Povilas Jasiūnas: esperanto – ir įdomus pomėgis, ir naujo pažinimo pagrindas

Tiksliai nepamenu, kada pirmą kartą sužinojau apie esperanto kalbą, bet, kaip ir daugelis kitų dalykų gyvenime, kuriais domiuosi, atsirado atsitiktinai. Tada man buvo apie 15 metų ir tuo metu pradėjau domėtis įvairiomis kalbomis, lingvistika.

Ieškojau informacijos ir bandžiau nuspręsti, kokią kalbą geriausia būtų pradžiai išmokti. Įvedus į „Google“ paiešką žodžius „lengviausia kalba išmokti“ vienas pirmųjų variantų buvo svetainė lernu.net. „Lernu“ esperantiškai reiškia „išmok(ite)“ ir, kaip pavadinimas sufleruoja, šioje svetainėje buvo galima mokytis esperanto kalbos. Mane labiausiai nustebino šios kalbos paprastumas – svetainėje buvo siūlomi įvairiausių lygių kursai, visi – lietuvių kalba, netgi su kai kuriais paaiškinimais, kurie padėdavo suprasti kalbos žodžių ar gramatikos reikšmę, kilmę.

Labiausiai į Lietuvos esperantininkų judėjimą įsitraukiau, kai parašiau laišką į Lietuvos esperantininkų sąjungos (LES, esp. LEA) svetainę pasiteirauti dėl papildomos literatūros. Man atrašė LES atsakingoji sekretorė kuri, deja, neseniai mus paliko – Irena Alijošiūtė. Jos dėka, įgavau daugiau drąsos plėsti savo esperanto kalbos žinias.

Tada, kai pradėjau mokytis esperanto ir susipažinti su kitais esperantininkais, man itin patiko kitų kalbos vartotojų atvirumas, nuoširdumas, draugiškumas ir net pagelbėjimas. Taip galima tikriausiai pasakyti apie daugelį kitų žmonių, kurie galbūt nekalba esperantiškai, tačiau būtent esperantininkai man labiausiai pasižymėjo šiais būdo bruožais. Nors dar neteko, tačiau prieš pandemijos pradžią pradėjau planuoti kelionę po Europą naudojantis „Pasporta Servo“ (liet. „Pasų Paslauga“) – tai tarytum socialinis tinklas, kuriame galima sutikti kitus esperantininkus, pasiryžusius tave priimti pasisvečiuoti porai naktų ir susipažinti esperantiškoje aplinkoje.

Esperanto mokymasis taip pat man padėjo suprasti kalbas iš visai kito aspekto – gramatinės pusės. Taip, esperanto kalba turi ganėtinai paprastą gramatiką (visgi ir „kabliukų“, už kurių galima užkibti!), tačiau būtent tai man padėjo atkreipti dėmesį į kitų kalbų, kurias mokiausi (pvz. anglų mokykloje), gramatiką. Taigi galima drąsiai teigti, jog tai ir įdomus pomėgis, ir naujo pažinimo pagrindas.

Šiais pandemijos laikais esperanto gali patirti naujų sunkumų, kadangi didžiausias šios kalbos privalumas – jos vartojimas gyvai renginiuose ar susitikimuose – nebeįmanomas, tačiau tai yra puiki proga esperantininkams prisitaikyti ir sugalvoti ką nors išradingo – pavyzdžiui, neseniai sužinojau apie kone populiariausią kompiuterinį žaidimą „Minecraft“ esperantiškai. Pats žaidimas yra išverstas į esperanto kalbą, yra sukurtas pasaulis esperantininkams, ir nors žaidėjų kol kas jame nėra daug, su tais, su kuriais teko susipažinti, mezgasi nauji tarptautiniai ryšiai, nes viename virtualiame pasaulyje žaidėjai gali susitikti tarytum realybėje ir taip plėtoti ne tik savo kalbos įgūdžius bendraujant ar vykdant bendrus virtualius projektus, bet ir draugų ratą. Galimybės yra begalinės ir tikrai neabejoju, kad laikui bėgant atsiras daugiau įdomių projektų ar veiklų, galinčių sudominti kiekvieną.

Anksčiau teko dažniau dalyvauti LES veikloje, tačiau pastaruosius dvejus metus ne itin turėjau laiko įsitraukti. Teko mokytis, pradėti studijas, tačiau tas laikas iki atsitraukimo nuo esperantininkų judėjimo man buvo vienas įdomiausių – naujai sutikti žmonės, aplankytos vietos ir išgirstos istorijos.
Bandžiau taip pat užmegzti Lietuvos esperantininkų žurnalo/laikraščio „Litova Stelo“ (liet. „Lietuvos žvaigždė“) prikėlimą, tačiau dėl laiko trūkumo ir menko įtraukimo kitų esperantininkų apleidau šią idėją. Visgi, esant geroms aplinkybėms, planuoju pradėti panašią veiklą ir vėl.
Labiausiai patikęs renginys visgi man buvo mano pats pirmasis – 52-osios Baltijos esperantininkų dienos Birštone 2016 metų liepos 2–10 dienomis. Tada man buvo 15 metų ir mano esperanto kalbos žinios buvo nors ir pakankamos susibendravimui, visgi silpnos – ne vieną, ne du ir net ne tris kartus mane pataisė kiti esperantininkai. Kitas dėl to supyktų, tačiau jei būčiau įsikabinęs į savo klaidas, tikriausiai lygioj vietoj kitą kartą apsikvailinčiau. Be kita ko, teko aplankyti įvairių vietų, sudalyvauti kursuose, paskaitose. Tai man paliko gilų įspūdį ir šiltus prisiminimus, kurie skatina mane judėti į ateitį.

Yra daug frazių, kurias esperanto kalba gali sugalvoti kiekvienas, kadangi nesunku sugalvoti žodžius naudojant jau egzistuojančius. Pavyzdžiui, yra toks žodis tarytum garsų žaismas „sensencaĵo“ – „beprasmybė“. Žodis sudarytas iš prielinksnio „sen“ – „be“, šaknies „senc-“, išreiškus daiktavardžiu reiškiančio „reikšmė“ ir priesagos „-aĵ“, reiškiančios tam tikrą konkretų reiškinį, daiktą. Galūnė „-o“ terodo, jog tai daiktavardis.

Povilas Jasiūnas