Grįžusiųjų iš užsienio mokinių kalbinė integracija: problemos ir jų sprendimai

Kaip informuoja Nacionalinė švietimo agentūra, Lietuvos mokyklose naujus mokslo metus pradėjo arti 2000 iš užsienio sugrįžusių arba atvykusių į mūsų šalį mokinių. 19 Lietuvos mokyklų išbando iš užsienio grįžusių ar iš kitų valstybių atvykusių vaikų ugdymo modelius veiksmingesniam tokių mokinių integravimui į mokymosi procesą ir mokyklos bendruomenę. Nuo mokslo metų pradžios šiuos modelius taikančios mokyklos iš 12 skirtingų Lietuvos savivaldybių jau sukaupė pirmuosius įspūdžius ir susidūrė su savitomis patirtimis, organizuodamos iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Irako, Airijos, Turkijos ir kitų šalių atvykusių mokinių ugdymą.
Lietuvių kalbos instituto mokslininkės Nida Poderienė ir dr. Aurelija Tamulionienė praėjusiais metais užbaigė projektą, kurio vienas tikslų – išsiaiškinti pagrindinius kalbinės integracijos veiksnius ir klausimus, su kuriais grįžę iš užsienio mokiniai susiduria. Apie šį projektą kalbamės su mokyklinės lituanistikos tyrėja dr. Aurelija Tamulioniene.

Gerbiama dr. Aurelija, Jūsų studija „Įveikti atskirtį: grįžusių iš užsienio mokinių kalbinė integracija“ yra apie grįžusius iš užsienio vaikus. Ar yra statistika, kiek procentais tokių mokinių yra Lietuvoje, ar tas skaičius vis auga?

XXI a. kartais vadinamas „migracijos amžiumi“, Lietuva ne išimtis – nuo 2001 metų stebimas didžiulis migracijos šuolis. Kaip žinome šiuo metu susiduriama ir su kitu iššūkiu – ekonomine migracija, nuo 2018 m. sparčiai išaugo ir reemigracijos procesai, visa tai paskatino imtis grįžusių į Lietuvą emigrantų vaikų kalbinės integracijos klausimų: mums rūpėjo pasiaiškinti, kaip grįžę iš užsienio į Lietuvą vaikai jaučiasi čia, Lietuvoje, kaip juos sutinka Lietuvos mokykla, kaip tėvai galėtų padėti vaikams lengviau įveikti integracijos procesus, kas sugrįžusiems į Lietuvą vaikams tampa didžiausiais iššūkiais adaptuojantis Lietuvos švietimo sistemoje.
Lietuvoje yra renkami statistiniai duomenys, kiek į Lietuvą sugrįžta mokyklinio amžiaus vaikų. Vertinti grįžtančių mokinių statistiką nebuvo mūsų tyrimo tikslas, bet galime pasakyti, kad Mokinių registro duomenimis, 2019 metais iš užsienio atvyko 1540 mokinių iki 18 metų. Daugiausia vaikų atvyko į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos miestų, Šiaulių, Varėnos, Alytaus, Radviliškio ir Panevėžio rajonų savivaldybes.

Nida Poderienė, Aurelija Tamulionienė „Įveikti atskirtį: grįžusių iš užsienio mokinių kalbinė integracija“. Prieiga internete: https://doi.org/10.35321/e-pub.7.grizusiuju-kalbine-integracija

Papasakokite plačiau apie atliktą tyrimą: kada jis ir kur buvo vykdomas, kiek vaikų buvo apklausta, kokio jie amžiaus, prieš kiek laiko sugrįžo į Lietuvą ir t. t.

2018–2020 m. Lietuvių kalbos institute atlikome tyrimą, kuriuo be kitų tikslų norėjome išsiaiškinti pagrindinius kalbinės integracijos veiksnius ir klausimus, su kuriais grįžę iš užsienio mokiniai susiduria. Tyrimo medžiagą sudarė mokinių ir mokytojų klausimynų atsakymų duomenys, mokinių rašiniai, pokalbių su mokiniais ir mokytojais įrašai. Tyrime dalyvavo 86 grįžę iš užsienio 9–15 metų mokiniai iš 3–8 klasių ir tose pačiose klasėse besimokantys 534 Lietuvoje visą laiką gyvenę mokiniai iš skirtingų Lietuvos savivaldybių mokyklų: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Druskininkų, Panevėžio. Vieni iš užsienio grįžę mokiniai Lietuvoje pradėjo lankyti mokyklą prieš pusmetį, kiti mokėsi jau antrus–penktus metus ir ilgiau.

