NAUJIENOS

Regina Kvašytė: dažniausiai atsitiktinumai mano gyvenime vienaip ar kitaip susieja Lietuvą ir Latviją

Kategorija:

Miestas:
Apie gyvenimo atsitiktinumus, nulėmusius gyvenimo pasirinkimus, Šiauliuose veikiantį Baltų centrą, lietuvių ir latvių kalbų sąsajas kalbamės su dr. Regina Kvašyte.
 
Gerb. dr. Regina, papasakokite šiek tiek apie save: kada ir kodėl pasirinkote kalbos studijas, kas nulėmė Jūsų mokslinės veiklos pasirinkimą, kokias sritis nagrinėjate, kokią temą nagrinėjote savo daktaro disertacijoje?
 
Mano gyvenime daug ką nulėmė atsitiktinumai. Gimiau, augau ir visus mokslus baigiau Latvijoje, nes mano tėvas apsigyveno Rygos pašonėje, kai jam kaip politiniam kaliniui nebuvo leista grįžti į Lietuvą, o mama ištekėjo ir atsikraustė pas jį iš Lietuvos. Lietuvių yra mano gimtoji kalba, tačiau sovietmečiu Latvijos viešajame gyvenime beveik nebuvo kur jos vartoti, kalbėjome tik šeimoje. Kalbą tobulinau savarankiškai, bendraudama su giminaičiais ir draugais Lietuvoje, rašydama laiškus, skaitydama žurnalus, knygas. Skirtingais laikotarpiais prenumeruodavome lietuviškus žurnalus „Genį“, „Moksleivį“, „Jaunimo gretas“, „Mokslą ir gyvenimą“, „Tarybinę moterį“. Mama turėjo sukaupusi nedidelę bibliotekėlę lietuviškų knygų, perskaičiau jas visas. Kai būdavome Lietuvoje, vieną kitą ir man nupirkdavo. Vėliau, kai lankiau vidurinę mokyklą Rygoje, o ypač kai studijavau, retkarčiais užsukdavau į knygyną, kuriame prekiavo knygomis lietuvių ir estų kalba. Latvių kalbą išmokau ankstyvoje vaikystėje, nes bendravau su latvių vaikais. Beveik tuo pačiu metu išmokau ir susikalbėti rusiškai, nes kaimynystėje gyveno baltarusių šeima. Aštuonmetėje mokykloje, kuri buvo dvikalbė, galėjau rinktis – mokytis latvių ar rusų klasėje.
 
Prisimenu, pati nusprendžiau, kad mokysiuosi latvių, nors tėvai abejojo, ar sugebėsiu. Bet dėl kalbos man niekada nekilo jokių sunkumų. Vėliau Rygoje pasirinkau vidurinę mokyklą su sustiprintu vokiečių kalbos mokymu, nes ši kalba man ir patiko, ir maniau, kad gerai sekasi. Tik pradėjusi ten mokytis supratau, koks didžiulis skirtumas tarp paprastos mokyklos nedidelėje priemiesčio gyvenvietėje, kur pradėjau mokytis vokiečių kalbos penktoje klasėje, ir, sakyčiau, elitinės sostinės mokyklos, kur vokiečių buvo mokomasi nuo pirmos klasės. Dėl to dingo noras studijuoti vokiečių kalbą, nors iki vidurinės baigimo šios kalbos žinios pagerėjo. Sekėsi latvių kalba, tačiau pasirinkau studijas Latvijos universiteto Filologijos fakultete, kur buvo rengiami rusų kalbos mokytojai latvių mokykloms. Kaip dažnai būna, klasės auklėtojos dėka susižavėjau rusų literatūra. Patiko ir rusų kalba, tačiau ją labiau pamėgau jau studijų metu. Pasirinkimą lėmė dar ir tai, kad tėvai visą laiką svajojo grįžti gyventi į gimtinę, o rasti darbą Lietuvoje, baigus latvių kalbos studijas, vargu ar būtų įmanoma. Negalėčiau pasakyti, kad norėjau tapti mokytoja, bet galvos dėl to nesukau, nes kitokio pasirinkimo po studijų tiesiog neįsivaizdavau. Nebuvo net minties, kad galėčiau pasukti į mokslą.
 
Tačiau netikėtai man, ketvirto kurso studentei, pasiūlė padirbėti Latvijos mokslų akademijos Kalbos ir literatūros institute, kur Kalbos kultūros ir terminologijos skyriuje reikėjo rusų kalbos žinovo. Atėjusi į institutą 1984 metais, jame ir pasilikau, nors po universiteto baigimo teko palaukti, kol atsiras man skirtas etatas. Institute vyravo teigiamas požiūris į jaunuosius – nuo pat pradžių buvome skatinami pradėti mokslinę veiklą: dalyvauti jaunųjų mokslininkų (ir nebūtinai jaunųjų) vietinėse ir užsienio konferencijose, vykti į įvairias komandiruotes, įsitraukti į renginių organizavimą, rašyti straipsnius, pirmiausia spaudai, populiaresnius, o vėliau ir mokslinius. Pamažu jau ne rusų, o latvių kalba man tapo ir pagrindiniu tyrimų objektu, ir darbo įrankiu. Kai 1989 metais su šeima persikėliau į Lietuvą, kad galėčiau ir toliau dirbti Rygoje, gavau pasiūlymą stoti į aspirantūrą.
 
Tiesa, aspirantūros numatytų laiku nebaigiau – ji pasibaigė anksčiau, kai 1992 metais Kalbos ir literatūros institutas buvo padalintas į du savarankiškus. Likau Latvių kalbos institute, o filologijos mokslų daktaro disertaciją apgyniau gerokai vėliau – 1996 metais. Ją nostrifikavo Lietuvoje ir suteikė humanitarinių mokslų daktaro laipsnį.
 
