Jolanta Zabarskaitė: mūsų vaikai psichofiziologiniu lygiu nebegali suvokti kalbos taip, kaip suvokėme mes

Kalbininkė profesorė dr. Jolanta Zabarskaitė  2000–2013 m. dirbo Lietuvių kalbos institute, 2003–2018 m. buvo šio instituto direktorė. Nuo 2013 – Kazimiero Simonavičiaus universiteto dėstytoja; profesorė.  Jos mokslinių interesų sritys – leksikologija ir leksikografijos teorija, semantika, fonosemantika, natūralios kalbos apdorojimas, kalbos technologijos, kalbos politika valstybėse, inovatyvūs kalbos mokymo metodai.

Gerb. profesore, prieš mėnesį Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos surengtoje konferencijoje „Lietuvių kalba modernėjančiame pasaulyje“ kalbėjote apie kalbos performatyvumą, koks tai kalbos reiškinys ir koks jo vaidmuo mūsų gyvenime?

Kalbos performatyvumo reiškinys pastebėtas, kai atsirado kalbos tyrinėjimo krypis – pragmatika. Lingvistinei pragmatikai pradžią davė kalbos filosofo J. L. Austino šnekos aktų teorija. Kalbą imta tyrinėti kalbėtojo tikslų ir rezultatų požiūriu. Ši tyrimų kryptis atvedė prie pasakymo performatyvumo idėjos, t. y. pastebėta, kad kai kurie pasakymai „pakeičia realybę“, pavyzdžiui, nešvarūs indai tampa švarūs, t. y. yra išplaunami. Tai labai paprasti dalykai, tačiau kol kalba nebuvo pradėta tirti pragmatikos požiūriu, į tai nebuvo atkreiptas dėmesys. Vėliau, kaip nuolat nutinka moksle, idėja plėtojosi. Buvo pastebėta, kad kalba ne tik leidžia „pakeisti realybę“, t. y. nešvarius indus pakeisti į švarius dėl performatyvaus (angl. perform „atlikti“) pasakymo, bet sukuria ir socialinius reiškinius, kurie savo ruožtu toliau veikia realų gyvenimą. Pavyzdžiui, valstybės atstovo ar kunigo posakis „jūs esate vyras ir žmona“ pakeičia dviejų žmonių bendravimo modelį, turtinį statusą ir t. t. O juk tai tik keturi žodžiai. Buvo einama dar toliau ir paaiškėjo, kad kalbos performatyvumas gali kurti apskritai iki tol neįvertintus socialinius reiškinius, pavyzdžiui, socialines lytis (šia prielaida paremta turbūt žymiausios performatyvumo teoretikės Judithos Butler teorija). Viskas priklauso nuo kalbos santykio su kontekstais, galios centrais, ir pan. Performatyvumo reiškinys yra kalbos fenomeno savybė. Bet reikėtų pridurti, kad jo vaidmuo didėja nuo tada, kai atsirado trečias kalbos būvis, t. y. greta sakytinės ir rašytinės kalbos gyvuoja virtuali kalba, kuri veikia pagal kitokius suvokimo / kalbinės raiškos modelius.

Žodžio kuriamoji galia buvo žinoma nuo senų laikų. Apie tai byloja ir Biblijoje parašytas teiginys „Ir žodis tapo kūnu“. Tad kas naujo kalboje atsirado pastaraisiais dešimtmečiais? Kokiame amžiuje jau galime rasti kalbos performatyvumo apraiškų?

Kalbą pakeitė tai, kad atsirado virtualus pasaulis, skaitmeninės kalbos pavidalas, naujosios medijos. Visa tai kalbai daro radikalų poveikį.  Kalba suvokiama nebe linijiniu, analoginiu, bet 3D, multimedijiniu būdu. Atsirado vadinamasis „panaudotos kalbos perdirbimas“, paprastai sakant, copy-paste raiška. Kalba, kaip niekada ankščiau, persipina su vaizdais komunikuojant. Informacija dėl savo įvairovės, gausos, nepatikimumo transformuojama į naratyvus ir istorijas, kuriomis iš esmės bendrauja šiuolaikinis žmogus. Atsirado „grotažymių“ kalbinė raiška. Yra daugybė ir kitų naujų dalykų.  Juos užčiuopia menininkai, mokslininkai, nujaučia, kad kažkas su kalba vyskta, mokytojai. Apie tai mano sukurtame ir vedamame Kalbos klube LNMB Youtube kanale esame kalbėję su Gyčiu Norvilu, Egle Paulina Pukyte, Remigijum Venckum, Natalija Arlauskaite, Aisčiu Mickevičium, Kastyčiu Rudoku ir kitais nuostabiais pašnekovais. O performatyvumas, kaip sakiau, buvo jau Flinstauno laikais.

Lietuvių kalboje turime ar ne teigiamų kalbos performatyvumo pavyzdžių?