Iš kokių šalių Jūsų tyrime dalyvavę vaikai sugrįžo į Lietuvą?

Mūsų tyrime dalyvavę mokiniai į lietuviškas mokyklas sugrįžo net iš 19 šalių: Airijos, Anglijos, Danijos, Irano, Italijos, Ispanijos, Graikijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kazachstano, Kipro, Kolumbijos, Lenkijos, Liuksemburgo, Norvegijos, Prancūzijos, Rusijos, Ukrainos, Turkijos, Vietnamo.

Daugiausia mokinių grįžo iš anglakalbių šalių (Anglijos, Airijos, JAV) mažiau iš Rusijos, Ukrainos ir iš kitų šalių.

Žemėlapio autorius Aidas Gudaitis

Galbūt tyrėte, ar šie vaikai, gyvendami užsienyje, lankė lituanistines šeštadienines mokyklas, jei taip, kokia tirta vaikų dalis jose mokėsi ir kokią įtaką tai turi jų lietuvių kalbos mokėjimui?

Remiantis tyrimo duomenimis, apie 14 proc. grįžusių iš užsienio mokinių yra mokęsi užsienio lituanistinėse mokyklose. Leisti vaikus mokytis lituanistinėje mokykloje, jeigu tokia mieste ar gyvenvietėje yra, apsisprendžia tėvai, atsižvelgdami, koks atstumas nuo lituanistinės mokyklos iki namų, ar ugdymas toje mokykloje, tėvų požiūriu, yra naudingas.

Mūsų nuomone, nuoseklus ir sistemingas lietuvių kalbos mokymas užsienio lietuviškose mokyklėlėse turėtų būti paremtas įgimtu vaikų smalsumo skatinimu, orientuotas į kiekvieno vaiko lietuvių kalbos mokymosi pažangą, grįstas lietuvių tradicijų, papročių, Lietuvos istorijos ir kultūros pažinimu, sąsajomis su gyvenamosios šalies kultūra. Juk užsienio lituanistinės mokyklos ne tik sudaro sąlygas vaikams lietuviškai bendrauti, mokytis lietuvių kalbos apimant visas kalbinės veiklos sritis – kalbėjimą, klausymą, skaitymą ir rašymą, bet ir būdamos lietuviškos kultūros židiniais, ne tik įvesdina vaikus į lietuvių kultūrą. Lengvai adaptuojasi lietuviškoje kalbinėje aplinkoje grįžę iš užsienio vaikai, kurie gyvendami kitoje šalyje namuose ne tik kalbėjo lietuviškai, bet ir mokėsi lietuviškai skaityti, lankė lituanistines mokyklas.

Ne mažiau svarbu, kad mokant lituanistinėse mokyklose, mokymo metodai ir mokymo priemonės būtų vaikams ne mažiau patrauklios, įdomios, nei jiems įprastose kasdien lankomose ugdymo įstaigose. Tai viena svarbiausių lituanistinio ugdymo sėkmės prielaidų. Lietuvoje sukurtos užduotys, vaizdinė ir garsinė mokymosi medžiaga galėtų padėti vaikams įdomiai ir smalsiai mokytis

Kokią įtaką vaikų lietuvių kalbos mokėjimui turi šeima, tėvų išsilavinimas?

