Regina Petraitytė: esperanto kalba praturtino mano kalbinį išprusimą

Pirmoji mokytoja, padėjusi žengti pirmuosius žingsnius mokantis esperanto kalbos, buvo Raseinių gydytoja Bronė Sakavičiūtė. Rajono laikraštyje perskaičiau skelbimą, kviečiantį visus norinčius mokytis esperanto kalbos. Kursus ji vedė buvusiuose Raseinių kultūros namuose (dabar biblioteka). Tuomet dirbau Viduklės vidurinėje mokykloje vokiečių kalbos mokytoja. Kalbos mane visada domino, tad nutariau vykti į Raseinius mokytis esperanto.

Kursus lankė dar kelios moterų iš Raseinių. Tada sužoinojau, kad esperanto yra dirbtinė kalba, labiausiai panaši į lotynų ir italų kalbas, kad ją sukūrė Liudvikas Zamenhofas. Kursų metu pirmoji mokytoja supažindino su esperanto leksika, pagrindinėmis gramatikos taisyklėmis.

Antroji mokytoja buvo dėstytoja iš Lenkijos Eva Bondar. Ji vedė esperanto kalbos kurus mokytojams Kaune 2002 m. lapkričio mėnesį Jos pamokos buvo įdomios ir įtaigios. Pamenu, pasibaigus kursams laikėme egzaminą raštu, kurį aš sėkmingai išlaikiau.

Esperanto kalba praturtino mano kalbinį išprusimą. Susirašinėjau su esperantininkais iš Vokietijos, Skandinavijos šalių. Ši kalba padėjo pažinti kitų kultūrų žmones, jų pasaulėžiūrą ir tradicijas. Prenumeravau ir skaičiau žurnalą „Litova stelo“ (Lietuvos žvaigždė).

Vienerius metus mokiau šios kalbos esperanto kalbos būrelyje Viduklės vidurinėje mokykloje. Jį lankė 12 mokinių.

Vėliau įstojau į Lietuvos esperantininkų sąjungą ir pradėjau lankytis Lietuvos esperantininkų renginiuose: Zamenhofo dienose Kaune, Baltijos esperantininkų dienose BET.

Man esperanto kalba yra ir bendravimo priemonė, ir pomėgis.

Pablogėjus mamos sveikatai grįžau į tėviškę, į Jurbarką. Ją slaugydama pagal galimybes įsitraukiau į Jurbarko esperanto klubo „Horizonto“ veiklą. Klubui vadovauja ilgametis esperantininkas Stasys Raulynaitis.

Netekus mylimos mamos širdgėlą apramina turiningos ir įdomios kelionės po Lietuvą. Su klubu aplankėme Šiaulių ir Marijampolės esperantininkus, o pas mus svečiavosi esperantininkai iš Šiaulių. Su jais aplankėme istorinę Panemunės pilį, Jurbarko dvaro parką ir kitas gražias tėviškės vietas.

Dalyvauju Lietuvos esperantininkų sąjungos rengiamuose suvažiavimuose, Zamenhofo dienose Kaune ir kaip jau minėjau Baltijos esperantininkų dienų stovyklose: BET-26 Noreikiškėse (Kaunas), BET-31 Girionyse, BET-34 Veisiejuose, BET-55 Panevėžyje ir 90-ajame pasauliniame esperantininkų kongrese Vilniuje. Jų metu vyksta ne tik paskaitos esperanto kalba įvairiomis temomis, bet ir plati kultūrinė bei pramoginė programa – koncertai, ekskursijos ir pan.
Didžiausią įspūdį ir pačias geriausias emocijas paliko 90-asis jubiliejinis pasaulinis esperantininkų kongresas Vilniuje, vykęs 2005m. liepos mėnesį. Tai didžiausias Lietuvos istorijoje tarptautinis renginys tiek pagal dalyvuių skaičių – 2344, tiek pagal atstovautų šalių skaičių – 60. Nepakartojamas jausmas, kai ir pats esi tarp jų, ir gali bendrauti ta vienintele, vienijančia visas pasaulio tautas – esperanto kalba.

Man gražiausia frazė esperanto kalba yra Klerighu mem kaj klerigu aliajn – Švieskis ir šviesk kitus.