Rūta Kazlauskaitė: lietuvių kalbos stiprybė priklauso tik nuo žmonių sąmoningumo

Dr. Rūta Kazlauskaitė 1989–1994 m. Šiaulių pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, 1998–2002 m. buvo Vilniaus universiteto kalbotyros krypties doktorantė. 2002 m. apgynė daktaro disertaciją „Pašušvio šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija“. Už ją 2003 m. suteiktas Lietuvos mokslų akademijos Jaunųjų mokslininkų darbų laureato diplomas.

1994–1997 m. dirbo Šiaulių pedagoginiame institute, 1997– 2020 m. – Šiaulių universitete, nuo 2021 m. dirba Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje. 2010 m. suteiktas pedagoginis docento vardas. Nuo 2016 m. dirba ir Šiaulių „Santarvės“ gimnazijos mokytoja.

Mokslinių interesų sritys – dialektologija, akcentologija, teksto lingvistika ir pragmatika. 2007–2020 m. buvo tarptautinės mokslinės duomenų bazės „Lituanistika“ ekspertė.

Nuo 2017 m. – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė. Dirba Tarties ir kirčiavimo, Vadovėlių vertinimo ir Žodyno pakomisėse. Nuo 2021 m. dirba ir Projektų pakomisėje, yra šios pakomisės pirmininkė.

Su dr. Rūta Kazlauskaite kalbamės apie jos lituanistinį kelią, mokslinę veiklą, kalbos įdomybes, jaunimo požiūrį į lietuvių kalbą, lietuvių kalbos padėtį ir perspektyvas.

Gerb. doc. dr. Rūta, pavasaris ir abiturientai svarsto, kokį gyvenimo kelią jiems rinktis. Kas nulėmė Jūsų pasirinkimą studijuoti lietuvių kalbą?

Gimiau ir augau kaime, nuo mažų dienų girdėjau raiškią ir sodrią kalbą. Kai kurie retesni žodžiai ar pasakymai įstrigdavo ir aš, dar vaikas, vis pasvarstydavau, iš kur jie tokie ir ką galėtų reikšti. Kai kuriuos pasakymus atsimenu iki šiol ir porą galiu pasakyti: mamos „medžiukas nulūžo per pačią pažastį“, tėčio „bulbės šįmet laimios“. Pažastis man pašnibždėjo, kad gamta gali būti matoma ir vertinama kaip žmogus. O laimias, negirdėtą žodį, susiejau su laimingomis: kaipgi nebus žmonės laimingi tiek bulvių prikasę! Tik vėliau, jau vidurinėje mokykloje, sužinojau, kad reikšmes galima pasitikrinti žodynuose. Tarminis būdvardis laimi, pasirodo, reiškia ‘derlinga’.

Mėgstu skaityti. Paauglystėje susigadinau akis, nes neįstengdavau atsiplėšti nuo knygų. Žiulio Verno ar Aleksandro Diuma romanai buvo perskaityti net po kelis kartus. Žinoma, turėjau puikius lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus: aštuonmetėje Oną Liubinienę, vidurinėje Klemą Indrėkų.

Tokia aplinka nutiesė tolesnį kelią. Kai priaugau iki dvyliktos klasės (mokykloje per vieną klasę peršokome: iš devintos mus perkėlė iškart į vienuoliktą) ir reikėjo spręsti, kur stoti, pasirinkau lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniuje. Beje, pirmaisiais metais neįstojau. Buvo 1988-ieji ir į lituanistiką konkursas buvo labai didelis. Turėtas aukso medalis nepadėjo: iš pirmojo egzamino reikėjo gauti penketą, o gavau ketvertą, nes visos trys temos man buvo neparankios. Pasirinkau rašinį apie Vinco Mykolaičio-Putino poeziją. Kitais metais stojau į Šiaulių pedagoginį institutą. Rašinio temos šįsyk buvo artimesnės: ėmiausi aptarti Juozo Baltušio personažą Juzą.

Ką manote apie kalbininko specialybės patrauklumą jaunimui? Ar ji patraukli? Kodėl? Ką daryti, kad ji taptų (dar) patrauklesnė?

