Klementina ir Juozas Babravičiai: su esperanto per gyvenimą

1983 m. gruodžio mėnesį rajono laikraštyje radau žinutę apie esperanto kalbą ir kvietimą į kursus. Tai buvo man kažkas nauja ir negirdėta. Sudomino, kad tai yra tarptautinė kalba, kad ji žinoma visame pasaulyje, ja rašomos knygos, leidžiami laikraščiai.

Pradėjau lankyti kursus. Juos vedė mokytoja Janina Merijauskienė, o jai talkino gydytoja Birutė Trimakienė. Kartu rinkdavosi ir esperanto klubo ,,Sūduva“ nariai. Jau po kelių mėnesių parašiau esperantiškai pirmąjį laišką, kurį patikrino B. Trimakienė. Džiaugiausi, kad jame buvo vos keletas klaidų, o tai uždegė dar didesnį norą mokytis.

Baigusi pradinį kursą, įsitraukiau į klubo veiklą: dalyvavau įvairiuose renginiuose, rašiau klubo metraštį, apie esperantininkų veiklą ir kalbą informuodavau rajono laikraštyje. Teko vesti ir pradinius esperanto kalbos kursus. Mokiausi pati ir mokiau kitus.

Ir, žinoma, rašiau laiškus. Vokietija, Lenkija, Bulgarija, Tunisas, Brazilija ir kitos šalys. Daug nuoširdžių gyvenimiškų istorijų, pažintis su kitų šalių kultūra ir tradicijomis.

Esperanto dėka padidėjo ratas draugų ir savame mieste – Marijampolėje, sutikau daug puikių žmonių: Birutė Trimakienė, Regina Juknelienė, Laima Skrinskaitė, Ona Galgatavičienė, Danutė Vidrinskienė, Angelė Straleckienė ir Stanislova Adomauskienė, gydytojas Vladas Greičius, Daiva Šmigelskienė ir daugelis kitų puikių bičiulių.

Tuo metu esperantininkų veikla Marijampolėje buvo labai aktyvi. Į klubą ateidavo daug jaunimo. Vykdavo kursai keliose grupėse. 1987 m suaugusiųjų grupę pradėjo lankyti ir Juozas Babravičius. Prieš ateidamas į kursus, apie esperanto jis jau buvo girdėjęs vaikystėje iš draugo tėtės, kuris iš sanatorijoje sutikto esperantininko buvo parsivežęs žurnalą ,,Interligilo’’.

Juozas ne tik baigė kursus ir išlaikė pradinio kurso egzaminą, bet kartu įsitraukė į klubo veiklą, o vėliau tapo jo pirmininku. Jis ir toliau tobulino esperanto kalbos žinias. Skaitė knygas, žurnalus, klausė radijo laidas esperanto kalba iš Lenkijos, Kinijos ir kt. Kinijos radijo organizuotoje viktorinoje laimėjo prizą – nuostabų kalendorių. Taip pat susirašinėdamas dalyvavo esperantininkų šachmatininkų turnyre Vokietijoje .

Ir aš, ir Juozas kartu su klubo nariais dalyvaudavome esperantiškuose renginiuose: BET, Klaipėdos esperanto klubo organizuojamuose susitikimuose Giruliuose, valčių žygyje Ignalinoj ir kituose. Vienas tokių buvo Ukrainos ir Moldavijos esperantininkų susitikimas Odesoje. Buvome labai nuoširdžiai priimti. Mums buvo staigmena, kai ekskursijos po miestą metu buvome nuvesti prie Zamenhofo paminklo nuošalioje gatvelėje.

Daug įspūdžių paliko ir kelionė į Bialystoką. Žiūrėjome lėlių spektaklį esperanto kalba, filmą, įgarsintą esperantiškai, apžiūrėjom miestą, buvome prie Zamenhofo paminklo. Lankėmės Wasilkovo miestelio mokykloje, kurioje mūsų pažįstama esperantininkė mokytoja mokė esperanto kalbos, susitikome su esperantiškai kalbėjusiais mokiniais.

Bendros kelionės, renginiai, bendri pomėgiai turėjo įtakos ir mūsų su Juozu likimui. 1989 m. sukūrėme šeimą. Mūsų draugai tapo šeimos draugais. Namuose padaugėjo esperantiškų knygų, žurnalų, laiškų.

Kartais liūdnai pajuokaujame, kad esperantininkų šeimoje užaugo sūnus ne esperantininkas. Nors gal ir ne visai būtų teisinga taip teigti. Nuo mažens Darius kartu dalyvaudavo esperanto klubo susitikimuose. Kelerius metus Darių džiugino susirašinėjimas su grupe bendraamžių iš Prancūzijos. Tiesa, tiek sūnus, tiek jo draugai tada dar tik mokėsi esperanto, bet storiausi laiškai būdavo pilni piešinių, žaidimų, darbelių.

Visi trys dalyvavome valčių žygyje Ignalinoje, taip pat Universaliniam Kongrese Vilniuje. Vėliau sūnaus ryšys su esperanto nutrūko. Bet norisi tikėti, kad vaikystėje daug bendravęs su esperantininkais ir žinodamas, kad pasaulyje ne tik anglų kalba suteikia didelę galimybę bendrauti, kada nors sugrįš prie šios kalbos.

Vėl ir vėl norėtųsi sugrįžti prie laiškų. ,,Kara amikino’’ (brangi drauge) – tai laiškai man, ,,kara amiko’’(brangus drauge) – Dariui ir Juozui, ,,karaj geamikoj’’(brangūs draugai) – visai šeimai. Taip prasideda kiekvienas laiškas. Tai patys gražiausi ir skambiausi žodžiai, paliečiantys ne tik ausis, bet ir širdį.

Klementina ir Juozas Babravičiai
Marijampolė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ieva-judickyte-lazurkeviciene-daininga-ir-grazi-esperanto-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/-jolanta-dudenaite-bulote-geriausios-atostogos-man-yra-su-esperanto