Kalbos performatyvums yra kalbos savybė, panaudojama tada, kai reikia pakeisti realybę. Tai nuolat vykstantis procesas, nes kalbėdami nepertraukiamai siekiame savo ir savo kalbinės bendruomenės tikslų realiame gyvenime. Jei norėtume įvertinti teigiamus kalbos pavyzdžius, darančius įtaką realaus gyvenimo procesams, turėtume kalbėti apie viešus naratyvus ir jų korekciją. Tai susiję su performatyvumu, tačiau performatyvumo negalima vertinti, kaip negalima vertinti, pavyzdžiui, gero ar blogo oro kaip gamtos reiškinio. Bet performatyvumas yra viena iš priežasčių, dėl kurios visuomenėje atsiranda naratyvai ir realūs reiškiniai, kurie jau gali būti įvertinti teigiamai arba neigiamai, nelygu, iš kieno perspektyvos bus žiūrima. Naudojantis oro analogija, galime vertinti savo savijautą tam tikru oru ir, kas be ko, tinkamą / netinkamą aprangą. Puikiai suveikė naratyvas „Susimetam bayraktarui“. Netrukus bus ir realus daiktas – bayraktaras kovojančiai Ukrainai.

Pastaruoju metu gan dažnai kalbama apie toksišką leksiką, kodėl šis reiškinys suaktyvėjo ir ar jis skiriasi nuo ankstesnių laikų?

Tai klausimas, į kurį pirmiausia turėtų atsakyti psichologai ir sociologai. Terminas toksiška leksika taip pat yra iš psichologijos ir sociologijos srities. Kalbininkai galėtų kalbėti apie pejoratyvus, keiksmažodžius, enantiosemiją (kai teigiamas vertinimas kontekste įgauna priešingą reikšmę), retorines figūras. Nežinau, ar šiuo metu yra atliekami tyrimai. Tik jie gali parodyti, ar mano minėtų neigiamą poveikį turinčių kalbos reiškinių padaugėjo.

Tačiau kalbininkai ir kalbos puoselėtojai gali padėti visuomenei suvokti, kodėl „žodis gydo, žodis žeidžia“, parodydami per kokius neurolingvistinius mechanizmus tai vyksta. Kalbininkų uždavinys turėtų būti argumentuotai, remiantis tyrimais įtikinti, kodėl svarbu sąmoningai jausti atsakomybę už savo kalbą. Kalbininkai kelia geros kalbos imperatyvą, bet jie kartu su neuromokslininkais galėtų įvesti į visuomeninę sąmonę ir atsakingos kalbos nuostatą. Tai svarbu siekiant psichinės visuomenės sveikatos, bet dar svarbiau stengiantis padėti kalbinei bendruomenei su(si)kurti atsparumą propagandai, melagienoms, įvairioms psichosocialinėms, politinėms manipuliacijoms.

Ką manote apie mūsų visuomenės lingvistinį mąstymą, juk neatsitiktinai labai dažnai patariame: galvok ką sakai?

Lingvistinis mąstymas, kaip aš jį suprantu, tai suvokimas, kas yra ir kaip veikia kalba pasaulyje, kas yra žodis, sąvoka, kaip gramatika ir sintaksė atspindi pasaulio ryšius, žodžių daryba – daiktų ir veiksmų ryšius, kodėl metaforos yra šiuolaikinė pasaulėkūra ir pan. Kitaip sakant, tai kalbos ir realus pasaulio koreliacijos suvokimas. Tokio mąstymo mūsų visuomenėje, deja, nėra apskritai ir labai liūdna, kad mes šio trūktinumo net nesuvokiame, nes nejaučiame lingvistinio mąstymo poreikio. Jei po truputį neišmoksime suvokti, kaip ir kodėl pasauliui yra duota kalba, kad kalba toli gražu ne tik komunikacijos priemonė, kad kalbos vertingumas glūdi ne jos paviršiniame lygyje, o gerokai giliau, kur, kaip kokioje kempinėje, susiurbtos visos kalbinės bendruomenės patirtys, vertybės, lūkečiai, viltys, svajonės, baimės ir traumos, tol ateities kalbėtojų –  moksleivių nesudominsime nei kalba, nei lingvistika. Tai reiškia, turėsime nuolat prastėjančias kalbines kompetencijas.

Mes dažnai imame kaltinti kalbininkus, kad jie kažko prisigalvoja, o kaip yra iš tikrųjų – kalbininkai ar kalbantieji kuria kalbą?

Kalbą kuria pats gyvenimas.

Jūsų manymu, kokios lietuvių kalbos perspektyvos globaliame pasaulyje ir kokie reiškiniai gali būti traktuojami kaip tų pokyčių apraiškos?

