Arvydas Mickus: trejus metus kasdien eidavau laiškų į Kauno centrinį paštą

„Baigėsi Klaipėdos rajono šachmatų pirmenybės, vykusios nuo praėjusių metų rugsėjo mėnesio. Dvylika pajėgiausiųjų šachmatininkų pastarąjį mėnesį kovojo dėl nugalėtojo titulo. Kovos buvo labai atkaklios, apie ką byloja net 27 kovingos lygiosios per 66 vykusias partijas, – šių metų vasario mėnesį rašo interneto svetainė mano-gargzdai.lt. – Nugalėtojas paaiškėjo tik paskutiniame ture. Juo tapo 54-erių verslininkas Arvydas Mickus iš Kalotės, surinkęs 8,5 taško iš 11 galimų. Arvydas Mickus rajono šachmatų pirmenybėse dalyvauja nuo 1996 metų. Tai jau tryliktas jo aukso medalis. Pasiekimais šioje srityje Arvydas ženkliai lenkia kitus rajono šachmatininkus, mat jis dar 8 kartus buvo antras ir vienąkart trečias. Reikia pažymėti, kad daugkartinis rajono čempionas yra ir ilgametis klubo rėmėjas, nuolat remiantis tradicinį respublikinį Gargždų šachmatų turnyrą. Tuo pačiu jis yra ir ilgametis rajono šachmatų rinktinės narys, daugybėje varžybų – jos lyderis.“ Tačiau šįkart kalbamės ne apie šachmatus. Kalbamės apie esperanto.

Gerbiamas Arvydai, kada ir kaip susidomėjote esperanto kalba?

Esu eilinis niekuo neišsiskiriantis žmogus, tiesiog smalsumas, noras pažinti pasaulį už geležinės uždangos, holistinė filosofija padėjo atverti langą į įdomų ir niekur negirdėtą esperantininkų pasaulį.
Kadangi esu šachmatininkas, grįžęs iš tarybinės armijos 1986 metų vasarą Klaipėdoje sutikau savo trenerį Gintautą Barščiauską. Jis aktyviai žaidė šachmatininkų varžybose susirašinėjant, taip pat ir esperantininkų varžybose tokiose kaip Pauliaus Kereso atminimo turnyras, Pasaulio Taurėje (Monda Pokalo),komandinėse pasaulio esperantininkų šachmatininkų varžybose.

Visa tai pamatęs taip pat panorau dalyvauti varžybose. Padedant treneriui parašiau pirmą savo laišką esperanto kalba Tarybų Sąjungos esperantininkų šachmatininkų asociacijos pirmininkui Zozuliai. Už poros savaičių gavau atsakymą, kad esu priimtas į EŠLI (Esperanto Šako ligo internacia) tikru nariu. Bėda ta, kad gavęs laišką nieko nesupratau. Reikėjo žodyno ar žmogaus, kuris padėtų išversti laišką ir parašyti prašymą esperanto kalba priimti mane į varžybas susirašinėjant.

Buvo rugpjūčio pabaiga. Reikėjo grįžti Į Kauną toliau studijuoti Politechnikos institute. Tad už poros dienų, susižinojęs, kur yra įsikūrusi Esperantininkų sąjunga, tiesiai iš autobusų stoties nukulniavau į Profsąjungų rūmus, kur, mano laimei, tą vakarą vyko kassavaitinis esperantininkų susitikimas.
Pirmas žmogus, kurį sutikau ir išdrįsau paklausti, kaip išsiversti laišką, prisiekiu, buvo Povilas Jegorovas. Jis pasakė, kas ten parašyta ir nusiuntė mane i biblioteką Gagarino (Parodos) gatvėje.
Tokia buvo pradžia, o tikras esperantininko gyvenimas prasidėjo, dalyvaujant esperanto kursuose, kurią vedė puikus žmogus, nuostabi moteris Remigija Grincienė. Dalyvavome įdomiuose jaunimo esperantininkų renginiuose Kaune, kitose Lietuvos vietose, įsitraukiau į esperantininkų veiklą klube „Ondo“ Petrašiūnuose. Turėjome gerą vadovą eruditą Kazį Tamošėtį. Buvo smagu, nauja. Pasiskelbiau galbūt tuo metu žinomiausiame pasaulyje žurnale „El Popola Činio“, kelerius metus iš eilės kasdien gaudavau laiškus iš viso pasaulio. Taip išmokau kalbą.
Be to, du kartus dalyvavau Vengrijoje ir Čekijoje (Šak-Olimpiko) pasaulinėje esperantininkų šachmatininkų olimpiadoje už Lietuvos rinktinę, laimėjome medalius. Žaidėme su amerikiečiais, Maltos atstovais. Visa tai žmogui už geležinė uždangos buvo nauja ir nepatirta.

