NAUJIENOS

Povilas Jegorovas: esperanto kalba yra mano gyvenimo būdas, tikslas, jo prasmė ir esmė, mano dvasinė būsena


Miestas:
Lietuvos esperantininkų sąjungos valdybos pirmininkas, teisininkas Povilas Jegorovas gimė 1955 m. kovo 11 d. Utenos rajone, Jauniškių kaime, valstiečių šeimoje. 1965 m. apsigyveno Molėtų rajone, Suginčių kaime. Nuo 1967 m. iki 1973 m. gyveno Molėtuose. Tėvas Kazys Kunigėlis (1910–1986), motina Marija Jegorova (1916–1967). Turi vieną brolį ir dvi seseris.
 
Mokėsi Utenos rajono Jauniškių pradinėje mokykloje, Molėtų rajono Suginčių vidurinėje mokykloje, Molėtų vidurinėje internatinėje mokykloje. 1973 m. aukso medaliu baigė Molėtų vidurinę internatinę mokyklą. 1973–1978 m. studijavo Vilniaus universiteto Teisės fakultete, kurį baigė su pagyrimu ir apgynęs diplominį darbą „Universaliosios esperantininkų asociacijos (UEA) tarptautinis teisinis statusas“ įgijo teisininko specialybę. Už aktyvią veiklą esperantininkų judėjime yra apdovanotas:
  1987 m. Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijos garbės raštu.
  1993 m. Tarptautinė Draugystės ir Geros valios draugija (JAV) jam suteikė tarptautinio ambasadoriaus garbės vardą.
2005 m. jam suteiktas Pasaulio esperantininko garbės titulas.
2008 m. jam suteikta tarptautinė „Spegulo“ („Veidrodis“) premija.
2014 m. jam įteiktas Kauno miesto „Santakos“ trečiojo laipsnio garbės ženklas.
 
Tai tik nedidelė dalis apdovanojimų, puošiančių Povilo Jegorovo biografiją. Tad pokalbis sukasi apie esperanto kalbą ir jo veiklą esperantininkų judėjime.


 2017 m. Povilui Jegorovui buvo įteiktas aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Kartu su tuometine kultūros ministre Liana Ruokyte Jonsson.

Gerbiamas Povilai, spalio 5 dieną Jums buvo įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalis „Tarnaukime Lietuvai“. Apdovanojimas skirtas už nuopelnus esperantininkų veiklai. Jūs esate vienas iš Lietuvos esperantininkų sąjungos atkūrimo iniciatorių ir beveik tris dešimtmečius jai savanoriškai vadovaujate ir, tikriausiai, drąsiai galima sakyti, kad esate esperantininkų judėjimo enciklopedija. Tad kada ir kaip į Jūsų gyvenimą atėjo esperanto kalba?
 
1967 metais mirus motinai, kuri su tėvu kartu jau nebegyveno, būdamas 12-os metų patekau į Molėtų vidurinę internatinę mokyklą. 1970 metais, kai mokiausi devintoje klasėje, mokykloje pradėjo dirbti lietuvių kalbos mokytojas Balys Matiukas, kuris mokslo metų pradžioje ir paskelbė žinią apie esperanto kalbos fakultatyvą. Nuėjau tik iš smalsumo, nes iki to apie šią kalbą nieko nebuvau girdėjęs. Iš pat pradžių tos pamokos man įspūdžio nepadarė. Kaip dabar suprantu, matyt, todėl, kad mokytojas grynai klasikiniu būdu aiškino kalbos dalykus, bet iš pradžių nesupažindino su tarptautinės kalbos idėja ir esperantininkų sąjūdžiu bei jo ideologija. Vien tik kalba be idėjos, kurią  Liudvikas Zamenhofas vadino „vidine idėja“, neturi didelės prasmės. Taip pat kaip ir idėja be pačios kalbos – tos idėjos įprasminimo. Kitais metais to paties mokytojo iniciatyva teko dalyvauti Panevėžyje organizuotame esperanto kalbos besimokančių fakultatyviniu būdu moksleivių respublikiniame sąskrydyje. Ten pirmą kartą išgirdau žmones gyvai kalbančius šia kalba ir pamačiau keletą Lietuvos esperantininkų sąjūdžio veikėjų. Tarp jų ir Vytautą Šilą. Šiek tiek paaiškėjo, kas yra  Esperantininkų sąjūdis ir kokia jo esmė.
 
Tačiau galutinai kaip esperantininkas susiformavau 1972 metais vykusioje sąjunginėje jaunimo esperantininkų stovykloje Pamaskvyje. Į šią stovyklą patekau mokytojo Balio Matiuko rūpesčiu. Ten sutikau nemažai šios veiklos veteranų  dar išlikusių gyvų po Stalino valymo  praeito amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. Ten ir realiai prakalbau esperanto kalba. Ten galutinai supratau esperantininkų sąjūdžio ideologiją, jo esmę ir prasmę ir į Molėtus jau grįžau  tapęs esperantininku iki kaulų čiulpų.

Nuo to laiko iki šiol esperanto kalba mane lydi visą gyvenimą, yra mano gyvenimo būdas, tikslas, jo prasmė ir esmė, mano dvasinė būsena. Ši lygiateisiško ir demokratinio bendravimo tarp tautų idėja naudojant neutralią tarptautinę kalbą mane pavergė visam gyvenimui. Gyvenimas pasikeitė, kai supratau šią idėją. Dar tebegyvendamas Molėtuose papildomai baigiau esperanto kalbos kursą, kurį vilnietis Antanas Mekys publikavo tuometiniame rajono laikraštyje „Pirmyn“. Taip pat tame pat laikraštyje paskelbiau vietnamiečių rašytojo Nguyen Sango savo paties iš esperanto kalbos išverstą apysaką „Nebylio smuklė“. Pradėjau susirašinėti su Lietuvos ir užsienio esperantininkais. Domėjausi viskuo, kas vyksta esperantininkų veikloje.
 