Kalbos perspektyvos gali būti labai geros arba jų nebūti visai. Kaip kažkada išgyveno tik tos kalbos, kurios sugebėjo pasinaudoti spaudos atsiradimu ir „nugulė“ knygose, taip XXI amžiuje išliks tos kalbos, kurios susikurs skaitmenines infrastruktūras ir priemones, kurios būtų konkurencijos globaliame pasaulyje įrankiu. Ir aš kalbu ne apie automatines vertimo ar paieškos sistemas (nors tai irgi svarbu). Aš kalbu apie unikalaus lietuviško pasaulio perkėlimą į virtualią erdvę per semantinius tinklus, skaitmenines ontologijas, vadinamuosius žinių grafus ir t. t. Tai būtų valstybės išskirtinumo, patrauklumo, sėkmės generatorius ir kalbos naudingumo šaltinis su visomis vienetinėmis vertėmis – ryšiais su sanskritu, senovinėmis žodžių šaknimis, į mnemoninės kultūros laikus nuvedančia vaizdinga leksika, tarmėmis ir t. t. Apie tai, beje, mes taip pat diskutavome Kalbos klube su profesoriais Arūnu Augustinaičiu, Tomu Krilavičium, biofiziku Algirdu Saudargu, lietuviškai kalbančio roboto Ąžuolo mokytoju Linu Aidoku.

 Suprantu, kad kalbu apie sudėtingus, giluminius dalykus, tačiau tai ir yra sudėtingi procesai. Aišku, paprasta būtų pakartoti, kad anglų kalba daro neigiamą poveikį, tačiau aš manau, kad ne šis normalus komunikacijos kanalas yra blogio šaltinis (kaip kartais teigiama). Tiesiog mes nemokame mokyti kalbos naujomis sąlygomis, nes mūsų vaikai, mobiliųjų telefonų karta, psichofiziologiniu lygiu nebegali suvokti kalbos taip, kaip suvokėme mes.

 Dar vienas svarbus dalykas stiprinant kalbos raumenis globaliame pasaulyje yra prisiimti didesnę atsakomybę už naujų sąvokų pavadinimų atvedimą į lietuvių kalbą. Bet tai jau kita plati tema.

Kokią įtaką lietuvių kalbos perspektyvai turi jos prestižo didinimas ir kaip apibūdintumėte esamą kalbos prestižą?

Atsakysiu klausimu į klausimą: kas yra kalbos prestižas šiandien? Mokslinėje literatūroje tai daugiausia istorinė sąvoka, susijusi su tam tikro kalbos kodo įsigalėjimu. Ir dabar mokslininkai kalba apie kalbos prestižą tada, kai kalbos arba kalbos kodai konkuruoja. Jei didinam kalbos prestižą, turime atsakyti, kieno (kitos kalbos ar kito kalbos kodo) atžvilgiu. Aš šito nelabai suprantu. Beje, tą bandžiau aiškintis Kalbos klube su filosofu Kasparu Pocium, pokalbį galima pasižiūrėti ir pasiklausyti LNMB paskyroje Kalbos klube.

Jūs pati daug darote didindama kalbos prestižą. Papasakokite plačiau apie Kalbos klubą, kaip galima tapti jo nariu, kokios temos jame aptariamos.

Ačiū. Kalbos klubą sugalvojau turėdama tikslą sukurti prielaidas lingvistinio mąstymo atsiradimui visuomenėje, parodyti kalbos problematikos įvairovę, išryškinti naujus kalbai tenkančius iššūkius. Ačiū Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, kad patikėjo mano idėja. Kartu dirba puiki komanda: Rima Mažeikienė, Audrius Šapkinas, Aina Kirdulienė, Arūnas Sartanavičius, Silvija Stankevičiūtė. Mus palaiko ir globoja Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė dr. Jolanta Budriūnienė.

Kalbos klubo nariu galima tapti labai paprastai – tiesiog sekti Kalbos klubo įrašus LNMB Youtube kanale ir – apie ką svajoju – kuo daugiau komentuoti, kritikuoti, siūlyti. Kalbos klube nėra nė vieno atsitiktinio pokalbio, visi jie turi konceptualią logiką. Labai tikiuosi, kad pokalbiai pavirs knyga – tada geriau matysis mano siunčiamos žinios koncepcija bei tikslai ir, tikuosi, visuomenei tai bus įdomu bei naudinga.

Dar noriu pridėti, kad LNMB paskyroje Youtube yra ir Kalbos klubas plius – kuriame kalbamės apie įvairias kalbas ir raštijas, jų ryšius su lietuvių kalba, struktūrą, įtaką istoriniams ir kultūriniams procesams. Kalbėjomės apie sanskritą, jidiš, baltarusių, ukrainiečių, karaimų, prancūzų, kinų, romų kalbas, totorių raštiją, daugiakalbystę, judaikos terminus ir sąvokas. O su VLKK pirmininku Audriu Antanaičiu palietėm esperanto temą ir Lietuvos kalbinės tapatybės formavimąsi. Tai buvo puikus pokalbis.   

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Karolina Baltmiškė