Esminis vaidmuo, kad vaikų integracija būtų sėkminga, tenka šeimai. Tėvų pagalba vaikams įsilieti į gyvenimą Lietuvoje yra svarbiausias veiksnys, lemiantis lengvesnę adaptaciją. Paklausti, kas padėjo įveikti sunkumus, grįžę iš užsienio mokiniai dažniausiai įvardija šeimą. Mokytojai, dirbantys su grįžusiais mokiniais, taip pat pabrėžia, kad nuo tėvų pagalbos daug priklauso mokinių adaptacijos trukmė. Paprastai tėvai prieš leisdami vaiką mokytis reikliai renkasi mokyklą, bendradarbiauja su mokytojais, domisi, kaip vaikui sekasi, rūpinasi, kad vaikas sparčiau įgytų lietuvių kalbos įgūdžių, mokydami po pamokų. Yra ir tokių atvejų, kad pradėję leisti vaiką į mokyklą tėvai net nepraneša mokytojams, kad vaikas yra augęs užsienyje ir grįžo į Lietuvą tik prieš kelis mėnesius. Tokių vaikų adaptacija priklauso tik nuo mokyklos bendruomenės atsakingumo, jautrumo sudarant kuo palankesnes sąlygas vaikui adaptuotis, įveikti kalbinę ir socialinę atskirtį.

Atsakymas dėl tėvų išsilavinimo taip pat labai svarbus. Tyrime norėjome ir šį aspektą paliesti; paaiškėjo, kad daugiau kaip pusės mokinių, klausimyne nurodžiusių tėvų išsilavinimą, abiejų arba vieno iš tėvų išsilavinimas yra aukštasis. Turintys aukštesnį išsilavinimą tėvai suvokia lietuvių kalbos mokėjimo reikšmę mokantis visų dalykų lietuviškai, yra linkę labiau padėti vaikams greičiau įveikti atskirtį dėl kalbinių gebėjimų stygiaus – rūpinasi, kad vaikai mokytųsi lietuvių kalbos per vasaros atostogas prieš jiems pradedant lankyti lietuvišką mokyklą, leidžia į neformaliojo ugdymo įstaigas, samdo mokytoją, padedantį išlyginti spragas, o jeigu finansinės galimybės ribotos – patys ugdo vaikus namuose.

Kokios sąlygos sudarytos šiems vaikams mokytis lietuvių kalbos Lietuvoje? Jos pakankamos ar reikalingi pokyčiai?

Grįžę iš užsienio mokiniai mokosi kartu su nuolat Lietuvoje gyvenančiais mokiniais. Atvykę vaikai iš karto priimami mokytis kartu su bendraamžiais pagal gyvenamąją vietą. Jeigu vaikai visai nemoka lietuvių kalbos, jie turi galimybę mokytis išlyginamojoje klasėje arba išlyginamojoje grupėje, kad įgytų pakankamus lietuvių kalbos gebėjimus, būtinus lietuviškai mokytis visų mokomųjų dalykų. Lietuvoje yra sukurtas mokyklų tinklas, t. y. tų mokyklų, kurios turi didesnę darbo su grįžusiais vaikais patirtį, yra parengta rekomendacijų ir panašiai. Tuo rūpinasi Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

Šaltinis: Į Lietuvą grįžusių / atvykusių vaikų integracija į švietimo sistemą skirtingų savivaldybių mokyklose. Parengė Sandra Kairė. Prieiga internete: http://kurklt.lt/wp-content/uploads/2019/04/%C4%AF-Lietuv%C4%85-gr%C4%AF%C5%BEtan%C4%8Di%C5%B3-vaik%C5%B3-integracija-%C4%AF-%C5%A1vietimo-sistem%C4%85_-esama-situacija-3.pdf

Iš mūsų tyrime dalyvavusių mokinių didžioji dalis mokėsi įprastose klasėse kartu su Lietuvoje augusiais mokiniais pagal Lietuvos bendrojo ugdymo programas. Tik maža dalis mokinių dėl nepakankamų lietuvių kalbos gebėjimų buvo priimti į žemesnę klasę. Taip pat buvo mokinių, kurie mokėsi išlyginamosiose klasėse. Mokinius leisti mokytis į išlyginamąją klasę, kurioje daugiausia pamokų skiriama lietuvių kalbos mokymui, apsisprendžia šeimos, kurių vaikai visai nemoka lietuvių kalbos ir kurios namuose dažniausiai bendrauja ne lietuvių kalba.

