„Žmonės – Klaipėdos švyturiai“. Kapitonas Žygintas Gineitis: „Jūra keičia viską“

Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Melnragės padalinyje (Molo g. 60) kartą per mėnesį vyksta Švyturių metams dedikuoto renginių ciklo „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“ susitikimai su iš Klaipėdos kilusiomis išskirtinėmis asmenybėmis. Kovo mėnesio renginys buvo skirtas šiandienos jūrininkams, vakaro svečias – AB „DFDS Seaways“ keltų kapitonas Žygintas Gineitis.

Vakaro metu susitikti su žiūrovais buvo kviesti trys jūrinių profesijų atstovai. Tikėtasi gyvos ir įdomios diskusijos tarp skirtingų kartų jūros žmonių. Tačiau šis susitikimas įrodė, koks nenuspėjamas yra jūrininko darbas, – du iš trijų pašnekovų negalėjo atvykti. O štai kapitonas Ž. Gineitis atvažiavo pakilęs iš ligos patalo.

Pamatyti pasaulį

Atsakomybė ir pareigos jausmas – laivo kapitonui būtinos savybės. Jas suformavo ilgametė Ž. Gineičio patirtis. Ne mažesnę įtaką vaikystėje padarė ir būsimo jūrininko šeima. Vakarą moderavusios žurnalistės Agnės Bukartaitės paklaustas apie profesinio kelio pradžią, kapitonas pasakojo, kad pasirinkimą nulėmė keletas aplinkybių: „Profesinis kelias prasidėjo nuo svajonių, nuo romantikos. Nuo to, kad gimiau šalia jūros. Mano senelis buvo žvejybinio laivyno vyriausiasis kapitono padėjėjas. Tačiau per daug šnekėjo apie meilę Lietuvai. Iš jo buvo atimta viza ir pašalintas iš žvejybinių laivų. Kad išmaitintų šeimą, teko užsiimti žvejyba. Kai susilaukė anūkų, senelis mus pasiimdavo į valtį, vadinamąjį barkasą, ir mariose gaudydavome žuvį. Jis man nuolat sakydavo: „Žygintai, turi tapti kapitonu.“ Paaugęs supratau, kad jūra iš tiesų mane labai traukia. Kita vertus, reikėjo galvoti, kaip pragyventi, o jūrininkai sovietiniais laikais gyveno labai neblogai. Bet labiausiai pasirinkimą lėmė begalinis noras ištrūkti į kitas šalis, nes senelis neapykantą Sovietų sąjungai įdiegė ir mums. Ne pabėgti iš Lietuvos, tokios minties niekad nebuvo, bet pamatyti daugybę šalių.“

Visi šie argumentai paskatino būsimąjį kapitoną rinktis studijas prestižinėje Leningrado admirolo Makarovo aukštojoje inžinerinėje jūreivystės mokykloje. „Rinkausi ją, nes tuo metu ji buvo „kiečiausia“, – pasakojo Ž. Gineitis. – Kartu mokėsi nemažai lietuvių, buvo įkurta Lietuvos bajorų frakcija. Kambaryje dar sovietmečiu buvome iškėlę Lietuvos trispalvę. Kai karininkai klausdavo, kokia tai vėliava, atsakydavome: „Futbolo komandos“, – juokėsi kapitonas.

Paklaustas, kokiais laivais plaukiojo studijų metais, Ž. Gineitis patikslino: „Mes buvome vadinamieji nacionaliniai kadrai, nes mokėmės su „Lietuvos jūrų laivininkystės“ siuntimais. Todėl ir praktiką atlikdavome jos laivuose. Daugiausiai tai buvo prekybiniai krovininiai laivai. Praktikos metu išsipildė viena iš mano svajonių – keliauti. Ruošdamasis stoti labai įnirtingai mokiausi anglų kalbos iš Oksfordo vadovėlių. Mokiausi ir galvojau: „Gyvenime Anglijos nepamatysiu, jeigu neįstosiu.“ Taigi eiliniam sovietiniam žmogui buvo neįmanoma išvykti, pavyzdžiui, į Angliją. Po dvejų metų studijų grįžau į Lietuvą atlikti praktikos. Patekau į paprastą „Laivininkystės“ laivą-miškovežį. Buvo fantastiški reisai! O pirmasis aplankytas užsienio uostas buvo Grimsbis Anglijoje! Bjaurus, prasmirdęs, ten buvo patys blogiausi Anglijos rajonai. O aš ten patekęs buvau pats laimingiausias žmogus pasaulyje! Po to buvo Egiptas, važiavome prie piramidžių. Buvo fantastiškoji Sevilija Ispanijoje su karalių rezidencija. Graikija… Kiek šalių aplankiau! Tai buvo mano svajonės išsipildymas.“