Esperantiškai prabilau „Ondo“ klube, kur susipažinau su bendraamžiais studentais. Dalis jų ir dabar dalyvauja esperantininkų veikloje, arba kaip aš – skaitome šia kalba naujienas. Išmokti kalbą labai padėjo gaunami laiškai iš viso pasaulio. Jų gaudavau labai daug. Gaudavau daug ir spalvotų atvirukų iš Kinijos, Ispanijos, Prancūzijos, JAV.

Trejus metus kasdien be pertraukos, kaip į darbą, eidavau pasiimti laiškų Kauno centrinį paštą, į skyrių „Iki pareikalavimo“. Ten mane jau buvo pripažinę, kaip nuolatinį klientą, nes per savaitę gaudavau po keliolika laiškų, tuo stebindamas pašto darbuotojus.

Nežinau, kuo tai paaiškinti. Gal tas jaunatviškas maksimalizmas lėmė, kad kas vakarą, pasiėmęs esperanto žodyną rašydavau atsakymus. Tuo metu jau buvau gan gerai pramokęs šią kalbą.

Tuo pačiu įsitraukėte ir į esperantininkų veiklą?

Svarbiausi renginiai, žinoma, boatadas 1987 ir1988 metais. REJK-as (Renkontigo Esperanto Junularaj Kluboj) Kaune 1987 ar 1988 metų vasario mėnesį. Beje, gerai aprašytas ir iliustruotas nuotraukomis to meto svarbiausiame kultūros žurnale „Nemunas“.
Manau, nedaug kas gali pasigirti esperantiškomis vestuvėmis. Mano buvusi žmona Eglė taip pat buvo „Ondo“ klubietė. Šventė vyko Joniškyje. Vestuvėse dalyvavo apie dešimt „ondiečių“: Marius Dilba, Kazys Tamošėtis, Arvydas Kazlauskas ir kiti.

Grižęs į gimtąją Klaipėdą lankiausi tuometiniame esperanto klube, kuriam vadovavo Arūnas Kazlauskas. Tačiau po kurio laiko klubo veikla užgeso, esperantininkai išsivaikščiojo, atėjo atgimimas, pasikeitė santvarka, žmonėms atsirado kitų rūpesčių. O klubas tarybiniais metais Klaipėdoje buvo skaitlingas ir stiprus. Gerai pažinojau ir gatvėje sutikęs visada esperantiškai pasikalbėdavau su jau mirusiu Viktoru Baniulaičiu, Adomu Skiezgilu.
Žinoma, keliaujant po daugelį šalių esu aplankęs ne vieną esperantininką. Žavėjausi sugebėdamas be vertėjo susikalbėti su vienminčiais iš kitų valstybių. Tolimiausias esperantiškai kalbantis žmogus, pas kurį svečiavausi, buvo Venesueloje Karakase.

Ir pabaigai, kokia pačiam gražiausia esperantiška frazė?

Labiausiai įstrigusi man frazė esperanto kalba, atsisveikinant draugų būryje, sustojus ratu sakyti: „Por mondo paco kaj amikeco-gis la revido, gis la revido, gis la revido".

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/genovaite-liepinia-issikovojau-teise-chemijos-diplominio-darbo-santrauka-rasyti-esperanto