Mūsų tiriamu atveju tik dalyje mokyklų grįžusiems iš užsienio mokiniams buvo skiriamos papildomos lietuvių kalbos pamokos. Didžiąja dalimi tai priklauso nuo mokyklos, bet atsakomybė yra ir tėvų. Tėvai turėtų patys kalbėtis, tartis su mokytojais dėl papildomų pamokų arba patiems namuose mokyti lietuviškai skaityti, rašyti – sustiprinti mokinių lietuvių kalbos žinias ir taip jiems padėti lengviau prisitaikyti mokykloje. Grįžusiems vaikams bent pirmą pusmetį reikia nuolatinės individualios mokytojų pagalbos, šeimos palaikymo ir įvertinimo. Kalbėdami apie mokymosi lietuviškoje mokykloje pradžią, didžioji dauguma vaikų pabrėžė tėvų rūpinimąsi ir pagalbą prieš pradedant ir pradėjus mokykloje mokytis.

Su kokiais iššūkiais susiduria šiuos vaikus mokantys pedagogai ir lietuvių kalbos mokytojai?

Viena esminių sėkmingos socialinės ir kultūrinės integracijos lietuviškoje mokykloje sąlygų – mokytojų gebėjimas suprasti grįžusius mokinius ir padėti jiems įsitraukti į klasės gyvenimą, ugdyti pagal šiems vaikams pritaikytus individualius ugdymo planus, skirti daugiau paramos. Nuo mokančių mokytojų jautrumo ir pagalbos užmezgant ryšį su klasės mokiniais priklauso grįžusio mokinio santykiai su bendraamžiais, jo psichologinė savijauta klasėje – socialinės, kultūrinės adaptacijos trukmė.

Norint nustatyti grįžusių iš užsienio kalbinės integracijos veiksnius, ne mažiau svarbu išsiaiškinti ir mokytojų padėtį: kaip sekasi dirbti jiems su grįžusiais iš užsienio vaikais, su kokiais iššūkiais jie susiduria ir pan. Juk vaikai grįžta į Lietuvos mokyklas, ten mokosi pagal bendrojo ugdymo programas, kurios gerokai skiriasi nuo užsienio ugdymo programų.

„Visada džiaugiuosi, nes puikūs iš užsienio grįžusių mokinių mokytojai ir psichologai būna patys mokiniai. Tačiau tais atvejais, kai mokinys kalba angliškai, visa klasė ima kalbėti su juo angliškai, ypatingai jaunesnio amžiaus vaikai. Suprantu, kad atvykus didesniam skaičiui tokių mokinių turėtume aptarti naujus susitarimus ir skiepyti savo vaikams mintį, kad mes esame savo šalies šeimininkai ir privalome gerinti savo šalies kalbą, ją vartoti ir padėti išmokti kalbėti lietuviškai tiems, kas nutarė gyventi Lietuvoje (Ištrauka iš mokytojo klausimyno).“

Mokytojų klausėme, kokių lietuvių kalbos mokymo sunkumų kyla ir kaip jie juos sprendžia, kai klasėje yra grįžusių iš užsienio skirtingų lietuvių kalbos mokėjimo lygių mokinių, tačiau sužinojome, kad mokytojų patirtys yra tiek skirtingos, kiek skirtingi yra ir patys iš užsienio grįžę vaikai. Kalbinti mokytojai minėjo, kad su iš užsienio grįžusiais vaikais dažniausiai dirba vieni, be mokytojo padėjėjo, nors visuotinai pripažino, kad pagalbos mokytojui reikėtų. Mokytojai pabrėžia, kad dirbant su individualių poreikių vaikais ne visada pavyksta kokybiškai suderinti darbą klasėje su kitais mokiniais. Tam labai praverstų mokytojų padėjėjai. Mokytojai pripažino, kad papildomos pamokos ir konsultacijos skiriamos tikrai ne visiems grįžusiems iš užsienio mokiniams, nors didžiąja dalimi tai priklauso nuo mokyklos, bet atsakomybė, jų nuomone, yra ir tėvų. Atsakingi tėvai patys kalba, tariasi su mokytojais dėl papildomų pamokų, kaip sustiprinti mokinių lietuvių kalbos žinias ir taip jiems padėti lengviau adaptuotis mokykloje.