Disertacijoje „Dabartiniai dalykiniai tekstai lingvistiniu požiūriu“, kurią rašiau latvių kalba („Mūsdienu lietišķie teksti lingvistiskā skatījumā“), nagrinėjau vieną iš penkių latvių kalbos funkcinių stilių. Pagal analogiją su latvių kalba lietuviškai vadinu jį dalykiniu, nors ne kartą, ypač kol nebuvau išsiaiškinusi latvių ir lietuvių stilistikos terminijos niuansų ir negalėdavau pagrįsti tokio pasirinkimo, sulaukdavau pastabų dėl netikslios termino vartosenos. Dabartinėje lituanistikoje dalykinio stiliaus samprata yra platesnė, apima administracinį, mokslinį ir dalį publicistinio stiliaus, jo oficialiuosius tekstus, o latvių kalboje terminu „lietišķais stils“ vadinamas stilius skaidomas į tris postilius: administracinį, kaip lietuviškai neretai vadinamas atitinkamas stilius, juridinį ir diplomatinį.
 
Tyrinėjau įvairių pirmųjų dviejų postilių žanrų dokumentų kalbinę raišką, ypač šio stiliaus tekstuose vartojamus terminus ir pan. Turiu pasakyti, kad šis latvių kalbos stilius daug kam atrodė sausas, šabloniškas ir dėl to neįdomus, todėl jo tyrimai nebuvo populiarūs. Nedaug susidomėjimo tokie tekstai sulaukia ir dabar, beveik neatsiranda ir naujų tyrimų. Dėl to ne kartą buvau kviečiama skaityti paskaitų Latvijos universiteto profesinių studijų studentams, būsimiems redaktoriams. Stilistika ir terminologija ilgą laiką buvo pagrindinės mano mokslinio darbo sritys. Tiek Rygoje, tiek Šiauliuose.
 
Tai, kad įsidarbinau Šiaulių aukštojoje mokykloje, ir vėl atsitiktinumas. Dar gyvendama Latvijoje dalyvavau vienoje sociolingvistikos konferencijoje Maskvoje, kur susipažinau su tuometine Šiaulių pedagoginio instituto Rusų kalbos katedros vedėja Nijole Merkiene. Kai apsigyvenome Šiauliuose, darbo neieškojau, nes, kaip jau sakiau, pradėjau studijuoti aspirantūroje Rygoje ir buvau tikra, kad liksiu dirbti ten. Tačiau po kelerių metų dėmesį patraukė skelbimas laikraštyje apie konkursą Rusų kalbos katedroje. Gyvenau tarp dviejų šalių, dažniausiai pati galėjau savo laiką planuoti ir mane toks gyvenimas iš esmės tenkino, bet pagalvojau, kodėl gi nepasidomėjus, juk pasiūlymas puikiai atitiko specialybę, nors pedagoginio darbo patirties turėjau mažai. Tiesa, po studijų pora metų dirbau dėstytoja valandininke savojoje Alma mater. Iki tol nedaug žinojau apie aukštosiose mokyklose galiojančią tvarką. Tik susitikusi su vedėja sužinojau, kad konkursai skelbiami jau dirbantiems dėstytojams, pasibaigus jų kadencijai. Bet N. Merkienė patarė pasikalbėti su Lietuvių kalbos katedros vedėju Kazimieru Župerka – sakė girdėjusi, kad lituanistams reikia latvių kalbos dėstytojo.
 
Susitikimas įvyko ir 1992-ųjų metų rugsėjo 1 d.. Taigi prieš beveik 30 metų pradėjau dirbti Šiaulių pedagoginio instituto Filologijos fakultete. Iš pradžių turėjau dalį etato ir dėsčiau tik latvių kalbą, bet savo iniciatyva ar kolegų paraginta ėmiausi ir kitų su latvistika susijusių, sakyčiau, lingvokultūrologinių dalykų, tokių kaip „Latvių literatūrinės pasakos“, „Kultūrinis gyvenimas Latvijoje“.
 
Vėliau latvių kalba bakalauro ir magistro studijų programų studentams buvo dėstoma keliais lygiais, tiesa, kaip pasirenkamasis dalykas. Tačiau studentai rinkdavosi. Pasirinkimo priežastys, matyt, buvo įvairios, bet dalį nuopelnų norėčiau priskirti ir sau, nes, manau, kad stengiausi dėstyti patraukliai. Nepriklausomybės pradžioje turėjome tik lietuviams skirtą Jono Kabelkos latvių kalbos vadovėlį, kur pagrindinis dėmesys skirtas gramatikai, todėl ieškojau įvairios papildomos medžiagos, kūriau užduotis, netgi rengiausi išleisti skaitinių knygą, tik per įvairius darbus ir veiklas, kurių niekada netrūko, to taip ir nepadariau. Dabar galiu pasidžiaugti ir pasveikinti Vilniaus universiteto dėstytojus, neseniai išleidusius šiuolaikišką latvių kalbos mokymo priemonę lietuviams „Skaidrs!“ (Aišku!).
 
Didėjant krūviui, daugėjo dėstomų dalykų. Vienas iš svarbesnių ir pačiai mielesnių dalykų, kurį teko dėstyti, tai terminologija magistrantams. Labai padėjo šios srities darbo patirtis Latvijoje. 2005 metais išleidau metodinę priemonę „Mokomasis terminologijos žodynėlis“, kuria naudojosi ir šiauliečiai kolegos, dėstantys specialybės kalbos kultūrą įvairių specialybių studentams.
 
Tiek stilistika, tiek terminologija yra pagrindinės tyrimų sritys, tačiau turiu ir kitų mokslinių interesų. Pasakoti apie tai galėčiau daug, bet esminis dalykas, kurį norėčiau pabrėžti – visa mano mokslinė veikla remiasi lietuvių kaip gimtosios kalbos ir latvių kaip gimtinės kalbos lyginimu. Jau Latvijoje stengdavausi kreipti dėmesį į panašumus ir skirtumus, užsimindavau apie tai pranešimuose ar straipsniuose, nors tai ir nebuvo būtina. Kai pradėjau dirbti Lietuvoje, supratau, kad visą laiką tyrinėti tik latvių kalbą negalėsiu, todėl nukrypau į gretinamuosius abiejų kalbų tyrimus. 
 
