Valdonė Skujienė: ilgas kelias į esperanto kalbą – per prancūzų, anglų ir vokiečių kalbas

Kai mokiausi Debeikių vidurinėje mokykloje (Anykščių rajonas) svajojau tapti prancūzų kalbos mokytoja arba vertėja. Bet baigdama mokyklą 1962 m. pakeičiau pasirinkimą, nes nebuvau tikra, kad kaimo mokyklos mergelė esu gerai pasiruošusi stojamiesiems egzaminams į Pedagoginį institutą. Tada tektų grįžti į kolūkį ir dirbti fermoje arba prie lauko darbų. Įstojau į Maisto pramonės technikumo Pieno produktų technologijos skyrių. Baigusi technikumą 1965 m. įgijau pieno produktų technikės technologės specialybę ir gavau paskyrimą į Rokiškio sūrių gamyklą (tiesa tuo laiku dar nebaigtą įrengti). Dirbant gamykloje darbas buvo nelengvas ir vėl atėjo mintis studijuoti prancūzų kalbą neakivaizdiniu būdu. Bet vėl likimo pokštas – Lietuvoje prancūzų kalbos neakivaizdinio skyriaus nebuvo nė vienoje aukštojoje mokykloje, neakivaizdinis skyrius buvo tik Rygoje. Ir vėl aš „nuleidau sparnus“, ir susitaikiau su likimu. Bet 1971m. rudenį sužinojau, kad Rokiškyje bus organizuojami anglų ir vokiečių kalbų kursai. Vedama intuicijos pasirinkau anglų kalbą ir neapsirikau. Po daugelio metų ji labai pravertė, kai dirbant Panevėžyje teko bendrauti su angliškai kalbančiais alaus fabriko „Kalnapilis“ savininkais- kontrolieriais.

Baigiantis anglų kalbos pradiniams kursams, prie manęs priėjo kursų mokytoja ir paklausė: „Valdone, ar tu tikrai pradėjai mokytis anglų kalbos nuo raidės „a“ – kiti kursantai jau buvo kažkiek mokęsi. Aš patvirtinau, kad „taip nuo raidės „a“. Tada mokytoja tarė: „Jei taip, tai tu tikrai turi gabumų svetimoms kalboms.“ Po pradinių kursų aš tobulinau anglų kalbos žinias, skaitydama vadovėlius ir pasakas anglų kalba. Vėliau dar lankiau vokiečių kalbos kursus.

Vieną 1998 m. spalio mėn. pradžios dieną gatvėje atsitiktinai sutikau savo bendraklubietę iš Panevėžio sveikuolių klubo Zofiją Ruzienę ir paklausiau, kur ji skuba. Ji atsakė, kad eina į esperanto kalbos kursus ir paaiškino kur jie vyksta ir kokiomis valandomis. Aš susidomėjau ir nusprendžiau kitą dieną nueiti ir patyrinėti ar labai sunki ta kalba. Jei kalba pasirodys sunki, tada aš jau savo pagyvenusios ir darbų rūpesčiais užkrautos galvos tikrai nebevarginsiu. Taigi penktadienį po darbo aš nuėjau į vakarinę grupę su intencija tik pasiklausyti. Ir vos ne šokas mane ištiko, nes aš išgirdau kalbant beveik prancūziškai, tik žodžių galūnės buvo kitokios.

Taigi 1998 m. spalio mėnesį vieną savaitę pavėlavusi baigiau Esperanto Elementa kursą, o lapkričio mėnesį baigiau ir E-to Dauriga (tęstinį) kursą. Kursus vedė dėstytojas iš Slovakijos Anton Zachariaš (gaila, bet jis jau 2000 m. rugsėjo 13 d. iškeliavo į Amžinybę). O kaip jis atsidavęs savo darbui aiškino nežinomus E-to kalbos žodžius, panaudodamas paveikslus, rankų, kojų judesius ir kt.! Su didele meile ir pagarba jis skaitė tekstus iš E-to kalbos kūrėjo gyvenimo ir kūrinių. Man labai įsiminė sakiniai, kaip L. Zamenhofas gerbė Lietuvą, kaip savo tėvynę. Tų sakinių gerai neatsimenu, o visą turėtą literatūrą esu perdavusi bendraklubietėms.

Po kursų E-to kalbą tobulinau skaitydama žurnalą „Litova stelo“, knygeles E-to kalba, dar nuo 2000 metų pradėjau susirašinėti su viena prancūze esperantininke (beje susirašinėjimas tęsiasi iki šiol, ir tai neleidžia pamiršti išmoktos kalbos. Neleido pamiršti kalbos ir esperantininkų klubo leidžiamas mėnesinis informacinis leidinys „REVulo“, prie kurio leidybos prisidėjau ir aš.