Mokėti užsienio kalbų, manau, nori visi: ir jauni, ir vyresni. Jos atveria daugiau durų, leidžia lengviau padaryti karjerą, greičiau susikurti patogią buitį. Jaunimas visada mielai rinkosi, pavyzdžiui, anglų kalbos ar, jei buvo galimybė, kokių nors egzotinių kalbų studijas.

Kas kita yra studijuoti daug archajiškų bruožų išlaikiusią gimtąją lietuvių kalbą. Neišvengiamai tenka gilintis į sudėtingus reikšmių atspalvius, į savitą fleksinės kalbos gramatikos sistemą, kirčio ir priegaidės mokslą, kurio savarankiško jokioje kitoje indoeuropiečių kalboje nėra. Sunkius darbus retas mėgsta. Kitas dalykas – vargu, ar visi lietuvių filologijos studijas besirenkantys jaunuoliai supranta, ką veikia ir apskritai gali veikti kalbininkai. Didelė dalis visuomenės mano, kad pagrindinis kalbininkų darbas – taisyti kitų klaidas. Taip, kalbininkai klaidas pataisome, bet dažniausiai besimokančiųjų ar norinčių mokytis.

Kodėl manau, kad visuomenė nežino, ką veikia kalbininkai? Todėl, kad kokiame nors viešame renginyje pasisakius profesiją, žmonės paprastai sutrinka („Dabar galėsite mus taisyti!“, „Atsiprašau kalbininkų, kad blogai kirčiuosiu“) ir kartais netgi ima piktintis netinkamu kalbininkų darbu („Pažiūrėkite, kaip jis kalba. Kodėl jūs nieko nedarote?“). Tokia reakcija mane stebina.

Kad būtų aišku, kas yra kalba ir su ja susiję dalykai, reikia su visuomene kalbėtis. Kalbėtis paprastai. Bet tai nelengvas darbas, nes skiriasi žinių bagažas, nusiteikimas, patirtis. Kaip yra sakęs profesorius Kazimieras Župerka, kalba, medicina ir politika yra sritys, kur specialisto komentarai mažai pageidaujami. Čia visi jaučiasi profesionalais.

Pastaruoju metu atsirado teiginių, nors gal tai tik siekis suformuoti tokią nuomonę, po kurios galimi patys netikėčiausi sprendimai, kad vis daugiau Lietuvos moksleivių jau mąsto angliškai, o ne lietuviškai. Ką manote apie tokius teiginius?

Dirbu tautinių mažumų gimnazijoje ir galiu patvirtinti, kad moksleivių, grįžusių į gimtinę iš anglakalbių valstybių, mąstymas yra nelietuviškas. Jų lietuviškų sakinių struktūra kitokia, o tada ir turinys neretai esti susivėlęs. Štai vienas pavyzdys: „Žmogus Vincas Kudirka buvo žinomas labai geras ar garsus autorius arba muzikantas, kad ir daktaras“. Bet man neteko pastebėti, kad nuolat Lietuvoje gyvenantys jauni lietuviai ištisai kalbėtų angliškomis konstrukcijomis. Išmintingas jaunimas, manau, geba atsirinkti, kur kas tinka.

O kad atskiri verstiniai pasakymai plinta, – taip, tiesa. Bet juos iš svetimų kalbų perima ir platina visi be išimties. Net Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos dokumentuose pedagogams gausu pilotinių tyrimų (pilot study), nešamų žinučių (to carry a message) ar draugiškos aplinkos (friendly environment).

Ar neįžvelgiate grėsmių, kad vis labiau globalėjančiame ir vis labiau skaitmenizuotame pasaulyje lietuvių kalba gali tapti tik nedidelės etnogrupės buitine šneka? Kodėl?

Kalba kinta ir ji kinta sparčiai. Koks likimas laukia lietuvių kalbos, sunku pasakyti. Veikiausiai bus viešosios erdvės sričių, kur lietuvių kalbą, ypač rašytinę, nustums anglų kalba, taip kaip, pavyzdžiui, viduramžiais lotynų kalba iškilo virš nacionalinių kalbų. Argi sutinkant Lietuvos svečius, rodant pagarbą jiems, galima išsiversti be tarptautinės kalbos? Bet apskritai lietuvių kalba, tikiu, išlaikys savo vietą. Jos stiprybė priklauso tik nuo žmonių sąmoningumo.

Kuo vertinga lietuvių kalba ir kodėl ją reikia saugoti ir puoselėti?

