Matyte Gaidamavičienė: esperanto mano kasdienybę pavertė ilgus metus besitęsiančia švente

Kartais gyvenime atsitinka įvykiai, kurių negali numatyti iš anksto, užsiplanuoti. Taip atsitiko ir su esperanto mano gyvenime. Buvau antro kurso studentė, kai pasivaikščiojant su draugėmis žvilgsnis užkliuvo už skelbimo, kuriuo buvo kviečiama į esperanto kalbos kursus profsąjungos rūmuose. Žalio supratimo neturėjome, kas tai yra. Viena draugė prisiminė, kad jos teta žino šią kalbą ir kad ji nesudėtinga, lengvai išmokstama. Pavyzdžiui – kaip priesaga sukuria naują žodį: „koko“ – gaidys, o „kokino“ – višta.

Šie žodžiai buvo pirmieji , kurie, kaip nebūtų keista, nulėmė susidomėjimą esperanto kalba. Nuėjome į kursus, o po to jau viskas užsisuko. Už didelį potraukį šiai kalbai esu dėkinga talentingam mokytojui inžinieriui Vytautui Šilui, kuris sugebėjo parodyti, kokia ši kalba graži, kokia prasminga. Ši kalba mano kasdienybę pavertę ilgus metus besitęsiančia švente.

Visko pradžia buvo 1970 metai, kai įsitraukiau į gražų bendraminčių būrį. Buvome jauni, kūrybingi, pilni idėjų, norintys draugauti su visu pasauliu, trokštantys keliauti,   ištrūkti iš pilkos sovietinės realybės, pamatyti tai, kas slypi už tos geležinės sienos, nejausti baimės KGB tvarkomai sistemai. Tai, kas vyko toliau, galima pamatyti, pajausti tik svajonėse.

Vilniuje veikęs jaunimo esperanto klubas „Juneco“, pasipildžius naujai iškeptiems nariams tuo metu tapo vienu iš aktyviausių, žinomiausių esperanto judėjime ir Lietuvoje ir Sovietų sąjungoje.   Kad klubo veikla taptų nenuobodžia ir naudinga visiems, norintiems daugiau apie mus sužinoti, ir kad kiekvienas galėtų parodyti ką sugeba geriausiai, susikūrėm klubo veiklos skyrius: turizmo, literatūros, mokymo, užsienio, propagandos ir toms kryptims atiduodavom visą savo kūrybos potencialą.

Tuo metu susipažinau su žmonėmis, iš kurių galima buvo pasisemti ne tik žinių, energijos, bet ir mokėjimo draugauti, dalintis bendravimo džiaugsmu. Esperanto klubas „Juneco“ – kolektyvas, kurio dalyvius verta prisiminti iki šiolei. Mokytojas ir pirmasis klubo pirmininkas Vytautas Šilas neeilinė asmenybė. Tai jis įkvėpė mus įvairioms akcijoms ir iniciatyvoms, propaguojant tarptautinę kalbą ir savotiškai tampant pasaulio dalimi.

Tais pirmais metais, dar būdama naujokė, sutikau daug labai šiltų įsimintinų žmonių. Tų laikų prisiminimus puošia Regina Mašalaitė (dabar Lenkijoje), Nastutė Kajėnaitė, Algis Oškinis (iš Kauno), Irena Alijošiūtė, Kazys Svidenis, Stasys Gaidamavičius , Gražina Grabežytė, Rita Vidugirytė, Nijolė Žambaitė, Povilas Jegorovas, Inita Tamošiūnienė ir dar daug daug kitų.

Tuo metu labai aktyvių klubo „Juneco“ narių buvo apie 40. Apie kiekvieną galėčiau knygą parašyti, jei tai būtų mano pašaukimas. Esperanto vienijo   daug įvairių, įdomių, talentingų žmonių, kurie turėjo įtakos mano tolimesniam gyvenimui. Čia draugais tapdavo inžinieriai, mokiniai, studentai, mokytojai žurnalistai, mokslininkai, menininkai, skulptoriai, vertėjai, istorikai, profesoriai ir kiti. Šie žmonės mokėjo dalintis bendravimo džiaugsmu. Ypač žavėjo mintis, kad esperanto ne tik jungia visus tuos žmones, bet ir tai, kad neliko kliūčių kalbos barjerui – pasaulis tapo artimesnis, savesnis.

Tuo metu, kai keliauti, ypač į užsienio šalis, galimybių buvo nedaug, atsirado potraukis susirašinėti su esperantininkais, gyvenančiais įvairiose pasaulio šalyse. Ši aistra pasakoti apie Lietuvą, apie esperanto judėjimą laiškuose buvo taip užvaldžiusi, kad kartais susirašinėdavome su 40 esperantininkų. Toks didelis susidomėjimas rašyti laiškus į užsienį nepraslysdavo ir pro akylas valdžios akis. Bet mano atveju tai pasibaigdavo neskausmingai – tik pasiaiškinimais pokalbiuose.

Esperanto kalba kiekviename iš mūsų atskleidė daug talentų, gebėjimą atlikti tai, ko iš savęs net nesitikėjai sulaukti. Klube man teko vadovauti literatūros skyriui, būti Lenkijos ambasadoriumi – ryšiams su Lenkijos esperantininkais. Kažkuriam laikui buvau išrinkta „Juneco“ prezidente. Pastoviai tapdavau ir viena iš renginių organizatorių.
Visi metai buvo pripildyti didesnio ar mažesnio masto renginiais: valčių žygiai Ignalinoje, laipiojimas Altajaus, TianŠanio kalnais, įvairios pakraipos stovyklos ir stovyklėlės, literatūriniai susitikimai. Taigi tapome turistais, alpinistais, žygeiviais, kai reikėdavo – tapdavome skaitovais, poetais, rašytojais, spektaklių kūrėjais, vertėjais, gidais, mokytojais kursuose. Viskas mums buvo įdomu ir reikšminga, siekėme, kad ta veikla būtų kokybiška, aukšto lygio.
Kalbą buvome įsimylėję. Stengdavomės kalbėti esperantiškai visur, kur tik galėjome – su draugais, esperanto klubuose, kelionėse, susitikimuose. Dainos, sukurtos ir verčiamos iš įvairių kalbų, buvo mūsų pastovūs kelionių palydovai ir draugai. Mokėjom jų daug ir dainuodavome visur, kur tik būdavome: stovyklose, miškuose, klubuose, valtyse, autobusuose, traukiniuose, stotyse.