Kalbėdami apie lietuvių kalbos mokymą mokytojai taip pat pripažino, kad kyla rūpesčių, vieni iš pagrindinių įvardijami kultūriniai skirtumai, pavyzdžiui, vienas iš paprasčiausių, atrodytų, yra ir asmenų tu, jūs skyrimas, mokytojai pabrėžia, kad mokiniai sunkiai adaptuojasi prie naujos kultūros, naujų reikalavimų ir pan. Daug problemų kyla ir dėl skurdaus mokinių žodyno, jiems sunku suprasti atskirus žodžius, tekstą, derinti žodžių galūnes, taisyklingai kirčiuoti. Paklausti, kas mokiniams mokantis lietuvių kalbos lengviausia, mokytojai nurodo, kad tos pamokos, kuriose mažai reikia kalbėti lietuviškai, kur nereikia pasakoti, taip pat pabrėžia, kad mokiniams yra sunku išmokti dvibalsių rašybą, tarti priebalsius š, ž, č. Mokiniams lengviau suprantama paprasta buitinė lietuvių kalba, kuria, matyt, jie su tėvais namie ir kalba. Kaip sunkiausius dalykus, besimokant lietuvių kalbos, mokytojai nurodo gramatikos, jos taisyklių, mokymą, taip pat teksto suvokimo užduotis, žodyno, tarties mokymąsi.

Patys mokytojai savo poreikius apibrėžia labai aiškiai: reikalinga pritaikyta metodinė medžiaga, trūksta patrauklių užduočių, aiškių rekomendacijų, kaip mokyti iš užsienio grįžusius vaikus, taip pat nėra tam skirtų vadovėlių.

Ypač svarbu, kad visų mokomųjų dalykų mokytojai padėtų mokiniams greičiau išmokti dalyko sąvokas lietuvių kalba, nes net ir mokantiems lietuvių kalbą mokiniams stinga lietuviškų terminų. Net ir tie mokiniai, kurie gyvendami kitose šalyse namuose kalbėjo lietuviškai, lankė lituanistines mokyklas, turi ribotą mokyklinių terminų žodyną, todėl daugybę žodžių turi išmokti, kad suprastų dalykų mokymo turinį. Šie mokiniai per matematikos, gamtos ir kitų dalykų pamokas dažnai mąsto ta kalba, kuria mokėsi užsienio šalyje, todėl jiems sunku nuolat verčiant iš kitos kalbos parodyti savo žinias ir patirtį. Grįžusiems mokiniams pirmus metus rekomenduotina pateikti mokymo medžiagos santraukas, nes per pamokas tokie vaikai nespėja konspektuoti, pasižymėti svarbiausių dalykų, jie ne visus žodžius supranta, trūksta rašymo įgūdžių.

Kokie šių vaikų mokymosi lietuvių kalbos rezultatai? Kas jiems sukelia didžiausius sunkumus?

Savo tyrime rezultatus vertinome kiek kitaip: ne pačios nagrinėjome gautus pažymius, bet pačių mokinių paprašėme įvertinti balu savo žinias. Didžioji grįžusių iš užsienio vaikų dalis savo lietuvių kalbos žinias įvertino vidutiniškai 3 balais iš 5, šie duomenys nesikeičia nei pagal mokinių amžių, taip mano ir mažesni, ir vyresni.

„Visa mano gyvenimą mokiausi Anglų kalbą, ir kai aš atskridau į Lietuvą man buvo labai kitaip. Sunkų mokitis, sunku apsigyventi, tiesiog viskas kitaip buvo ir man labai sunku. Dabar aš jau mokiausi 7-2 metų ir kol kas biške geriau. Aš galiu eiti į pardatuves ir nusipirkti, geriau kalbu kalbą (rašinys 7 kl. mokinio, prieš metus grįžusio iš Anglijos).“

Suprantama, kad kalbėdamos apie mokymąsi, negalime išleisti iš akių vieno iš pagrindinių veiksnių – motyvacijos mokytis lietuvių kalbos. Tai ir vaikų noras mokytis šios kalbos, noras turėti gerą išsilavinimą, laisvai bendrauti lietuvių kalba ir t. t. Šiai motyvacijai sustiprinti svarbios ir išorinės priemonės: paskatinimai, pagyrimai, įvertinimas ir pan. Lietuvių kalbos mokėjimo vertinimai turi tiesioginį ryšį su lietuvių kalbos pamokų mėgimu: tie vaikai, kuriems patinka lietuvių kalbos pamokos, savo lietuvių kalbos mokėjimą vertina geriau. Grįžusių vaikų santykis su lietuvių kalba dažnai yra praktinis – pirmiausia lietuvių kalba jiems yra būtinas komunikacijos įrankis.