Vadovaujate asociacijai „Baltų centras“ Šiauliuose. Kada ir kaip gimė sumanymas kurti tokį centrą?
 
Taip, nuo 2002 metų esu visuomeninės organizacijos, dabar asociacijos „Baltų centras“ vadovė. 
Pradėti pasakoti apie visuomeninę veiklą turėčiau nuo kur kas tolimesnės ir man svetimesnės šalies populiarinimo Šiaulių universitete. 2001 metais netikėtai tapau Humanitarinio fakulteto Kanados auditorijos kuratore. Pagrindinis to kaltininkas buvo Latvijos universiteto profesorius Andrejis Bankavas, keletą metų dirbęs Šiauliuose su prancūzų specialybės studentais, o Latvijoje vadovavęs Kanados studijų asociacijai. Kai dabar taip dėlioju prisiminimus, atrodo, kad dažniausiai atsitiktinumai mano gyvenime vienaip ar kitaip susieja Lietuvą ir Latviją. Beveik nieko apie Kanadą nežinojusi, joje nebuvusi ir ryšių ten neturėjusi buvau įmesta kaip į šaltą vandenį. Teko ieškoti būdų, kaip užmegzti, palaikyti ir plėsti ryšius su Kanada, nes nenorėjau būti tik formali vadovė. Šių metų lapkričio 8 d. sukaks 20 metų nuo Kanados auditorijos atidarymo, nors veikla prasidėjo šiek tiek anksčiau. Per tą laiką pavyko nemažai nuveikti, tačiau kaip tik šiuo metu padėjau tašką, nes jau senokai nebėra Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto, o dabar jau beveik neliko ir humanitarų. Auditorijoje sukaupėme nemažą knygų kolekciją, vien anglų ir prancūzų kalba per 200. Jas gaudavome dovanų iš Kanados ambasados biuro Vilniuje, taip pat iš Kanados lietuvių. Ypač norėčiau išskirti vieną mūsų draugą – torontietį Genių Procutą, kurio pastangomis gerokai pasipildė auditorijos lentynos (žinau, kad jis rėmė ir Šiaulių universiteto biblioteką, ir kitas Lietuvos bibliotekas). Taip pat gavome knygų siuntą iš Redžinoje, Saskačevane gyvenančio Tulkęsto E. Janeliūno. Patys buvome surinkę nemažai kanadiečių autorių kūrinių vertimų į lietuvių kalbą. Perdaviau viską Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešajai bibliotekai, kur veikia Amerikos skaitykla, ir tikiuosi, kad tuo turtu bus naudojamasi ir toliau.
 
O „Baltų centro“ istorija prasidėjo, kai buvo rengiamasi „Šiaulių dienoms 2002“. Savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Natalija Borgerdt pakvietė į šventės rengėjų grupės susirinkimą ir pasiūlė tokį centrą mieste steigti bei jam vadovauti. Laiko apsispręsti davė nedaug – iki posėdžio pabaigos. Tų pačių metų lapkričio 20 d., beveik per Latvijos gimtadienį, „Baltų centras“ buvo įregistruotas kaip visuomeninė organizacija, kurios nariais gali tapti visi norintys pažinti Latviją ir latvius. Kadangi vieni pirmųjų narių buvo artimiausi kolegos iš universiteto, be to, ir patalpos atsirado universitete, iki šiol labai dažnai centras priskiriamas universitetui. Kol turėjome studentų, besimokančių latvių kalbos, stengiausi pritraukti studentus organizuoti renginius ir dalyvauti juose. Asociacija jungia per 50 įvairių profesijų žmonių, tik dalis jų dabar jau nebegyvena Šiauliuose, tai juos įtraukti į veiklas sunkiau.
 
Trumpai papasakoti apie centro veiklą kažin ar sugebėsiu, nes per beveik 20 metų nuveikta daug. Per tiek metų yra nusistovėjusių dalykų, tačiau randasi ir naujų sumanymų. Ypač džiaugiuosi, kai centro nariai arba tiesiog baltiškąja bendryste suinteresuoti žmonės ateina ar kitaip kreipiasi su įdomiais pasiūlymais ir pavyksta juos įgyvendinti. Taip nutiko su tarptautiniu folkloro festivaliu-konkursu „Saulės žiedas“. Rūtos Stankuvienės, Zenono Ripinskio ir Dariaus Daknio iniciatyva bei bendromis pastangomis pradėjome šią tradiciją Šiauliuose 2005 metais. 2019 metais įvyko jau aštuntasis festivalis, tik šiais metais turėjusio vykti teko atsisakyti dėl pandemijos.
 
2013 metais kartu su abiejų šalių užsienio reikalų ministerijomis, ambasadomis, Latvijos ir Lietuvos pasienio bendradarbiavimo programos sekretoriatu ir miesto savivaldybe Šiauliuose buvo surengtas tarpvalstybinio lygio Baltų vienybės dienos minėjimas. Noriu priminti, kad tokios kasmet rengiamos paeiliui Lietuvoje ir Latvijoje, o prasidėjo 2012 metais Bauskėje. Taigi Šiauliai buvo pirmasis miestas Lietuvoje, kur tokia šventė kaip vienas iš Šiaulių miesto dienų renginys įvyko.
 