Todėl 1973 metais baigęs Molėtų  vidurinę internatinę mokyklą ir įstojęs į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą iš karto pasirodžiau Vilniaus Mokytojų namuose veikusiame jaunimo esperantininkų klube „Juneco“, o po kelių mėnesių buvau išrinktas jo pirmininku. Dar po dviejų metų tapau visos Tarybų Sąjungos jaunimo esperantininkų judėjimo  taip vadinamo SEJM-o (Sovetia  Esperantista Junulara Movado) sekretoriumi. Tai buvo neoficiali, iš esmės nelegali, niekaip neįforminta ir sovietų valdžios nepripažinta jaunimo organizacija. Jos veiklą labai įdėmiai stebėjo KGB, bet kadangi ji bent jau deklaratyviai buvo lojali sistemai, jos nelietė.
 
Per vieną pokalbį esate užsiminęs, kad Jūsų gyvenimo kelio pasirinkimui labai didelę įtaką turėjo tėvai. Papasakokite apie juos.
 
Tiesioginės įtakos tai negalėjo turėti, nes motina mirė 1967 m., tėvas mirė 1986 m., bet su manimi jis ryšių nepalaikė nuo 1965 m. Čia gali būti tik gerų genų įtaka. Motina buvo ukrainietė, kilusi iš dabartinės maištingos Luhansko srities (tarybiniais laikais ji buvo vadinama Vorošilovgrado sritimi) iš medikų šeimos. Ji ir pati Antrojo pasaulinio karo metais studijavo Maskvos universiteto Medicinos fakultete, bet jo nebaigė, nes buvo paimta į frontą ir kaip slaugytoja 1945 metais pasiekė Berlyną.  Pasibaigus karui ir netvarkingai traukiantis namo pakeliui užsiliko Lietuvoje. Tai atskira istorija. Tėvas prieš karą buvo dvarininkas, tuometiniame Tauragnų valsčiuje, Jauniškių kaime turėjęs dvarą. Jis irgi buvo iš garsios inteligentų šeimos – vienas jo brolis buvo kunigas, kitas – farmacininkas, baigęs garsųjį Saratovo farmacijos universitetą, turėjęs privačią vaistinę Utenoje. Tėvų bendras gyvenimas tęsėsi tik iki 1965 metų. Tai yra atskira skausminga istorija. Be kita ko, tėvas buvo garsus antitarybininkas Utenos rajone, už tokią veiklą  pora kartų buvo teisiamas.  
 
Bet, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kadangi po motinos mirties aš buvau laikomas našlaičiu, man tai tam tikra prasme padėjo gyvenime. Visose tarybinio laikotarpio anketose, ypatingai vykstant į užsienį, grafoje apie tėvą visada dėdavau brūkšnį. Turėjau slėpti savo tikrąją kilmę, nes su tokia tėvo biografija būčiau negalėjęs studijuoti teisės ir nebūčiau tapęs tuo, kuo tapau. Bet aš paveldėjau visas gerąsias tiek motinos, tiek tėvo savybes.
 
Esperantinės veiklos pradžia – sovietiniai metai. Kad ir kaip bevertintume tuos metus, jaunystė yra jaunystė, tad kokie gražiausi tų metų prisiminimai, susiję su esperantininkų judėjimu?
 
Prisiminimai yra patys šviesiausi. Nors buvo visokių patirčių, be abejo, ir neigiamų. Tarybiniu laikotarpiu nuveikti ką nors svarbaus buvo labai sudėtinga, o daug ko iš viso buvo neįmanoma padaryti. Gyvenimas buvo labai suvaržytas. Daug kam reikėdavo partinių ir valstybinių institucijų leidimo ar pritarimo. To pasiekti buvo labai sunku, nes nors esperantininkų veikla tuo metu jau nebuvo tiesiogiai uždrausta, valdžios nuostata buvo tokia – iš dalies toleruoti, bet jokiu būdu neskatinti ir visaip trukdyti šiai veiklai.
 
Pagal nerašytas to meto taisykles bet kokiam renginiui, ypatingai, jeigu jis buvo didesnis, ne tik vietinės reikšmės, reikėjo leidimo. Tačiau leidimo prašymas buvo tolygus jo negavimui, todėl aš dažniausiai vadovavausi dar Vytauto Šilo sugalvota koncepcija, jog geriausias leidimas yra jo neprašyti, o daryti taip, kaip sumanyta. Dažniausiai tokia taisyklė suveikdavo. Galima būtų papasakoti daug dalykų, kurie įvyko būtent tokiu būdu.
 
Bet kai ko be valdžios žinios padaryti nebuvo įmanoma. Pavyzdžiui, ypatingai sunku buvo išleisti kokią nors knygą. Visos leidyklos buvo valstybinės, jų ideologinė kontrolė buvo begalinė. Ir net norint išleisti visiškai nekaltą ir net ideologiškai priimtiną knygą,  reikėdavo praeiti kryžiaus kelius. Todėl skaičiuojant nuo pokario metų iki pat Nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais Lietuvoje buvo išleistos vos kelios knygos esperanto kalba arba apie esperanto. Pavyzdžiui, kova už Eduardo Mieželaičio  knygos  „Žmogus“  išleidimą esperanto kalba vyko lygiai 10 metų. Petras Čeliauskas ją išvertė 1976  metais, o ją  pavyko išleisti tik 1986 metais. Adomas Vaitilavičius ir aš ilgai mynėme įvairių institucjų ir pareigūnų slenksčius, kol pavyko tai padaryti. O Eduardas Mieželaitis tarybiniu laikotarpiu juk buvo itin žinomas ir gerbiamas žmogus, Lenino premijos laureatas, bet ir tai nepadėjo.
 