„Sunku buvo pradžioj. Nes aš Anglijoj, pavyzdžiui, namuose buvo kai kurių žodžių nesupratau, tai angliškai pasakydavau, bet visus kitus suprasdavau lengvesnius kažkokius žodžius. Rašyti nemokėjau. Lengviausia buvo kalbėti, o sunkiausia buvo išmokti taisykles visokias, raides rašyti, ten, sujungti (interviu su 6 kl. mokiniu, prieš 3 metus grįžusiu iš Anglijos).“

Grįžę iš užsienio mokiniai pabrėžė, kad jiems grįžus labiausiai stigo lietuviškų žodžių mokantis mokykloje. Tam, kad mokiniai galėtų suprasti, ko mokosi, jie turi suprasti 95 proc. žodžių. Todėl svarbu, kad, gyvenant užsienyje vaikų lietuvių kalbos žodynas neapsiribotų tik kasdiene buitine kalba, kuria paprastai kalba namuose, kad tėvų padedami vaikai gyvenamosios šalies kalba įvardijamus naujus dalykus ir patirtį, įgytą mokykloje, bendraujant su bendraamžiais, viešojoje erdvėje vaikai gebėtų nusakyti ir lietuviškai, taip plėsdami gimtosios kalbos išteklius.

Gyvenant užsienyje dažnai lietuviškai tik kalbama ir klausoma, o gyvenamosios šalies kalba plėtojama visomis kalbinėmis veiklomis – kalbėjimu, klausymu, skaitymu ir rašymu. Norint lavinti vaikų lietuvių kalbą, būtina sudaryti kuo daugiau galimybių vaikams plėtoti visas kalbinės veikos sritis – žiūrėti lietuviškus filmukus, lietuvių kalbą vartoti virtualioje erdvėje, mokyti skaityti, pasitelkiant vaikiškas lietuviškas knygas, rašyti. Pažymėtina, kad iš visų kalbos sričių rašymas grįžusiems vaikams būna didžiausias iššūkis, kai per dalykų pamokas reikia užsirašyti, konspektuoti, atlikti užduotis.

Galbūt tyrėte, kokia kalba šie vaikai bendrauja su draugais, su šeimos nariais. Jei taip, ką parodė tyrimas?

Iš tyrime dalyvavusių mokinių nebuvo tokių, kurie augdami lietuvių šeimose su tėvais būtų bendravę užsienio šalies kalba, tačiau su broliais, seserimis jie buvo linkę kalbėti gyvenamosios šalies kalba, ypač tais atvejais, jei lankė toje šalyje darželį ir mokyklą. Vaikai gyvenamosios šalies kalba perima ugdymo įstaigose įgyjamas žinias, įspūdžius, patirtį. Pradėjus lankyti užsienyje mokyklą, gyvenamosios šalies kalba tampa antrąja vaiko kalba. Ši kalba tampa bendravimo su nelietuviais draugais kalba, ji dažniau pradedama vartoti greta lietuvių kalbos šeimoje tarpusavyje kalbant su broliais ir seserimis. Su amžiumi daugėja situacijų, kai vartojama tik antroji – gyvenamosios šalies – kalba, ji pradeda vyrauti svarbiose mokinių gyvenimo srityse.

Grįžusių iš užsienio ir nuolat Lietuvoje gyvenančių vaikų kalbinis paveikslas

Kuri kalba ar kalbos vyrauja grįžusių iš užsienio vaikų kalboje?

Kalbėdami apie grįžusius iš užsienio vaikus turime suprasti, kad nagrinėjamų atvejų yra tiek, kiek ir vaikų, t. y. vaikai yra labai skirtingi: yra vaikų, visose veiklose (kalbant namie, naršant internete, skaitant knygas, žiūrint filmus) besirenkančių lietuvių kalbą, yra ir tokių, kurie lietuviškai beveik nekalba, todėl renkasi jiems įprastas kitas užsienio kalbas. Tyrimo rezultatai akivaizdžiai parodė, kad labiausiai lietuvių kalba yra pasirenkama bendraujant šeimoje ir skaitant knygas. Daugiau kalbų renkamasi naršant internete, žiūrint vaizdo filmus. Norime pabrėžti, kad grįžę iš užsienio vaikai supranta lietuvių kalbą kaip reikalingą ir stengiasi įvairiose aplinkose ją vartoti.

