Antanas Grincevičius: mano pažintis su esperanto

Pirmą kartą žodį Esperanto išgirdau mokykloje. Dabar neprisimenu, ar tai buvo Pakražančio vidurinėje, ar Žalpių aštuonmetėje (Kelmės rajonas). Kartą mokykloje per pertrauką aptarinėjome klausimą, kam reikia mokytis kelių svetimų kalbų – rusų, vokiečių, anglų ir kt. Ar neužtektų vienos užsienio kalbos? Juk būtų galima susitarti, kokią vieną kalbą pasirinkti, ir pasaulyje būtų viena tarptautinė kalba. Reikėtų ir mokytis mažiau, ir susikalbėti pasaulyje būtų lengviau. Paklausėme mokytojos, ką ji apie tai mano? O ji mums paaiškino, kad mes nieko gudraus neišradome, nes tokia kalba jau yra. Ją nesunku išmokti, jos paprasta gramatika, mažiau žodžių reikia įsiminti. Paaiškino, kaip iš vienos šaknies padaromi keli žodžiai: knabo – knabino (berniukas – mergaitė), patro – patrino (tėvas – motina). Ta kalba ne nacionalinė, o sugalvota daktaro Zamenhofo. Ji vadinasi ESPERANTO ir reiškia Turintis viltį. Esperanto ir esanti ta tarptautinė kalba, apie kurią mes kalbame.

Artimiau su esperanto susipažinau studijuodamas matematiką Vilniaus universitete. Antrame kurse, po žiemos sesijos (1970 m.) aukštesnio kurso studentė Regina Mašalaitė fakultete suorganizavo esperanto kalbos kursus. Buvo smalsu sužinoti, kas tai yra per kalba. Mokėmės be vadovėlių. Pagrindinė mokymo priemonė buvo kreida ir auditorijos lenta. Kiek pamenu, pamokos pabaigoje dainuodavome kokią nors dainą esperanto kalba. Po kursų gavome po esperantininko ženklelį – žalią žvaigždutę ir Antano Poškos „Esperanto kalbos raktą“ – mažo formato brošiūrėlę su gramatika ir būtiniausių žodžių šaknų žodynėliu.

Kursai buvo trumpi. Jie pasibaigė. Ir kas toliau? Girdėjau, lyg tai Vilniuje yra esperantininkų klubas, bet aš jo neieškojau. Tuo metu neįsivaizdavau, ką jame galėčiau veikti. Juk su kalba šiek tiek susipažinau, belieka skaityti esperantiškas knygas, toliau tobulintis. Pirmyn į knygynus! Kur literatūra esperanto kalba? Pasirodo, nieko nėra – nei grožinės literatūros, nei žodynų, nei vadovėlių. Kurį laiką susirašinėjau su bendraamžiu studentu iš Lenkijos. Po pavasario sesijos (1970 m.) į studentų darbo ir poilsio stovyklą Kalnuotajame Altajuje važiavau su žvaigždute uniforminės palaidinės atlape, bet grįžau jau be jos. Kažkur ją kalnuose pamečiau ir, tiesą sakant, jos negedėjau. Perfrazuojant Bibliją, tas esperanto grūdas buvo nukritęs ant uolos, daigas nuvyto ir nudžiūvo. O gal tas grūdas pataikė į gilų plyšį?

Praeito šimtmečio devintajame dešimtmetyje Vilniuje lenkų ir vokiečių literatūros knygyne „Draugystė“ atsirado ir nedidelė lentyna su knygomis esperanto kalba. Užėjęs į knygyną, pavartydavau tas knygas. Pagalvodavau: kažkada tą kalbą mokiausi, o dabar jos visiškai neprisimenu. Gal verta prisiminti? Kaip sakoma, mintis užsuko pas protingą žmogų, bet nieko neužtiko namuose, ir išėjo…

