NAUJIENOS

Dalia Pileckienė: esperanto kalba yra ir pomėgis, ir naujų pažinimų galimybė


Miestas:
Dalia Pileckienė gimė 1963 metais Telšių rajone. Augo ir vidurinę mokyklą baigė Mažeikiuose. „Pirmąjį aukštojo mokslo diplomą gavau Kaune, ten daug metų gyvenau ir dirbau. Ten gimė ir užaugo dukros Aistė ir Indrė. Dukros baigė universitetus Lietuvoje, bet savo gyvenimus kuria kitose šalyse. Aistė – Kopenhagoje, Indrė – Barselonoje. Jos abi yra „paragavusios“ esperanto kalbos ir visos esperantiškos aplinkos bei veiklos. Abi labai aktyviai buvo įsitraukusios ruošiantis pasauliniam kongresui Vilniuje 2005-aisiais. Indrė buvo „užkliuvusi“  aktyviai veiklai dar 7–8 metams, vėliau nutolo, bet gal kada sugrįš, – pasakoja Dalia Pileckienė. – Pastaruosius 12–13 metų gyvenau Trakų rajone, dirbu Vilniuje. Nuo 2002 metų dėsčiau keliose kolegijose Kaune ir  Vilniuje, dirbau organizacijų konsultavimo projektuose. Pastaruoju metu pagrindinis darbo krūvis yra Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centre socialinio darbo srityje. Dar šiek tiek dėstau kolegijoje. Artimiausiu metu vėl ketinu gyventi ir dirbti į Kaune. Šiemet esu pakviesta vesti esperanto kalbos kursus Lenkijoje. Užsiėmimai bus rengiami birželio mėnesį. Spalio mėnesį ketinu dalyvauti esperantininkų renginyje Malagoje (Ispanija).“
Tad su Dalia Pileckienė sugrįžtame į tas dienas, kai ji pirmą kartą susidūrė su esperanto, kas ją sudomino, kalbamės kuo jai ta kalba pasitarnavo.
 
 Gerbiama Dalia, kada ir kaip susidomėjote esperanto kalba? Kas buvo tas pirmasis mokytojas, padėjęs žengti pirmuosius žingsnius mokantis esperanto?

Apie esperanto kalbą pirmą kartą išgirdau dar tarybiniais laikais studijuodama dabartiniame Kauno technologijos universitete.  Tik ta informacija buvo kažkokia „paslėpta“, skurdi, todėl suintrigavo. Tačiau tada nebuvo galimybių mokytis „niekieno šalies“ kalbos. Daugiau informacijos ir realių galimybių mokymuisi atsirado po 1990-ųjų, pirmasis mano mokytojas – V. Ruževičius, bet esu labai dėkinga už pamokas, atsidavimą ir nuoširdumą esperanto kalbos mokytojai,  jau išėjusiai Anapilin, Ewai Bondar iš Lenkijos. Apie tarptautinius renginius, paties judėjimo specifiką labai daug sužinojau iš Gražinos Opulskienės.

Kuo Jums naudinga esperanto kalba? Kokias galimybes ji Jums atvėrė? Tai pomėgis ar naujo pažinimo pagrindas?

Man priimtina esperanto kalbos „vertybinė pusė“ – neutralumas, o taip pat ir gramatinis logiškumas, paprastumas. Ši kalba atvėrė galimybes pamatyti kitas šalis, iš daug arčiau, nei įmanoma per tradicines keliones, pažinti kitas kultūras. Man esperanto kalba yra ir pomėgis, ir naujų pažinimų galimybė, ir tam tikra keliavimo forma.

Galbūt dalyvaujate Lietuvos esperantininkų sąjungos veikloje? Labiausiai Jums patikę renginiai ir susitikimai.

1994 metais baigusi esperanto kalbos kursus, iš karto labai aktyviai įsiliejau tiek į Lietuvos, tiek į tarptautinę esperantininkų veiklą. Pirmieji pasauliniai kongresai (1995 m. – Tamperėje, 1996 m. – Prahoje, 1997 m. – Adelaidėje) buvo kažkas tokio, sunkiai suvokiamo žmogui, kuris gimė ir augo sovietmečiu. Pirmieji lietuviški BET‘ai  – taip pat padovanojo glėbius emocijų, susitikimų, atradimų. Stipriausias visomis prasmėmis mano esperantiškas išgyvenimas ir iššūkis – Pasaulinis kongresas Vilniuje 2005-aisiais. Tačiau kartu tas renginys, pareikalavęs nesuvokiamų emocinių ir fizinių jėgų, atskleidė ir kitą, tą šešėlinę esperanto judėjimo pusę. Su tuo atradimu atslinko nusivylimas, vertybinė krizė, dėl kurios keliems metams visai dingau iš esperanto aplinkos. Gal ir nebūčiau grįžusi, bet paskatino jaunesnioji dukra Indrė, kuri tuo metu jau kaip reikiant buvo „užsikrėtusi esperantiškomis bacilomis“. Sugrįžau į esperanto aplinką per... tarptautinius renginius, mokydama esperanto kalbos juose, nes esu licencijuota esperanto kalbos mokytoja, galinti dirbti visose šalyse.

Jums gražiausia frazė esperanto kalba ir ką ji reiškia.

Sunku išrinkti vieną. Jų yra daug. Mane iki šiol žavi pati kalbos pavadinimo reikšmė „esperanto“, t.y. asmuo (žmogus), kuris turi viltį. Yra nemažai žodžių, išsireiškimų, kurie  laikomi esperanto kultūros dalimi: juos labai sunku išversti į kitas, nacionalines kalbas, pvz. veiksmažodis „krokodili“. Pažodžiui tai būtų „krokodiliuoti“, bet prasmė – visai kita (tai reiškia - kalbėti gimtąja kalba tarp esperantininkų, o tai  – labai smerktina).

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/per-esperanto-por-mondpaco-kaj-amikeco-%E2%80%93-%C4%9Dis-revido-%C4%9Dis-revido-%C4%9Dis-revido
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/idealistoj-neniam-maljuni%C4%9Das
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/aida-cizaite-pasigavau-%E2%80%9Ezaliaji-virusa%E2%80%9C-nuo-kurio-isgyti-neimanoma
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ne-dankinde-sed-kisinde
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/povilas-jegorovas-esperanto-%E2%80%93-kalba-yra-reikalinga-lygiateisiam-ir-demokratiskam-bendravimui-

Pinu trispalvę

Žygis Pagramančio regioniniame parke

Vėtrungių kelias

Politikų žodis

Virginija Vingrienė

Virginija Vingrienė

Rimantė Šalaševičiūtė

Rimantė Šalaševičiūtė

Egidijus Vareikis

Egidijus Vareikis








Reklama