Nijolė Petraitytė: lingvon kiel ĝardenon oni ne povas lasi kreski sen prizorge

Apie esperanto kalbamės su Šiaulių miesto viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininke, Lietuvos bibliotekininkų, Lietuvos kraštotyrininkų ir Knygnešio draugijos nare, Šiaulių esperantininkų klubo ,,Rūta“ klubo pirmininke  Nijole Petraityte.

Kada ir kaip susidomėjote esperanto kalba? Kas buvo tas pirmasis mokytojas, padėjęs žengti pirmuosius žingsnius mokantis esperanto?

Buvau pirmakursė studentė, kai pamačiau skelbimą, kviečiantį į esperanto kalbos kursus Šiaulių kultūros rūmuose. Į kursus 1976 m. atėjome šešios merginos Rasa Čepulytė, Ilona Levickaitė, Natalija Šalavėjūtė,Vitalija Tamašauskaitė ir anglistė Valerija. Esperanto pradžiamokslio mus mokė Česlovas Žegulis, anuomet labai aktyvus esperanto organizatorius ir jaunimo numylėtinis. Jis mokėjo mus užburti įvairiausiomis veiklomis, kelionėmis ir turistiniais žygiais. Prigalvodavo netikėtų įdomybių ir pokštų. Tuoj pat mus, pirmokes, išvežė į legendinį valčių žygį Ignalinos ežerais. Būtent čia užgimė žaliasis jausmas. Juolab, kad vienoje valtyje irklavo tokie patyrę žygeiviai kaip Povilas Jegorovas ir Kazys Svidenis. Atmintyje liko bendravimo romantika, palapinės, laužai, dainos.

Pirmąją esperantiškąją vasarą vaizdingose Bubių apylinkėse vyko mūsų grupės krikštynos. Šventę išradingai suruošė mūsų kursų vadovas. Jautėmės labai pagerbtos. Sulaukėme svečių iš Rygos, Biržų, Vilniaus. Vyko viktorinos, judrūs sportiniai žaidimai, sklido puikūs valgio, gaminamo ant laužo, kvapai.

Kitąmet mūsų penkeriukė išdardėjo į jaunimo stovyklą SEJT-ą. Vėl gyvenimas palapinėse, laužai, dainos, pokalbiai… Ten iš tikrųjų pradėjau šnekėti esperantiškai.

O gražiausias jaunystės renginys buvo sąjunginis Ok SEJT-24 Jūrmaloje. Su šypsena prisimenu smėlio kopose įsikūrusį didžiulį draugišką, smagų, įvairiatautį jaunimo būrį. Esu dalyvavusi esperanto renginiuose ir dviračių žygiuose Estijoje, Latvijoje (Neĝfloketo, Esperanto kaj Naturo).

Anuometinis Šiaulių ,,Rūtos” klubas buvo globojamas charizmatiškojo Vincento Vaitekūno. Jis buvo ir tolerantiškas pašnekovas, ir keliautojas, ir intelektualas. Jis mokė mylėti gimtinę ir pasaulį ne gražbyliaudamas, o konkrečiais darbais. Mus supo ir kiti smetoniniai inteligentai P. Sitonis, K. Norkaitė, F. Matiukas, P. Medonis. Iš pokalbių su jais sužinojome, kad Šiauliuose veikė gausi ir aktyvi esperanto organizacija ir tarpukariu, tik apie ją viešai nebuvo galima užsiminti. Iš senbuvių perėmėme gražias tradicijas ir nuostatas.

Tuomet užsimezgė draugystė su Jurbarko ir Panevėžio esperantininkais. Su panevėžiečiais ir kėdainiečiais suvažiuodavome į sąskrydį prie Arimaičių ežero. Įspūdinga buvo jurbarkiečių L. Abromo ir St. Raulynaičio organizuota stovykla prie Vytėnų pilies. Įsiminė romantiškos vaikštynės naktį su fakelais pilyje, sklandant šikšnosparniams. Draugystė tęsiasi iki šiol. O Jurbarko klubas dabar gyvena turbūt gražiausius laikus.

Kuo Jums naudinga esperanto kalba? Kokias galimybes ji Jums atvėrė? Tai pomėgis ar naujo pažinimo pagrindas?

