Antanas Vaitkevičius: po žaliąja esperanto vėliava pasaulis kada nors bus laimingas

Apie Esperanto kalbą išgirdau labai ankstyvoje vaikystėje. Mūsų mažame miestelyje buvo kalbama, kad miestelio fotografas Aleksandras Šarva mokąs tokią kalbą, kuria galima susikalbėti su viso pasaulio žmonėmis.

Kartą su savo tėvu apsilankius pas fotografą, ponas Šarva tėvui plačiau papasakojo apie esperanto kalbą ir tas pokalbis man, septynmečiui, paliko didelį įspūdį. Jau pats žodis esperanto skambėjo paslaptingai ir labai gražiai, o pats fotografas pasidarė panašus į gerąjį burtininką: jis parodė mums daug laiškų, atvirukų, gautų iš daugelio pasaulio šalių, supažindino su nemaža knygų šia kalba kolekcija.

Kadangi mama buvo išmokiusi skaityti, kai man dar nebuvo sukakę ir penkeri metai, po galvą jau tada pradėjo suktis mintys, kad būtinai reikia išmokti šią kalbą, nes tada galėsiu skaityti viso pasaulio pasakas ir įvairiausių kelionių aprašymus.

Aleksandras Šarva buvo baigęs mokytojų seminariją, tačiau susirgęs tuberkulioze, mokykloje negalėjo dirbti ir tapo fotografu. Ir sveikatai pagerėjus jis toliau vertėsi fotografija tuo pačiu išlaikęs meilę vaikams, jaunimui, kurie buvo dažni svečiai jo namuose. Aš irgi pradėjau lankytis pas šį šviesų žmogų, su kuriuo būdavo labai malonu bendrauti, nes jis noriai dalindavosi savo plačiomis žiniomis, supažindindavo su savo pomėgiais. Žavėdavo jo aliejinės tapybos paveikslai, nemaža numizmatikos kolekcija, o ypač nuostabūs dalykai, sukaupti esperanto kalbos pagalba.

Nebežinau, kokio tiksliai buvau tada amžiaus, gal kokių 12–13 metų, kai padedant šiam šviesuoliui, rimtai pradėjau mokytis esperanto. A. Šarva paskolino man Cieškos ir Petrulio „Esperanto kalbos vadovėlį“ bei, atrodo, Sabalio, nes tiksliai nebeprisimenu autoriaus pavardės, Esperanto kalbos žodynėlį su trumpu šios kalbos vadovėliu. Mokytis sekėsi puikiai, nes kalba žavėjo savo paprastumu, skambumu. Po mėnesio iš savo mokytojo jau gavau paskaityti prieškarinėje Vokietijoje išleistą knygutę „Japanaj rakontoj“. Be didelio vargo ją įveikiau ir tada jau skaičiau žurnalus iš įvairių šalių: „Hungara vivo“, „Bulgara esperantisto“, „Geografia ĵurnalo“, „Homo kaj kosmo“ ir daugelį kitų.

Netrukus pasiskelbiau savo adresą kai kuriuose socialistinių šalių žurnaluose ir prasidėjo susirašinėjimas su bendraamžiais (ir ne tik) iš įvairiausių šalių. Klasės draugams tekdavo tik pavydėti, matant tokius mano tarptautinio bendravimo pasiekimus. Susirašinėjau beveik su visomis socialistinėmis šalimis, bet įdomiausia būdavo gauti laiškų iš Australijos. Tiesa, nedaug, o ir tie patys akivaizdžiai buvo patikrinami budrios KGB akies, nes kiekvieną laišką gaudavau perplėštą ir suklijuotą lipnia juosta. Manau, kad buvau įtrauktas į stebimųjų sąrašą, nors jokių pasekmių neturėjau.

1966 metais įstojau į Vilniaus Universiteto Filologijos fakultetą. Studijavau anglų filologiją. Kalbų studijos mane labai traukė, tačiau Universiteto kalbininkų požiūris į esperanto tada buvo ne itin palankus, o kalbotyros dėstytojas doc. Ričardas Mironas, kalbėdamas apie dirbtines kalbas, reikšdavo joms, o ypač esperanto, priešiškumą ir vos ne panieką. Nežiūrint to, pradėjau lankytis esperanto klubo „Juneco“ susirinkimuose tuometiniuose Profsąjungų rūmuose. Ryškiau klubo veikloje nepasižymėjau, tačiau tai, kad teko kalbėtis su didžiuoju keliautoju A. Poška, gėrėtis V. Šilo energija, A. Vaitilavičiaus nuostabiu kalbos išmanymu, išliko visam laikui mano gyvenime. Antrame ir paskesniuose studijų kursuose klube nebesilankiau iš dalies dėl didelio studijų krūvio, o gal ir dėl savo paties nepakankamo aktyvumo ir darbštumo stokos.