Neretai tenka girdėti, kad Lietuvoje gimę ir augantys vaikai nuvertina lietuvių kalbą kaip neperspektyvią, o ką galima pasakyti apie sugrįžusiųjų vaikų požiūrį į kalbą? Kokios šių vaikų kalbinės nuostatos ir nuo ko jis priklauso?

Grįžusių iš užsienio ir nuolat Lietuvoje gyvenančių mokinių kalbinės nuostatos, proc.

Užsienio lietuvių vaikų, kurie gimė kitoje valstybėje arba maži su tėvais į ją išvyko, su Lietuva nesieja gyvenimo joje patirtis, gyvenimo būdas, gyvenamoji vieta. Kad vaikai atrastų Lietuvą ne tik kaip tėvų gimtąją šalį, bet ir savo kraštą, verta jiems pasakoti apie Lietuvą, šeimos, giminės istorijas, sudaryti galimybes bendrauti su Lietuvoje gyvenančiais giminėmis. Užsienio lietuvių vaikams priklauso dvi kultūros – lietuvių šeimos ir šalies, kurioje jie auga. Perėjimas prie kitos kalbos nėra tik komunikacijos instrumento, kalbinių kodų kaita. Per kalbą įgyjamos kultūros žinios – vartojant šalies kalbą perimama jos kultūra. Nuo suaugusiųjų priklauso, kiek lietuviškoji dalis sudarys vaikų tapatybę, kiek jie supras savo ypatingumą, turtingumą, jaus asmeninį ryšį su Lietuva.

Mokinių motyvacija yra lemiantis veiksnys mokytis lietuvių kalbos. Grįžusių iš užsienio mokinių motyvaciją labiau lemia vidinės priežastys, tai jų noras mokytis lietuvių kalbos, turėti gerą išsilavinimą, laisvai bendrauti lietuvių kalba, meilė Lietuvai ir t. t. Išorinių motyvacijos veiksnių lietuvių kalbos mokymuisi prasmę labiau išskiria patys mokytojai – pabrėžia, kad mokinius reikia paskatinti, palaikyti, pagirti ir pan.

Apibendrinant tyrimo rezultatus, Jūsų manymu, reikalingi ar ne pokyčiai mūsų šalies švietimo sistemoje ugdant iš užsienio sugrįžusius vaikus?

Pagrindiniai grįžusiųjų poreikiai yra susiję su mokinių žinių ir gebėjimų spragomis ir taikomais mokymo metodais. Kaip rodo tyrimo duomenys, dalis mokinių grįžta nemokėdami lietuvių kalbos arba būdami pasyvūs kalbos vartotojai, suprantantys paprasčiausius kasdienėje kalboje vartojamus žodžius, bet nekalbantys lietuviškai. Iš tyrime dalyvavusių mokyklų 78 proc. pažymėjo nepakankamus grįžusių mokinių lietuvių kalbos gebėjimus. Lietuvių kalbos nemokėjimas arba nepakankamas lietuvių kalbos gebėjimų lygis yra pagrindinis iššūkis grįžusių vaikų integracijos procesui. Iš teisės aktuose numatytų priemonių, skirtų padėti grįžusiems vaikams adaptuotis, mokyklos dažniausiai skiria ilgalaikes ir trumpalaikes konsultacijas, papildomas lietuvių kalbos pamokas. Labai mažai mokyklų grįžusius mokinius moko mobiliosiose grupėse arba išlyginamosiose klasėse, teikia logopedo, mokytojo padėjėjo, psichologo pagalbą. Mokiniai, kurių lietuvių kalbos gebėjimai nėra pakankami, kad galėtų mokytis su visais mokiniais, t. y. lietuvių kalbos mokėjimas nesiekia B1 kalbos mokėjimo lygio pradinio ugdymo klasėse, o B2 kalbos mokėjimo lygio pagrindinio ugdymo pakopoje, turi būti mokomi išlyginamosiose klasėse ar grupėse, kol įgis pakankamas lietuvių kalbos kompetencijas. Nemokėdami lietuvių kalbos, bet mokomi įprastose klasėse su bendraamžiais mokiniai yra skriaudžiami, nes negali ugdytis pagal savo gabumus. Kalbos barjeras, kaip rodo tyrimo duomenys, jiems tampa kliūtimi siekiant akademinės pažangos ne tik pirmus, bet ir antrus, trečius mokymosi metus. Remiantis tyrimo medžiaga galima teigti, kad, neužtikrinus grįžusių vaikų pakankamų lietuvių kalbos gebėjimų, kad galėtų mokytis lietuvių kalba mokykloje mokomųjų dalykų, jie negalės mokytis pagal savo intelektines galimybes, remtis akademinėmis žiniomis ir gebėjimais, įgytais užsienio valstybėje.

