Vilma Zubaitienė: šiandien reikia šiek tiek kito priėjimo prie mokinio ir studento, nes taisyklė TAIP REIKIA nebegalioja

Vilma Zubaitienė 2000 m. baigė Vilniaus universiteto Lietuvių kalbotyros magistro studijas. 2001–2007 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros doktorantė. 2007 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Pilypo Ruigio žodynai“. Jos mokslinių interesų sritys: sinchroninė ir diachroninė leksikologija ir leksikografija; leksinė semantika ir tipologija, akademinis rašymas ir mokslo kalba.

Gerbiama dr. Vilma, vadovaujate Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedrai, praėjusiais metais atšventusiai 80-metį ir išugdžiusiai ne vieną kartą puikių lituanistų. Su kokiais džiaugsmais ir iššūkiais žengiate į devintąjį dešimtmetį?

Pirmiausia džiaugiuosi dabartine katedros veikla. Matau kartų kaitą ir žaviuosi jaunųjų katedros narių veržlumu, dėstymo kokybe ir mokslinėmis publikacijomis. Buvę profesorių Alekso Girdenio, Evaldos Jakaitienės, Alberto Rosino, Vito Labučio, Aldonos Paulauskienės, Reginos Koženiauskienės, Broniaus Dobrovolskio mokiniai patys tapo puikiais dėstytojais, savo srities mokslininkais. Vieni jau yra profesoriai ir kuria savo mokyklas, kiti neabejotinai turi visas galimybes siekti tiek pedagoginės, tiek akademinės karjeros aukštumų.

Katedrą vienija bendra mokslo tema Sinchroniniai ir diachroniniai fonologinės, leksinės ir gramatinės lietuvių kalbos sistemos tyrimai. Vedėjo tikslas – burti fonetiką, leksiką ir gramatiką tiriančius ir šiuos dalykus dėstančius žmones, gebančius vadovauti bakalauro, magistro darbams, dalyvaujančius doktorantūros studijose. Mes privalome ugdyti pamainą, o studijos turi būti paremtos naujausiais tyrimais. Ir tai yra tikrai svarbiau nei kiekvieno Lietuvių kalbos katedros nario suminėjimas.

Jei kam įdomu, dabar mūsų yra vienuolika. Džiugu, kad nuo šių metų turime ir dvi doktorantes. Katedra labai gražiai bendradarbiauja su kitais Filologijos fakulteto padaliniais: Anglų ir Vokiečių filologijų katedromis, Polonistikos centru, taip pat su Matematikos ir informatikos fakulteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų institutu. Taikomieji su informatikais vykdomi projektai yra katedros stiprybė.

Žinoma, atliekami eksperimentinės fonetikos, gramatikos ir semantikos, dialektologijos ir dialektometrijos tyrimai, dalyvaujama tarmių ekspedicijose, rašomos mokomosios knygos. Ne vienas katedros narys savo veiklą pradėjo Baltistikos katedroje, todėl su pastarąja bendrystė neabejotina, o mitas, kad Lietuvių kalbos katedra remiasi tik sinchroniniais faktais ar yra kalbos praktikai, dėstantys ar mokantys dėstyti tik specialybės kalbą, yra toks mitiškas, kad net sunku šia tema diskutuoti.

Kartu su Baltistikos ir Lietuvių literatūros katedromis aktyviai vykdoma Lietuvių filologijos programa, skaitomi bendri ar vienas kitą papildantys kursai, tikėtina, kad katedrų narius ir ateityje burs bendri projektai. Juk katedras išskiria ne struktūrinis išskaidymas, bet bendro tikslo nebuvimas. O bendras tikslas tikrai yra. Lituanistika. Lituanistinių studijų katedra taip pat yra lyg sesuo. Ir ne vien todėl, kad dirbame tame pačiame Taikomosios kalbotyros institute. Jos dėstytojai ne tik moko lietuvių kalbos užsieniečius, rengia kursus ar vasaros mokyklas, bet ir atlieka taikomosios kalbotyros: sociolingvistikos, psicholingvistikos, kalbinių nuostatų, diasporos, tekstynų lingvistikos ir kitus tyrimus, dėsto pasirenkamuosius dalykus, labai aktyviai vadovauja įvairių pakopų rašto darbams. Tiek fundamentiniai, tiek taikomieji tyrimai svarbūs ir Lietuvių kalbos katedrai.

