Vanda Šimaitienė: svarbiausi yra sutiktieji žmonės

Apie savo kelią į esperanto, šis kalbos reikšmę jos gyvenime pasakoja šiaulietė, pedagogė, kolekcininkė, aistringa keliautoja Vanda Šimatienė.

Kada ir kaip susidomėjote esperanto kalba?

1994 metų pavasarį mano bičiulė esperantininkė Vlada Narbutienė pasiūlė kartu nueiti į esperantininkų klubą ,,Rūta“: o gal aš susidomėsiu jo veikla ir esperanto kalba? Mane sudomino mieli ir draugiški žmonės, įvairūs klubo narių sprendžiami klausimai ir pati esperanto kalba.

1995 metų sausį pradėjau lankyti kursus, kuriuos vedė Petras Stasiūnas. Buvome šeši pradedantieji, kursus lankėme stropiai, o pavasarį juos baigėme. Dar dabar tebeturiu kursų užrašus, baigimo pažymėjimą ir pirmąjį esperantišką ženklelį.

Nuo to laiko įsitraukiau į miesto esperantininkų veiklas.
1996 metų pavasarį vesti esperanto kalbos kursų atvyko pedagogas Marin Bacev iš Sofijos (Bulgarija). Pasiskirstėme, kas kartu su juo praleisime savaitgalį. Tokia užduotis teko ir man. Pasiūliau svečiui aplankyti Katinų muziejų ir jis mielai sutiko. Patiko svečiui čia viskas, o ypač gyvasis ,,eksponatas“ – katinas.

M. Bacev pasisakė man, kad ir jo namuose Sofijoje gyvena katinas ir jo pasiilgo. Aplankėme ir šalia įsikūrusią jaunųjų gamtininkų stotį. Direktorei leidus, jaunas darbuotojas pakinkė žirgą į ratus ir nuvežė mus į mišką. Svečias žavėjosi medžiais, o ypač beržais, o pamatęs iš beržo latakėliu tekančią sulą, nustebęs klausė, kas čia. Paaiškinus atsakė, kad tokio dalyko niekur dar nėra matęs. Išlipę iš ratų atsigėrėme vėsios beržų sulos. Man tai buvo pirmoji proga pabendrauti esperanto kalba su bendraminčiu iš kitos šalies.

Namuose esu sukaupusi esperanto leidinių bibliotekėlę. Joje – įvairi mokslo populiarioji ir grožinė literatūra, periodika. Turiu gausų periodikos straipsnių apie mūsų klubą ,,Ruto“ rinkinį. Jį vartydama matau, kad ir mūsų veikla yra miestui įdomi, praminga. Knygas ir kitus leidinius paprastai įsigyju BET-uose ar per Zamenhofo dienas Kaune veikiančiame knygynėlyje. Paskutinė mano 2019 metais įsigyta knyga – A. Korženkovo ,,Zamenhofas: Biografinė apybraiža“. Anksčiau esu skaičiusi M. Boulton ,,Zamenhofas – tarptautinės kalbos kūrėjas“. Abi puikios knygos. Žaviuosi Zamenhofu ne tik kaip kalbos kūrėju, bet ir jo asmenybe.
Esu sukaupusi Angelų dekoratyvinių skulptūrėlių kolekciją. Ją turtinti padeda ir bičiuliai esperantininkai.

Kuo Jums naudinga esperanto kalba? Tai pomėgis ar naujo pažinimo pagrindas?

Man tai viskas viename. Svarbiausia yra sutikti žmonės: draugiški, pasiryžę padėti vienas kitam, dėmesingi, patariantys, kupini įvairių idėjų, naujų iniciatyvų. Svarbi ir esperanto kalba, kuria gali bendrauti su bendraminčiais iš kitų šalių.

Visi sutikti žmonės man buvo svarbūs ir įdomūs. Atmenu, kartą Romualdas Kazlauskas pasiūlė aplankyti garbaus amžiaus esperantininką Petrą Dalangauską, gyvenusį tuomet Aukštelkės globos namuose, netoli Šiaulių. Važiavome Romualdo automobiliu kartu su Klaudija Margevičiene, Romualdu Rutkausku ir Vlada Narbutiene. Buvo šalta 1995 metų žiema. Savo apsilankymu mūsų bičiuliui suteikėme daug džiaugsmo. Prie arbatos puodelio klausėmės jo atsiminimų apie jaunystės metų esperantišką veiklą. Paskui jis ištraukė iš po lovos esantį nedidelį lagaminą, pilną knygų esperanto kalba ir tarė mums: „ Išsirinkite, kas ką norite!“

Prisimenu, pasiėmėme vieną ar dvi knygeles. Bičiulis Petras išlydėjo mus į lauką ir pasidžiaugė: „Romai, kokia graži tavo kepurė!”
„Imk ją ir nešiok, kepurė šilta“, – atsakė Romas Kazlauskas.
Atsisveikinome su mūsų aplankytu draugu, nueinančiu su šilta kepure ant galvos.