Buvo įdomių nutikimų ir Vilniaus universitete. Apie tai, kad aš esu esperantininkas, sužinojo universiteto studentų profsąjungos komiteto pirmininkas Antanas Kairys. Jis pasikvietė mane ir pasiūlė universitete suorganizuoti esperanto kalbos kursus, žadėjo profsąjungos paramą. Aš, be abejo, tuoj pat sutikau. Bet praėjus vos keletui dienų jis vėl mane pasikvietė ir pasakė, kad mane kviečia universiteto mokymo reikalų prorektorius Bronius Sudavičius. Tai nieko gero nežadėjo, nes aš jau buvau girdėjęs apie nuožmų šio prorektoriaus būdą ir jo negailestingą veiklą, kad universitete ideologiškai būtų viskas steriliai švaru.
 
Vos man įžengus į jo kabinetą išgirdau, kad universitete mirusių ir negimusių kalbų nebus ir aš turiu pasirinkti studijas arba esperanto kalbą. Man beliko pasirinkti studijas. Tiesa, po kurio laiko esperanto kalbos kursus universitete mes visgi suorganizavome, tik ne taip garsiai ir ne taip skambiai. Tai padarėme Filologijos fakultete, kurio vadovai buvo itin palankūs ir tolerantiški žmonės.
 
Be  abejo, patys geriausi prisiminimai apie esperantininkų renginius – tiek Lietuvos, tiek Pabaltijo, tiek sąjunginius. Juose dalyvaudavau kiekvieną vasarą ir ne tik. Daugelį jų teko pačiam organizuoti.
Žodžiu, gyvenimas buvo įdomus, intensyvus, spalvingas. Yra ką prisiminti.
 
Su esperantininkais susijęs ir Jūsų diplominis darbas baigiant teisės studijas Vilniaus universitete?
 
Kaip jau sakiau, atvykęs studijuoti į Vilnių aš jau buvau pilnai susiformavęs esperantininkas. Man labai pasisekė, nes tuometiniai universiteto Teisės fakulteto vadovai buvo puikūs teisininkai, labai šviesios ir tolerantiškos asmenybės. Dekanas buvo akademikas Pranas Kūris, studijų pabaigoje jau buvo tapęs teisingumo ministru, o prodekanas – jau šviesios atminties Zenonas Namavičius. Kuomet atėjo laikas  rašyti kursinius darbus, aš pradėjau galvoti, kokią temą pasirinkti, kad ji būtų kaip nors susieta su esperanto. Pavyzdinis temų sąrašas buvo pateikiamas, tačiau buvo galima pasiūlyti ir savąją. Prof. Pranas Kūris mums dėstė tarptautinę teisę. Todėl būtent jam aš pasiūliau temą „Universaliosios esperantininkų asociacijos tarptautinis teisinis statusas“ apie pagrindinę tarptautinę esperantininkų organizaciją. Jis tam iš karto pritarė ir tapo mano to darbo vadovu. Tokiu būdu jau nuo trečio kurso aš pradėjau šia tema lipdyti kursinį darbą, kuris vėliau išaugo į diplominį. Paminėsiu vieną epizodą, kuris daug ką pasako apie profesorių. Kaip žinia, Stalino laikais esperanto kalba ir esperantininkai buvo persekiojami, iš esmės dėl savo tarptautinių ryšių, kas tuometinėje Tarybų Sąjungoje buvo netoleruojama ir laikoma iš esmės nusikalstama  veikla.
 
Po Antrojo pasaulinio karo Universaliosios esperantininkų asociacijos prezidentas kroatų teisės profesorius  Ivo Lapenna, kuris buvo garsus antikomunistas ir dėl to buvo emigravęs į Londoną, buvo paskelbęs taip vadinamą atvirą laišką Stalinui, kuriame išdėstė žmogaus teisių pažeidimus Tarybų Sąjungoje, tarp jų, ir apie esperantininkų persekiojimą. Aš apie šį faktą parašiau savo diplominio darbo projekte ir pateikiau vadovui. Jis paskaitęs visa tai, pasikvietė mane ir labai tėviškai pasakė: žinai, šitą pastraipą tu geriau išbrauk. Ne dėl to, kad čia kažkas negerai, bet dėl to, kad kai kas to gali nesuprasti. Aš, žinoma, išbraukiau. Taip jis mane išgelbėjo nuo galimų nemalonumų. Diplominio darbo recenzentu  tapo taip pat teisininkas tarptautininkas tuometinio Valstybinio leidyklų, poligrafijos pramonės ir knygų prekybos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Mykolas Požarskas, kuris vėliau man padėjo literatūros esperanto kalba leidyboje. Diplominio darbo gynybos oponentu buvo prof. Stasys Stačiokas.  Visi šie žmonės turėjo didelės įtakos mano kaip žmogaus formavimuisi.
 
Beje, su studijomis Teisės fakultete ir mano kaip esperantininko veikla yra susijęs dar vienas charakteringas epizodas. Kaip žinia, tuomet vasaros atostogų metu studentams buvo iš esmės privalomas darbas taip vadinamuose studentų statybiniuose būriuose. Kadangi aš vasaromis paprastai dalyvaudavau įvairose esperantininkų stovyklose ir man pavykdavo tų statybinių būrių išvengti – nedalyvavau nė viename. Tai labai nepatiko fakulteto komjaunimo komiteto vadovams ir jie po trečio kurso mane dėl to apskundė universiteto rektoratui, kaltindami mane vos ne nelojalumu valdžiai.
 
Skundas buvo persiųstas fakulteto vadovybei. Tuomet dekanas prof.  Pranas Kūris pasikvietė komjaunimo komiteto vadovus ir jiems pasakė, kad Jegorovas dalyvavo sąjunginėje esperantininkų stovykloje Poltavoje ir tai yra ne mažiau svarbu, negu dalyvavimas studentų statybiniuose būriuose. Tuo konfliktas buvo užbaigtas. Prodekanas Zenonas Namavičius pasikvietė mane ir pasakė, kad nesijaudinčiau dėl to skundo – mes jį išmesime į šiukšlių dėžę.
 
