Alma Šlamaitė: esperanto padeda rasti draugų kiekviename Žemės kampelyje

Apie esperanto kalbą sužinojau dar mokyklos suole. Kai mokytojas Matiukas Molėtuose skelbimų lentoje parašė apie esperanto kalbą ir pakvietė mokytis šios kalbos. Tada buvau labai laiminga, supratau, kad galėsiu bendrauti su užsieniečiais šia kalba. Iš mokytojo gavau žodynėlį „Esperanto –lietuvių kalba“. Ryžausi sau pasirašyti žodynėlį „Lietuvių esperanto kalba“. Ir tai darydavau per kitas pamokas, ypač Teisės, kurias vedė Molėtų rajono vyriausiasis prokuroras. Dėl to iš šio mokytojo gavau dvi pastabas.

Tas pats esperanto kalbos mokytojas buvo ir būsimojo Lietuvos esperanantininkų sajungos pirmininko Povilo Jegorovo. Juk mes baigėme tą pačią mokyklą Molėtuose.

Vieną dieną mokytojas Matiukas pranešė, kad vasarą vyks esperantininkų tarptautinė stovykla. Tai sužinojusi, labai džiaugiausi, supratau, kad turėsiu galimybių bendrauti su užsieniečiais. Tačiau greitai buvo pranešta, kad valdžia uždraudė Lietuvoje organizuoti esperantininkų stovyklą. Teko labai nusiminti. Neparastai troškau dalyvauti Tarptautinėje stovykloje. Po Kauno medicinos instituto (dabar Visuomenės sveikatos universitetas ) pradėjau dirbti Panevėžio respublikinėje ligoninėje. Ten susipažinau su esperantinikais Telesforu Lukoševičiumi ir Palmyra Lukoševičiene. Dėka šių esperantininkų Panevėžyje buvo organizuojami įvairiausi susiėjimai ne tik miesto, bet ir šalies bei tarptautiniu mastu. Esu dėkinga Lukoševičiams už organizuotus visokiausius renginius. Ypatingai vertinu Lukoševičių vadovavimą Panevežio esperantininkų judėjimui. Negaliu pamiršti Panevėžio esperantininkų choro vadovės Monikos Vasiliauskienės, kuri aukojosi dėl esperantininkų judėjimo. Todėl buvo daug nuostabių dienų, gyvenant Panevėžyje.

Atvykus į Vilnių, esu labai užsiėmusi pagal savo profesiją. Ir dirbu nuo 6 valandos ryto iki 19 valandos vakaro. Nebelieka laiko visuomeninei veiklai. Visais esperantininkų suėjimais, kuriuose dalyvavau, esu be galo patenkinta. Pirmiausia dėkoju Lietuvos esperantininkų sąjungos pirmininkui Povilui Jegorovui ir Irenai Alijošiūtei. Jie aukoja laisvalaikį Lietuvos esperantininkų judėjimui.

Kiek žinau, tarp Baltijos šalių Lietuvos esperantininkų sąjunga yra stipriausia. Daugiausiai įvairių renginių, skirtų esperantininkų judėjimui, yra suorganizuota Lietuvoje dėka Povilo Jegorovo ir Irenos Alijošiūtės. Gaila, kad ne visuose renginiuose galėjau dalyvauti. Kaip minėjau tam sutrukdė laiko stoka. Pirmiausia džiaugiausi SAT suvažiavimu, kuris vyko Kaune, Žemės ūkio akademijoje, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Tada pirmą kartą turėjau galimybę bendrauti su atvykusiais iš visos Europos. Atsimenu geriausią įspūdį paliko esperantininkai iš Prancūzijos, Italijos, Ispanijos. Jaučiau, kad jau galiu bendrauti su piliečiais ne tik iš Sovietų Sajungos, bet ir kitų valstybių. Tapo prieinama visa Europa. Šiame renginyje susipažinau su lietuve, gyvenančia Australijoje. Vėliau dalyvavau Baltijos esperantininkų dienose. Pastarasis susiėjimas vyko Veisiejuose, kur gyveno ir dirbo gydytoju esperanto kalbos įkūrėjas Zamenhofas. Šiame miestelyje Povilo Jegorovo rūpesčiu buvo pastatytas paminklas Zamenhofui. Gerai, kad Lietuvos esperantininkai, vadovaujami P. Jegorovo, šios kalbos žinovus sukviečia į provinciją. Nepamirštami renginiai vyko Utenoje, Birštone. Paskutinis vyko Panevėžyje. Tokiu būdu plinta esperantininkų judėjimas visoje mūsų šalyje. Netgi pasaulinis esperantininkų kongresas 2005 metais vyko Lietuvos sostinėje Vilniuje.

Sovietmečiu manęs neišleido netgi į Vengriją. Prasidėjus atgimimui visose Baltijos šalyse tapome žymiai laisvesni. Kiekvienas norėjo kur nors išvykti į užsienį. Pirmą kartą atsidūriau Vengrijose, kur suvažiavo esperantininkai iš Europos. Nuvykus į Vengriją, aiškiai buvo matyti, kad pastarasis renginys buvo suorganizuotas žemesniame lygyje negu Lietuvoje.

Esperanto kalba pirmiausia yra išsilavinusių bendravimo kalba. Malonu, kad šios kalbos dėka galime bendrauti su viso pasaulio įvairių tautų atstovais. Bet kuriame pasaulio kampelyje galima rasti draugų ir palaikyti ryšį esperanto kalba.

Alma Šlamaitė