Tradicija yra tapusi Atvirų durų diena, derinama prie 2003-ųjų metų kovą surengto patalpų atidarymo. Ta proga esame surengę Šiaulių universitete išleistų knygų – mokslinių straipsnių rinkinio „Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai. Lietuviešu un latviešu sastatāmās stilistikas jautājumi“, Janio Rozenbergo „Stilistika: stilistinių kalbos priemonių klasifikacija“ ir mano straipsnių rinkinio „Tarp Lietuvos ir Latvijos: lingvistinės paralelės. Starp Lietuvu un Latviju: lingvistiskās paralēles“ – pristatymus. Ne vieną teminę popietę ar vakaronę surengė studentai: latvių poezijos skaitymai, „Kelionė po Latviją“ ir Rygos šiaurės šalių (latviškai Ziemeļvalstu) gimnazijos mokinių piešinių paroda iš Jovaro pagrindinės mokyklos projekto su latviais, „Latviai ir lietuviai: įvaizdis ir kultūra“, „Apie gėles per gėles“, „Lietuvių-latvių mokykla“.
 
Iš įdomesnių ir plačiau viešoje erdvėje nuskambėjusių galėčiau išskirti kai kuriuos Latvijos nepriklausomybės dienų minėjimus. Pirmą kartą minėjimą surengėme 2003 metais, kai pakvietėme į baltistikai reikšmingų leidinių pristatymą. Silvestras Gaižiūnas supažindino su savo monografija „Baltų Faustas ir Europos literatūra“, o Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro darbuotojai – tais metais pasirodžiusį latvių–lietuvių žodyną. Dar du renginiai ta pačia proga buvo skirti centro nariams ir jų draugams: vakaronė „Latvijos įvairenybės“ kavinėje „Kaukas“, kur kalbėjome apie keliones, valgėme pilkuosius žirnius ir kitą tradicinį latvių maistą, ir išvyka į Latvijos Nacionalinę operą žiūrėti P. Čaikovskio baleto „Spragtukas“. 2008 metais surengėme devyniasdešimtmečiui skirtą „Latvijos savaitę Šiauliuose“. Jos metu kinoteatre buvo galima pasižiūrėti filmą „Rygos kariai“, o Latvijos universiteto Studentų teatras parodė Augusto Strindbergo pjesę „Freken Juliją“.
 
Ta proga Šiauliuose lankėsi Latvijos ambasadorius Hardijis Baumanis, kuris susitiko su miesto meru, su Pramonės ir amatų rūmų prezidentu, universiteto rektoriumi, taip pat aplankė neseniai atidarytą Šiaulių areną, o šventiniame vakare „Latvija mano širdyje“ perskaitė paskaitą visuomenei. Šios savaitės metu studentų klubo „Mūzynas“ nariai surengė lietuvių ir latvių poezijos skaitymus, o vertėjas Silvestras Gaižiūnas – paskaitą „Zentos Maurinios knyga „Tremties tragizmas“ lietuvių kalba“. Savaitę baigėme vakarone „Mes – baltai“ su universiteto folkloro ansambliu „Vaiguva“ ir liaudiškos muzikos ansambliu „Jonis“.
 
Netikėtai turiningas buvo 2015 metų minėjimas. Pristatėme Lauros Laurušaitės monografiją „Tarp nostalgijos ir mimikrijos. Lietuvių ir latvių pokario išeivijos romanai“ ir mokslinių straipsnių rinkinį „Baltiška, tautinė, regioninė savimonė baltų literatūrose ir kultūrose“, o su studentėmis tiesioginiame eteryje pasveikinome Latvijos šventės proga LRT laidos „Laba diena, Lietuva“ žiūrovus.
 
2016 metais šiauliečiams surengėme Vlado Braziūno nuotraukų parodą, skirtą Knuto Skujenieko 80-mečiui, ir poezijos vakarą „Baltų priedainės“, kuriame dalyvavo poetai ir vertėjai Knutas Skujeniekas ir Vladas Braziūnas, poezijos tyrinėtojas Skirmantas Valentas, kanklininkė Žemyna Trinkūnaitė ir Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“. Na, o Latvijos šimtmečio proga, likus 100 dienų iki šventės, pradėjome vykdyti akciją socialiniame tinkle facebook sukurtoje „Baltų centro“ paskyroje: kasdien buvo skelbiamas sveikinimas tam tikrai Latvijos institucijai ar asmeniui, iš viso šimtas sveikinimų. Taip pat surengėme šventę patys sau – lapkričio 18 d. tiesiogiai dalyvavome šimtmečio minėjimo renginiuose Rygoje.
 
Dar noriu paminėti atkurtos Latvijos Respublikos šventę 2019 metų gegužę, kai pasodinome rožes Chaimo Frenkelio vilos rožyne ir surengėme filmo „Arčiau žemės anapus upės“, pasakojančio apie Knutą Skujenieką ir Vladą Braziūną, peržiūrą, kurioje dalyvavo režisierė ir prodiuserė Viktorija Jonkutė bei filmo veikėjai Vladas Braziūnas ir Skirmantas Valentas. Baltijos kelio paminėjimo proga 2008 ir 2018 metais Šiaulių šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje koncertavo Latvijos jaunimo simfoninis pučiamųjų orkestras, vadovaujamas Janio Purinio.
 
Bent kartą per metus stengėmės nuvykti į Latviją pasižiūrėti spektaklių Latvijos nacionalinėje operoje, Nacionaliniame ar Rusų dramos teatre, aplankyti kokią įdomią vietą (Nacionalinę biblioteką, latvių vadinamą Šviesos pilimi) ar dalyvauti šventėse (šviesų festivaliuose „Staro Rīga“). Įsimintina buvo išvyka į Jelgavą, kur mūsų gidais pabuvo Gederto Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejaus darbuotojai, su kuriais kartu ne vieną renginį esame ir Šiauliuose surengę.
 
Latviškųjų akcentų radome Lietuvoje – žiūrėjome latvių dramaturgės Maros Zalytės pjesę „Žemės mokestis“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Gaila, kad pandemija šią veiklos kryptį pristabdė, bet tikiuosi, kad grįšime.
 