Aš labai didžiuojuosi tuo, kad akademikas Pranas Kūris 2005 metais mums organizuojant 90-ąjį pasaulinį esperantininkų kongresą Vilniuje, tuo metu jau būdamas Europos žmogaus teisių teismo teisėju Strasbūre, man pasiūlius sutiko būti šio kongreso garbės komiteto nariu ir man pakvietus dalyvavo iškilmingame kongreso atidaryme ir mane asmeniškai pasveikino surengus šį kongresą.
  
Lietuvos esperantininkų sąjunga buvo atkurta 1988 metais. Pasidalinkite prisiminimais, kaip vyko sąjungos atkūrimas?
 
Prasidėjus Lietuvos atgimimui esperantininkai neliko nuošalyje ir dalyvavo tuometiniame visuomeniniame gyvenime, tame tarpe, ir Sąjūdžio veikloje. Man paprašius tuometinis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atsakingasis sekretorius Alvydas Medalinskas, kuris yra šiek tiek esperantininkas, pasirūpino, kad esperantininkai būtų atstovaujami pirmajame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavime, vykusiame 1988 m. spalio 22–23 dienomis Vilniuje. Tokiu būdu, suvažiavime dalyvavo Laurynas Algimantas Skūpas, Petras Čeliauskas ir aš. Tų pačių metų rugsėjo pabaigoje Vilniuje vyko tradicinis Lietuvos esperantininkų literatūrinis renginys „Muzo“, kuriame dalyvavo per 200 asmenų iš įvairių Lietuvos miestų. Jo metu aš pasiūliau atkurti 1919–1940  metais veikusią Lietuvos esperantininkų sąjungą, kuri buvo likviduota Lietuvos okupacijos metu.
 

Su esperantininku, politiku Povilu Vyteniu Andriukaičiu.

Dauguma tai idėjai pritarė, nors buvo ir abejojančių, ypač iš vyresnės kartos esperantininkų. Daug kam dar buvo sunku patikėti, kad atgimimas jau yra negrįžtamas ir jau patiems galima nuspręsti savo likimą. Po to aš  nesidairydams į šalis pradėjau intensyviai ruošti atkuriamąjį suvažiavimą. Man atrodė, kad yra labai svarbu tuo parodyti organizacijos ir veiklos tęstinumą bei atstatyti istorinį teisingumą.Todėl pirmiausia aš siekiau išsiaiškinti, kokiu pagrindu ir kokiu įstatymu vadovaujantis organizacija buvo likviduota. Užklausiau valstybės archyvą ir tuometinį Partijos istorijos institutą prie LKP CK. Atsakymas buvo netikėtas. Pasirodo, jokio teisės akto šiuo klausimu nebuvo. Paprasčiausiai buvo priimtas okupacinės valdžios politinis sprendimas visas tuometinės Nepriklausomos Lietuvos organizacijas likviduoti, išskyrus Komunistų partiją. Paruošiau Lietuvos esperantininkų sąjungos įstatus.
 
Suvažiavimą nutarėme surengti 1988 m. gruodžio 10 d. Kaune, t.y. tuo pačiu metu, kuomet ir tarybiniu laikotarpiu organizuodavome taip vadinamas Zamenhofo dienas.  Atsižvelgiant į tai, kad iki 1940 metų Lietuvoje buvo įvykę 20 esperantininkų suvažiavimų, o tarybiniu laikotarpiu buvo įvykę trys respublikinės esperantininkų konferencijos, kurias parodydami veiklos tęstinumą, mes taip pat įskaičiavome, suvažiavimą pavadinome 24-uoju atkuriamuoju Lietuvos esperantininkų sąjungos suvažiavimu. Suvažiavimas buvo labai skaitlingas – susirinko per 300 esperantininkų iš visos Lietuvos. Taip pat priėmėme sprendimą atkurti ir iki 1940 m. ėjusį Lietuvos esperantininkų sąjungos žurnalą „Litova stelo“. Realiai tai padarėme 1991 metais. Tokiu būdu atkūrėme Lietuvos esperantininkų sąjungą ir atsiskyrėme nuo bendrasąjunginių struktūrų. Buvome antrieji Lietuvoje, kurie atkūrė ikitarybinėje Lietuvoje veikusią visuomeninę organizaciją. Mus viena diena aplenkė tik Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, kuris atsikūrė gruodžio 9 d.
 
Taip pat mes tapome antrieji Lietuvoje, kurie buvo oficialiai įregistruoti  tuometinėje Lietuvos TSR Ministrų Taryboje 1989 m. vasario pradžioje. Už mus anksčiau buvo įregistruotas tik Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis.
 
Esperantininkų sąjūdis arba sąjūdis už tarptautinę kalbą yra tarptautinis reiškinys. Be tarptautinio aspekto esperantininkų veikla neturi didelės prasmės. Todėl kitas Lietuvos esperantininkų žingsnis turėjo būti integracija į Europos ir pasaulinę esperantininkų bendruomenę. Todėl jau 1989 m. pradžioje aš pateikiau ką tik atkurtos Lietuvos esperantininkų sąjungos paraišką dėl priėmimo kolektyvine nare į Pasaulinę esperantininkų sąjungą (Universala Esperanto-Asocio – UEA). Tai nebuvo paprasta. Naujų narių priėmimai paprastai vyksta pasaulinių esperantininkų kongresų metu. 1989 metais 74-asis pasaulinis esperantininkų kongresas vyko Jungtinės Karalystės mieste Braitone. Pagal UEA įstatus paprastai iš vienos šalies kolektyvine nare yra priimama viena nacionalinė esperantininkų organizacija. Tai mums didžiausia kliūtis būti priimtiems į UEA. Statutinė komisija, susidedanti iš vokiečio Ulricho Linso ir liuksemburgiečio Briano Moono pripažino, jog LES įstatai atitinka tarptautinius reikalavimus ir dėl to  jokių kliūčių priėmimui nėra. Tačiau kai kurių Vakarų valstybių atstovai net girdėti nenorėjo apie tokį priėmimą, juk tuo metu dar egzistavo viena valstybė Tarybų Sąjunga ir tik jos vienos esperantininkų organizacija galėjo pretenduoti tapti UEA kolektyvine nare. Ypač prieštaravo JAV atstovai. Tuomet man labai padėjo panašaus likimo taip vadinamų Europos socialistinių šalių esperantininkų organizacijų, ypač Lenkijos. Vengrijos, tuometinės Čekoslovakijos atstovai. Jie suprato mūsų padėtį ir mūsų siekius. Kartu su jais kelias dienas susitikinėjome su įvairių šalių atstovais ir bandėme įtikinti, kad Liertuvos esperantininkų sąjungą reikia priimti kolektyvine nare į UEA. Ir mums tai pavyko – balsuojant komitete dauguma pasisakė už priėmimą, buvo ir prieštaraujančių ir susilaikiusių. Tokiu būdu, Lietuvos esperantininkų sąjunga tapo pirmąja Lietuvos organizacija savarankiškai įstojusia į tarptautinę organizaciją dar iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, o aš tapau UEA komiteto nariu. Tapome tarptautinės esperantininkų bendruomenės sudėtine dalimi.
 