Svarbiausia – įgula

Po studijų grįžęs į Lietuvą, Ž. Gineitis įsidarbino „Laivininkystės“ miškovežyje. Tačiau po pirmojo reiso pasakė sau: ne, aš tarp tarakonų negyvensiu. „Tai tikrai buvo baisus laivas. Nesu matęs tiek daug geriančių žmonių. Aukščiausias degradacijos laipsnis! Tokia buvo likusi tvarka iš sovietinių laikų.“ Perėjo dirbti į vadinamuosius Mukrano keltus. Čia situacija, pasak pašnekovo, buvo kur kas geresnė, tačiau algos, lyginant su užsieniu, nedidelės, dirbti kaip trečias padėjėjas turėdavo po 18–20 valandų, o kapitonas tegalėjo pasakyti: „Na, tu jaunas, energingas.“ Vieną kartą neišlaikė – pratrūko ir viską išsakė: taip daugiau nebus. „Po to įsidarbinau tokiuose pačiuose keltuose pas vokiečius ir išdirbau ten 12 metų, – pasakojo Ž. Gineitis. – Dėl to esu be galo laimingas. Tai suformavo mano kaip kapitono charakterį. Vokietijos keltuose valdymas buvo visai kitoks – atsižvelgiama į žmogų, į jo darbo valandas. Tačiau Vokietijos keleiviniuose keltuose kapitonais galėjo būti tik vokiečiai. Kai pakilau iki vyr. kapitono padėjėjo, sugrįžau į Lietuvą, į DFDS. Dirbau po Baltiją visose linijose. Dabar dirbu tarp Prancūzijos ir Airijos, apiplaukiant Angliją.“

Paklaustas, kurioje keltų linijoje dirbti linksmiausia, kapitonas juokėsi: „Mėgstančių pašvęsti yra visur.  Nežinojau, kad žmogus gali miegoti bet kur. Ant laiptų – labai patogu, ant laiptų kojomis į viršų – tobula! – kvatojo kapitonas ir surimtėjęs pridūrė: – Keltas yra maža respublika. Kaip ir kiekvienoje šalyje, ten būna visokių žmonių. Tik kelte viskas akivaizdu. Man asmeniškai ir linksmiausia, ir nuostabiausia, ir fantastiškiausia yra ta linija, kurioje dirba fantastiška įgula. O įgulą kuriame mes.“

O ar kapitonas turi įtakos pasirenkant įgulos narius? Ž. Gineitis svarstė: „Taip, kapitono įtaka turėtų būti viena iš didžiausių, net teisiniuose aktuose rašoma, kad niekas negali būti priimtas dirbti laive be kapitono sutikimo. Deja, administracija to nesupranta ir dažnai nepasitarusi keičia įgulą. Su tuo labai kovojame. Visi psichologai kalba apie vieningos komandos svarbą. Aš jums pasakysiu taip: ar norėtumėte plaukti keleiviniu laivu, kuriame tik ką surinkta įgula? Suformuoti įgulą, kad ji dirbtų normaliai, saugiai, atitinkant standartus, reikia mažiausiai dviejų trijų savaičių. Kad dirbtų kaip laikrodis ir viską suprastų iš pusės žodžio, reikia mažiausiai pusės metų. Ir aš kalbu ne apie kasdienį darbą aptarnaujant keleivius ar plaukiant nuo vieno taško iki kito. Aš kalbu apie avarines situacijas. Gera įgula ne ta, kuri gerai kovoja su avarine situacija, o ta, kuri iš anksto numato, kad nepakliūtų į avarines situacijas.“