Dar anksčiau teko skaityti knygą „kaip aš mokiausi kalbų“. Ten autorius, kurio nepamenu, aiškino, kad nusipirkdavo Bibliją svetima kalba, pasirinkdavo gerą Biblijos vertimą savo gimtąja kalba ir taip skaitydamas išmokdavo naują kalbą. Padedama mūsų klubo dėstytojo V. Šidlausko, suradau, kad iš Anglijos galima atsisiųsti Bibliją E-to kalba.

Apie 2003m. mūsų E-to klubo veteranė Janina Railienė (1937–2017) gaudavo iš Čekijos E-to kalba žurnalą „DIO BENU“ (Dieve laimink). Pradėjau prenumeruoti tą žurnalą. Esu parašiusi į jį keletą straipsnių ir vertimų. O iš to žurnalo esu parinkusi ir kažkiek man patikusių straipsnių, išvertusi į lietuvių kalbą. Dalį tų straipsnių esu įdėjusi į 2018 m. išleistą knygutę „LIUDIJIMAI IR VERTIMAI“. Ji buvo duota paskaityti vienam garbaus amžiaus Kauno kunigui, turinčiam didelę sielovadinę patirtį. Nors knygutė buvo dedikuota tik mano giminėms, bet jis ją įvertino labai teigiamai ir pabaigoje dar parašė: „Jeigu kam per silpni Lietuvos žmonių liudijimai, dėka vertimų gali pasiskaityti liudijimų iš viso pasaulio. Knygutė tinka skaityti ne tik autorės giminėms, bet ir plačiajai tikinčiųjų visuomenei.“

Tiesa, dar 2009 m. iš žurnalo „DIO BENU“ NR. 1 su esperantinkėmis Irena Šukiene ir Rita Valčiukaite išvertėme kolumbietės D-rės Glorijos Polo liudijimą „Stovėjau prie dangaus ir pragaro vartų“. Liudijimas buvo išleistas kelis kartus, o atsiliepimai buvo įvairūs. Pvz., Kauno kunigas mons. Vincentas Jalinskas (1925–2019) per Marijos radiją kalbėjo: „Tikėkit, kas toje knygutėje parašyta“, o viena moterėlė toj pačioj laidoj pokalbyje telefonu pasakė, kad kunigai liepia mums netikėti.“ Į tai mons. V. Jalinskas atsakė: „Kad kunigai įtiki paskutinieji.“ Tai girdėjau aš pati klausydama radijo 2009 m. birželio ar liepos mėn. tuoj po knygutės išleidimo.

Mano giminaitė gydytoja Emilija Sriubaitė (1928 – 2018) manęs pasiteiravo, kur galima įsigyti 15 knygučių apie Dr.Glorijos Polo liudijimą. Aš jos paklausiau: kam tau jų tiek daug reikia, juk tavo tikėjimas stiprus? Emilija atsakė, kad artinasi Kalėdos, knygutė pigi, kainuoja tik 3 litus ir bus gera dovana draugams švenčių proga ir dar pridūrė, kad knygutėje labai gerai išnagrinėta 10 Dievo įsakymų.

Dar 2008 metų pavasarį esu vedusi esperanto kalbos Elementa kursą Panevėžio esperantininkų klube. Mokėsi tik 5 mokinės, viena prieš egzaminą pabėgo, o likusios po egzamino įsijungė į klubo veiklą. Taigi nors ir po daugelio metų išsipildė mokyklinė svajonė būti mokytoja ir vertėja tik ne prancūzų kalbos, bet tarptautinės esperanto kalbos.

Kokį malonumą apturėjau 2020 m. pavasarį, kai paskambino mano buvusi mokinė Donata Manionienė ir labai nuoširdžiai dėkojo už esperanto kalbos išmokymą, nes tik šios kalbos dėka ji dalyvaudama tarptautiniuose esperantininkų renginiuose, apvažiavo ir aplankė daug šalių, susipažino su tų šalių kultūriniu ir kitokiu paveldu, sutiko daugybę įdomių žmonių.

Dar prisimenu a.a. Janinos Railienės (1937–2017) persakytus Panevėžio m. šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebono kunigo mons. J. Juodelio pasakytus žodžius: „Jei būtų mano valia, aš visose mokyklose įvesčiau esperanto kalbos mokymą, nes ji yra lengvai išmokstama, o po šios kalbos yra labai lengva mokytis kitų kalbų.“ Tai jis pasakė iš savo patirties.

Valdonė Skujienė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/sergejus-popovas-viskas-prasidejo-nuo-galvoje-likusio-epizodo