Stanislova Adomauskienė: esperanto kalba – pažintis su kitų šalių žmonėmis

Kartais ateina toks laikas, kai tu kažko užsinori. Tas kažkas – tai buvo noras prisiminti anglų kalbą, kurią jau seniai mokykloje mokiausi. Paprašiau kolegę pagalbos. Dėl šeimyninių aplinkybių ji sutiko man padėti tik po pusmečio. Bet jeigu žmogus tuo metu labai nori, tai tą ugnelę prigesinti sunku. Apie tai prasitariau kitai kolegei, savo buvusiai lietuvių kalbos mokytojai Danutei Vidrinskienei. Ji paklausė, o kodėl noriu mokytis anglų kalbos. Ir pasiūlė pabandyti išmokti esperanto kalbos? Ji papasakojo apie šios kalbos sudarytoją Liudviką Lazarą Zamenhofą, nesunkų kalbos mokymąsi, jos paplitimą pasaulyje. Aš pagalvojau, o kodėl gi ne?! Taip 2002 metų pavasarį pradėjau lankyti esperanto kalbos kursus Marijampolėje. Įdomus buvo užsiėmimų tvarkaraštis: pirmadieniais mus mokė Danutė Vidrinskienė, antradieniais – Angelė Straleckienė, trečiadieniais – Ginta Garbaravičiūtė, ketvirtadieniais – Janina Brigita Šlepetienė, penktadieniais – Erika Kilikevičienė. Kiekvienos savaitės dieną vis laukdavau naujo susitikimo su mielomis mokytojomis. Taip, pagal profesiją jos visos buvo mokytojos, dirbančios skirtingose mokyklose. Mes atidžiai klausydavome, atlikdavome užduotis. Gavome baigimo pažymėjimus. Taigi aš esu be galo dėkinga SAVO MOKYTOJAI Danutei Vidrinskienei, kuri paskatino mane išmokti esperanto kalbą.

Tik su trijų mėnesių esperanto kalbos žiniomis vasarą kartu su Danute Vidrinskiene vykau į Pabaltijo šalių Esperanto kongresą Rygoje. Būdama šalia jos, esperantiškai kalbėjau mažai, bet visą laiką stebėjau esperantininkus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Jų tarpusavio bendravimas mane sužavėjo. Kokie jie draugiški, nuoširdūs, norintys tau padėti. Aš supratau, kad esperanto kalba – tai geraširdžių žmonių kalba. Prisimenu, net ir lenkų surengtoje viktorinoje apie L. L. Zamenhofą, teisingai atsakiusi į klausimą, gavau prizą.
Grįžusi iš kongreso pagalvojau, ar aš negalėčiau savo pradinukų mokyti esperanto kalbos. Bet iš ko mokyti? Paklausiau Danutės Vidrinskienės, ar yra kokie nors vadovėliai mažiesiems? Ji atsakė, kad apie tai nieko nežinanti. Bet šyptelėjo ir tarė, kad tu pati gali jį parašyti. Pati?.. Prieš akis šmėkštelėjo mintis: juk baigdama institutą, kursinį darbą rašiau, kurdama naują matematikos vadovėlį. Konsultavo profesorius Bronius Balčytis. Tai iš jo aš sužinojau, po kiek laiko turi pasikartoti išmoktas naujas žodis ir t. t. Danutės pasiūlyta mintis rašyti vadovėlį mane uždegė naujai veiklos sričiai. Pradėjau galvoti, kokia bus sistema. Rugsėjo 1 d. paklausiau trečiokų tėvų, ar jie norėtų, kad jų vaikučius mokyčiau esperanto kalbos?

Pasiūlymas jiems buvo netikėtas. Sutiko. Aš vieną kartą per savaitę būrelyje su mokinukais pradėjau kalbėti esperantiškai. Tuo metu su kompiuteriu jau dirbti mokėjau. Ruošdamasi užsiėmimams, savaitgaliais vis kurdavau po vieną vadovėlio puslapį. Panaudojau mokinių piešinius. Maketavau viską pati. Tik vadovėlio viršeliui mintį pasiūliau, o pagamino jį kitas žmogus. Baigėsi mokslo metai, ir knygelė „Ni lernas kaj ludas“ buvo parašyta trisdešimčiai užsiėmimų. Ją peržiūrėjo Danutė Vidrinskienė ir pasiūlė nusiųsti Petrui Čeliauskui. Jis redagavo. Knygelė pasiekė Tailandijos, Prancūzijos, Olandijos, Suomijos, Lenkijos ir kitų šalių vaikučius.