Bet kuri kalba yra vertybė, nes ji žmogaus dalis. Gimtoji kalba išreiškia ir įprasmina asmenybę ir drauge ją įtvirtina – susieja su protėviais ir palikuonimis, tautinės bendruomenės nariais.

Kalbos vietą ir reikšmę yra nusakęs kanadietis antropologas Veidas Deivisas (Wade Davis): „Kalba nėra vien tik žodžių ar gramatinių taisyklių rinkinys. Kalba yra žmogaus dvasios blyksnis. Tai įrankis, per kurį į materialų pasaulį įsismelkia žmogaus dvasia. Kiekviena kalba yra tarsi sąmonės sengirė, mąstymo vandenynas, dvasinių galimybių ekosistema. <…> Kas gali sukelti didesnį vienišumo jausmą nei būti panardintam į tylą, tapti paskutiniu kalbančiuoju savo gimtąja kalba, nebeturėti kam perduoti protėvių išminties ir nebeturėti svajonių dėl vaikų ateities?“ Išmintingi ir svarūs šie žodžiai.

Kaip kalba siejasi su ja kalbančių žmonių pasaulėvaizdžiu ir pasaulio suvokimu ir ką apie mus pasako lietuvių kalba?

Kalba parodo, koks yra jos vartotojas: linksmas ar suniuręs, santūrus ar karštakošis, tiesus ar suktas, savanaudiškas ar dėmesingas, ir kaip jis suvokia vieną ar kitą savo aplinkos dalyką.

Lygiai taip pat kalba parodo ir tautos, bendruomenės, vartojančios tą pačią kalbą, savitumą: jauseną, mąstymo ypatumus, patirtį, vertybines nuostatas. Štai Juozas Tumas-Vaižgantas apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ lietuviškais bruožais skelbia švelnų kalbėjimą su artimu (pavyzdžiui, kreipimąsi deminutyvais), atsargumą svarstant vieną ar kitą ginčijamą klausimą, pomėgį į savo kalbą įterpti pasiskolintus pasakymus ir žodžius, patiklumą ir tikėjimą aukštesnėmis jėgomis, polinkį į liūdesį ir ilgesį, kuris išliejamas ir dainomis ar lankymusi karčiamoje, meilę gamtai ir tėvynei, sunkų išsijudinimą dirbti ir darbų atidėliojimą, atsakingumą ir pareigingumą. Visi šie bruožai išryškėja įvertinus sakinius, turinčius kamieno lietuv- žodžius.

Įdėmus įsižiūrėjimas į kalbą atskleidžia daugybę vadinamojo naiviojo (nemokslinio) pasaulėvaizdžio dalykų. Kaip rodo Jono Paulausko Sisteminis lietuvių kalbos žodynas, iš visų gyvą realiją (būtybę) žyminčių daiktavardžių daugiausia sinonimų turi plepys ‘kas mėgsta plepėti’. Daug ir tuščiai šnekantį asmenį pavadinančių žodžių ar frazeologizmų užfiksuota arti 200, pavyzdžiui, barškalas, burba, kleketas, niekakalbis, pleperza, pliurškalas, tarška, tauzalas, vepeza, zaunius, peklos menturis, vėjo malūnas. Iš negyvą realiją žyminčių daiktavardžių itin daug sinonimų turi pelkė ‘nuolat šlapia žemė’ ir purvas ‘šlapia, suminkštėjusi nuo vandens žemė, dumblas’; jų maždaug po 70: aukštapelkė, akivaras, kemsynas, lieknas, liūgas, plynė, tyrulis, velniaraistis; dumblė, makliurka, makonė, marmalė, mulvė, paversmis, pliurzė, tižė ir kt. Kaip tai rodo mus, lietuvius? Ogi iškelia būdo ypatybę ir fizinius geografinius vietovės ypatumus. Kalbėti – nebūtinai rimtais klausimais – lietuviams patinka, yra įprasta, o Lietuva buvo lietaus merkiamas ir sunkiai išbrendamas kraštas.

Frazeologizmų žodyno duomenimis, dažniausi frazeologizmai yra tie, kurie turi dėmenį akis. Žodyne tokių sustabarėjusių junginių užfiksuota apie 1260. Vadinasi, regėjimo galimybę suvokiame kaip itin svarbią organizmo funkciją.