Jūros trauka

Nuo kranto jūrininkų kasdienybė atrodo romantiška: jūra, saulėlydžiai… O koks iš tiesų yra kapitono darbas? „Kapitonas atsakingas už viską, kas beatsitiktų laive. Savo įgulai sakau: jei atsitiktų avarija, ar kas nors klaus, kas yra laivo mechanikas ar vyr. padėjėjas? Ne. Klaus, kas ten kapitonas. Susprogo variklis ar užplaukė ant seklumos – o kas ten kapitonas? Ne kas kaltas, kad užplaukė, nes gal tuo metu kapitonas miegojo – jis irgi turi pailsėti. Taigi galite įsivaizduoti, kokia našta tenka kapitonui, – apie darbo specifiką pasakojo Ž. Gineitis. – Kol juo netapau, atrodė, kad tas darbas nuostabus. Kai tampi kapitonu, prasideda bemiegės naktys. Atsakomybė – žvėriška. Maža to, nuolat jos krauna, nes išeina daug naujų teisės aktų. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės nenori dirbti laivuose, yra ta, kad krante darbas tapo gerai apmokamas. Imkim, pavyzdžiui, valytoją viešbutyje ir laive. Ir ten, ir ten jie daro praktiškai tą patį darbą. Kas turi daugiau uždirbti? Faktas, kad žmogus laive. Toks specialistas turi ateiti į laivą pasiruošęs išsaugoti kitiems gyvybes, gesinti gaisrus, gelbėti skęstančiuosius. Viešbutyje nė viena valytoja to neturi daryti. Ir po darbo ji eina miegoti namo. O kur mūsiškė eina miegoti? Audros, bangos. Ir niekas neklausia, sirgai jūros liga ar ne, išsimiegojai ar ne. Tai sudėtingas, sunkus darbas. Bet vis dėlto jūra traukia iki nesąmonės. Ir neaišku, kodėl tai vyksta. Iš daugelio žmonių esu girdėjęs: mes nebūtume tokie, jei nebūtume dirbę laivyne. Jūroje absoliučiai viskas keičiasi: mąstymas, psichologija, jausmai…“

Moderatorei pasiūlius užduoti kapitonui klausimų, vakaro dalyviai buvo aktyvūs: „Kiek uždirba kapitonai? Kiek laiko trunka reisai? Ar yra socialinės garantijos? Ar sergate jūros liga? Ar tiesa, kad jūrininką galima atpažinti iš eisenos? Ar būna, kad dėl audrų atšaukiami reisai?“ Į vienus klausimus kapitonas Ž. Gineitis atsakinėjo su jam būdingu humoru, į kitus – atvirai ir nuoširdžiai. Paklaustas, koks jo hobis, pašnekovas nušvito: „Mano hobis – vintažinė aparatūra: patefonai, didžiulės kolonėlės, stiprintuvai, plokštelės. Kai grįžtu, televizoriaus nežiūriu.“ Į klausimą, kuris uostas jam atrodo saugiausias, kapitonas atsakė: „Nėra tokių uostų. Viskas priklauso nuo oro. Į Diunkerką įplaukėme pučiant 35 m/s vėjui. Buvo bjauru. Plaukėme tik todėl, kad prognozavo žymiai mažesnį vėją. Ačiū Dievui, prisišvartavome labai gerai. O prieš tai plaukęs laivas, nutrūkus lynams, prakirto bortą.“

Į klausimą, ar yra laive psichologas, padedantis keleiviams ekstremaliomis situacijomis, Ž. Gineitis nedvejodamas atsakė: „Yra – kapitonas. Jis – ir psichologas, ir gydytojas, ir užtarėjas, ir baudėjas, jis yra viskas.“

Apie renginių ciklą „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“

2024-uosius uostamiestyje paskelbus Švyturių metais, Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka inicijavo renginių ciklą „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“. Viename iš bibliotekos padalinių – atnaujintoje Melnragės bibliotekoje – kartą per mėnesį vyksta susitikimai su žmonėmis, kilusiais, augusiais ar vis dar gyvenančiais Klaipėdoje – knygų autoriais, muzikantais, aktoriais, politikos veikėjais ir kt. Svečiai dalinasi savo įžvalgomis apie gimtąjį miestą, priežastis, nulėmusias profesijos pasirinkimą, bei kitomis temomis. Didžiausias dėmesys skiriamas jų gyvenimui uostamiestyje ir šio miesto įtakai jų dabarčiai.

Kitas ciklo „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“ renginys – balandžio 18 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Melnragės bibliotekoje (Molo g. 60, Klaipėda) susitikimas su žurnalistu, televizijos laidų kūrėju ir vedėju Henriku Vaitiekūnu.

Irma Stasiulienė

Nuotraukų autorė – Roberta Kavaliauskaitė