Lietuvių kalbos žodynas teigia, kad pilietiškumas yra tinkantis piliečiui poelgis ar galvojimas, o pilietis – pilnateisis kurios nors valstybės narys. Kaip pilietiškumą suvokia jaunimas? Ar jaunimo pilietiškumą keičia globalėjantis pasaulis, jei keičia, kaip? O gal šiandien pilietiškumas jau atgyvenusi sąvoka? Ar gali žmogus būti pilietiškas, nemokėdamas tos šalies, kurioje gyvena, valstybinės kalbos?
Tokius ir panašius klausimus narpliojo Klaipėdos miesto jaunimas, balandžio 29 dieną atėjęs į diskusiją „Jaunimo pilietiškumas ir valstybinė lietuvių kalba“, kurią surengė naujienų portalas www.manokraštas.lt ir Klaipėdos karalienės Luizės Atviras jaunimo centras. Ieškoti atsakymų į šiuos klausimus jaunimui padėjo diskusijoje dalyvavę Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narė Edita Rudelienė ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis.
Jaunimo pilietiškumas
„Globalizacijos procesai labai paveikė visų pasaulio valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominį, politinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Tai padarė didelę įtaką ir jauno žmogaus pasaulėžiūrai, vertybinėms orientacijoms, motyvacijoms. Jaunimas, reaguodamas į besikeičiančią socialinę, ekonominę ir kultūrinę aplinką, išmoko ieškoti naujų būdų ir metodų, kurie padeda ugdytis kritiškai mąstančią, kūrybingą asmenybę, gebančią spręsti sudėtingas nūdienos problemas. Manau, kad pilietiškumas yra vienas jaunimo saviraiškos būdų, – apie pilietiškumą mintimis dalijasi Seimo Švietimo ir mokslo komiteto narė Edita Rudelienė, pažymėdama, kad, jos manymu, dabartinis jaunimas, palyginti su jaunimu, gyvenusiu prieš kelis dešimtmečius, yra labiau pilietiškas.
Kalbant apie pilietiškumą, dažniausiai vadovaujamasi jaunimo dalyvavimu politinių partijų ir organizacijų veikloje. Pagal 2021 m. Spinter tyrimą, su tuo sutinka 53 proc. apklaustųjų. Tačiau, kaip rodo minėtas tyrimas, apie tiek pat apklaustųjų mano, kad jaunimas įsitraukti į pilietines veiklas gali tiesiog išsakydamas savo poziciją, dalindamasis informacija socialiniuose tinkluose, dalyvaudamas neformaliose grupėse, judėjimuose.
Kitas pilietiškumo kriterijus – dalyvavimas rinkimuose. 67 proc. 19 m. ir vyresnių apklaustųjų nurodė aktyviai dalyvaujantys prezidento rinkimuose, vienu procentu mažiau ( 66 proc.) nurodė, kad aktyviai dalyvauja Seimo rinkimuose. 51 proc. apklaustųjų nurodė aktyviai dalyvaujantys savivaldos rinkimuose, ES parlamento rinkimuose aktyviai dalyvauja 44 proc.
Tačiau, kaip svarstė diskusijos dalyviai, tai tik dalis pilietiškumo. „Pilietiškumas – tai žmogaus padėtis visuomenėje, jo veikla, jo indėlis į šalies žmonių gerovę, savo tautos kultūros saugojimas“,– mintimis dalijosi diskusijos dalyviai.
„Manau, kuo anksčiau žmogus save suvokia ir įsitraukia į kažkokias veiklas, tuo greičiau jis suranda save. Ir tam dabar yra nemažai galimybių. Yra jaunimo atviros erdvės, į kurias atėję jauni žmonės gal ir ne visada žino, ko jie nori, bet jie ieško, kas juos gali sudominti, kokiose veiklose jie gali atrasti save. Vėliau jie gali įsitraukti į kitas organizacijas ir save vienaip ar kitaip realizuoti“, – mintimis dalijosi Seimo narė Edita Rudelienė, pati politikoje dalyvaujanti nuo 2003 metų ir savo veiklą pradėjusi nuo darbo su jaunimu – dirbo Trakų rajono savivaldybės administracijos jaunimo reikalų koordinatore.
Tai politikei leido pažinti jaunimą, jo poreikius ir lūkesčius, kurie ne visada sutampa su vyresniosios kartos įsitikinimais. Editos Rudelienės manymu, atverta galimybė į Seimą kandidatuoti jaunesniems asmenims – nuo 21 metų, yra jaunimo pilietiškumą skatinantis sprendimas. Pasak politikės, nereikėtų baimintis ir nuostatos, kad į savivaldybės tarybas ir į mero pareigas galėtų kandidatuoti nuo 18 metų. „Nemanau, kad gyventojai skubėtų rinkti aštuoniolikmetį meru, prieš balsuodami įvertins ir kandidato išsilavinimą, ir patirtį, o jauną žmogų, įsitraukiantį į politinę veiklą, paskatins domėtis savivaldybės gyvenimu, esamomis problemomis ir jų sprendimo galimybėmis“, – svarstė Seimo narė.
Ir tai, kad šiuolaikinis jaunimas kitoks, kad kitokie jo interesai, dėl ko neretai vyresnioji karta jauniesiems pažeria kritikos, pasak politikės, nieko naujo. Tai sakoma iš kartos į kartą. Ir su ta kritika galima sutikti, nes kiekviena karta gyvena kitokiomis sąlygomis. Tačiau tas kitoniškumas nerodo, kad vienos kartos yra geresnės už kitas. Tiesiog vyksta natūralūs gyvenimo procesai.