Esame žiūrėję įvairių dokumentinių ir vaidybinių filmų, taip pat susitikę su jų režisieriais, prodiuseriais ar kitaip prie kūrimo prisidėjusiais asmenimis, pavyzdžiui, „Baltų duetas“, „Rūdolfo palikimas“, „Vėjų žemė“, „Išbarstyti žodžiai“, „Pagonių žiedas“. Susitikome su žymiais Latvijos kultūros veikėjais – poete ir dramaturge Mara Zalyte, kino režisieriumi Janiu Streiču, rašytojais Andrejumi Migla ir Valdžiu Rūmnieku. Labai džiaugiuosi šiomis pažintimis, kaip ir susitikimais su visais „Baltų centro“ svečiais ir visomis viešniomis.
 
Tačiau „Baltų centro“ veikla yra ne tik renginiai. Tai ir konsultavimas įvairiais su Latvija ar latvių kalba susijusiais klausimais, ir literatūros latvių kalba arba apie Latviją kaupimas. Galėčiau pasigirti, kad turime nemažai grožinės literatūros vertimų: per du šimtus į lietuvių kalbą išverstų latvių kūrinių ir beveik šimtą lietuvių rašytojų vertimų į latvių kalbą. Jų kol kas mažiau, bet savo latvių kolegų ir draugų padedama pildau ir šią kolekcijos dalį. Įsigyti naujų leidinių, net jeigu knygynuose jų esama, neturime lėšų, todėl tenka laukti dovanų arba ieškoti bibliotekose nurašytų knygų. Taigi galima kalbėti apie tikslingai formuojamą biblioteką, kur prieinama ir mokslinė, daugiausia humanitarinių sričių, literatūra, kas leidžia sėkmingai dirbti mokslinį darbą. Tuo naudojosi studentai ir kolegos.
 
Norėčiau išskirti ryšius su abiejų šalių ambasadomis, nes pagrindinis „Baltų centro“ tikslas – suartinti lietuvius ir latvius, leisti geriau vieniems kitus pažinti. Visuomeninėms organizacijoms, ypač veikiančioms ne sostinėje, labai reikalingas diplomatinių atstovybių palaikymas. O aš kaip centro vadovė visada ieškojau galimybių atsiliepti į įvairius ambasadų prašymus. Latvijos ambasados Lietuvoje prašymu su studentėmis atstovavome Latviją ir latvių kalbą Europos kalbų dienos renginyje Vilniuje, Rotušės aikštėje. Su Lietuvos ambasada Latvijoje parengėmė du projektus, kad Latvijoje būtų įamžinta Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės Akto signatarų atmintis, tik negavome finansavimo.
 
Tiesa, ambasada vis dėlto sugebėjo sumanymus įgyvendinti – ir Jelgavoje, ir Liepojoje atdengti atminimo lentas, o „Baltų centro“ parengtos paraiškos, matyt, nugulė Lietuvos kultūros tarybos archyvuose. Ne kartą yra tekę vesti lietuvių kalbos mokymus Rygoje tiek Europos dienos, tiek Europos kalbų dienos renginiuose Lietuvos ambasadoje ir Europos Sąjungos namuose. Šiauliuose vienas iš reikšmingesnių renginių įvyko 2013 metais, kai susitikome su pirmuoju Latvijos ambasadoriumi Lietuvoje Albertu Sarkaniu ir tuometiniu Lietuvos ambasadoriumi Latvijoje Ričardu Degučiu. Manau, kad tai buvo naudinga abiem pusėms, nes kalbėjome apie šiauliečių ryšius su latviais ir Latvija patirtį. Kalbant apie „Baltų centro“ bendradarbiavimą Šiauliuose išskirčiau „Aušros“ muziejų ir Turizmo informacijos centrą, o Latvijoje – Latvių kalbos agentūrą, kuri padėjo įvykdyti kelis projektus ir nuolat dovanoja naujus leidinius, Daugpilio ir Liepojos universitetus, Gederto Eliaso Jelgavos istorijos ir meno muziejų. Noriu paminėti ir draugystę su Jelgavos folkloro kolektyvu „Dimzēns“, kurie dalyvavo pirmajame „Saulės žiede“, o vėliau geranoriškai atsiliepė į kvietimą dalyvauti centro dešimtmečiui surengtoje šventėje.
 
Atrodo, tiek daug pripasakoju, bet tai toli gražu ne visos „Baltų centro“ veiklos. 20 metų jubiliejaus proga, jeigu galimybės leis, matyt, surengsime kokį renginį ar net jų ciklą, kad apie save primintume.
 
Kokia šiandieninė centro veikla?
 
Visą pasaulį užklupusi pandemija gerokai pristabdė ir „Baltų centro“ veiklą. Tačiau pamažu atsigauname. Rugsėjo viduryje vykau į Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio biblioteką skaityti pranešimo apie vertėjus iš latvių kalbos Renatą Zajančkauskaitę ir Arvydą Valionį, kilusius iš Biržų krašto. Baltų vienybės dienos proga pirmą kartą po ilgesnės pertraukos susitikome ir apsilankėme Baltų kultūros pažinimo centre „Baltų kelias“. Mums, kaip „Baltų centrui“, tai labai artima, be to, idėjos sumanytoja Šiaulių Turizmo informacijos centro direktorė Rūta Stankuvienė yra viena iš aktyviausių „Baltų centro“ narių nuo pat jo įkūrimo. Per „Baltų centrą“ pradėjome vykdyti šį projektą, kuris vėliau peraugo visuomeninės organizacijos galimybes, todėl džiugu, kad jį įgyvendinti pavyko kitiems. Na, o žiūrint į ateitį, didžiausias darbas – pasirengimas 2023-ųjų metų folkloro festivaliui „Saulės žiedas“.
 
Kokias lietuvių ir latvių kalbos sąsajas nagrinėjate ir ką tos sąsajos atskleidžia?
 