Kartu su Lituanistinių studijų katedra vykdoma Kalbotyros magistro programa, kurią sudaro tris atšakos: Bendroji kalbotyra, Taikomoji kalbotyra ir Gretinamoji kalbotyra (italų). Keli mūsų katedros nariai taip pat moko lietuvių kalbos Medicinos fakultete.

Galima sakyti, kad Lietuvių kalbos katedra atsivėrė bendriems kursams ir projektams ir pasiruošę naujiems iššūkiams, bet, žinoma, neprarado ir savojo identiteto. Negalima pakeisti istorijos ir nereikėtų jos menkinti. Negalima gyventi vien istorija ir nematyti dabarties. Matau kelias mokslininkų kartas, šiuo metu siejančias lituanistikos praeitį ir dabartį, Lietuvių kalbos katedros veiklą su kitais mokslo centrais. Ir čia jau suminėsiu pavardes: Antano ir Irenos Smetonienės, Loretos Vilkienės, Audriaus Valotkos, Ritos Urnėžiūtės kursas, Vytauto Kardelio, Loretos ir Miko Vaicekauskų kursas, Jurgio Pakerio, Mindaugo Kvietkausko, Jurgitos Katkuvienės, Jurgitos Žąsinaitės, Jurgitos Lukauskaitės kursas, kuriam priklausau ir aš, bei pirmasis eksperimentinis latvistų Gintarės Judžentytės-Šinkūnienės, Vytauto Rinkevičiaus, Eglės Žilinskaitės-Šinkūnienės, Mindaugo Šinkūno, Agnės Navickaitės-Klišauskienės kursas.

Žinoma, čia nesuminėti visi lituanistikai dirbantys dėstytojai, yra profesorių, docentų, asistentų. Juk visada yra išsiskiriančių studentų, kurie pasirenka dėstytojo ar mokslininko kelią. Yra tų gijų ir daugiau. Bet iš sąrašų matyti, kad tos gijos sieja Lietuvių kalbos katedros narius su kitomis mokslo institucijomis, pvz., Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutais. O tas bendradarbiavimas tarp fakultetų mokslo centrų bei kitų Lietuvos mokslo institucijų ir kitaip matomas. Jau yra įvykdytas ne vienas mokslo projektas, parašyta ne viena monografija, sukurtas lietuvių kalbos garsynas, žodynų ontologija, akademinės kalbos frazynas, kuriamas elektroninis lietuvių–vokiečių–lietuvių kalbų žodynas. Manau, kad susidarę garsyno, leksikografijos ir fraziškumo, diskurso žymiklių ir dalelyčių, etnolingvistikos tyrėjų ir dialektologų kolektyvai dirba labai produktyviai. Kaip vedėja keliu sau tikslą neišskirti nė vieno katedros nario iš kitų ir tikiu, kad visi pirmiausia dirbame bendram tikslui. Nežinau, ar visada pavyksta.

Gyvenimas laikas nuo laiko iškelia tai vienas, tai kitas profesijas, sulaukiančias didelio jaunų žmonių susidomėjimo, kokio populiarumo sulaukia lituanistika?

Manau, lituanistika, plačiąja ar siaurąją prasme, visada liks populiari. Šioks toks stojančiųjų sumažėjimas tikrai nieko nerodo. Keičiasi tyrimų kryptys, metodika, suvokiama tarpdalykinių tyrimų prasmė. Reikia šiek tiek kito priėjimo prie mokinio, būsimojo studento. Nemanau, kad tas raktas yra tautiškumo ugdymas, nuolatinis baksnojimas dėl menkstančio raštingumo. Čia matau didelę senosios ir dabartinės kartos sankirtą.

