Rožė Aukštikalnytė: kalba, atvėrusi langą į pasaulį

Kada ir kaip susidomėta esperanto kalba, kokius pokyčius ši kalba atnešė į gyvenimą, kalbamės su Vengrijoje gyvenančia esperantininke Rože Aukštikalnyte.

Kada ir kaip susidomėjote esperanto kalba? Kas buvo tas pirmasis mokytojas, padėjęs žengti pirmuosius žingsnius mokantis esperanto?

Gimiau ir užaugau nedideliame šiaurinės Lietuvos miestelyje – Pasvalyje. Esperantiškai kalbu nuo vaikystės, kadangi mama, baigusi Pasvalyje vykusius pirmuosius esperanto kalbos kursus, namuose vis kalbino ir mane esperantiškai. O mamos mokytojas buvo Pasvalio esperantininkas Paulius Baronas. 1967 metais Pasvalyje įvyko tarptautinis (arba kaip tada sakydavo – tarprespublikinis) esperantininkų suvažiavimas. Dalyvavo 257 dalyviai iš penkių respublikų. Suvažiavime pasirodžiau ir aš su L.Zamenhofo eilėraštuku „Ho, mia kor’! „.
Suvažiavime susipažinau su savo pirmaja drauge esperantininke – teta Noore Vahter iš Estijos. Vos išmokus rašyti pradėjau susirašinėti su ja esperanto kalba ir daug daug metų bendravom laiškais, iki pat jos mirties 1991 metais. Dažnai pas mus namuose lankydavosi esperantininkai, atvykdavo ir kelioms dienoms apsistodavo profesorius Antanas Poška.
O sąmoningai domėtis esperantininkų veikla pradėjau tik atvykus studijuoti į Vilniaus universitetą ir susipažinus su esperanto jaunimo klubu „Juneco”. Aktyviau įsitraukiau į tuometinio klubo veiklą, pora metų teko pabūti klubo pirmininke. Klubą lankė daug narių, organizuodavome daug žygių, išvykų į esperantininkų renginius tiek Lietuvoje, tiek kitose respublikose.

Kuo Jums naudinga esperanto kalba? Kokias galimybes ji Jums atvėrė? Tai pomėgis ar naujo pažinimo pagrindas?

Anksčiau esperanto kalba man buvo ne tik galimybė susirasti draugų Sovietų Sąjungos ribose, bet ir vienintelė galimybė praktiškai susipažinti su žmonėmis iš viso pasaulio susirašinėjant. Pirmoji kelionė į užsienį (Vengriją), man palikusį nepaprastai didelį įspūdį, taip pat buvo dėka esperantininkų.
Jau daugiau nei 30 metų esperanto man šeimos kalba. Ištekėjau už vengro esperantininko, tai iki šios dienos namuose kalbam tik esperantiškai. Dukra laisvai kalba keturiom kalbom, nuo gimimo ir esperantiškai.
Vengrijoje, norint gauti aukštojo mokslo diplomą, reikia mokėti bent vieną užsienio kalbą ir išlaikyti valstybinį tos kalbos egzaminą. Nemažai vengrų renkasi esperanto kalbą. Taigi gana dažnai tiek man, tiek mano vyrui tenka padėti studentams ruoštis esperanto kalbos egzaminams.

Galbūt dalyvaujate Lietuvos esperantininkų sąjungos veikloje? Labiausiai Jums patikę renginiai ir susitikimai.

Kadangi jau senai su šeima gyvenu Vengrijoje, o ne Lietuvoje, Lietuvos esperantininkų veikloje netenka dalyvauti. Bet visi patys geriausi ir gražiausi prisiminimai susiję su jaunimo esperantininkų klubo „Juneco“ veikla.

Jums gražiausia frazė esperanto kalba ir ką ji reiškia

Tokios frazės neturiu, bet pats gražiausias žodis – tai ESPERO, viltis.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Nuotrauka : Esperanto parkas, Pécs, Vengrija, 2020.vasaris

admin

2020-02-12

Rožė Aukštikalnytė: kalba, atvėrusi langą į pasaulį

admin

Palik komentarą Cancel reply

Susiję straipsniai:

Aktualijos

Mintys

Renginiai

Įvairenybės

Konkursai

Draugystės tiltas: Lietuva – Sakartvelas

B. Abramaičio triatlono taurės varžybose užimtos prizinės vietos

Pasakotojos Mildos Varnauskaitės istorija „Drebulė, Eglės dukra“