Kaip jau anksčiau sakiau, daug dėmesio skiriu terminologijai. Nors teoriškai tiek latvių, tiek lietuvių kalbos terminai man nėra naujas tyrimo objektas, iki šiol dažniau nagrinėjau pačius terminus bei jų vartoseną. Pavyzdžiui, dar iki disertacijos, taip pat joje ir vėliau tai buvo raštvedybos, ekonomikos, finansų ir susijusių sričių terminai, nes jie dominuoja dalykiniuose tekstuose. Po nepriklausomybės atkūrimo Latvijoje pasirodė keli taikomojo pobūdžio leidiniai – su skyriaus vedėja terminologe Valentina Skujinia išleidome latvių–rusų dalykinių posakių žodyną ir du susijusių sričių terminų sąvadus, Latvijoje vadinamus biuleteniais, be to, buvau ir viena iš 1995 metų ekonomikos, raštvedybos bei finansų terminų žodyno autorių.
 
Pastaruoju metu pradėjau gilintis į abiejų kalbų kalbotyros terminus, paskelbiau keletą straipsnių apie lietuvių kalbotyros terminus konferencijos „Gimtoji kalba mokykloje“, jau dešimt metų rengiamos Šiauliuose, straipsnių rinkinyje tokiu pat pavadinimu, o gretinamojo pobūdžio tyrimus – Latvijos universteto leidinyje „Valoda: nozīme un forma“ ir kitur. Be to, dabar mano žvilgsnis nukrypo į terminologijos istoriją. Paskata susidomėti buvo Terminologijos komisijų Latvijoje ir Lietuvoje šimtmečiai atitinkamai 2019 ir 2021 metais. Iš pirmosios Terminologijos komisijos posėdžių protokolų, taip pat Jono Jablonskio raštų darosi aišku, kad Lietuvoje Terminologijos komisija buvo įkurta Latvijos pavyzdžiu. Pacituosiu, ką Jonas Jablonskis rašė Švietimo ministerijos mėnesiniame žurnale „Švietimo Darbas“ 1920 metų gruodžio mėnesį, taigi dar prieš įkuriant komisiją: „Prie Šviet. Min-jos ten [Latvijoje] esama Terminologijos komisijos, kuri nustato terminus įvairiems mokslo galams; tos komisijos yra keli skyriai (gamtos, prekybos, filosofijos, jurisprudencijos ir t. t.). Žmonės, kuriems tie visuomenės dalykai rūpi, spiečiasi prie Šviet. Min-jos – dirba ir įvairiuose jos terminų skyriuose <...>“. Toliau jis išsamiai aiškina, kokiu tikslu ir kas komisiją subūrė, kaip ji dirba, kaip ir kur apsvarstytus terminus viešina, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kaip įsitikinama komisijos priimtų terminų tinkamumu. Kad latvių patirtis būtų perimta Lietuvoje, J. Jablonskis ragina važiuoti susipažinti su komisijos veikla, pabrėžia tokios veiklos svarbą ir prasmę, ypač akcentuodamas švietimą: „Kur taip daroma jaunojoje valstybėje, negali būti tos terminų „netvarkos“, su kuria tenka susidurti dabar įvairiems mūsų vadovėlių rašytojams“. Tiesa, 1921-ųjų metų kovo mėnesį Lietuvoje ši komisija pradėjo veiklą, o Latvijoje tų pačių metų rugsėjo mėnesį dėl lėšų stygiaus buvo likviduota.

Norėtųsi pacituoti ir kalbamajame J. Jablonskio straipsnyje išsakytą bendresnį pastebėjimą, iš dalies tinkantį ir dabartinei situacijai apibūdinti. Be to, nors kalba jis apie tai, ką lietuviai žino apie Latviją, tą patį, matyt, galėtume pritaikyti ir latviams – ką jie žino apie Lietuvą: „Apie latvių gyvenimą mes labai maža težinome <...> Apie tai, kaip pulsuoja ten naujas visuomenės gyvenimas, kas ir kaip dirbama dabar mokyklose, mes beveik nieko nežinome, nors jų gyvenime, ypačiai Šviet. Min-jos aparate, daug kas turėtų būti ir mums šiuo kartu labai įdomu ir, man rodosi, pamokoma, paraginama. Mokyklos, mokiniai, mokytojai, sprendžiant iš jų Šviet. Min-jos laikraščio<...> dirba, matyti, labai intensingai, labai smarkiai, nors be triukšmo, be smarkių obalsių, be karšto kovojimo dėl įvairių mažmožių“. Apie galimus ryšius tarp lietuvių ir latvių terminologų bei jų bendrą darbą kalbama ir Latvijoje. Štai, 1942 metais žymusis latvių kalbininkas baltistas Janis Endzelynas apgailestauja, kad kuriant mokslinę terminiją lietuviai ir latviai nederino savo veiksmų – taip būtų buvę sukurta daugiau abiems tautoms bendrų terminų. O Švedijoje gyvenusi kalbininkė Velta Rūkė (vėliau V. Rūkė-Dravinia) straipsnyje, paskelbtame išeivijos mėnraštyje „Ceļa Zīmes“, kalbėdama apie kalbų suartinimą, akcentuoja, kad kuriant pavadinimus naujoms sąvokoms reikšti galima būtų atsižvelgti į giminingosios, t. y. lietuvių kalbos patirtį, rinktis arba kurti panašius terminus. Šiais keliais faktais noriu pagrįsti, kodėl domėjimasis vieniems kitų darbu yra svarbus ir kodėl verta plėtoti gretinamuosius tyrimus. Tai darau Latvijos universiteto Latvių kalbos institute, į kurį sugrįžau po 15 metų pertraukos. Dirbau institute iki 2003 metų, tačiau ir vėliau palaikiau ir mokslinius, ir asmeninius ryšius, todėl džiaugiuosi, kad buvę kolegos 2018 metais pakvietė prisijungti prie projekto „Latvių kalba“ vykdytojų.
 