Matau ir mokyklinių programų trūkumų. Kažkada galima buvo ugdyti meilę lietuvių kalbai ir literatūrai per lietuvių literatūros klasiką, prašant taisyklingai rašyti ir kalbėti, nevartoti tam tikrų žodžių, siekiant gryninti ir puoselėti kalbą. Dabar veikiausiai reikia parodyti lietuvių kalbos universalumą, santykį su kultūra ir mąstymu, tyrimų perspektyvas, kad pats studentas norėtų taip rašyti ir kalbėti arba bent jau suprastų, kada reikėtų kurti rišlų, tiek gramatiškai, tiek semantiškai, tekstą, o kada pakanka komunikacijos trumpomis žinutėmis. Tik lietuvių kalbos variantiškumas, jos lyginimas su kitomis kalbomis ir tyrimų įvairovė gali kelti susidomėjimą lietuvių kalba.

Žinoma, nereikia priešinti lituanistų, nereikia iškelti vienintelio kalbininko, tarsi tik jis suprastų jaunimą ir socialines kalbos reikšmes. Vieniems artimesnė sociolingvistika, kitiems gramatika, tretiems semantika. Lygiai taip pat ir studentas lituanistas atranda, kas jam įdomu, reikšminga, ką jis norėtų tirti, kokį tyrimą pakartoti ir pan. Vieniems svarbios tarmės, kiti ieško miesto kalbos savitumo ar pokyčių, vieni domisi vardais ar žodžių kilme bei reikšmėmis, kitiems svarbios sakinių sąsajų priemonės. Jau keletą metų lituanistų pirmame kurse paklausiu, kurie jų įstojo norėdami ateityje tirti lietuvių kalbą. Pakeliamos kelios rankos. Viena, manau, nesuvokiama, kas yra kalbotyra, antra, dažnai įstoja savo tekstus kuriantys ir daug skaitantys moksleiviai, kuriems literatūra apskritai yra artimesnė. Vis dėlto ketvirtame kurse turime kitokį vaizdą: pusė ar daugiau nei pusė studentų pasirenka rašyti darbus iš kalbotyros, visų kalbos sistemos lygmenų, gretinančių dvi ar kelias kalbas, taikančių tiek struktūrinės, tiek kognityvinės kalbotyros metodus. Tai jau yra ir Lietuvių kalbos katedros dėstytojų nuopelnas.

Jūsų manymu, kodėl verta rinktis lituanistikos studijas?

Žinoma, verta. Lietuvių filologija išugdo plačios erudicijos humanitarą. Čia galima lyginti lietuvių literatūros, kultūros ir kalbos dalykus su kitų tautų literatūra, kultūra ir kalba, galima tirti ir kurti. Aktyvinčiau tik studentų įsitraukimą į mokslinę veiklą. Kartais atrodo, kad jiems svarbu kaip nors pabaigti studijas, atsiskaityti tik tai, kas privaloma, bet noro tobulėti ir ką nors sužinoti papildomai, pritaikant pagrindiniuose kursuose išeitą medžiagą, nėra. Vis dėlto drįsčiau manyti, kad dažnai bet kokį bendradarbiavimą su mokslininku tyrėju stabdo ir vidinės savybės, savo gabumų neįvertinimas, tiesiog kuklumas ar kitų primestas pesimistinis požiūris į pasirinktą studijuoti dalyką.

Pastebiu, kad tie studentai, kurie ryžtasi atviram pokalbiui su dėstytoju, tam tikram bendradarbiavimui, tarkim, kalbiniam detektyvui, daug daugiau laimi, jų studijos tampa prasmingesnės. Ne vien iš poreikio baigti, kad kažkam kažką įrodytų. Pirmiausia studentas turi įrodyti sau, kad norėjo studijuoti lituanistiką, kad jo galimybės visiškai tokios pačios kaip studijuojančių germanų, romanų, skandinavų kalbas.

Kadangi katedros darbuotojai kalbos dalykus dėsto ir kitų specialybių studentams, galbūt pastebite jaunų žmonių požiūrio į lietuvių kalbą pokyčius? Jei taip, kokie jie ir, Jūsų manymu, kodėl jie atsiranda?