Dar vienas pavyzdys. Namų lankytoją vyrą lietuviai įvardija daiktavardžiu svečias, o namų lankytoją moterį – viešnia. Žodžiai abiem lytims pavadinti skiriasi. Kodėl? Pasižiūrėkime į giminiškus žodžius: pirmąjį nesunku susieti su būdvardžiu svetimas (beje, liaudies dainose svečias neretai ir turi šią reikšmę – ‘svetimas’), o antrąjį – su vaišinti. Pavadinimai liudija archajišką požiūrį į atvykėlį. Vyras, būdamas stiprus ir karingas, kelia grėsmę saugumui, su vyru būtina elgtis atsargiai; moteris yra silpna, ja reikia rūpintis: pavaišinti ir priglausti.

Galbūt pastebėjote, pasaulėvaizdžio ir pasaulio suvokimo skirtumus tarp tarmių?

Tradiciškai manoma, kad lietuvių tarmės yra dvi: aukštaičių ir žemaičių. Tiesa, yra nemažai mokslinių duomenų, leidžiančių manyti, kad tai ne tarmės, o per ilgą laiką suartėjusios kalbos.

Galiu paminėti keletą ryškesnių žemaičių ir aukštaičių kalbinių skirtybių. Žemaičiams skųsti reiškia ‘šykštėti, gailėti’ (Anas vaikams skundžia duonos.), o slinkis – ‘tinginys’ (prisiminkime kito vakarų Lietuvos atstovo, Kristijono Donelaičio, personažą tinginį Slunkių). Taigi šie žemaičių žodžiai semantiškai talpesni nei aukštaičių. Galvos vieta tarp ausies ir akies žemaičiams yra plonymas, o aukštaičiams smilkinys. Pirmiesiems tai labai saugotina plonoji kaukolės kaulų vieta, antriesiems tai galvos sritis, kur tvinksi kraujas, kitaip sakant, smelkia. Pasaulio fragmentai, akivaizdu, suvokiami netapačiai.

Skirtumai ne tik kalbiniai: bendruomenės pasaulėvaizdis ir pasaulėvoka reiškiami ir buities realijomis, kultūros dalykais, papročiais. Štai žemaičiai arklius kinkydavo pavalkais su viržiais, o aukštaičiai – pavalkais su lanku ar plėškėmis. Žemaičiai, statydami trobas, rąstus klojo išilgai, guldė, aukštaičiai dzūkai – klojo stačiai. Žemaitis Juozas Aputis, nusipirkęs Dzūkijoje, Zervynų kaime, namą ir persitvarkęs jį pagal žemaitišką įprotį, vietinius gyventojus privertė stebėtis ir gūžčioti pečiais. Dar vienas įdomus tikrovės atspindys yra anekdotai. Jie kalba apie žemaičio susikaupimą, lėtumą, racionalumą ir aukštaičio neramumą, skubrumą, emocingumą.

Pasirinkote ne tik lituanistikos studijas, bet ir mokslininkės kelią. 2002 m. apgynėte daktaro disertaciją „Pašušvio šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija“. Papasakokite plačiau apie savo mokslinę veiklą.

Mano disertacijos vadovas profesorius habilituotas daktaras Aleksas Girdenis sakydavo, kad kalbininkas pirmiausia turi aprašyti savo šnektą – tai paprasčiausias būdas pasikloti tolesniam darbui būtinus tvirtus pamatus. Taigi 1998 m. įstojau į Vilniaus universiteto doktorantūrą ir ketverius metus, kol rašiau disertaciją, visą savo dėmesį skyriau gimtajai Pašušvio šnektai. Dialektologija, visų pirma, vakarų aukštaičių šiauliškių patarmės tyrimai, iki šiol lieka man maloniausias ir įdomiausias mokslinės veiklos baras. Be keliolikos straipsnių, esu parengusi pietinės šiauliškių dalies tekstų su komentarais knygelę, mokomąjį knygą ir kompaktinę plokštelę „Vakarų aukštaičiai šiauliškiai“. Šiuo metu esu bebaigianti rengti ir dar vieną rinkinį – „Grinkiškio apylinkių tekstus“.