Nuo tų dienų prabėgo daugiau kaip 30 metų, kokie tie metai buvo Lietuvos esperantininkų sąjungai?
 
Galiu drąsiai pasakyti – šis laikotarpis buvo labai sėkmingas, turiningas ir rezultatyvus. Galėčiau išskirti keletą svarbiausių šio laikotarpio dalykų ir pasiekimų:
 
a)Jau mano minėta tarptautinė integracija. Pradėjome dalyvauti visuose kasmetiniuose pasauliniuose esperantininkų kongresuose, daugelyje kitų renginių. Ne kartą buvome pastebėti ir įvertinti tarptautine prasme. Pvz. 1995 m. žiemą aš susilaukiau skambučio iš Italijos. Skambino vienas iš ryškiausių pasaulinio esperantininkų judėjimo asmenybių prof. Renato Corsetti ir pasiūlė man tapti Pasaulinės esperantininkų sąjungos (UEA) Valdybos nariu. Ši valdyba susidedanti iš 5–7 įvairių valstybių atstovų vadovauja visam pasauliniam esperantininkų judėjimui. Aš šiek tiek pagalvojęs sutikau, nors ir supratau, koks didžiulis ir atsakingas darbas manęs laukia. 1995 m. vasarą  80-ojo pasaulinio esperantininkų kongreso Suomijos mieste Tamperėje metu buvau išrinktas UEA Valdybos nariu. 2003 m. Švedijos mieste Geteborge vykusiame 88-ajame pasauliniame esperantininkų kongrese  Lietuvos esperantininkų sąjunga buvo pripažinta geriausiai dirbanti nacionalinė esperantininkų organizacija. Ir dar daug kas.
 
 b)  Labai sėkminga buvo viena iš svarbiausių veikos sričių – leidyba. Nuo 2000 iki 2010 m. mes bendradarbiaudami su įvairiomis prestižinėmis Lietuvos leidyklomis išleidome daugiau kaip 100 labai svarbių esperantininkų judėjimui knygų – vadovėlių, žodynų, interlingvistikos ir esperantologijos leidinių, pažintinių knygų apie Lietuvą ir pan.  Tai maždaug 10 kartų daugiau  negu panašių knygų buvo išleista 1919–1940 metais.

 
90-ajame pasaulinio esperantininkų kongrese Vilniuje 2005 metais.

 c) 90-ojo  pasaulinio esperantininkų kongreso Vilniuje organizavimas 2005 metais. Kongresas iki šiol išlieka didžiausiu tarptautiniu renginiu įvykusiu kada nors Lietuvoje pagal tris parametrus – dalyvių skaičiumi – 2344 asmenys, atstovaujamų šalių skaičiumi – 60, ir pagal trukmę – tęsėsi visą savaitę, o kartu su visais lydinčiaisiais renginiais – tris savaites. Gaila, kad Lietuvos rekordus fiksuojanti  institucija kažkodėl nepanoro įregistruoti šio rekordo.  Be to, šis kongresas taip pat tapo pirmuoju ir kol kas vieninteliu  organizuotu visoje postsovietinėje erdvėje. Ir tai pasiekti bei įgyvendinti buvo labai sudėtinga. Pati idėja pleveno jau labai seniai. Tačiau tik 2000 m. Tel Avive vykusiame 85-ajame pasauliniame esperantininkų kongrese prie manęs priėjęs bene žymiausias šių laikų esperantininkų judėjimo veikėjas amerikietis prof. Humphrey Tonkinas pasakė, ar ne laikas būtų pagalvoti apie tokio kongreso organizavimą Lietuvoje. Aš pažadėjau išnagrinėti situaciją vietoje Lietuvoje ir pagalvoti apie tai. Grįžęs į Lietuvą pradėjau aiškintis, kokios yra galimybės tai padaryti Vilniuje. Reikalavimų buvo daugybė, pvz., tinkamų patalpų tokiam grandioziniam renginiui, įvairių kategorijų viešbučių buvimas, garantavimas, kad visi dalyviai iš bet kurių šalių be problemų gaus Lietuvos vizas, miesto ir Lietuvos valstybės pritarimas tokiam renginiui ir galima pagalba ir kt.
 
Visa tai aš išnagrinėjau ir parašiau paraišką UEA dėl šio kongreso organizavimo Lietuvoje. Pirminė idėja buvo organizuoti šį kongresą Vilniuje 2004 metais. Taip pat pakvietėme į Lietuvą UEA generalinį direktorių Osmo Bullerį, kad jis vietoje susipažintų su esama situacija. Suorganizavome jo susitikimus su daugeliu Lietuvos ir Vilniaus pareigūnų, įskaitant prezidentą Valdą Adamkų, Vilniaus miesto merą Artūrą Zuoką ir daugelį kitų.
 
