NAUJIENOS

Eĉ guto malgranda, konstante frapante, traboras la monton granitan


Miestas:
„Mums būdavo  taip smagu kartu, tose kažkiek uždarose kompanijose, kad kartais pajuokaudavome – jeigu vieną dieną esperanto kalba taps visuotine, ir nebeliks tų renginių, mes susikursime naują dirbtinę kalbą, kad galėtume tęsti šiuos nuostabius draugystės momentus“, – sako šiuo metu Airijoje gyvenanti esperantininkė Rūta Vaičiūnaitė, dalydamasi mintimis apie esperanto kalbą ir jos įtaką jos gyvenimui.

Gerbiama Rūta, kada ir kaip susidomėjote esperanto kalba? Kas buvo tas pirmasis mokytojas, padėjęs žengti pirmuosius žingsnius mokantis esperanto?

Esperanto kalba susidomėjau netyčia ir visai netikėtai. Moksleive būdama, vasaras leisdavau kaime pas senelius. Vieną lietingą vasarą, kai su sese nelabai turėjom ką veikti, užlipome ant aukšto ir ėmėme raustis tarp ten buvusių daiktų ir knygų. Tarp jų aptikau esperanto kalbos vadovėlį – mano tėvai jaunystėje buvo esperantininkai, net yra apsikeitę keletu laiškų šia kalba.  Pavarčiau tą vadovėlį, pasidarė įdomu, pradėjau jį skaityti. Išmokau keletą žodžių, net frazių, o paskui oras pasitaisė, tad turėjau ką veikti ir be esperanto kalbos mokymosi. Tačiau tai netrukdė man draugams mokykloje pasakoti, kad moku ir esperanto kalbą. 

Kai įstojau į Vilniaus universitetą  ir buvau paskirta atsakinga už internacionalinę veiklą,  surganizavau kursui renginį apie esperanto kalbą. Sudominau ja kelias savo drauges – jos net esperatiškų dainų tam renginiui išmoko, nors nesuprato jų tekstų ir net nežinojo, kaip kai kurios raidės tariamos. Netrukus po to pamatėme skelbimą apie universitete organizuojamus esperanto kalbos kursus. Visos kartu ir nuėjome. Tuose kursuose mane esperanto kalbos išmokė Marytė Gaidamavičienė.  Keletą kartų ją pavadavo Vytautas Šilas, kuris į pamokas visada atsinešdavo gitarą, ir mokymasis tapdavo dar smagesnis, nors keleto esperantiškų dainų mus išmokė ir Marytė, ji puikiai dainavo. Po trijų mėnesių kursų mano esperanto kalbos žinios buvo ribotos, bet laimei, dar kursams nepasibaigus, buvome pakviesti į pirmąjį savo esperantišką renginį – tradicinį Vilniaus esperantininkų jaunimo klubo valčių žygį „Boatado“, kuriame susiradau daug draugų, ir pradėjau važinėti po įvairius renginius bei tobulinti esperanto kalbos įgūdžius.

Kuo Jums naudinga esperanto kalba? Kokias galimybes ji Jums atvėrė? Tai pomėgis ar naujo pažinimo pagrindas?

Esperanto kalba man yra pati tikriausia draugystės kalba. Tai jaunystės pomėgis, kuris išliko iki šiol, nors dabar jai turiu daug mažiau laiko. Taip, tarybiniais laikais ji mums buvo langas į pasaulį, galimybė pabendrauti – daugiausiai  laiškais – su kitų šalių esperantininkas. Taip pat galimybė aplankyti užsienio šalis. Ir tuo, ir kitu tikrai daug naudojausi, tačiau svarbiausas dalykas, kurį man davė esperanto, yra nuostabūs draugai iš tuometinės Sovietų Sąjungos. Tarybinių esperantininkų renginiai, kurie buvo vadinami stovyklomis, buvo kažkas tokio, užsienio renginiai jiems nė iš tolo neprilygdavo.

Atsimenu, kai atsirado galimybė suorganizuoti pirmąjį tikrai tarptautinį esperanto renginį Sovietų Sąjungoje – tarptautinę stovyklą Minske, kurioje dalyvavo užsieniečiai iš kelių šalių. Jie visi liko sužavėti ta atmosfera, ir, be abejo, programa. Mes visus metus laukdavom vasaros naujų stovyklų, kuriose vėl susitikdavom su pasiilgtais draugais, naktimis sėdėdavome aplink laužą, dainuodavome, o dienomis dalyvaudavome programose, kurdavome, juokaudavome. Mums būdavo  taip smagu kartu, tose kažkiek uždarose kompanijose, kad kartais pajuokaudavome – jeigu vieną dieną esperanto kalba taps visuotine, ir nebeliks tų renginių, mes susikursime naują dirbtinę kalbą, kad galėtume tęsti šiuos nuostabius draugystės momentus.

Daug metų praėjo nuo tų laikų, draugai pasklido po pasaulį – kas į Ameriką, kas į Kanadą, kas į Švediją, Norvegiją, Prancūziją, kas į Irzaelį išvyko gyventi, bet ryšius mes visi palaikome iki šiol, ir su nostalgija prisimename senus gerus laikus, dalydamiesi iš jų nuotraukomis. Beje, esperanto renginiuose mums nereikėdavo akoholio, kad galėtume linksmintis.

