokslo, kuris įvardijamas tiesiog kalbotyra? Kuo taikomoji kalbotyra svarbi tiek lituanistikos mokslui, tiek krašto istorijai bei visuomenės raidai?

Taikomoji kalbotyra yra palyginti naujas mokslas, atsiradęs XX amžiaus antroje pusėje. Ir didelė dalis pasaulio mokslininkų į šią sritį atėjo per kalbų mokymą. Dauguma – per anglų kalbos kaip ne gimtosios kalbos mokymą. Aš į šią sritį atėjau per lietuvių kalbos kaip negimtosios mokymą. Ir tai labiausiai siejasi su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu – nuo 1990-ųjų metų. Lietuvių kalba tapo oficialia valstybine kalba. Tada tapo labai svarbu išmokyti lietuvių kalbos jos nemokančius šalies gyventojus. Daug rusakalbių mokytis lietuvių kalbos ėmėsi dar Sąjūdžio laikais. Jie lituanistus pradėjo kviesti į įvairius lietuvių kalbos mokymo kursus, kuriuos rengdavo didžiosios gamyklos, nes jose dirbo nemažai rusakalbių. Ir didžioji dalis tų žmonių mielai mokėsi valstybinės kalbos.

Tada supratome, kad turime ieškoti kitų kalbos mokymo būdų, nei tų, kuriais mus užsienio kalbų mokė mokykloje, kai tų kalbų mokėmės beveik dešimt metų, bet taip ir neišmokome. O atvažiavęs kalbininkas iš užsienio su anglistu kalba angliškai, su prancūzistu – prancūziškai. Supratome, kad mes mokydami kalbos kažką ne taip darome.
Atsidarius sienoms į Lietuvą pradėjo atvažiuoti užsieniečiai, norėdami kurti verslą, imtis mokslinės ar kitokios veiklos. Tad atsirado dar daugiau žmonių, norinčių ne tik pažinti kalbą, bet ir išmokti lietuviškai kalbėti. Pradėjome gilintis į užsienio patirtį, kaip ten mokoma kalbų, jei žmonės išmoksta ta kalba kalbėti.

Taigi mūsų taikomosios kalbotyros pradžių pradžia – problemos, iškilusios su gyvenimiškais poreikiais: kaip greičiau ir geriau išmokyti žmones negimtosios lietuvių kalbos. Ir tokia pradžia pasaulyje nebuvo išimtis. Taip tas mokslas prasidėjo ir kitose šalyse.

Tačiau labai greitai taikomosios kalbotyros mokslas labai išsiplėtojo ir jau po poros dešimtmečių tapo mokslu, sprendžiančiu visuomenei svarbias su kalba susijusias problemas. Joms spręsti kuriamos naujos teorijos, nauji metodai. Ir sprendžiamos ne tik akademikams, bet ir visuomenei rūpimos problemos, pavyzdžiui, kokie dalykai yra svarbiausi mokantis negimtosios kalbos arba kaip išmokyti gimtosios kalbos rašybos, kaip sukurti negimtosios kalbos testą, kuris patikrintų tikruosius kalbinius gebėjimus. Taip pat – ką daryti, kai žmonės praranda kalbinius gebėjimus dėl ligų ar nelaimių, per kurias pažeidžiamos smegenys ir prarandami kalbėjimo įgūdžiai. Arba – kaip išmoksta kalbą vaikas, augantis mišrioje šeimoje, kai vienas tėvas kalba viena, kitas – kita kalba. Kaip apsispręsti tėvams, kokia kalba tokioje šeimoje kalbėti su vaikais. Taigi taikomoji kalbotyra ieško būdų, kaip žmonėms padėti esant įvairioms su kalba susijusioms probleminėms situacijoms. Taikomoji kalbotyra šiais laikais apima psicholingvistiką, sociolingvistiką, neurolingvistiką, teismo lingvistiką, kalbų įsisavinimo lingvistiką, leksikografiją ir daugelį kitų šakų.
Taikomosios kalbotyros svarbiausias bruožas – problemiškumas ir tų problemų sprendimo galimybių paieška, tai tarpdalykinis mokslas.