Visas laisvalaikis buvo užpildytas esperantinę veikla. Kiekviena stovyklėlė, susitikimas ar renginys praplėsdavo draugų būrelį, ypač jei išvažiuodavome šiek tiek toliau.

Draugystė su kitų klubų esperantininkais – tai taip pat buvo dovana, kuria galėjai džiaugtis ištisus metus. Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus klubai nenusileisdavo savo kūrybingumu ir veikla –Pabaltijo stovyklos BET, Naujametiniai susitikimai ir kiti renginiai.

Už Lietuvos ribų taip pat džiaugėmės draugyste su latvių, estų, ukrainiečių, sibiriečių, maskviečių , dagestaniečių, armėnų ir kitų tautų klubais. Dažnai keliaudavome pas juos ar sulaukdavome jų svečiuose su koncertinėmis programomis, paskaitomis, keisdavomės veiklos patirtimi.

Ir profesinėje darbinėje veikloje esperanto taip pat daug kam buvo ar galėjo būti pagalbininku. Esperantiškų žurnalų, knygų gausa, kontaktai su reikalingais žmonėmis – tai buvo žinių, informacijos, mokslo šaltiniai.

Mano darbinėje veikloje neprireikė tokių šaltinių, tačiau iš esperanto veiklos sėmiausi kūrybinės ugnelės, energijos, mokėjimo panaudoti veiklai viską, kas atsidurdavo akiratyje, todėl dirbdama projektavimo tiriamajame biure chemijos inžiniere- konstruktore, kurdama autokosmetikos produktus Lietuvai ir visai Sovietų sąjungai ,buvau pakankamai matoma, nes visada buvo svarbu, kad kuriami autokosmetikos produktai būtų kokybiški, patentuoti, naudingi žmonėms, pelningi. Profesinę veiklą esu pakeitusi dėl meilės skaičiukams ir iki šiolei dirbu vyriausia buhaltere vienoje kitoje įmonėje, bet iki šių dienų neprarandu noro būti kūrybinga, energinga, įvairiapusiška tiek darbe, tiek buityje, nestovėti vietoje, viskam pritaikyti naujoves. Už tai dėkinga esperanto. Nesu šiuo metu aktyvi esperantininkų veiklos dalyvė, nepavyko paskirstyti laiko taip, kad pakankamai jo liktų ir šiai veiklai, bet tai, ką davė esperanto, manau nedingo. Esu įsitikinusi, kad esperanto yra ne vien kalba, kuri jungia daugelio tautybių žmones, leidžia skanauti bendravimo malonumus, sudaro galimybes iš veiklos pasisemti to, ko trūksta tiek profesinėje veikloje, tiek laisvalaikio minutėms. Tai nekasdieniškas gyvenimo būdas, darantis gyvenimą prasmingu ir gražiu.

Gal tai ir ne pati gražiausia frazė, bet ji prilipusi prie manęs nuo 1970 metų ir aš ją dažnai niūniuoju ir dabar. Tai frazė iš dainos: Eterne min logas esperantujo, logas esperantujo-plej bonvena sur ter‘. Amžinai mane traukia esperanto šalis (esperantujo), kviečia esperantujo – draugiškiausia šalis visoje žemėj.

Matyte Gaidamavičienė

Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/antanina-fokaite-esperanto-atvere-kelius-betarpiskai-pazinti-daugybe-saliu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/marijonas-rocius-esperanto-kalba-padejo-savo-akimis-pamatyti-tai-kas-tapo-istorija
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/rugile-audeniene-rasydama-knyga-supratau-kad-si-kalba-yra-kandidate-i-viena-bendra-pasaulio-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/klementina-ir-juozas-babraviciai-su-esperanto-per-gyvenima
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ieva-judickyte-lazurkeviciene-daininga-ir-grazi-esperanto-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/-jolanta-dudenaite-bulote-geriausios-atostogos-man-yra-su-esperanto

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-petraityte-esperanto-kalba-praturtino-mano-kalbini-isprusima
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/antanas-visockas-esperanto-%E2%80%93-ne-tik-kalba-bet-ir-spalvingas-gyvenimo-budas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/zofija-baboniene-esperantininku-laiskai-man-buvo-idomus-langas-i-pasauli
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/grazina-taujanskaite-esperantininku-renginiai-primena-kad-gyventi-ir-dziaugtis-reikia-cia-ir-dabar
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/petras-stasiunas-esperanto-kalba-%E2%80%93-naujo-pazinimo-pagrindas

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vanda-simaitiene--svarbiausi-yra-sutiktieji-zmones

Mykolo Romerio universiteto (MRU) laidos jaunimui „Gyvenimo startuolis“ metu, verslininkai Karolis Rimkus ir Samanata Ėringė su šypsena prisimena savo kelionių po pasaulį įspūdžius. Socialinių tinklų komunikacijos agentūros...

Matyte Gaidamavičienė: esperanto mano kasdienybę pavertė ilgus metus besitęsiančia švente

Reklama

Sekite mus

Kontaktai

Paieška svetainėje