Pirmiausia, man kaip filologei kalbos yra pačios savaime įdomios. Žodynus vartau su didžiausia aistra ir susidomėjimu. Ten tiek paslaptingų žodžių kelionių iš vienos kalbos į kitą, tiek detektyvų... Į esperanto kalbą žiūriu kaip į žmonijai duotą dovaną, puikią ir paprastą galimybę bendrauti.

Esperantininkai – komunikuojantys žmonės, keliautojai. Tarptautinė kalba ne vienam padėjo realizuoti šį pomėgį. Pirmoji mano kelionė į Vakarus – į Čekoslovakiją 1982 m. gruodį. Gausi mūsų delegacija vyko draugystės traukiniu. Buvo numatyta turtinga turistinė programa, bet viską pakeitė L. Brežnevo mirtis. Sėdėjome sukaustyti prie televizorių ir žiūrėjome jo pompastiškas laidotuves.

Atskiras gyvenimo puslapis – daugiametė bičiulystė su Kroatijos ir Slovėnijos esperantininkais. Lankydamasi Zagrebe, Osijeke, Rijekoje, Bjelovare, Ljublianoje patyriau daug gražios paspirties ir gavau patarimų. Ne kartą lankiausi žurnalisto J. Pleadino užsispyrimo dėka įkurtame esperanto archyve (DEC). Ten esu radusi ne vieną esperantiškosios lituanikos leidinį.

Krito į akį jų išpuoselėti esperantiškojo paveldo ženklai, atminimo lentos, paminklai Kroatijos miestuose ir miesteliuose. Ne vienerius metus yra vykdomi jų tarptautiniai projektai, gausi leidyba.

Daug metų dirbu Šiaulių viešojoje bibliotekoje ir domiuosi kraštotyra. Viena jos sričių tapo ir esperantiškoji kraštotyra. Kolegos R. Rutkausko pavyzdžio įkvėpta esu parengusi keletą straipsnių šia tema. Sudarinėju išsamią bibliografinę rodyklę, apimančią šiauliečių esperanto judėjimą nuo XIX a. pabaigos iki dabarties. Manau, šių paveldo perliukų prireiks kitąmet, kai minėsime Lietuvos esperantininkų asociacijos Šiaulių skyriaus šimtmetį.

Kita vertus, mūsų biblioteka tapo mėgiama esperantiškos veiklos sala. Tai bene vienintelė vieša vieta mieste, kur vyksta tarptautinės kalbos idėjų sklaida. Mūsų bibliotekoje vyksta susitikimai, kursai, parodos. Daug pastangų įdėjau, kad įvyktų tarptautinė faleristikos paroda ,,Esperanto parolata -130“.

Suprantu, kad aktyviai dalyvaujate Lietuvos esperantininkų sąjungos veikloje? Labiausiai Jums patikę renginiai ir susitikimai.

Lietuvos esperantininkų renginiuose dalyvauju, esu Tarptautinės žurnalistų sąjungos narė, ilgą laiką buvau Šiaulių esperantininkų klubo ,,Rūta“ valdybos narė. Šiemet antrąkart esu išrinkta klubo pirmininke.

Be abejo, pačios įsimintiniausios yra LEA organizuojamos Baltijos esperantininkų dienos. Jaučiu pareigą ir džiaugsmą dalyvauti jose.

Jums gražiausia frazė esperanto kalba ir ką ji reiškia.

Lingvon kiel ĝardenon oni ne povas lasi kreski sen prizorge

Patiko toks paprastas kalbos ir sodo palyginimas: Kalbą kaip ir sodą reikia prižiūrėti, puoselėti, nepalikti be priežiūros.

Norėčiau, kad esperanto bendraminčiai liktų tokiais sodininkais, kurie rūpintųsi ir kalbos, ir idėjos grožiu. Su meile auginkime ir puoselėkime mūsų bendrystės žaliąjį sodą.

Dėkoju už pokalbį.

Nijolė Petraitytė: lingvon kiel ĝardenon oni ne povas lasi kreski sen prizorge

Politikų žodis

Reklama

Sekite mus

Kontaktai

Paieška svetainėje