Kurioms taikomosios kalbotyros temoms skyrėte ir skiriate didžiausią dėmesį?

Aš pradėjau nuo lietuvių kalbos, kaip svetimosios, mokymo. Kaip jau minėjau, mums teko užduotis surasti lietuvių kalbos mokymo būdus, kad žmonės ne tik sužinotų, kokios yra lietuvių kalboje galūnės ir kiek linksnių, bet kad išmoktų lietuviškai kalbėti.

Mes kūrėme naujas kalbos mokymo priemones, metodus, rašėme lietuvių kalbos vadovėlius užsieniečiams ir Lietuvos kitakalbiams. Toje srityje esu parašiusi nemažai darbų. O dabar daugiausia dirbu sociolingvistikos srityje. Sociolingvistika – tai mokslas, kuris analizuoja kalbos ir visuomenės santykius. Pastaruoju metu kartu su kolegomis esu rengusi ir įgyvendinusi nemažai sociolingvistikos projektų, kai analizavome, pavyzdžiui, Lietuvos miestuose vartojamas kalbas. Juk Lietuvos miestuose gyvena apie 2/3 gyventojų, bet visiškai nebuvo tiriama, koks miestuose kalbinis gyvenimas. Remiant įvairiems fondams vykdėme du miestų kalbos tyrimo projektus, o rezultatus esame išdėstę keliose knygose.

Tyrimą pradėjome nuo didmiesčių – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Įgyvendindami antrą projektą tyrėme mažesnių miestų gyventojų kalbinį elgesį. Pavyzdžiui, kokias kalbas miestiečiai moka, kokias kalbas ir kur vartoja, ar moka tarmes, o jei moka, ar vartoja ir kada, kas vyksta, kai žmogus savo tarmės nevartoja, kokios yra miestiečių kalbinės nuostatos ir t. t.

Po to ėmėmės kitų dviejų projektų, kuriuos įgyvendinti kvietėmės ne tik lituanistus, bet ir sociologus, socialinės geografijos specialistus. Tyrinėjome visų lietuvių diasporų bangų kalbinį elgesį, pradedant išvykusiaisiais XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, ir baigiant dabartiniais emigrantais.

Tai ką parodė šie tyrimai?

Kalboje visą laiką vyko ir vyksta pokyčiai, tačiau akivaizdu, kad skirtingo laikotarpio diasporos bangų kalbinis elgesys yra gan skirtingas. Iš tyrimų matyti, kad emigravusiųjų iki Antrojo pasaulinio karo kalbinis elgesys yra panašesnis į dabartinės bangos diasporos kalbinį elgesį. Kadangi tiek viena, tiek kita banga iš esmės susijusi su ekonominio pobūdžio migracija galime daryti prielaidą, kad kalbinė raida susijusi ir su emigravimo priežastimi.

Mes buvome ekspedicijoje Argentinoje, matėme ten gyvenančias lietuvių bendruomenes. Pirmosios kartos jau, galima sakyti, nebėra, jie iškeliavę amžinybėn, bet ten dar gyvena jų vaikai, anūkai ir proanūkiai. Ir ten labai aiškiai matyti, kad tradicija perduoti lietuvių kalbą jaunimui yra nutrūkusi. Antroji karta, gimusi Argentinoje, su kuria mums teko daugiausia bendrauti, dar kalba lietuviškai, tačiau daugeliui jų jau lengviau kalbėti ispaniškai, o trečioji ir tolesnės kartos ten iš namų lietuviškai nebeišmoko. Taip dažniausiai nutinka trečiojoje emigracijos kartoje. Ekonominio pobūdžio emigrantams pirmasis prioritetas paprastai yra įsigyventi į naują visuomenę, išmokti tos šalies kalbą, rūpintis kasdienio gyvenimo gerove.