Tačiau tai dar nieko negarantavo. Būsimų kongresų šalis ir miestas yra parenkamas konkurenciniu būdu.  Į 2004 metus atsirado labai rimtas pretendentas – Kinija. Joje viskas vyksta su labai ryškia valstybės parama ir tam pajungiama visa galinga valstybės mašina. Galų gale 2003 m. pavasarį UEA būstinėje Roterdame (Nyderlandai)  įvyko UEA Valdybos posėdis, kuriame ir turėjo būti nuspręsta, kur vyks kongresas 2004 metais. Aš supratau, kad Kinijai mes tikrai pralaimėsime ir jau posėdžio metu savo pasiūlymą pakeičiau į 2005 metus, bet pareikalavau, kad sprendimas dėl to būtų priimtas čia ir dabar. Atrodo, kad visus tai tenkino. Bet atsirado dar viena nenumatyta kliūtis. Prancūzijos atstovė pareiškė, kad 2005 metais į kongresą pretenduoja Prancūzija, nes tai bus kongresų 100-mečio jubiliejus (pirmasis 1905 metais vyko būtent Prancūzijoje). Ji labai spaudė kitus Valdybos narius. Visų pirma pasiekė, kad šis klausimas būtų svarstomas paskutiniuoju, t.y. trečią Valdybos posėdžio dieną (posėdis vyko savaitgalį). Buvo tikimasi, kad aš iki to laiko jau išvyksiu ir be manęs jiems bus lengviau prastumti sau tinkamą sprendimą. Aš supratęs tai  pasakiau, kad būsiu iki galo ir neišvyksiu tol, kol sprendimas nebus priimtas. Dar buvo svarbu tai, kad prancūzai konkrečiai dar nieko nebuvo pasiruošę, o tik turėjo nuogą pasiūlymą. Tad buvo nuspręsta 2004 metais kongresą organizuoti Pekine, o 2005 m. – Vilniuje. Toks variantas mums buvo dar palankesnis – liko daugiau laiko pasiruošti.
 
 d) Lietuvos esperantininkų sąjungos būstinės gavimas Kaune, L.Zamenhofo g. 5 , istoriniame pastate, kuriame savo laiku gyveno Liudviko Zamenhofo žmonos tėvas Aleksandras Zilbernikas, esperantininkų sąjūdžiui nusipelnęs tuo, jog būdamas turtingas verslininkas savo lėšomis finansavo pirmojo esperanto kalbos vadovėlio, daugelio kitų knygų leidimą ir visą laiką buvo esperantininkų judėjimo mecenatas. Kauno, o ir visos Lietuvos esperantininkai keletą dešimtmečių svajojo kada nors įsikurti šiame pastate.Po studijų apsigyvenęs Kaune aš ėmiausi šios iniciatyvos realizavimo. Tas darbas tęsėsi apie 10 metų – pirmąjį raštą šiuo klausimu tuometiniam Kauno m. LDT vykdomojo komiteto pirmininkui Jonui Razumui parašiau 1984 m. rudenį. Suorganizavau kelias dešimtis užsienio esperantininkų laiškų Kauno miesto vykdomajam komitetui šiuo klausimu, nes šis pastatas yra vienintelė visame pasaulyje iki šiol išlikusi vieta, kuri yra glaudžiai susijusi su esperanto kalbos kūrėjo Liudviko Zamenhofo gyvenimu ir veikla. Taip pat suorganizavau publikacijas apie tai savaitraštyje „Literatūra ir Menas“ bei žurnale „Švyturys“, o po to dešimtis Lietuvos esperantininkų laiškų redakcijoms  su prašymais ir pasiūlymais, kad šis pastatas būtų panaudotas Esperantininkų sąjūdžio tikslams. Tai vertė Kauno miesto valdžią kaip nors spręsti šį klausimą. Istorija tęsėsi ilgai. Jos visos nepasakosiu. Iš pradžių buvo noras gauti bent dalį patalpų, vėliau norai didėjo ir iki Nepriklausomybės atkūrimo  jau buvo galutinai suderinta su Vykdomuoju komitetu, jog mums bus suteiktas naudotis pirmasis namo aukštas.
 
Tačiau prasidėjus atgimimui ir atkūrus Nepriklausomybę, pasikeitus valdžiai viską iš esmės reikėjo pradėti iš naujo. Tuomet kreipiausi į savo kolegą advokatą Kazimierą Motieką, kuris jau buvo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas. Klausimas buvo išspręstas momentaliai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. kovo 10 d. potvarkiu Nr. 241p pastatas Kaune, L. Zamenhofo gt. 5 buvo perduotas neatlygintinai naudotis Lietuvos esperantininkų sąjungai. Taip pat pasiekėme, kad šis pastatas būtų įrašytas į nacionalinį istorijos paminklų sąrašą. Dar metus tęsėsi remontas ir 1993 m. gruodžio viduryje tradicinio esperantininkų renginio „Zamenhofo dienos“ metu iškilmingai dalyvaujant Liudviko Zamenhofo anūkui Liudvikui Kristoforui Zaleskiui-Zamenhofui, kuris ta proga specialiai iš Paryžiaus atvyko į Kauną, buvo atidaryta Lietuvos esperantininkų sąjungos būstinė šiame pastate. Ten be administracinių patalpų įkūrėme literatūros Esperanto kalba biblioteką, mokymo patalpas, konferencines patalpas, žurnalo „Litova stelo“ redakciją, Lietuvos esperantininkų sąjūdžio archyvą ir kt.
 
Tiesa, ratas apsisuko ir dabar vėl turime pradėti viską iš naujo. Per tuos beveik tris dešimtmečius pasikeitė kai kurie įstatymai, o ypač valstybės politika ir dabar visuomeninėms organizacijoms gauti valstybės patalpas naudotis neatlygintinai tapo ypatingai sunku arba beveik neįmanoma. Taigi, istorija tęsiasi.

 
Kauno Rotušėje 2014 m.  Povilui Jegorovui buvo įteiktas Kauno miesto „Santakos“ Garbės ženklas. Apdovanojimą įteikė tuometinis  Kauno meras AndriusKupčinskas.