Esu atsakinga už specialybės kalbos dėstymą Vilniaus universitete, pati esu dėsčiusi keliuose fakultetuose: Istorijos, Medicinos ir Teisės, dabar tebedėstau tik viename. Teisės. Kažkada Istorijos fakultete Dabartinės lietuvių kalbos kursą rinkdavosi 50–70 studentų. Jis buvo labai populiarus. Paskui patys istorikai nusprendė, kad tokio kurso nereikia. Medicinos fakultete iki šiol dėstomas Specialybės kalbos kursas. Jis integruotas kartu su lotynų kalba. Taigi būsimieji medikai tikrai supranta tiek lietuvių kalbos, tiek lotynų reikšmę jų profesijai. Teisės fakultete teisinė kalba dėstoma kartu su retorikos kursu. Vėl, atrodo, kad aiškios sąsajos. Teisininkui privalu argumentuotai ir paveikiai kalbėti, na, o raštingumas arba bendroji rašto kultūra nė vienam studentui nekelia klausimų. Savo, t. y. Filologijos fakultete, dėsčiau arba dėstau Vertimo ir Anglų bei kitos užsienio kalbos (ispanų, prancūzų ir kt.) studentams Bendrinės kalbos nuostatas ir vartoseną ir Redagavimo pagrindus. Nežinau, gal man pasisekė, gal studentai geranoriški, sulaukiu pačių geriausių atsiliepimų.

Mes nemokome klaidų, kaip bandoma įteigti, ir norminimo dalykai ne visi įtikina ne tik studentus, bet ir dėstytojus. Diskusijų būna įvairių ir jų reikia. Pasakysiu taip. Vilniaus universitetas man davė išsilavinimą, bet praktinių dalykų išmokė tikrai ne jis. Kai 1999 metais pirmą kartą atsisėdau prie konsultacijų telefono Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje, dažnai pasijusdavau bejėgė: viena, informaciją reikėdavo susirasti labai greitai, antra, turėjau išmanyti visus kalbos sistemos lygmenis: klausimų būdavo nuo kirčiavimo iki stilistikos. Iš universiteto viską žinojau tik teoriniu lygmeniu. Kalbos kultūrą, nors ir išlaikiau iš pirmo karto, bet visų rekomendacijų nebuvau supratusi, o vilnietiška mano tartis, švelniai tariant, nežavėjo mano dėstytojo docento Aldono Pupkio.

Visa kita jau yra savišvietos ir suvokimo rezultatas. Suprasti taisykles, suprasti rekomendacijų trūkumus, o turbūt svarbiausia – suprasti dabartinį studentą, mokantį daug kalbų. Nebegalioja taisyklė Taip reikia. Jei negaliu ko nors pagrįsti, tikrai nediskutuoju ir neperšu kartais tikrai diskutuotinos normos. Nebijau savo istorijos pasakoti studentams, nebijau ir narystės Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje. Nesakau, kad ji man būtina, tiesiog tai yra dar vienas mano gyvenimo etapas. Ir jeigu mano požiūrio kur nors prireikia, juo pasidalinu. Man atrodo, kad jaunimo požiūris į kalbą panašus į mano. Gal tik kritika išreikšta būna agresyviau, ne visada pamatuota, kai kur ginčytina. Bet tai yra jaunatviškas maksimalizmas. Ir jis praeis. Kai patys sės ir pradės rašyti, kai patys ims ir norės, kad jų klausytų. Didesnė auditorija. Ne vien draugai.

Kalba – nuolat kintantis dalykas, o lituanistika kasmet pasipildo naujais mokslo darbais. Kaip lituanistikos mokslo rezultatai atsispindi studijų programose? Tiek lituanistinių, tiek ir kitų studijų.

Keičiasi kartos. Mūsų dėstytojai buvo pirmųjų vadovėlių, fundamentinių lietuvių kalbos tyrimų autoriai. Jų vardus rasime enciklopedijose, norėdami rašyti apie fonologiją, gramatiką ar leksiką minėsime.

Kita vertus, katedra visada išsikėlusi tikslą parengti naujų kursų. Galima paminėti keletą dabartinių katedros narių mokomųjų leidinių, skirtų žiniasklaidos kalbai, leksikografijai, kalbos istorijai ir dialektologijai, elektroninių eksperimentinės fonetikos, morfologijos, semantikos įvado, lietuvių komplementacijos kursų. Visai tai ir sietina su lituanistinėmis programomis.