Pilietiškumas ir valstybinė kalba
Keičiantis gyvenimo sąlygoms, keičiasi ir mūsų kalba. „Prieš kurį laiką pasirodė straipsnis, kuriame buvo keliamas klausimas, ar šiandieninis lietuvis susikalbėtų su Vytautu Didžiuoju“, – diskusijos dalyvius provokavo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis, į ką buvo sureaguota abejone „Gal ir nelabai susikalbėtų, nes labai pasikeitęs gyvenimas. Keičiasi gyvenimas, keičiasi ir kalba.“
„Išties mes turbūt su Vytautu Didžiuoju nesusikalbėtume, nes vargu, ar jis suprastų apie ką mes kalbame ir mes vargu ar suprastume apie ką jis kalba, – diskusijos dalyvių nuomonei pritarė Audrys Antanaitis. – Kalbos pagalba mes perduodame patirtis. Kalba keičiasi, bet patirtis perduodama.“
Nors Lietuvos teritorijoje gyvenantys žmonės kalbėjo lietuviškai, bet ja nebuvo leidžiami oficialūs dokumentai. Tam buvo naudojamos kitos kalbos. Ir prieš 500 metų Lietuvoje atspausdinta pirmoji knyga buvo parašyta rusėnų kalba. Tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje susirūpinta bendrinės kalbos kūrimu. Bendrinės kalbos kūrimas tampriai siejosi su nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimu ir prieš 100 metų – 1922 metais lietuvių kalba pripažinta valstybine kalba. Tai reiškė, kad pirmą kartą lietuvių kalba pradedama vartoti įvairiose viešojo ir valstybės valdymo srityse: teisėkūroje, teisėje, švietime, moksle ir kitur. Ir šiandien lietuvių kalba neprarado savo pozicijų.
Tad ar gali būti Lietuvoje gyvenantis žmogus būti pilietiškas, jei jis nemoka lietuvių kalbos? Šis klausimas sulaukė skirtingų pamąstymų. „Ne, negali“, – teigė vieni, tvirtindami, kad valstybine kalba perduodama visa mūsų šalies kultūra. „Pilietiškumas ne žodžiais, o darbais pasireiškia“, – pirmiesiems prieštaravo kiti. „Kalba reikalinga tapatybei išlaikyti, o pilietiškumui ji nebūtina. Juk į Lietuvą gyvenimo atblokšti žmonės, mokėdami vos kelis lietuviškus žodžius, neretai yra pilietiškesni negu tie, kuriems ta kalba gimtoji“, – svarstė kiti. „Manau, jei esi Lietuvos pilietis, privalai mokėti lietuvių kalbą“, – nuomone dalijosi Edita Rudelienė.
„Pilietiškumas yra atsakomybė už tautą, o kokia tauta be kalbos. Pilietiškumas neatsiejamas nuo kalbos. Niekada nesuprasiu tų, kurie dešimtmečius gyvendami Lietuvoje nemoka lietuvių kalbos ir save laiko pilietiškais“, – kalbėjo Audrys Antanaitis.
Iššūkiai kalbai
„Tačiau šiuo metu Lietuvoje jau yra antra oficiali kalba. Jau antroje klasėje vaikai pradedami mokyti anglų kalbos. Šiandien beveik visą reikalingą informaciją susirenkame anglų kalba. Ir priimant į valstybės tarnybą reikalaujama mokėti anglų kalbą“, – lietuvių kalbos mažėjantį vaidmenį įžvelgė dalis diskusijos dalyvių.
„Kuo daugiau mes mokame kalbų, tuo geriau, bet išmoktos kalbos negali konkuruoti su mūsų valstybine kalba, kuri yra ir nacionalinis saugumas, ir paprasčiausia tvarka. Jei dabar būtų sumąstyti keisti valstybinę kalbą, mes prarastume valstybę, – teigė Audrys Antanaitis. – Valstybinė kalba neatsiejama nuo valstybės. Neturėjome valstybės, neturėjome valstybinės kalbos. Raginimas atsisakyti lietuvių kalbos kaip valstybinės yra raginimas paleisti šitą valstybę. Valstybė negali gyvuoti be įstatymų valstybine kalba. Turime vienodai suprati mokslą, turime suprasti, ką valstybės mastu vienas kitam norime pasakyti“, – kalbėjo Audrys Antanaitis, pasidžiaugdamas, kad lietuviai per trumpą laiką sugebėjo savo archajišką kalbą modernizuoti.
Šiandien lietuvių kalba sparčiai keliasi ir į skaitmeninę erdvę, nes kalbos skaitmenizavimas, pasak VLKK pirmininko, yra tas pats, kas XVI amžiuje buvo knygų spausdinimas. „Jei tauta savo kalba spausdino knygas, kalba išliko. Dabar – kiek kalbos bus skaitmeninėje erdvėje, tiek jos bus mūsų valstybėje. Jei ieškoti informacijos lietuviškai bus taip pat patogu kaip anglų kalba, rinksimės lietuvių kalbą“, – sakė Audrys Antanaitis.
Tad išliks ar ne lietuvių kalba kaip valstybinė globalėjančiame pasaulyje ir ar galimas pilietiškumas be valstybinės kalbos?..
Šiuo metu pasaulyje yra 6–7 tūkstančiai kalbų, prognozuojama, kad spartėjant globalizacijos procesams jų skaičius gali sumažėti iki 100–150 kalbų. Ar tarp jų bus lietuvių kalba?..
Parengė Karolina Baltmiškė