Yra dar vienas mažai žinomas faktas, kuomet Lietuvos esperantininkų sąjunga prisidėjo prie  jaunos ką tik Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės pripažinimo ir  jos tarptautinų ryšių atkūrimo. 1990 m. balandžio pradžioje man paskambino vienas iš Italijos esperantininkų sąjūdžio aktyvistų, kurį jau keletą metų pažinojau asmeniškai, Brunetto Cassini, kuris yra ir aktyvus Italijos liberalų partijos veikėjas. Mano nuostabai jis pasakė, kad Italijos politikai labai domisi ką tik Nepriklausomybę atkūrusia Lietuva ir norėtų pasikviesti vieną iš dabartinės Lietuvos vadovų ir suorganizuoti jo susitikimus su įvairiais aukštais Italijos ir Vatikano pareigūnais. Aš paskambinau savo kolegai advokatui Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojui Kazimierui Motiekai  ir pasiūliau į Italiją vykti jam. Po kelių valandų jis pasitaręs su pirmininku prof. Vytautu Landsbergiu man perskambino ir sutiko vykti į Italiją. Aš pasiūliau Kauno esperantininkui Zigmundui Venskiui, kuris šiek tiek mokėjo ir italų kalbą, lydėti Kazimierą Motieką ir būti jo vertėju. Po to kelias dienas tęsėsi detektyvinė Italijos vizų gavimo  Italijos ambasadoje Maskvoje istorija ir galų gale per Varšuvą jie abu išskrido į Romą. Vizitas buvo labai sėkmingas, Kazimieras Motieka susitiko  su daugeliu Italijos valstybės ir įvairių partijų pareigūnų ir vizito pabaigoje įvyko svarbiausias Kazimiero Motiekos susitikimas – su antruoju asmeniu Vatikane, valstybės sekretoriumi Agostinu Kazaroliu (taip vadinamas Vatikano užsienio reikalų ministras, kuris kartu yra ir popiežiaus pavaduotojas). Nepriklausomybės pradžioje tai buvo itin svarbu Lietuvai.
 
O jums pačiam kurie sąjungos įvykiai ir renginiai reikšmingiausi?
 
Nenorėčiau išskirto ko nors specialiai. Tai yra tas pats, kas tėvui pasakyti, kuris jo vaikas yra mylimausias. Visi įvykiai yra svarbūs, visi reikšmingi, visi ilgam įsirėžė į atmintį, nes visuose įvykiuose teko aktyviai dalyvauti, juos projektuoti, organizuoti ir realizuoti. Kai kuriuos jau paminėjau, bet tai tik maža dalis to, kas per tuos penkis dešimtmečius sumanyta, patirta, padaryta. Juk šiemet sukanka  lygiai  50 metų  nuo to momento, kuomet aš pirmą kartą susidūriau su tarptautine esperanto kalba. Aš esu labai laimingas, kad mano likimas pasisuko taip, kad aš turėjau galimybę ir garbę savo veikla prisidėti prie labai prasmingos esperantininkų veiklos, vienos iš prasmingiausių veiklų pasaulyje. Per tą laiką tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje sutikau labai daug – šimtus nuostabių žmonių, pasišventusių šiam kilniam darbui. Nenoriu išskirti nė vieno. Tokių žmonių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje yra labai daug. Be jų, be glaudaus bendradarbiavimo su tais žmonėmis tikrai nebūtume pasiekę visai neblogų rezultatų Lietuvos esperantininkų veikloje.
 
Esperantininkai yra labai laimingi žmonės, nes jų veikla iš tikrųjų labai prasminga. Ir jau vien dėl to ši idėja nežlugs  ir kada nors bus realizuota pilna apimtimi. Kuomet esi teisus, tuomet  ne taip svarbu greiti tos veiklos rezultatai.

 
Kauno Rotušėje 2014 metais.

Lietuvos esperantininkų sąjunga yra ne kultūros, ne švietimo, ne laisvalaikio hobistinė organizacija. Lietuvos esperantininkų sąjunag yra pilietinė organizacija ir yra pasaulinio esperantininkų sąjūdžio dalis. Pasaulinis esperantininkų judėjimas nesutinka su dabartine diskriminacine kalbų politika pasaulyje. Jis nuolat kelia šias problemas įvairiose tarptautinėse ir nacionalinėse tribūnose. Jis nuolat siūlo patį efektyviausią bendravimo modelį. Mūsų tikslas yra ne fasadinis, o tikras kalbų lygiateisiškumas, ne fasadinis, o tikras demokratinis ir lygiateisiškas bendravimas tarp skirtingų tautų. Tai yra neįmanoma be tikros tarptautinės kalbos. O šiuo metu pasaulyje kalbų politikoje viešpatauja džiunglių įstatymas, kaip, beje, ir daugelyje kitų sričių. Pasaulis nesugalvojo ko nors geresnio už jau daugiau nei šimtą metų realiai veikiančią esperanto kalbą. Tai yra genialus lingvistinis išradimas jau išlaikęs laiko išbandymus, jau pasiekęs tokią kritinę masę, kuomet nebegali išnykti. Tai akivaizdu. Tai jau nebediskutuotina. Esperanto kalba savo tinkamumą jau įrodė.
 
Kokias esperanto kalbos ir Lietuvos esperantininkų sąjungos perspektyvas Jūs matote?
Perspektyvos yra geros. Tarptautinės kalbos problema realiai egzistuoja. Ir tol, kol ji egzistuoja , mums darbo netrūks. Be abejo, ši problema tarptautiniu mastu nebus išspręsta greitai. Kalbos paplitimas ar nepaplitimas nepriklauso nuo tos kalbos savybių. Tai priklauso nuo geopolitinių dalykų. Pasaulis keičiasi ir tarptautinės kalbos problemos sprendimas laukia savo eilės. Mes esame kantrūs, ta eilė ateis. Be abejo, tokia organizacija kaip mūsų negali būti masinė ar labai skaitlinga, nes mes einame prieš srovę. O tokių žmonių, einančių prieš srovę, niekada nebūna labai daug. Juo labiau mūsų veikla tampa prasmingesnė. Gal kai kam gali atrodyti, kad tai yra utopinė veikla. Bet tai nėra tiesa. Daug dalykų pasaulyje ilgą laiką būna lyg ir utopiniai, bet galų gale jie tampa realybe. Kaip jau minėjau, esperanto yra ne tik kalba, bet ir ištisa ideologija. Todėl tai turi savo ateitį. Ideologija yra teisinga arba neteisinga. Todėl ji negali būti matuojama tos ideologijos išpažinėjų skaičiumi. Esperanto kalbai dar nėra ir 150 metų, kalbai tai yra labai nedidelis amžius. Todėl jos klestėjimas dar yra ateityje.
 