1971 metais pradėjęs dirbti anglų kalbos mokytoju, į aktyvią esperanto veiklą neįsijungiau. Bandžiau mokykloje vesti esperanto kalbos kursus, tačiau bent kiek pastebimesnių rezultatų nepasiekiau. Laisvu laiku bandydavau šiek tiek paeiliuoti ir esu neakivaizdžiai dalyvavęs A. Vaitilavičiaus organizuojamuose originalios kūrybos konkursuose „Muzo“. Porą kartų, nepamenu, kuriais metais, mano eilėraštukai yra užėmę prizines antrąją ir trečiąją vietas. Kad kalbos nepamirščiau, bandydavau versti iš lietuvių kalbos į esperanto. Važinėdavau į Vilnių į Adomo Vaitilavičiaus vedamus vertimo kursus, kurie buvo tikrai įdomūs ir naudingi kalbos tobulinimo prasme.

Kaip bebūtų keista, beveik nesu dalyvavęs esperantininkų renginiuose, išskyrus Lietuvos Esperanto Asociacijos atkuriamąjį suvažiavimą Kaune. Čia, tikriausiai, kalčiausias mano intravertiškas charakteris. Nepaisant to, niekada neapleidau esperanto, visada stengiausi pagal aplinkybes palaikyti kalbos žinių lygį, vertinėdamas, ar pats bandydamas ką nors sukurti. Esperanto man daugiau pomėgis, suteikiantis daug malonumo ir džiaugsmo, praskaidrinantis mano laisvalaikį. Be abejo, tai tik kuklūs bandymėliai, tačiau pajautimas, kad gali operuoti genialiojo tarptautinės kalbos kūrėjo sistema, gali kažką gražaus padaryti šios sistemos rėmuose, suteikia daug tikro džiaugsmo. Šiais informacinių technologijų laikais esperanto pagalba gal ir nelabai beįmanoma surasti kokių nors naujų mokslo ar meno žinių, tačiau visada paskaitau informacinių žinučių apie vykstančius ar vyksiančius esperantininkų renginius, skaitau knygas esperantiškuose internetiniuose puslapiuose, dažnu atveju žavėdamasis puikiais vertimais ar originaliosios kūrybos kūriniais ir tuo pačiu patobulindamas savo žinias.

Neturiu vienos kokios nors mėgstamos frazės apie Esperanto, tačiau manau, kad pats šios kalbos buvimo faktas atstoja visas gražiausias frazes. Kiekvienas esperantininkas su pasididžiavimu gali ištarti : „Esperanto estas lingvo internacia“ ( Esperanto – tarptautinė kalba) ir tai reiškia, kad ši kalba leidžia bendrauti viso pasaulio geros valios žmonėms, per ją mes galime pajusti tai, ko siekė jos kūrėjas L.L. Zamenhofas – suprasti kiekvienos tautos žmones, pajusti meilę vienas kitam, nepaisant odos spalvos, valstybinių sienų ar religijų. Zamenhofas tikėjo, kad po žaliąja esperanto vėliava pasaulis kada nors bus laimingas, tuo tiki ir dabar gausi pasaulio esperantininkų bendrija.

Antanas Vaitkevičius
Plungės rajonas, Alsėdžiai

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/sigita-stasiunaite-esperanto-yra-daugiau-negu-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/irena-medeiso-turejau-tiksla-%E2%80%93-keliauti-ir-tai-man-pavyko
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/olga-strojeva-su-esperanto-uz-taika-ir-draugyste
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/angele-straleckiene-esu-tikra-kad-ateis-toks-laikas-kai-visas-pasaulis-tures-viena-bendra-kalba

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/julija-grigenaite-esperanto-kalba-i-mano-gyvenima-inese-daug-spalvu

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/laimundas-abromas-esperanto-virusas-pagavo-mane-visam-gyvenimui