Galbūt dalyvaujate Lietuvos esperantininkų sąjungos veikloje? Labiausiai Jums patikę renginiai ir susitikimai.

Jau daugelį metų gyvenu Airijoje, tad šiuo metu Lietuvos esperantininkų sąjungos veikloje nelabai dalyvauju, nors, jeigu mano viešnagių Lietuvoje metu būna koks esperantiškas renginys, stengiuosi į jį nuvažiuoti. Anksčiau dalyvaudavau tikrai daug ir aktyviai. Buvau Vilniaus esperantininkų jaunimo klubo „Juneco“ valdybos narė, dalyvavau organizuojant įvairius renginius. Sajūdžio laikais įkūrėme Lietuvos esperantininkų jaunimo lygą, kuri buvo atskira nuo Sovietų Sąjungos esperantininkų jaunimo organizacijos. Buvau jos valdybos nare, leidome net laikraštį. Teko būti ir Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos nare. Su šviesios atminties docentu Laurynu Skūpu rengdavome ir skaitydavome savo parengtas laidas esperanto kalba per Lietuvos radiją. Laidos buvo skirtos užsieniečiams, jos būdavo įkomponuotos į Lietuvos radijo užsienio laidas, todėl ėjo naktį (jeigu gerai prisimenu, po vidurnakčio). Jos nutrūko po 1991 metų sausio 13 dienos, kai Lietuvos radijo ir televizijos pastatas buvo užgrobtas. O iš daugybės Lietuvoje vykusių renginių, kuriuose yra tekę dalyvauti, smagiausi turbūt buvo BET-ai (anuomet jie vadinosi Baltijos esperantininkų stovykos, dabar Baltijos esperantininkų dienos). Iš Sovietų Sąjungoje vykusių renginių man brangiausias išliko „Velura sezono“ (Aksominis sezonas), kuris kiekvieną rudenį vykdavo Jaltoje. Iš užsienio renginių – neabejotinai naujametiniai jaunimo renginiai Internacia Seminario (IS) Vokietijoje. Priežastis, kodėl būtent šie renginiai yra mano mėgstamiausi, vis ta pati – geriausi draugai, su kuriais tuose renginiuose dalyvaudavome.

Jums gražiausia frazė esperanto kalba ir ką ji reiškia?

Deknaŭ. Čia juokais, žinoma. Tai reiškia devyniolika, bet tai neturi reikšmės. Istorija tokia. Esperantiškos radijo laidos, kurias rengėme su Laurynu Skūpu, vadinosi „240 sekundoj en Esperanto“ (240 sekundžių esperanto kalba). Taip, laidos trukmė tebuvo 4 minutės. Mes, aišku, norėdavome nors kiek jas pailginti, bet Lietuvos radijo užsieniui laidų redaktoriai neleisdavo. Tačiau po kiek laiko aš įsigudrindavau rengti truputį ilgesnes laidas ir sugebėdavau įtikinti redaktorius, kad jų nenukarpytų. Mat, vienas redaktorius man buvo kartą prasitaręs, kad jam patinka, kaip skamba žodžiai USSR (Esperantiškas SSRS pavadinimas, tariamas U-so-so-ro) ir deknaŭ. Tai aš įskaitydavau ilgesnę laidą, redaktorius pasižiūrėdavo trukmę – daugiau kaip 240 sekundžių, sakydavo nukirpsiu, o aš atsakydavau, kad tada neliks USSR ir deknaŭ. Taip ir palikdavo tada.

O jeigu rimtai, tai man labai gražiai skamba eilutė iš L. Zamenhofo eilėraščio „Eĉ guto malgranda, konstante frapante, traboras la monton granitan“. Vertimas būtų „Lašėdamas nuolat lašelis po lašo / Uolieną granito pratašo".

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai?
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kalba-atverusi-langa-i-pasauli
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/sugrizusi-i-seniai-pradeta-eiti-esperanto-kelia
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/esperanto-kunligas-tutan-mondon
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/esperanto-kalba-tarybiniais-metais-buvo-langas-i-pasauli
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/esperanto-kunligas-tutan-mondon
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/sub-la-sankta-signo-de-l%E2%80%99espero
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/marius-banaitis-estas-mi-esperantisto
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/esperanto-kalba-yra-ir-pomegis-ir-nauju-pazinimu-galimybe
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/per-esperanto-por-mondpaco-kaj-amikeco-%E2%80%93-%C4%9Dis-revido-%C4%9Dis-revido-%C4%9Dis-revido
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/idealistoj-neniam-maljuni%C4%9Das
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/aida-cizaite-pasigavau-%E2%80%9Ezaliaji-virusa%E2%80%9C-nuo-kurio-isgyti-neimanoma
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ne-dankinde-sed-kisinde
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/povilas-jegorovas-esperanto-%E2%80%93-kalba-yra-reikalinga-lygiateisiam-ir-demokratiskam-bendravimui-
 
 

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis

Muziejus – geriausia vieta mokytis







Jonui Svilainiui – 100

Jonui Svilainiui – 100

Vasario 8 dieną Didžiosios Kovos apygardos „B“ rinktinės Dieduko, Žaibo ir Audros būrių partizaną, buvusį politinį kalinį ir aktyvų politinių kalinių sukilimo 1953 m. Vorkutos lageryje dalyvį Joną Svilainį (Liūtą)...

Reklama