1987 m. buvo išleista Algimanto Lauryno Skūpo (1937–2005) knygelė „Esperanto tarptautinė kalba“ iš serijos „Kalba ir žmonės“. Nusipirkau, perskaičiau ją. 110 puslapių knygelėje glaustai susipažinau ne tik su esperanto kalbos gramatika, bet ir su tarptautinės kalbos idėja, esperanto kalbos atsiradimo istorija, esperantininkų judėjimu ir t.t. Žodžiu, šį kartą esperanto kalba mane „užkabino“. Tas daigas iš esperanto grūdo vėl išdygo. Iškart pradėjau mokytis kalbą. Pačiu primityviausiu būdu: skaičiau ir „kaliau“ žodžius. Skūpo knygelė buvo ir mano pirmasis vadovėlis. Iš jos, kiek įmanoma, išmokau gramatiką, išsiverčiau ten pateiktus grožinės literatūros pavyzdžius. Mažvydo bibliotekoje susikonspektavau J. Petrulio ir I. Cieškos „Esperanto kalbos vadovėlį“. Esperanto – lietuvių kalbų žodyno nepavyko gauti, bet „Draugystės“ knygyne nusipirkau nedidelį Esperanto – vokiečių kalbų žodynėlį. Negaliu pasigirti, kad vokiečių kalbą mokėjau, nors ir buvau perskaitęs porą Remarko romanų vokiečių kalba. Tad dažnai tekdavo nueiti tokį žodynų kelią: Esperanto – Vokiečių – Lietuvių.

Perėjau prie esperantiškų knygų „Draugystės“ knygyne. Pradėjau nuo lengviausių. Pirmoji perskaityta knygelė buvo A. Lienhardt „Amuzaj dialogoj“ (Linksmieji dialogai) – labai paprasta mokomoji knygelė pradedantiesiems. Trečioji – 128 puslapių I. Nemere fantastinis romanas „La fermita urbo“ („Uždaras miestas“, 1992 m. išleista ir lietuviškai). Skaitydamas sparčiai tobulėjau. Kiekvieną naują knygą vis lengviau buvo skaityti. Skaitymas esperanto kalba man teikė didelį malonumą. Gal todėl, kad tekstą, tarsi matematikos uždavinį, buvo nesunku iškoduoti. Skaitymas nebuvo varginantis, todėl ir „rijau“ knygas vieną po kitos.

Kartą pamačiau skelbimą, kviečiantį į esperanto kalbos kursus Profsąjungų rūmuose. Faktiškai, kursai man buvo nereikalingi: knygas skaičiau, supratau Lenkijos radijo esperantiškas laidas. Per kursus tikėjausi patekti į esperantininkų klubą, galbūt surasti didesnę esperantiškų knygų biblioteką, nes „Draugystės“ knygyne liko neperskaitytos tik kelios knygos. Kursus vedė nuostabus žmogus Vincas Grigaitis (1926–1991). Mano lūkesčiai išsipildė, pradėjau lankyti esperantininkų klubo savaitinius susirinkimus, tapau klubo bibliotekos skaitytoju.
Po metų (1988 m.) dalyvavau pirmame esperantininkų renginyje už Lietuvos ribų: Baltijos Esperantininkų Dienose Taline (Estija). Draugiška esperantininkų bendravimo atmosfera man paliko didelį įspūdį. Pamačiau tiek daug žmonių, kuriems esperanto kalba yra artima ir ja sklandžiai kalba. Taline žymus Lietuvos esperantininkas, Vilniaus esperantininkų klubo pirmininkas Adomas Vaitilavičius (1915–1996) manęs paklausė: „Tai gal jau daugiau nepabėgsi nuo esperanto?“. Pažadėjau, kad ne. Kol kas pažado nesulaužiau.