Vėliau aplankėme Praną Medonį, esperantininką nuo 1925 metų. Jis ilgus metus susirašinėjo su įvairių šalių esperantininkais, gerai mokėjo šią kalbą. Išsaugojo gausią korespondenciją, atvirukus. Turėjo didelį knygų rinkinį. Mielai dalijosi savo prisiminimais ir patirtimi.
Mūsų tikslas buvo aplankyti ir kitus, kurie jau nebegalėjo ateiti nariai į klubą, nesinorėjo, kad jie dingtų iš mūsų akiračio.
Turime gražią tradiciją artėjant Vėlinėms lankyti išėjusių Amžinybėn kapus, uždegti ant jų žvakeles, nes išėjusieji mums iš ten šviečia savo žmogiškumo šviesa.

Įsimintina buvo 1999 metų lapkričio aštuntoji. Už visus Anapilin išėjusius klubo narius mišias esperanto kalba Šiaulių Šv. Ignaco bažnyčioje aukojo kunigas Anicetas Tamošaitis. Dalyvavusieji pagiedojome dvi giesmes, kurias į esperanto kalbą išvertė Vincentas Barcys.

Kitas įsimintinas įvykis buvo kelionė pirmųjų Lietuvos neprikausomybės metų aktyvaus esperantininko Jokūbo Žmudskio pėdsakais. Kartu su Nijole Petraityte aplankėme žydų žudynių vietą prie Bubių piliakalnio, kapinėse padėjome du akmenukus ir puokštę lauko gėlių. Jautėmės kaip aplankę seną gerą draugą.

Noriu pasidžiaugti dar viena sena klubo tradicija – smagiu Atvelykio renginiu ,,Rideto“, į kurį atvyksta nemažas būrys bendraminčių iš įvairių miestų. Turėjome svečių iš Latvijos, Belgijos, Olandijos, Kroatijos, Italijos.
2007 metų renginyje dalyvavo ir Lietuvos esperantininkų sąjungos pirmininkas Povilas Jegorovas. Ištikimi šventės dalyviai – jaunieji bičiuliai iš Mažeikių (mokytoja G. Opulskienė). Kartu su svečiais keliaujame po miestą, lankome muziejus, klausomės paskaitų, o po to šmaikštaujame vakaronėje. Daug metų šią šventę išmoningai organizuoja Gediminas ir Reda Kazlauskai. Manau, kad šiltas mūsų bendravimas ir įspūdžiai ilgai neblėsta.

Dar vienas įspūdingas įvykis 2004 m. lapkričio 25 d. Mūsų klubo nariai Z. Sabalys, J. Pupštaitė, K. Margevičienė dalyvavome nevyriausybinių organizacijų forume. Paruošėme esperanto leidinių parodą, reklamavome būsimą Pasaulinį kongresą Vilniuje. Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos prezidentas Vladas Adamkus, kuris susipažino ir su mūsų paroda.

Kokiuose ilgam įsiminusiuose Lietuvos esperantininkų sąjungos renginiuose ar kitoje veikloje dalyvavote?

1996 metais pirmą kartą dalyvavau Baltijos šalių esperantininkų dienose Latvijoje (BET-32) Bulduriuose.
Nuo to laiko stengiuosi nepraleisti nė vieno BET-o, taip pat ir Zamenhofo dienų Kaune, nes tai yra nepakartojama patirtis ir esperanto kalbos tobulinimas. Šių renginių metu skaitomos aukšto lygio paskaitos, jas rengia įvairių šalių mokslo žmonės. Vyksta kalbų kursai, koncertai, vakaronės.

Pasauliniame esperanto kongrese Vilniuje su japonėmis. 2005 m.

Didžiulį įspūdį paliko puikiai organizuotas 90-asis Pasaulinis esperanto kongresas, vykęs 2005 metais Vilniuje. Dalyvavo esperantininkai iš 63 šalių. Mes, šiauliečiai, talkinome kongreso organizaciniam komitetui, savanoriavome. Patirti įspūdžiai paliko visam gyvenimui.

2007 metais BET-43 vyko Šiauliuose. Prie rengimo prisidėjo visi mūsų klubo nariai. Savanore buvau ir aš. Didelis ir prasmingas akcentas šiame kongrese buvo R. Rutkausko knygos ,, Rūta“ kėlė viltį/ ,,Ruto“ levis esperon“ leidyba ir pristatymas.

Pirmasis Lietuvos katalikų esperantininkų suvažiav9imas Žagarėje. 2015 m.

2015 metų kovo mėnesį su Nijole Petraityte dalyvavome Latvijos esperantininkų sąjungos konferencijoje. Žavėjomės bičiulių latvių parengta programa, jų nuoširdumu.

Prasmingų ir gerų dalykų išmokau iš žymesnių asmenybių ir klubo senbuvių R. Rutkausko , R. Kazlausko, Vytauto Sirtauto (mano ŠPI dėstytojo), Z. Sabalio, N. Petaritytė, panevėžiečių Telesforo ir Palmyros Lukoševičių, Gražinos Opulskienės iš Mažeikių. Visiems ačiū!

Jums gražiausia frazė esperanto kalba ir ką ji reiškia.

Man graži šiauliečio Romualdo Rutkausko sukurta frazė: La Espero de verda stelo kaj Ruto estu ĉiam apude (Tegul žaliosios žvaigždės viltis ir rūta būna visad šalia).

Kalbino Karolina Baltmiškė