Visų esperantininkų klausiame, kokia esperantiška frazė jiems labiausiai patinka, taigi kokia Jūsų mėgstamiausia frazę ir kodėl?
 
Tokių frazių yra labai daug. Ką nors specialiai pasirinkti yra labai sunku arba neįmanoma. Tai turi ne tik gražiai skambėti, bet ir turėti gilią prasmę. Pavyzdžiui, galėtų būti tokia frazė: Al felicho kaj gloro kondukas laboro – Į laimę ir šlovę veda darbas.  Komentarai čia nereikalingi..
 
Dėkoju už pokalbį
 
Kalbino Karolina Baltmiškė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vilija-vyziene-labai-patinka-esperanto-kalbos-melodingas-skambesys
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/algimantas-piliponis-viltim-prakalbinkim-pasauli-ekparoligu-mondon-per-espero-(tesinys)    
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jolita-ruzauskiene-man-patinka-esperantininku-veikla-ir-su-ja-susije-nauji-pazinimai-bei-atradimai
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ona-zuromskiene-kiekvienas-esperantiskas-sakinys-yra-tarsi-poezija
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-dovidaviciute-esperantininku-judejimas-yra-zymiai-daugiau-nei-tik-kalbos-igudziu-tobulinimas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/angele-pazereckiene-esperanto-man-kaip-pirmoji-meile-%E2%80%93-miela-sviesi
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vanda-katinaite-esperanto-%E2%80%93-tiesiog-nuostabios-akimirkos

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/alma-slamaite-esperanto-padeda-rasti-draugu-kiekviename-zemes-kampelyje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/darius-litvinas-svarbiausia-%E2%80%93-niekada-nenustoti-tiketi
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/grazina-mazuronyte-si-viltinga-kalba-%E2%80%93-langas-i-pasauli-ir-gyvenimo-budas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/stanislova-adomauskiene-esperanto-kalba-%E2%80%93-pazintis-su-kitu-saliu-zmonemis​
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/olga-romenskaja-esperanto-kalba-%E2%80%93-tai-ir-pomegis-ir-pazinimo-pagrindas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/brone-aukstikalniene-esperanto-veikla-pasvalyje-%E2%80%93-flugu--amikeca-birdo-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/algimantas-piliponis-viltim-prakalbinkim-pasauli-ekparoligu-mondon-per-espero
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/sigita-barniskiene-esperanto-kalba-man-buvo-patraukli-savo-paprastumu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jonas-tamulevicius-su-esperanto-prasidejo-naujas-bendravimo-patyrimas

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/onute-sereniene-visi-pasaulio-titulai-tolygus-%E2%80%9E0%E2%80%9C-%E2%80%93-be-dvasines-sviesos-ir-zmoniskumo
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/leonarda-gauryliene-esperanto-%E2%80%93-tai-dvasinis-ir-emocinis-uztaisas-tobuleti
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/alvydas-valenta-tarp-esperantininku-sutikau-ir-nuolat-sutinku-daug-sviesiu-zmoniu

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/valdone-skujiene-ilgas-kelia-i-esperanto-kalba-%E2%80%93-per-prancuzu-anglu-ir-vokieciu-kalbas-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/sergejus-popovas-viskas-prasidejo-nuo-galvoje-likusio-epizodo 
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/klaudija-margeviciene-esperanto-%E2%80%93-tai-ir-bendravimo-priemone-ir-pomegis-ir-dar-kazkas-daugiau
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ona-jarusaitiene-kodel-as-ismokau-esperanto
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jogaile-cojute-susidomejau-esperanto-naturaliai-is-tiesu-tai-ji-tapo-man-gimtoji
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/gabija-bulanaviciute-%E2%80%93-vileniskiene-esperanto-nera-tik-kalba-%E2%80%93-tai-yra-gyvenimo-budas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-rozentaliene-kelioniu-pomegis-atvede-i-esperanto-pasauli-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vytenis-povilas-andriukaitis-esperanto-ypatinga-tuo-kad-ji-irodo-jog--universali-kalba-yra-ir-galima​
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/aleksandras---dambrauskas-%E2%80%93-lietuvos---esperantininkas--nr1-160-osioms-adomo---jaksto---gimimo---metinems
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/eugenija-kediene-ir-kleta-gindviliene-linkime-jaunimui-susidometi-esperanto
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/zenonas-eimutis-sabalys-man-esperanto-%E2%80%93-musu-salies-istorijos-dalis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/eligijus-skirkevicius-esperanto-kalba-padeda-suprasti-bendruosius-kalbu-desnius

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/danute-krisciuniene--bonan-tagon-mielieji--esperanto-zeri-ir-zeres-paciom-graziausiom-spalvom
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/palmira-lukoseviciene-taikus-darbas-daro-zmogu-laiminga
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrone-maksimaitiene-puiku-kai-gali-be-vertejo-suprasti-ka-kalba-ir-is-tribunos-indas-ir-japonas-brazilas-ir-iranietis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/valerijus-rudzinskas-esperanto-kalba-%E2%80%93-ir-pomegis-ir-naujas-pazinimo-budas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vilius-sidlauskas-i-esperanto-atvede-smalsumas-ir-mokytojo-pavyzdys
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/bonifacas-ruzele-suvokiau-%E2%80%93-mes-dideli


Reklama