Kokiais katedros dėstytojų pastarųjų metų darbais galite pasidžiaugti?

Katedros veikla labai įvairiapusiška. Atliekami eksperimentinės fonetikos, dialektometrijos, deiksės ir semantikos, žodžių darybos, sakinių struktūros, kultūrinės lingvistikos, stilistikos ir retorikos tyrimai. Produktyviausiai dirba kognityvinės etnolingvistikos grupė. Šiemet išeis jau trečioji jų monografija. Jie puikiai ir prasmingai bendradarbiauja su Liublino etnolingvistikos mokykla. Iš paskutinių metų įsimintinas buvo Vytauto Kardelio monografijos „Arealinis tipologinis lietuvių tarmių kompleksiškumas. Aukštaičiai“ (2019) svarstymas.

Džiugina Vytauto dialektometrijos tyrimai. Pati ypač džiaugiuosi sakytinės kalbos, žodyno ir gramatikos santykio, akademinės kalbos tyrimais. Didaktiniu aspektu vertėtų paminėti trijų katedrų bendradarbiavimo rezultatus – monografiją „Studentų darbų fraziškumas“ ir el. Akademinių frazių sąvadą. Šiuo metu rengiamas elektroninis dvikalbis lietuvių–vokiečių kalbų žodynas.

Kartu su Anglų filologijos katedros mokslininkėmis dirba katedros docentė Erika Jasionytė-Mikučionienė. Neseniai baigtas vykdyti projektas „Diskurso žymikliai lietuvių kalboje: sinchroninis ir diachroninis tyrimas“, o šiuo metu pradėtas naujas projektas „Lietuvių kalbos dalelytės ir diskurso struktūra sinchroniniu ir diachroniniu aspektu“, kuriam Erika ir vadovauja. Labai džiaugiuosi kartu su katedros kolege Gintare Judžentyte-Šinkūniene sudarytu straipsnių rinkiniu „Baltų kalbų tekstų ir žodžių reikšmės“ (2018).

Tikiuosi, kad tokių straipsnių rinkinių, buriančių įvairių institucijų mokslininkus, bus ir daugiau. Publikacijų daug, visų neišvardysi. Be jų, vertėtų paminėti katedros rengiamas Jono Jablonskio ir Prano Skardžiaus konferencijas, el. žurnalo „Lietuvių kalba“, kurio vyriausioji redaktorė yra Irena Smetonienė, leidybą, įsitraukimą į pamokų ciklą „Lituanistikos atradimai“, kurį organizuoja Gintarė, bei šiemet rugpjūčio pabaigoje pirmą kartą vyksiančią „Lituanistikos akademiją“, kurią organizuoja trijų pakopų studentai lituanistai bei dėstytojai.

Šiek tiek pakalbėkime apie Jūsų mokslinę veiklą. Viena Jūsų mokslinių tyrimų sritis – sinchroninė ir diachroninė leksikologija ir leksikografija. Kas tai per mokslas ir ką jis atskleidžia? Gal galite pailiustruoti konkrečiais pavyzdžiais?

Kai antrą kartą laimėjau konkursą docento pareigoms, mano sritį formulavo taip: Leksikografija ir leksinė tipologija. Kitaip tariant, sutrumpino iki reikalingų žodžių. Iš tiesų man rūpi tiek bendroji leksikografijos teorija, t. y. pagal kokius principus kuriami žodynai, kokie yra jų tipai, kaip rašomi aiškinamieji ir dvikalbiai žodynai, kaip sudaromas žodyno straipsnis, kaip kuriamos žodžių apibrėžtys ir pan.

Taip pat man įdomi lietuvių leksikografijos istorija, t. y. kokie žodynai buvo rašomi Mažojoje Lietuvoje, kodėl ilgą laiką LDK rėmėsi Konstantino Sirvydo žodynu, kuo ypatinga rankraštinės leksikografijos istorija ir pan.