Esperantininkų renginiuose dalyvauju retokai. Mane labiau domina pati kalba. 1991 m. buvo atkurtas prieškario Lietuvos esperantininkų žurnalas „Litova stelo“ (Lietuvos žvaigždė). Į jo leidybą įsitraukiau ir aš. Tuo metu spaudinių leidyba technologiškai pasikeitė, nes tekstų paruošimui, leidinių maketavimui buvo pasitelkiami kompiuteriai. Tačiau ta pradžia nebuvo lengva. Tada dar nebuvo Windows operacinės sistemos, šiandien visiems žinomo tekstų redaktoriaus Word. Paruošti tekstus esperanto kalba nebuvo paprasta dėl raidžių su diakritiniais ženklais. Vietoj jų tekste reikėjo rinkti tam tikrus kodus, kuriuos kompiuteris vėliau pakeisdavo normaliomis raidėmis. Žurnalo redaktorius Adomas Vaitilavičius skundėsi, kad su tais kodais tikras vargas: sunku tekstus įvedinėti ir tikrinti, atsiranda daug klaidų, žurnalo išleidimo laikas ilgėja ir t. t. Paprašė, gal aš galėčiau tuos tekstus surinkti, nes man, kaip programuotojui, buvo lengviau su jais dirbti. Sutikau ir tą darbą dirbau ketverius metus.
Jau antram žurnalo numeriui redaktorius pasiūlė pamėginti parašyti straipsnį apie filosofą ir istoriką Levą Karsaviną (1882–1952). Pamėginau. Mano nuomone, straipsnis pavyko, bet po A. Vaitilavičiaus peržiūros, gal tik mano pavardė po straipsniu išvengė redaktoriaus rašiklio prisilietimo. Toks buvo mano „pirmasis blynas“. Kiti bandymai buvo sėkmingesni. Palaipsniui įsitraukiau į žurnalo redakcijos darbą. Tas laikotarpis man buvo įdomiausias kaip esperantininkui. Žurnalo redaktoriai Adomas Vaitilavičius, Petras Čeliauskas, Vytautas Šilas, puikiai mokėdami kalbą, rūpinosi ne tik žurnalo turiniu, bet ir jo kalbos lygiu. Todėl žurnalas buvo įdomus ir kokybiškas. Mano nuomone, toks ir išliko. Žurnalas neprarado aktualumo, iš jo galima pasimokyti geros kalbos. Žurnalas buvo svarbus ir ta prasme, nes jame Lietuvos esperantininkai galėjo skelbti įvairaus žanro publikacijas ir tuo pačiu tobulėti kaip vertėjai, publicistai, poetai, rašytojai. Deja, 2010 išėjo paskutinis „Litova Stelo“ numeris ir šiandien tokios galimybės neturime.

Ką man davė esperanto? Ar jos dėka aplankiau ir geriau pažinau vieną ar kitą egzotišką šalį, ar susipažinau ir susidraugavau su įdomiais užsieniečiais? Negaliu pasigirti, nes taip atsitiko, kad tos galimybės buvo kaip tame anekdote: „Aš noriu vėl į Paryžių!“ „Tai tu ten jau buvai?“ „Ne! bet jau norėjau!“.

Jau pati esperanto kalba man yra įdomus dalykas. O kiekvienas naujai pažintas dalykas, jei jo neužmeti į užmaršties užkaborius, praturtina žmogų. Antra, esperanto suvedė su įdomiais žmonėmis, idealistais, išskirtinėmis asmenybėmis, su kuriais nebūčiau susitikęs, jeigu ne esperanto. Bendrai, gyvenime sutikti žmonės, ryšiai su jais man yra didžiausia vertybė. Mano atmintyje jie užima svarbiausią vietą.

Pastebėjau, kad dažniausiai esperanto žmonėms palieka kuo geriausius prisiminimus, nors jie ir trumpai būna su ja susidūrę savo gyvenime. Pasisukus kalbai apie esperanto, jie tampa atviresni, geranoriškesni. Prieš dvejus metus pabuvojau Erikos Umbrasaitės knygos „Prancūzija mo Amour“ pristatyme. Su Erika 1987 m. lankėme esperanto pas Vincą Grigaitį. Tada ji buvo moksleivė, tikriausiai ir pati nenujautė, kad po kažkiek metų taps rašytoja. Po kursų gal tik metus teko ją matyti esperantininkų renginiuose.

Taigi, kaip įprasta, susitikimai su autoriais baigiasi autografų pasirašinėjimu. Stoju į eilutę ir aš. Dėlioju mintis, kaip kuo trumpiau priminti rašytojai esperantišką jaunystę. Bet spėjau tik pasisveikinti. Ji pirmoji pasitikslino: „Atrodo, mes pažįstami. Esperanto?“ Tikrai nesitikėjau, kad Erikos atmintyje dar išliko prisiminimai apie esperanto.
Esperanto kalboje yra daug gražių posakių, patarlių, sentencijų. Tačiau man yra gražiausias žodis. Tai ESPERANTO. Kai pirmą kartą jį išgirdau, jis man atrodė toks paslaptingas, romantiškas, gražiai skambantis. Beveik toks pats jis man yra ir šiandien. Gal tik jau ne toks paslaptingas…

Antanas Grincevičius
Nuotrauka:
Prie Mo muziejaus (Vilnius, 2020 06 30). Fotografavo Raminta Zovaitė