Dirbant Šiaulių universitete teko dėstyti 14 dalykų. Pedagoginę veiklą reikia remti publikacijomis, tad natūralu, jog interesų laukas plėtėsi. Sakytinės kalbos (tarmių ir bendrinės kalbos kirčiavimo, fonetikos, intonacijos) tyrimai buvo ir yra svarbiausi, bet ėmiau gilintis ir į teksto pragmatikos ir semantikos problemas. Parašiau keletą straipsnių apie reklamos kalbos ypatumus. Aprašiau kai kurias poezijoje užsifiksavusio kalbinio pasaulėvaizdžio detales (aguonų, saulėgrąžų ir vyšnių žydėjimo, mėnulio ir žaibo švytėjimo reiškinius, medžių lapų rudenį spalvas, vėjo judėjimą) – ateityje šie tyrimai gal bus apibendrinti monografija. Domina gyvųjų baltų kalbų pasaulėvaizdžio bendrybės ir skirtumai. Latvių grožinių kūrinių vertimus į lietuvių kalbą aptariau dviejuose straipsniuose, o šiuo metu su kolege docente daktare Jolanta Vaskeliene rengiame dar vieną.

Planuose – daug darbų. Deja, jau matau, kad ne viską, ką noriu, padarysiu. Itin daug laiko atima įvairių dokumentų rengimas: planų, ataskaitų, koncepcijų, pasiūlymų ir pan. Dažniausiai tokie darbai visai nenaudingi, nugula administracijos kompiuteriuose ir stalčiuose.

Kiekvienas mokslas turi savo įdomybių kertelę, ar tokią kertelę turi lietuvių kalba ir jei taip, gal galite bent kelias įdomybes paminėti?

Kalbos dalykai visi savaip įdomūs. O jei įmanoma paaiškinti, kaip vienas ar kitas elementas atsirado, reiškinys susiformavo ar paplito – išvis džiugu.

Neretas žmogus numano, kad dažniausias lietuvių kalbos balsis yra trumpasis a, o priebalsis s: abu sudaro apie šeštadalį visų garsų masyvo. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad jie labai dažni galūnėse. Lietuvių kalboje žodis paprastai turi vieną kirtį, o štai žemaičiai, atitraukdami ir nukeldami pagrindinį kirtį, palieka vieną, du ar net tris šalutinius. Gal tai susiję su gana kapota žemaitiška intonacija, ypatingu šnekos statumu?

Tautosakininkas Kristupas Jurkšaitis (1852–1915) eksperimentuodamas sukūrė žodį puodelaitukėlytėlis – 6 pakopų deminutyvą. Bet mažybinių priesagų galėtume ir dar daugiau pridėti. Antanas Žukauskas eilėraštyje „Saulėvengiai“ pavartojo deminutyvą su septyniomis: „Didieji saulėmėgiai užgožia vidutinius, / Vidutiniai saulėmėgiai speigia mažus, / Mažieji saulėmėgiai mažutėlytutėlėlaičius, / Mažutėlytutėlėlaičiai jau nieko nesmelkia.“

Tai ir yra įdomiausia ir žaviausia: neapibrėžiamos kalbos išgalės, kalbos gyvastis ir žmonių pagarba vartojamai kalbai.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė

Straipsnio iš straipsnių ciklo „Lietuvių kalbos aktualijos“ parengimas ir publikavimas paremtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos koordinuotos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšomis.

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/gintare-judzentyte-sinkuniene-dziugina-kad-remiami-ivairus-tyrimai-ir-didelis-demesys-skiriamas-lietuviu-kalbos-atmainoms

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/uzsienio-lietuviai-varzesi-lietuviu-kalbos-dienu-viktorinoje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-dienu-sostine-%E2%80%93-apie-kalba–ukmerges-krasta-ir-jo-zmones-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-dienu-renginiai-alytaus-rajono-savivaldybeje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-dienu-renginiai-birzu-rajono-savivaldybeje

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/antanas-racis-%E2%80%93-tobulas-enciklopediju-variklis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/seimo-ir-pasaulio-lietuviu-bendruomenes-komisija-lietuviu-kalba-%E2%80%93-pagrindinis-rysio-su-lietuva-islaikymo-veiksnys

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurate-lubiene-priklausau-tai-grupei-mokslininku-kurie-sneka-ne-apie-tarmiu-nykima-o-apie-ju-kaita
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/turtinga-kalba-%E2%80%93-turtingas-as