Esperanto kalbos mokymąsi tęsiau Kaune. 2003 m. išlaikiau Cseh (Ĉe) metodo esperanto mokytojos A ir 2004 m. B pakopų egzaminus. Mokiau savo mokinukus esperanto kalbos. Mes dalyvavome su programomis esperanto kalba įvairiuose mokyklos bei užmokykliniuose renginiuose.

Kai Danutė Vidrinskienė dalyvavo projekte „Jūsų kraštas mūsų akimis“ su Švedijos Lerum gimnazijos mokytoju Folke Wedlin, ji pasiūlė man vykti kartu į Švediją. Mūsų ir svečių moksleivių grupės susitiko Klaipėdoje, o paskui plaukė į Karlskroną. Be vadovo, švedus lydėjo ir mokytoja Christina Rosen. Man labai įstrigo mokytojo Folke mintys, kad Lietuva ir Švedija iki šiol buvo tarsi du greta stovintys namai su bendra siena, bet be durų toje sienoje. Pridėję prie jos ausį, galėjom kai ką išgirsti, bet nežinojom, kas vyksta tame kitame name. Jis sakė, kad dabar šiuo projektu tarsi pramušėme sienoje skylę, ir pro ją veržiasi šviesa: mes galime matyti vieni kitus, galime pažinti vieni kitus. Ir tas įrankis yra esperanto kalba. Mes esame esperantininkai ir turime galimybę išsaugoti kultūrinę įvairovę pasaulyje – taigi privalome šia galimybe pasinaudoti. Draugystė, tarpusavio supratimas ir pagarba – štai, ką reiškia esperanto. Šio susitikimo ir pažinties atminimas neleis mums to pamiršti.

Karlskronoje (Švedija), 2005.

Kelionės metu labiau susipažinau su Christina Rosen. Su ja susirašinėjau. Jai labai patiko Lietuva. Po metų abu su vyru jie atvyko į mūsų šalį, užsuko pas mane, susitiko su kitais esperantininkais. 2007 m. vasarą aš su vyru ruošiausi skristi į Švediją, kur mano sūnus studijavo magistrantūrą. Parašiau apie tai jai. Ji apsidžiaugė. Geteborge mes visą dieną praleidome kartu. Keturiese (ji su vyru ir aš su vyru) plaukėme laivu, keliavome po salas, viešėjome jų namuose, vaišinomės švediškais patiekalais.

Malonius prisiminimus paliko Pabaltijo šalių esperantininkų kongresai, kuriuose man teko būti: 2002 m. BET-38 Rygoje, 2004 m. BET-40 Birštone, 2007 m. BET-43 Šiauliuose, 2010 m. BET-46 Visagine. O 2007 m. Šiauliuose bei 2010 m. Visagine vedžiau pradinius esperanto kursus Baltijos esperantininkų dienų renginiuose. 2005 m. kartu su savo dviem mokinukėmis dalyvavau Pasauliniame esperantininkų kongrese, kuris vyko Vilniuje.

Pasauliniame esperantininkų kongrese Vilniuje, 2005.

2006 m. buvau išrinkta Marijampolės esperantininkų klubo „Alfabeto“ pirmininke. Mes organizavome susitikimus su esperantininkais iš kitų klubų, iš kitų šalių. Vykome į Veisiejus, kur gyveno L. L. Zamenhofas ir kur yra jo muziejus. Neišdildomus prisiminimus paliko mūsų klubo narių naujų knygelių pristatymai, į kuriuos mes būdavo pasikviečiame savo mokinius su paruoštomis programomis esperanto kalba. Rašėme straipsnius į laikraščius ir žurnalus apie esperantininkų renginius. Dalinomės įspūdžiais iš savo susirašinėjimo draugų. Pasiūlydavome naujų draugų adresus. Kiekvieną pavasarį vedėme esperanto kalbos kursus. Tik gaila, kad norinčiųjų vis mažėjo. Jaunimas daugiau dėmesio pradėjo skirti anglų kalbai. Prasidėjo susirašinėjimai kompiuteriu. Žmonės galėjo laisvai keliauti į kitas šalis. Klube buvo minimos kalendorinės šventės, jubiliejiniai narių gimtadieniai, atliekamos įvairios gramatinės užduotys ir kt. Teko dalyvauti tradiciniuose renginiuose „Zamenhofo dienos“ Kaune. Klubo nariai vykdavo į Pabaltijo šalių esperantininkų kongresus bei į pasaulinius kongresus, iš kurių grįžę dalijosi įspūdžiais. Visą laiką glaudžius ryšius palaikome su kitu ne pedagogų esperantininkų klubu „Sūduva“. Prieš Vėlines kartu su jais aplankome mirusių esperantininkų kapus. Rinkome medžiagą apie pirmuosius mūsų miesto esperantininkus. Danutė Vidrinskienė visa tai sudėjo į knygelę „Esperanto žingsniai Marijampolėje“ („Esperanto – paŝoj en Marijampole“). Jos auklėtinio Gintaro Vilučio dėka knygelė buvo išleista ir skirta Lietuvos esperantininkų 100-mečiui.
Nuo pat mažens mėgau deklamuoti. Mokykloje lankiau raiškiojo skaitymo būrelį (vadovė Juzefa Jakelaitienė), o institute dramos studiją (vadovė aktorė Nijolė Mirončikaitė). Ne kartą teko deklamuoti klubo organizuojamuose renginiuose. Man patinka grožėtis gamta. Galbūt ir todėl pats pirmasis mintinai esperantiškai išmoktas eilėraštis „Miozoto“ vis skamba mano ausyse.
Ĉe la vojo, ĉe l‘ rivero
Kreskas eta blua floro,
Kiam mi ĝin preteriras,
Mi ĝin ĉiam tre admiras.
Al la bluaj okuletoj
Alflugadas abeletoj,
Sur ĝi sunradioj dancas,
Kokcineloj sin balancas.
Tiel kreskas miozeto
En la herbo, for de l‘ koto,
Tie ĉe la kampa vojo
Kreskas ĝi por ĉies ĝojo.

Stanislava Adomauskienė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/olga-romenskaja-esperanto-kalba-%E2%80%93-tai-ir-pomegis-ir-pazinimo-pagrindas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/brone-aukstikalniene-esperanto-veikla-pasvalyje-%E2%80%93-flugu--amikeca-birdo-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/algimantas-piliponis-viltim-prakalbinkim-pasauli-ekparoligu-mondon-per-espero
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/sigita-barniskiene-esperanto-kalba-man-buvo-patraukli-savo-paprastumu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jonas-tamulevicius-su-esperanto-prasidejo-naujas-bendravimo-patyrimas

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/mokydamasi-esperanto-kalbos-supratau-%E2%80%93-esu-gabi-kalboms-tereikia-tinkamai-mokytis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/per-esperanto-por-paco-kaj-amikeco
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/esperanto-%E2%80%93-man-gyvenimo-dovana-kuria-gavau-nemokamai
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kalba-kuri-neisskiria-kurios-nors-vienos-tautos
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/nenio-okazas-per-si-mem-la-taskoj-mem-ne-plenumi%C4%9Das
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/esperanto-%E2%80%93-tarsi-issigelbejimo-ratas

Mykolo Romerio universiteto (MRU) laidos jaunimui „Gyvenimo startuolis“ metu, verslininkai Karolis Rimkus ir Samanata Ėringė su šypsena prisimena savo kelionių po pasaulį įspūdžius. Socialinių tinklų komunikacijos agentūros...

Stanislova Adomauskienė: esperanto kalba – pažintis su kitų šalių žmonėmis

Reklama

Sekite mus

Kontaktai

Paieška svetainėje