Kalbant apie stilistiką negaliu nepaminėti gretinamosios lietuvių ir latvių stilistikos – profesoriaus Kazimiero Župerkos ir jo draugo, bendraminčio latvių stilistikos tyrėjo Janio Rozenbergo (1927–2005) sumanymo. Kelis žingsnius arčiau šio tikslo žengėme – 2006 metais pasirodė lietuvių, daugiausia šiauliečių, ir latvių mokslininkų bendras straipsnių rinkinys „Lietuvių ir latvių gretinamosios stilistikos klausimai“ (buvau jo sudarytoja ir atsakomoji redaktorė), o 2009 metais su Kazimieru Župerka ir Jurgita Maciene išvertėme iš rusų kalbos Janio Rozenbergo tekstą, papildėme lietuviška medžiaga, kad tiktų studentams ir besidomintiems stilistika Lietuvoje, ir išleidome knygą „Stilistika: stilistinių kalbos priemonių klasifikacija“. Be to, Latvijoje buvau pakviesta parašyti skyrių apie latvių kalbos funkcinius stilius kolektyviniam leidiniui „Latviešu valoda“ (2013), kur pateikiau ir kai kuriuos lietuvių stilistikos faktus.
 
Tačiau ne tik lietuvių ir latvių terminologija bei stilistika mane domina. Atsirado susidomėjimas kitomis kalbotyros šakomis. Geolingvistinių tyrimų objektu tapo Latvijos lietuvių kalba. Darbo Šiauliuose pradžioje dvejus metus su studentais važiavome į ekspedicijas ir lankėme Latvijos teritorijoje prie sienos su Lietuva Saldaus ir Duobelės rajonuose gyvenusius lietuvius. Šie tyrimai tapo paskata įstoti į Tarptautinę dialektologų ir geolingvistų draugiją (SIDG). Tapau jos nare 2000 metais, o 2012 metais pirmą kartą buvau išrinkta į vykdomąjį komitetą, skaitau pranešimus kongresuose ir skelbiu straipsnius kongresų leidiniuose. Etnolingvistikos tyrimai paskatino domėtis latvių ir lietuvių tautinių bei visuomeninio gyvenimo realijų pavadinimais, pavyzdžiui, latvių Joninių šventei būdingų žodžių arba Lietuvos ir Latvijos istorijai svarbių reiškinių pavadinimų vartojimu ar vertimu. Onomastikos tyrimai prasidėjo nuo susidomėjimo lietuvių ir latvių tikrinių žodžių – asmenvardžių ir vietovardžių – perteikimu antrąja baltų kalba, o dabar jie plečiasi. Gilinuosi į literatūrinę onomastiką tyrinėju, kaip tikriniai žodžiai vartojami grožinėje literatūroje ir jos vertimuose. Nes tai siejasi su dar viena mokslinės ir praktinės veiklos sritimi – vertimais. Nagrinėju latvių grožinės literatūros vertimus į lietuvių kalbą. Latvijoje latvių kalba esu paskelbusi straipsnius apie Aspazijos ir Imanto Zieduonio kūrybą lietuvių kalba, dabar ant mano darbo stalo Reginos Ezeros kūriniai – gruodžio mėnesį ketinu dalyvauti šiai rašytojai skirtoje konferencijoje Rygoje. Esu šiek tiek ir apie kanadiečių bei kartvelų grožinės literatūros vertimus į lietuvių kalbą kalbėjusi ir rašiusi, nors tai labiau apžvalginiai darbai. Teoriškai nagrinėju grožinių kūrinių vertimus, o praktiškai pati verčiu į lietuvių arba latvių kalbą įvairius tekstus, tačiau labi retai, tik kai nepavyksta pasakyti „ne“, grožinius.
 
2012 metais dalis geolingvistikos, etnolingvistikos, taikomosios lingvistikos ir sociolingvistikos straipsnių, paskelbtų įvairiuose leidiniuose Lietuvoje ir Latvijoje bei kitur užsienyje lietuvių, latvių, vokiečių, anglų ir rusų kalba, sudėta į rinkinį „Tarp Lietuvos ir Latvijos: lingvistinės paralelės“, kurį išleido Šiaulių universiteto leidykla. 
 
Naujausias tyrimas, kuriam taip pat prireikė latvių kalbos žinių ir Latvijos konteksto išmanymo, yra kartu su bendraautoriais Džiuljeta Maskuliūniene ir Kazimieru Župerka parašyta sociolingvistinė mokslo populiarinamoji studija apie žodžio korektiškumą.
 
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė
Panašūs straipsniai:
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/agne-cepaitiene--tarmetyroje-is-esmes-keiciami-kalbines-medziagos-kaupimo-archyvavimo-ir-analizes-procesai
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/aldonas-pupkis-visa-gyvenima-pragyvenus-kalboje-ir-su-kalba-rupesciu-niekada-netruksta
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kokias-musu-tautos-savybes-ir-gyvenimo-buda-padeda-atskleisti-etnolingvistinis-projektas--%E2%80%9Eduona-motina-zeme%E2%80%9C-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/tinkama-termina-rasti-padeda-terminu-bankas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurate-lubiene-ivairiausiais-vardais-lietuviai-vadina-ne-baravyka-o--pilkaja-meskute
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/%E2%80%9Epalemonas%E2%80%9C-%E2%80%93-originalus-lietuviskas-sriftas-skirtas-placiajai-visuomenei-ir-lituanistikos-mokslo-reikmems
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/turime-nesti-zinia-kad-lietuviskai-kalbeti-yra-ne-geda-o-garbe-