Tiems į Lietuvą grįžusiems vaikams, kurie net ir gerai kalba lietuviškai, reikia papildomai lavinti rašymo, skaitymo įgūdžius, plėsti žodyno išteklius, todėl svarbu jiems sudaryti galimybes labai intensyviai mokytis lietuvių kalbos prieš pradedant lankyti lietuvišką mokyklą, o pradėjus lankyti mokyklą kelis mėnesius mokytis tik lietuvių kalbos, ypač daug dėmesio skiriant žodyno formavimuisi. Remdamiesi savo patirtimi, patys mokiniai pabrėžia, kad sugrįžus į Lietuvą reikia papildomai mokytis lietuvių kalbos. Net ir gerai lietuviškai kalbantiems mokiniams labiausiai stinga žodyno išteklių, būtinų suprasti visų mokomųjų dalykų mokymosi medžiagą (kad suvoktų per pamokas skaitomus tekstus, pavyzdžiui, istorijos, gamtos mokslų, literatūros, mokiniai turi suprasti 95 proc. teksto žodžių). Pirmus metus būtinos papildomos lietuvių kalbos pamokos, ugdant visas kalbinės veiklos sritis – skaitymą, kalbėjimą, klausymą, rašymą.

Kokie būtų Jūsų patarimai šeimai, kuri grįžo iš užsienio ir turi mokyklinio amžiaus vaikus, kaip jiems mokytis lietuvių kalbos, kad rezultatai būtų geriausi?

Iš klausimo nedaug nežinome apie šeimą, bet susitarkime taip, kad abu tėvai yra lietuviai ir ketina sugrįžti arba jau sugrįžo į Lietuvą su mokyklinio amžiaus vaikais.

Pirmiausia, dar būnant užsienyje ir planuojant grįžti į Lietuvą tėvams reikėtų patiems įsivertinti, kaip jų vaikai moka kalbėti lietuviškai, ar daug kalba lietuviškai namie, jeigu reikia, samdyti mokymus ar lankytis lituanistinio ugdymo įstaigas, tarpusavyje patiems kalbėtis kuo daugiau lietuviškai. Reikia suprasti, kad kuo geriau vaikai mokės lietuviškai kalbėti, tuo lengviau jiems bus pritapti Lietuvoje, bus mažiaus streso ir pan. Tada tėvams reikėtų pasidomėti, kurios Lietuvos mokyklos turi daugiausia patirties su grįžusiais vaikais, pasidomėti, gal ta mokykla bus netoli jų gyvenamosios vietos. Tik sugrįžus į Lietuvą reikėtų bendrauti su mokykla ir mokytojais, pasitarti, gal reikia papildomai mokytis, lankyti būrelius. Pačius geriausius rezultatus duoda atvira ir aiški komunikacija tėvų vaikų ir mokytojų. Šiai grandžiai puikiai veikiant, toliau sėkmingai prisijungia draugai, bendraamžiai ir visa aplinka.

Visoms sugrįžusioms į Lietuvą šeimoms linkime drąsos kalbėtis, klausti, tik taip pasieksime puikius ne tik lietuvių kalbos mokėjimo rezultatus, bet ir džiaugsimės sugrįžę į Lietuvą.