Adomas Mečislavas Grikpėdis: manau yra mitas, kad esperanto lengviausia pasaulio kalba

Nieko nežinodamas apie esperanto kalbą, šalia Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos Vilniuje, kur lankiau L. A. Skūpo prancūzų kalbos kursus, tvoros, perskaičiau skelbimą, kad tuometiniuose profsąjungų rūmuose organizuojami kursai. Kopdamas laiptais užsirašyti išgirdau Antano Poškos pašnekesį su kolega esperantiškai. 1969 m. baigiau Vytauto Šilo kursus, bet atestato taip ir nepasiėmiau.

Tarp mano kolegų buvo Vincas Grigaitis, Angelė Judickienė. Kitais metais lankiau Antano Mekio pažengusiųjų kursus. Stengiausi kas savaitę lankyti esperantininkų susirinkimus tuometiniuose profsąjungų rūmuose. Gaudavau žurnalus „Amikeco“, „Humgara vivo“ ir kitų leidinių. Pasiekdavo Stasio Gaidamavičiaus leidžiamas informacinis leidinys „Kurte“. Lenkų knygyne, antikvariate, nusipirkdavau knygų esperanto kalba. 1969 m. įsigijau Bokarevo žodyną rusų ir esperanto kalbomis.

Iš lietuvių kalbos ir literatūros instituto periodinio leidinio „Kalbos kultūra“ sužinojau, kad tos kalbos vardas yra „Esperanto“. Tokį variantą teko rasti ir kitoje periodikoje. Rapolo Šaltenio knygoje rašoma, kad A. Vienuolis nenorėjo, jog „Paskenduolė“ būtų verčiama į esperanto kalbą.

Manau yra mitas, kad tai lengviausia pasaulio kalba. Paprastumas, aiškumas, nepaprastai didelės raiškos galimybės nedaro pagrindo kalbai būti lengvai ar sunkiai.

Apie kalbos praktinę ar teorinę svarbą kalbėti sunku. Kiekvienas tai pajunta savo kailiu. Man tai ne tik laisvalaikio papildas, bet ir kitų kultūrų, jų atstovų asmeninė pažintis. Iš esperanto kalbos net porą metų valgiau duoną, dirbdamas Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro redaktoriumi. Ši kalba yra pagrindas kelti profesinį lygį, sužinoti ką nors unikalaus. Pavyzdžiui, mūsų palaimintasis Jurgis Matulaitis (lenkiškai Jerzy Matulewicz) yra dangiškasis esperantininkų globėjas. Dargi, „Lenkų nacijos litanijoje“ yra prašoma Matulaičio „melskis už mus“.

Daugelį metų buvau pasyvus esperantininkų judėjimo dalyvis. Prieš 2002 m. Lauryno Algimanto Skūpo nejučiomis buvau įtrauktas į tarptautinės esperantininkų katalikų sąjungos (IKUE) veiklą. Pirmoji įspūdinga kelionė buvo 2002 metais į katalikų kongresą Kromeržyce (Čekija) su L.A. Skūpu priešaky ir Irenos Šukienės, Nijolės Belovienės, Palmyros Lukoševičienės, Petro ir Vidos Kazėnų palyda.

2003 metais važiavome į katalikų kongresą Rimini (Italija). 2004 metais įspūdingas 57-asis katalikų kongresas, organizuojamas L. A. Skūpo vyko Kretingoje.

2006 ir 2007 metais dalyvavau 59 ir 60 kongresuose Velekrade (Čekija) ir Pelpline (Lenkija), vadovaujant monsinjorui Leonginui Vaičiulioniui. Lietuvoje labai vykusiai esperantininkų katalikų sąskrydyje Žagarėje viską vienas pats organizavo klebonas Marius Dyglys.

Į tarptautinius esperanto kongresus pradėjau vykti nuo 2004 metų: 2004 m. 89-asis kongresas Pekine (Kinija), 2005 m. 90-asis kongresas Vilniuje (Lietuva), 2007 m. 92-asis kongresas Jokohamoje (Japonija), 2008 m. 93-asis kongresas Roterdame (Nyderlandai), 2013 m. 98-asis kongresas Reikjavike (Islandija), 2015 m. 100-asis kongresas (prasčiausias) Lilyje (Prancūzija), 2018 m. 103-asis kongresas Lisabonoje (Portugalija) ir 2019 m. 104-asis kongresas Lahtije (Suomija). Visuose kongresuose be išimties dalyvaudavau esperantologijos konferencijose, o Lilyje bendravau su nepakartojamu esperantininku rašytoju, mokslininku Andre Čerpilo (Cherpillod). Per Vilniaus kongresą buvau prispaustas prisidėti prie esperanto laikraščio leidimo. Nuo pradžios iki galo dalyvavau 51 ir 53 BET (Baltijos esperanto dienose) Taline ir Liepojoje 2015 ir 2017.

Pati esperanto kalba skamba gražiai. Man patinka posakis „Eterna komencanto“ (amžinasis pirmokas). „Ne krokodilu“ tai yra nebūk krokodilas, kalbėk esperantiškai, o ne gimtąja kalba. Žavi ir A. Čerpilo sentencija „Dum dormis senpense la Akdemio, de iksoj vastighis la epidemio“ (Neprotaujant pramiegojus (esperanto) akademijai nuo iksų paplito epidemija). Tai gali suprasti tik esperantininkai, kurie vietoj įprastų „kepurėtų“ raidžių papildomai rašo x. Tačiau geriausias – paties Zamenhofo posakis, kad esperanto kalbą turime ne pramokti, o išmokti, t.y. tralerni.

Adomas Mečislavas Grikpėdis