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/taip-kuriami-lietuviski-grybu-vardai
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dziuljeta-maskuliuniene-%E2%80%9Ekoks-zodis-toks-ir-pasaulis%E2%80%9C
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/vilma-zubaitiene-siandien-reikia-siek-tiek-kito-priejimo-prie-mokinio-ir-studento-nes-taisykle-taip-reikia-nebegalioja
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kurybiniam-konkursui-%E2%80%9Elietuviskos-istorijos-pasakojimai-apie-kalba%E2%80%9C-pasibaigus
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/roma-bonckute-daukanto-tekstai-%E2%80%93-tarsi-lietuviu-biblija-kuri-metams-begant-turi-buti-is-naujo-paaiskinama
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/regina-kozeniauskiene-savo-svajoniu-perspektyvoje-lietuviu-kalba-noriu-regeti-kaip-kulturos-kalba
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/profesoriui-kazimierui-romualdui-zuperkai-iteikta-premija
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/meilute-ramoniene-apie-lietuviskas-pavardes-lietuviu-kalbos-mokyma-lietuvybe-diasporose-ir-tarmes-lietuvos-miestuose
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kazimieras-romualdas-zuperka-%E2%80%93-petro-buteno-ir-aleksandros-kazickienes-atminimo-premijos-laureatas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lingvistikos-eruditas-%E2%80%93-valerijus-cekmonas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/laima-kalediene-kalbos-atmainos-ir-laisve--
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/-lietuviu-kalbos-sklaida-%E2%80%93-pociunelieciu-prioritetas
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/steponas-algirdas-dackevicius-rasykime-taip-kad-musu-seneliai-ir-tevai-suprastu

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/dalia-ivaskeviciene-ukmergeje-nesibaigianti-kalbos-svente-kuria-kuria-didele-komanda
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ausrine-rinkeviciene-pandemija-siaulieciu-neisgasdino-%E2%80%93-lietuviu-kalbos-dienos-paminetos-ivairiais-ir-turiningais-renginiais-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/irena-smetoniene-ar-lietuviu-kalba-yra-vertybe

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ruta-serelyte-kaip-siandien-plaka-kalbos-sirdis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ona-jautakiene-jautake-darykim-visi-ir-kazkas-pasidarys
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/daina-siekstelyte-valkeriene-esu-uz-lietuviu-kalbos-norminima
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ivyko-ketvirtoji-lietuviu-kalbos-draugijos-viktorina
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/andrius-utka-jei-rupinsimes-savo-kalbos-skaitmenizacija--yra-vilties-kad-ir-ateityje-lietuviu-kalba-isliks-svarbi-tiek-mums-tiek-pasauliui
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/minint-spaudos-atgavimo-knygos-ir-kalbos-diena-apdovanoti-lietuviu-kalbos-puoseletoja
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/kalba-keiciasi-ir-niekada-ji-nebus-tokia-kokia-buvo
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/egle-zurauskaite-musu-politikai-debatu-metu-yra-mandagiai-nemandagus
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/loreta-vilkiene-lietuviu-kalbos-ateitis-priklauso-ne-nuo-pacios-kalbos-o-nuo-musu-%E2%80%93-kalbetoju
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/inga-hilbig-mano-interesas-nera-tik-mokslinis-bet-ir-%E2%80%93-padeti-seimoms-daryti-mokslo-ziniomis-gristus-sprendimus-del-savo-vaiku-kalbu
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/egidijus-uksas-apie-kalbos-kulturos-ugdyma-dabarties-mokykloje-galiu-pasakyti-%E2%80%93-skurdoka
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/ruta-kazlauskaite-lietuviu-kalbos-stiprybe-priklauso-tik-nuo-zmoniu-samoningumo
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/gintare-judzentyte-sinkuniene-dziugina-kad-remiami-ivairus-tyrimai-ir-didelis-demesys-skiriamas-lietuviu-kalbos-atmainoms

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/uzsienio-lietuviai-varzesi-lietuviu-kalbos-dienu-viktorinoje 
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-dienu-sostine-%E2%80%93-apie-kalba--ukmerges-krasta-ir-jo-zmones-
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-dienu-renginiai-alytaus-rajono-savivaldybeje
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-dienu-renginiai-birzu-rajono-savivaldybeje

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/antanas-racis-%E2%80%93-tobulas-enciklopediju-variklis
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/seimo-ir-pasaulio-lietuviu-bendruomenes-komisija-lietuviu-kalba-%E2%80%93-pagrindinis-rysio-su-lietuva-islaikymo-veiksnys

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurate-lubiene-priklausau-tai-grupei-mokslininku-kurie-sneka-ne-apie-tarmiu-nykima-o-apie-ju-kaita
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/turtinga-kalba-%E2%80%93-turtingas-as

https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lilija-bruckiene-gimtoji-lietuviu-kalba-labiau-panasi-i-pasaku-podukra
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/nijole-keraitiene-kalbos-sistemos-mokymui--integracija--padare-neigiama-itaka
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/daiva-tamulioniene-issprendus-sudetingus-idn-sistemos-diegimo-klausimus-pagrindine-problema-isliko-zmoniu-iprotis-rasyti-sveplai
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/audrys-antanaitis-svepluodami-internete-netampame-europieciais-tik-parodome-nepagarba-sau-ir-savo-gimtajai-kalbai
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/lietuviu-kalbos-dienos-varenos-rajone
https://www.manokrastas.lt/straipsnis/jurga-dzikaite-imamasi-keisti-tai-kas-net-nera-bent-karta-igyvendinta-nuo-pradzios-ir-pabaigos

Auksinis ruduo – vaiko akimis

Auksinis ruduo – vaiko akimis

Daugeliui Ramutė Skučaitė (g. 1931 m.) – vaikų ir vaikystės poetė, vaikų literatūros klasikė. Ji – tradicinės poezijos atstovė. Eiliavimo, rimavimo meistrė. Žodžio skaidrumas – šios poetės siekiamybė. Jos poezija –...

Pasaulis užsimerkus

Pasaulis užsimerkus

Lentvario miesto bibliotekos duris puošia išskirtinis ženklas – spalvota dėlionė „Biblioteka visiems“. Skirtingos elementų spalvos ir jų susijungimas rodo gebėjimą priimti vieniems kitus, nepaisant mūsų skirtumų ir...

Pasaka apie NE

Pasaka apie NE

Ar kada susimąstei apie mus supančius žodžius? Kiek jų daug ir kokie visi skirtingi. Vieni žodžiai yra linksmi, kiti – liūdni. Vieni skanūs, kiti – nelabai. O ar kada pagalvojai, kaip sunku žodžiui NE? Su juo nelengva susidraugauti,...


Reklama