Visi šie tyrimai svarbūs raštijos ir kultūros istorijai. Leksinė tipologija jau remiasi bendraisiais leksikologijos ir leksinės semantikos principais, t. y. semantiniais tam tikrų teminių ar leksinių grupių, sisteminių žodžių santykių ir reikšmių tyrimais. Man įdomu su studentais panagrinėti eksperimentinius kognityvinius kitose šalyse atliekamus tyrimus, pasiaiškinti, kas yra vadinamoji freimų, ar interpretacinių rėmų, semantika, kaip leksinėje tipologijoje pritaikoma konstrukcijų gramatika ir pan.

O ką padeda atskleisti leksinė semantika?

Paprastai kalbant, tai mokslas apie leksinių vienetų reikšmes. Galima tirti žodžių ar žodžių junginių reikšmes kalbos sistemoje, galima nagrinėti jų vartoseną sakytinėje kalboje, t. y. tirti aktualiąsias žodžio reikšmes, aiškintis žodžio pragmatiką. Galima pasižiūrėti, kaip žodžio reikšmė atsiskleidžia tiriant jo santykius su kitais žodžiais (uždaroje ženklų sistemoje) ir nagrinėti, kokia yra reikšmės struktūra, arba aiškintis, kaip žodžiais konceptualizuojamas pasaulis, kokią įtaką daro kultūra ar individualus žodžio vartojimas, tiriamas reikšmės priklausymas nuo mąstymo, pažinimo, situacijos ir konteksto. Taip skiriamas struktūrinis ir kognityvinis požiūris į reikšmę.

Kadangi lietuvių kalba yra viena seniausių, tikriausiai esate aptikusi žodžių, vedančių į sąsajas su senosiomis kultūromis. Jei taip, gal galite pailiustruoti konkrečiais pavyzdžiais?

Leksikologijoje nemažai rašoma apie veldinius, t. y. iš prokalbės laikų išlikusius senuosius žodžius, turinčius atliepinių giminiškose kalbose. Juos galima skirstyti į temines grupes, pvz., kūno dalių pavadinimus: akis, dantis, širdis, giminystės terminus: brolis, duktė, sūnus, gyvūnų ar augalų pavadinimus: avis, vilkas, beržas, taip pat veiksmų pavadinimus: arti, dėti, dirbti, imti ir pan. Gali būti bendrų baltų, slavų ir germanų (tūkstantis, vaškas) ar baltų ir slavų kalbų žodžių (galva, varna) žodžių.

Veldiniai gali skirtis savo fonetika, morfologija ar net reikšme, bet sąsajas su kitomis indoeuropiečių kalbomis, žinant garsų dėsnius, nesunku atpažinti. Atsimenu, kad mano pirmojo leksikologijos seminaro tema, kuriam turėjau pasiruošti, ir buvo veldiniai. Persirašiau jų kelis sąsiuvinio lapus. O pagrindinis šaltinis, žinoma, buvo Algirdo Sabaliausko dar 1966 metais parašyta studija „Lietuvių kalbos leksikos raida“ ir monografija „Lietuvių kalbos leksika“.

O kaip yra su senąja lietuvių kalbos leksika? Kiek jos belieka mūsų kasdieniniame gyvenime?

Paveldėtoji leksika yra išlikusi, niekas net nesvarsto, kaip ji pateko į lietuvių kalbą. Mums tai lietuviški žodžiai, pvz.: saulė, sniegas, vanduo, žiema. Vartojama ir daug skolinių, atėjusių į kalbą ne vienu metu iš slavų ar germanų kalbų, ir taip pat rodančių tam tikrus kultūrinius santykius, pvz., agurkas, karalius, krikštyti, seimas, tabakas, klumpės, pinigas, rūmas ir pan. Senojoje lietuvių kalboje buvo ir nemažai skolinių ar naujadarų, kurie tikrai ne visi prigijo (apie Simono Daukanto naujadarus galima pasiskaityti Giedriaus Subačiaus darbuose, apie aušrininkų ir varpininkų – Jono Palionio), kai kurie skoliniai vartojami tik tam tikrose tarmėse. Išlieka tie žodžiai, kurių reikia, į pasyviąją vartoseną pasitraukia istorizmai ir archaizmai.

Nuo ankstyvos vaikystės mokomės pažinti lietuviškas ir nelietuviškas raides, bet kokia to žodžio kilmė? Galbūt galime įžvelgti sąsajų su egiptiečių Saulės dievu Ra?