Dabartinių Argentinos lietuvių bendruomenių žmonės palaiko lietuvybę, domisi ir myli Lietuvą, tačiau tarpusavyje dažniau kalbasi ispaniškai, nes jie tvirčiau jaučiasi kalbėdami ta kalba, o ne lietuviškai.

Panašias tendencijas mes galime pastebėti ir dabartinėje ekonominio pobūdžio migracijos bangoje. Tikėkimės, kad taip nenutiks ir lietuvių kalba jaunosioms kartoms bus perduota, bet siekis greičiau įsigyventi naujoje visuomenėje, siekis užsiimti dalykais, susijusiais su kasdieninio gyvenimo problemomis, yra daugumai svarbiau, negu lietuvių kalbos ir lietuvybės išsaugojimas, tad su lietuvių kalba naujosios emigracijos šeimose gali nutikti ir taip, kaip nutiko Argentinoje. Nors dalis dabartinių emigrantų nutaria namuose kalbėti lietuviškai, tačiau vaikai gana greitai pradeda tėvams nebeatsakinėti lietuviškai, ima atsakinėti nori naujosios šalies kalba, ir tėvai pasiduoda namuose imdami kalbėti taip, kaip nori vaikai. Kiti, nusprendę nebegrįžti į Lietuvą, atsisako lietuvių kalbos kaip nebereikalingos. Taigi pamatėme daug panašumų tarp pirmosios emigracijos ir dabartinės bangos.

Nuo jų labai skiriasi pokario metų emigrantų, vadinamųjų dipukų, banga. Jie savęs net nelaiko emigrantais, o dažnai save įvardija karo pabėgėliais. Jie teigia, kad visą laiką tikėjosi, jog sugrįš į Lietuvą, todėl jie savo vaikus norėjo išlaikyti lietuviais.

Supratę, kad negrįš, jie pasijuto atsakingi už lietuvių kalbos ir lietuvybės išsaugojimą pasaulyje, nes, anot jų, jeigu lietuviai Lietuvoje bus surusinti, jie lietuvių kalbą išlaikys užsienyje. Todėl dažnai tos bangos kelios kartos moka lietuvių kalbą. Išties gyvenant kitoje šalyje nėra lengva išlaikyti gimtąją kalbą. Tam reikia skirti ir laiko, ir pastangų, ir kitų resursų. Juk vaikų vežiojimas į lituanistines mokyklas pareikalauja neretai kelių valandų vien kelionei. Ir vaikai kartais mieliau eitų žaisti ar žiūrėti televizoriaus, o ne mokytis lietuvių kalbos. Todėl reikia džiaugtis tais žmonėmis, kurie, gyvendami užsienyje, neapleidžia gimtosios kalbos.

Manau, ir Lietuvos valstybei turėtų būti svarbu užsienyje gyvenantys mūsų tėvynainiai. Pagaliau turime padėti žmonėms suvokti, kokią svarbą žmogaus gyvenime turi kalba. Gimtoji kalba labai svarbi savo tapatybę norinčiam išlaikyti žmogui. Labai svarbu, kad vaikai, norėdami išlaikyti glaudžius santykius, emocinius ryšius, mokėtų tėvų kalbą.

O kas su kalba vyksta Lietuvos miestuose?

Plačią miestų kalbinės situacijos analizę mes atlikome prieš kokį dešimtmetį ir labai gaila, kad nepavyko gauti paramos reguliariai kartojamam tyrimui.

Tada matėme, kad Lietuvos miestuose beveik nebėra žmonių, kurie visai nemokėtų ir net nesuprastų lietuviškai.
Mane labai domino tarmių vartojimas, buvo įdomu pasižiūrėti, kas darosi su gimtąja tarme žmogui persikėlus gyventi į didmiestį. Žmonės gyvena kitoje kalbinėje aplinkoje, šeimas sukuria su kitų tarmių atstovais ar su tokiais žmonėmis, kurie visiškai neturi tarmės. Buvo įdomu paanalizuoti, kas su tarmėmis darosi Vilniuje, kas Klaipėdoje ir kas darosi Pasvalyje, Varėnoje, Plungėje ar Telšiuose.

Tyrimas atskleidė gan kontraversiškus dalykus. Viena vertus, žmonės, kurie jaučia tarmės svarbą, nebijo vartoti savo tarmės. Žinoma, jei jie turi su kuo tą tarmę vartoti. Būna ir tokių atvejų, kai šeimoje, kurioje gyvena ne tos pačios tarmės žmonės, jie namuose bendrauja kiekvienas sava tarme.

Tada pastebėjome gan teigiamą miesto žmonių požiūrį į tarmę. Jie suvokia, kad tarmė yra gyvas dalykas, kad tarmės suartina žmones.

Kita vertus, tarmiškai kalbantys žmonės, ypač jauni, su savo vaikais kartais linksta kalbėti bendrine kalba. Tai ypač būdinga kai kuriuose mažesniuose miestuose gyvenantiems žmonėms. Vieniems kalbėjimas tarmiškai atrodo, kad tai kaimietiška, kiti tai sieja su menkesniu išsilavinimu. Ir tokių šeimų aptikome nemažai. Pavyzdžiui, abu tėvai žemaičiai, tarp savęs kalba žemaitiškai, o su vaikais stengiasi kalbėti bendrine kalba.

Miestui būdinga tendencija, kad mokėdamas kalbėti tarmiškai žmogus bendraudamas tarmės nevartoja. Tačiau tai kintantis dalykai. Tenka nemažai girdėti, kad pastaruoju metu, ypač po Tarmių metų paskelbimo, tarmiškai kalbančių žmonių padaugėjo. Taigi tarmių vartojimas siejasi su daugeliu dalykų ir matome, kad net politinis sprendimas paskatina kalbėti savo gimtąja tarme.

O kokią įtaką gali padaryti perdėtas kalbos norminimas arba visiškas liberalizavimas? Ar nekiltų grėsmė mūsų susikalbėjimui?

Manau, nei viena, nei kita mūsų kasdieniam bendravimui didelės įtakos nepadarytų. Tačiau kas tas yra perdėtas norminimas? Kalbos norminimas yra kalbos norminimas. Nors kai kurie net mūsų kolegos viešojoje erdvėje kalba, kad esama perdėto norminimo, kažkokio represinio aparato, bet aš nematau nei vieno, nei kito. Nematau, kad į kažką būtų perdėtai reaguojama. Man atrodo, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuri yra atsakinga už valstybinės lietuvių kalbos politiką, kalbos norminimą, šiuo metu kaip tik laikosi gana demokratiško požiūrio Atsižvelgiant į gyvenimo ir kalbos vartosenos pokyčius priimami sprendimai, kuriais koreguojamos kalbos normos, pateikiant kelis variantus ar juos pergrupuojant pagal dažnesnę vartoseną. Juk gyvenime žmonės kalba skirtingai. Skirtingai kalba įvairios socialinės žmonių grupės. Jau kelerius metus Valstybinės lietuvių kalbos komisijos sprendimai rodo demokratėjantį žvilgsnį į kalbos norminimą.

Kalbos norminimas vyksta ne vien Lietuvoje. Daugelyje šalių kalba yra norminama, nes svarbu turėti vieną standartą. Pagaliau jo neturint, kaip mokytume vaikus rašyti? Taigi nematau nei represinio mechanizmo, nei perdėti norminimo. Na, dar mes turime Kalbos inspekciją, bet nežinau, kad šiomis dienomis ši institucija būtų ką nubaudusi dėl valstybinės kalbos vartojimo.

O kad mes nuo seno gyvename kalbinės standartizacijos ideologijoje, tai tiesa. Ir tai neturi tiesioginio ryšio su sovietmečiu, kaip kartais teigiama. Net tarpukariu, kada formavosi mūsų standartinė kalba, bendroji kalbinė ideologija buvo tokia pat. Ir tokia pat kalbinės standartizacijos ideologija vyrauja ne vienoje Europos šalyje.

Yra ir kitokių patirčių. Pavyzdžiui Norvegijoje egzistuoja dvi standartinės rašytinės kalbos, bet nėra sakytinio standarto. Žmonės ir privačiai, ir viešai šneka savo vietos variantu. Net jų švietimo įstatyme yra straipsnis, draudžiantis mokytojus versti vaikus kalbėti taip, kaip mokytojas nori. Vaikui turi būti leidžiama kalbėti taip, kaip jis kalba. Ir tai yra daugiau kaip šimto metų kalbų politika.

Ką manote apie Lietuvoje vykdomą kalbų politiką ir kokios turėtume laikytis lietuvių kalbos politikos?

Galbūt valstybės mastu daromi kalbos politikos sprendimai kartais yra per lėti. Atsiranda įvairiausių įtakų ir įvairiausių priežasčių kažko nespręsti. Konkretus pavyzdys: viešąjį kalbėjimą reglamentuoja Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas, priimtas 1995 metais. Nuo to laiko gyvenimas, taip pat ir kalbinis, labai smarkiai pasikeitė. Ir nors Seimui seniausiai pateikta šio įstatymo nauja redakcija, bet iki priėmimo vis neprieinama. Kiti įstatymai per tą laiką kiek sykių jau keisti, pritaikyti prie gyvenimo, o šis įstatymas niekaip nepriimamas. Žinoma, kai viešojoje erdvėje pateikiamos labai skirtingos, net kontraversiškos pačių kalbininkų nuomonės, gal ir sunku Seimui apsispręsti?

Jei kažkam atrodo, kad galima neužsiimti kalbos politikos darbais, kad reikėtų paleisti visas institucijas, jis turi sutikti, kad tada neišvengiamai kalbos politika atsiras stichiškai. Nebūna taip, kad nebūtų kalbos politikos. Jei nedaromi sprendimai sąmoningai apsisprendžiant, kalbinis elgesys susiformuoja stichiškai.

Nuostatos yra ugdomos, jos iš niekur ir iš nieko neatsiranda. Jei žmonės nepriima normos, reikia koreguoti normą, kitos išeities nėra.

Kokia lietuvių kalbos ateitis globaliame pasaulyje?

Iš to, ką mes dabar turime, galime prognozuoti gerą lietuvių kalbos ateitį. Kalbėtojų, puikiai kalbančių lietuviškai, turime labai daug. Gimtakalbiai lietuviai sudaro didelę dalį Lietuvos gyventojų. Nemažai lietuvių kalbos girdime užsienyje, nes ne visi išvykusieji atsisako savo gimtosios kalbos. Įstatyminę bazę, galinčią palaikyti oficialią valstybės kalbą, turime puikią. Turime neblogą pažangą technologijų srityje. Visi dalykai, nulemiantys kalbos gyvybingumą rodo, kad lietuvių kalbos pozicija yra gana tvirta. Tačiau turime prisiminti: jei žmonės apsispręs ir su savo vaikais nebekalbės lietuviškai, niekas nesustabdys kalbos nykimo. Kol kas tokių apraiškų kaip ir nėra.

Jei įžvelgiama kitų kalbų grėsmė, reikia suprasti, kad visais laikais kalbos veikė ir veikia viena kitą. Ir tas poveikis pastebimas tiek žodyne, tiek gramatinėse konstrukcijose. Tikrai šiuo metu nematau jokios grėsmės lietuvių kalbos išlikimui.

Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė

Straipsnio iš straipsnių ciklo „Lietuvių kalbos aktualijos“ parengimas ir publikavimas paremtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos koordinuotos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšomis.