Irena Butnorienė. Mano kelias. Mia vojo

Esu gimusi Viekšniuose, pilnuose istorijos ir kultūros ženklų. Didžiuojuosi, kad mūsų miestelyje yra gimęs ir Aleksandras Zilbernikas, esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Zamenhofo uošvis ir rėmėjas. 1976 m. Viekšniuose yra vykusi 17-oji Pabaltijo esperantininkų stovykla

Mokydamasi dešimtoje klasėje išgirdau kalbant kaimynes: ,,Mano sūnų Edvardą išmetė iš Kauno politechnikos instituto dėl kažkokios esperanto kalbos…“ Šis žodis man užkliuvo, galvoje sukosi klausimai, kas tai per kalba, kokioje šalyje ja kalbama.

Antrą kartą su tuo žodžiu susidūriau, jau dirbdama Akmenės ligoninėje sanitare. Pamačiau skelbimą, kuriame rašoma, kad mūsų chirurgas Antanas Šalavėjus organizuoja esperanto kalbos kursus. Mane labai sudomino, bet tuomet neturėjau sąlygų juose dalyvauti – kasdien iš darbo dviračiu važinėjau 17 km į gimtuosius Viekšnius) .

Tik po 30 metų, jau dirbama Akmenės cemento gamyklos profilaktoriume, fizioterapijos skyriuje slaugytoja vėl susidūriau su esperanto. Daug žmonių lankėsi kabinete. Vienas jų buvo akmeniškis Albinas Žičkus, jis ir pakvietė mane mokytis tarptautinės kalbos. Buvo paprastas darbininkas, bet šviesus žmogus. Pats mokėsi kalbos savarankiškai ir paskui vedė kursus. Pabėgdama iš darbo, du mėnesius lankiau kursus.
Esperanto kalba man tapo svarbia priemone, nes galėjau susikalbėti su kitų tautų žmonėmis Mėgau keliauti, lankiausi daugybėje šalių. Be abejo, ši kalba ir bendravimas buvo naujo pažinimo pagrindas.

1990-aisiais pirmąkart dalyvavau BET-e Jelgavoje. Klausiausi paskaitų, dar nieko nemokėdama, gaudydama žinomus žodžius… Ten susipažinau su lietuviais esperantininkais Henriku Pieniuta iš Visagino ir Vytautu Urbonu iš Panevėžio. Pradėjome susirašinėti. Mano laiškai grįždavo ištaisyti raudonu pieštuku. Be abejo, sunkiausiai sekdavosi ,,draugauti” su galininku ir dalyviais. Bendraminčiai rašydami patardavo: ,, skaityk prieš miegą garsiai, nors po vieną sakinį“. Kokia kančia buvo skaityti nesuprantant žodžių, vis reikėjo ieškoti žodyne. Pirmoji mano perskaityta knyga esperanto kalba buvo ,,La ora Pozidono“.

Atsitiktinai radusi čeko Pavelo Nechvilės adresą, išdrįsau jam parašyti. Mano laiškas buvo trumpas, vos keli sakiniai, ir dar su klaidomis. O kai po mėnesio gavau atsakymą, šokinėjau iš laimės, kad jau galiu susirašinėti su užsieniečiais. Su Pavelu draugystė tęsiasi jau 25 metai, nors nesame matę vienas kito. Tiesa, laiškų jau neberašome, bendraujame internetu.
Dar po metų buvau BET-e Tartu mieste, Estijoje, 1992 m. jau dalyvavau Noreikiškėse, kur vyko ir BET ir SAT renginiai. Čia susipažinau su prancūzu Žanu Fontane. Mūsų draugystė tęsėsi 18 metų. Nerandu žodžių jam padėkai išreikšti. Jo dėka kasmet vykdavau į SAT kongresus, įsigijau daugybę draugų. Klausdavau, kodėl jis mane remia. Pono Žano atsakymas buvo toks: noriu, kad pažintum pasaulį. Jo remiama kasmet vykdavau į SAT kongresus, įsigijau daugybę draugų. Pasipylė laiškai, laiškai… Per metus parašydavau apie 100 atsakymų bendraminčiams.
Pirmutinė mano kelionė buvo į Bulgariją, į SAT Kongresą 2008-aisiais. Kelionė buvo pilna džiaugsmo ir netikėtumų. Vėliau sekė renginiai Čekijoje, Švedijoje, Prancūzijoje. Mėnesį praleidau Prancūzijoje, aplankiau ne tik Paryžių, Eifelio bokštą, Lurdą, Pirėnus, bet dalyvavau ir dviejų savaičių E- kursuose Gresiljone. Kursus vedė lenkė Eva Bondar. Ten susibičiuliavome su japone Keiko Sanpei, su kuria dabar susirašinėjame ir bendraujame per Skype. Kazanlake (Bulgarija) susipažinau su naujais bendraminčiais vokiečiu Hansu Jankovskiu ir čeku Miroslavu Severa.
Prieš metus Anapilin išėjo bičiuliai Žanas Fountane ir Hansas Jankovskis.
Džiaugiuosi, kad tebeturiu gerą draugą Georgą Kilijanskį Lenkijoje, su kuriuo irgi bendraujame internetu.

Taip išmokau esperanto kalbą. Tuomet ir pati pradėjau vesti esperanto kalbos kursus moksleiviams Akmenėje. Iš pradžių mokiau pavienius kaimynų vaikus. Prisimenu, vieną dieną atėjo nedidelis berniukas, man ligi peties. Gal 13–15 metų. Jis pareiškė norą mokytis esperanto. Buvau labai nustebinta. Tai buvo Marius Dyglys. Tuomet jis jau susirašinėjo su asociacijos sekretore Irena Alijošiūte ir jau pusę gramatikos taisyklių žinojo. Mudu pradėjome drauge mokytis ir draugauti. Kartu keliavome į esperantininkų renginius Kaune, į BET-us Jūrmaloje, Taline. Supažindinau jį su savo bičiuliu iš Vokietijos Hansu Jankovskiu, kuris vėliau pasikvietė į Vokietiją. Dabar Marius aplenkė mane žiniomis, tapo kunigu.

Paskui esperanto kalbos kursus vedžiau Akmenės psichikos centre. Keturis mėnesius ten mokėmės, kol baigėme programą. Kursų dalyviai gavo pažymėjimus.

Daug kartų buvau SAT-o renginiuose, kasmet stengiuosi dalyvauti BET-uose. Įspūdingiausi buvo Pasaulio esperantininkų kongresas Vilniuje ir paskutinis BET-as 2019 m. Panevėžyje.
Džiaugiuosi, kad mokiausi Esperanto, kad gyvenimo pabaigą sutinku laiminga tarp bičiulių.

Ne vien kaip medikei man įdomi tokia frazė: Esperanto – tai infekcinė liga (tik ne koronos virusas!), kuria užsikrėtęs pats, nori perduoti ir kitiems.

Irena Butnorienė

Esperanto kalbos puoselėtoja, medikė, keliautoja iš Naujosios Akmenės