Žodžių kilmę tiria etimologai. Nesu šios srities specialistė, todėl galiu remtis tik kitų tyrimais. Iš senųjų raštų tyrimų žinau, kad raidės turėjo įvairių pavadinimų: skaitytinės, rašytinės, rodbalsės, rašteliai, literos. Tokie pavadinimai fiksuoti senuosiuose žodynuose. Manoma, kad raidė Antano Baranausko sukurtas naujadaras, sietinas arba su aukštaitiškuoju būdvardžiu raidus ‛aiškus, ryškus’, arba su jam giminišku veiksmažodžiu riedėti.

Beje, gal teko užčiuopti, kokia žodžio AČIŪ kilmė ir kiek šis žodis baltiškas?

Kiek žinau, šį žodį Vincas Urbutis laiko lituanizmu, buvo mėginimų kildinti iš baltarusių tarmių. Man artimesnė baltiška kilmė.

Nuo 2017 metų esate Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė. Kuo svarbi šios komisijos veikla? Galbūt galime sutikti su lituanistų grupe, teigiančia, kad lietuvių kalba gyvuotų ir be institucijų, ir be norminimų. Ir išties susikalbėti juk susikalbėtume?

Esu narė, nes kartu su akademiku Bonifacu Stundžia buvome deleguoti Vilniaus universiteto. Senoji karta, matanti ir žinanti tik buvusių lituanistų pavardes, sunkiai mane atpažįsta ir tarp kitų 17 VLKK narių. Ir tai natūralu. Įdomu stebėti komisijos veiklą iš vidaus. Anksčiau labai remtasi autoritetų nuomone, dabar, sakyčiau, atmosfera demokratiškesnė. Išklausoma įvairių nuomonių, pasiremiama ekspertizėmis, atliekamomis tų sričių mokslininkų. Man, pvz., patinka, kad tarp narių yra vertėjų, muzikologų, ne vien kalbininkų. Ar verta turėti kalbos politikos, planavimo ir tvarkybos instituciją, tesprendžia valstybė. Man pačiai labiau gal patiktų Kalbos tarybos pavadinimas, nes pats pavadinimas kelia stresą: nemėgstu jokių komisijų, ne tik kalbos. Bet šios institucijos tikrai nesiečiau nei su Lietuvių kalbos instituto veikla, nematyčiau nei prie kurio nors universiteto. Manau, kad kalbos praktikos dalykams ir konsultavimui, terminijos norminimui nei instituto mokslininkai, nei dėstytojai neturėtų laiko. Beje, labai palaikau lituanistinių projektų rėmimą. Be VLKK paramos knygų ir monografijų turėtume tikrai mažiau. Šiuo metu dominuoja tarmių ir kalbinių nuostatų tyrimai. Grąžinčiau ar stiprinčiau ir kitų sričių tyrimus. Be institucijų kalba tikrai gyvuotų, juk galima ir kalbos savarankiškai išmokti. Susikalbėti daug nereikia: be žodžių, prisideda mimika ir gestai. O toliau jau svarbi pačios paslaugos kokybė. Kritika visada gerai, jei į ją atsižvelgiama. Tiesa, ir kritika turi turėti pamatą. Kritikuotojų dabar daug, tikrų darbininkų mažai.

Ką turėtų prisiminti kiekvienas lituanistas ir kiekvienas gerbiantis lietuvių kalbą?

Jei per savo pavyzdį lituanistas sugebės įrodyti lietuvių kalbos ir jos tyrimų prasmę, tokių lituanistų visada reikės ir jie bus mylimi. Aplink save matau laimingus lituanistus. Vadinasi, ir pati esu laiminga. Ko palinkėčiau sau ir kitiems dėstytojams: tikrai daugiau laiko. Pirmiausia tyrimams. Turime puikių mažiau matomų ir girdimų lituanistų. Ne kiekvienas mėgsta interviu žanrą, bet savo darbo nė už ką nekeistų. Juk mes įrodome savo meilę lietuvių kalbai per studentus. Kuo geresnė Lietuvių filologijos programos karta išeina, tuo ir pasididžiavimas didesnis.

Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė