„Žmonės – Klaipėdos švyturiai“. Henrikas Vaitiekūnas: „Žurnalistika – tarsi lego kaladėlės“

Žurnalistas, televizijos laidų kūrėjas ir vedėjas Henrikas Vaitiekūnas, pakviestas atvykti į Klaipėdą, iškart mielai sutiko. Juolab kad ir kviestas buvo kaip prigimtinis klaipėdietis – čia augęs, baigęs mokyklą ir iš čia nėręs į šalies žurnalistikos vandenis. Todėl ir tapo Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto bibliotekos Melnragės padalinio inicijuoto renginių ciklo „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“ trečiojo susitikimo herojumi.

H. Vaitiekūnas šiuo metu daug keliauja po Lietuvą – pristato pernai išleistą debiutinę knygą „Felčerio užrašai“. Sąmoju žaižaruojantis žurnalistas vakaro pradžioje pažadėjo: „Šiek tiek kalbėsimės apie knygą, šiek tiek – apie žurnalistiką. Tačiau daugiausiai kalbų bus apie tai, kuo mes visi gyvename. Dar nėra buvę, kad susitikimuose kalbėčiau tą patį. Kitaip nelabai moku.“

Žurnalistika – nenuobodžiai

Taip ir buvo – visą vakarą H. Vaitiekūnas pasakojo tiek daug ir taip iškalbingai, kad renginį moderavusiai Melnragės bibliotekos vedėjai Inesai Atkočaitienei buvo nelengva įsiterpti. Daugybę metų televizijoje dirbęs vakaro svečias dalijosi savo prisiminimais, žiniomis ir samprotavimais apie televizijos efektą, poveikį žiūrovui ir savo pasirinkimus. „Mes labai dažnai tikime, ką kalba televizija. Kartais ji išmoko ir kitų dalykų. Prieš 10 metų Klaipėdoje filmavome laidų ciklą „Lietuva – jūrinė valstybė“. Tuomet sužinojau, bet negalėjau pranešti, kas darosi jūrų uosto teritorijoje, į kurią ne visi pakliūva. O ten pilna negyvų balandžių. Paklausiau, kodėl. Pasirodo, ten yra grūdų sandėliai. Balandžiai prisilesa tiek grūdų, kad nebesugeba pakilti ir tampa lengvu grobiu katinams ar graužikams. Ką tuo noriu pasakyti? Kad televizija galėjo tokį reportažą parodyti, bet nerodė, nes jis negražus“, – svarstė H. Vaitiekūnas.

Žurnalistas neslėpė, kad suvokia savo populiarumo priežastį: „Noriu pabrėžti televizijos jėgą. Kiek čia būtų atėję žmonių, jei nebūčiau daug metų dirbęs televizijoje? Kokie 4 ar 6. Per 40 metų darbo televizijoje mane kažkas matė, kažkas girdėjo, – kalbėjo svečias į susitikimą susirinkusiam itin gausiam būriui žiūrovų. – Ir nors tiek daug kalbu apie televiziją, joje jau nebedirbu. Daugelis mano draugų negali patikėti, kad išėjau savo noru: „Tikriausiai tave išmetė, nes iš tokio darbo neišeinama.“ Išeinama. Nors ir buvau kviečiamas į laidos „Mano pasas meluoja“ kūrybinę komandą, pasakiau: „Jei kažkas nusilauš koją ar ranką, tuomet ateisiu į pagalbą.“ Jei kažkokioje laidoje dar išlįsiu, žinokit – kas nors nusilaužė koją“, – juokavo H. Vaitiekūnas.

Prisiminęs darbą „Panoramoje“, svečias uždavė klausimą: „Kaip jums atrodo, kiek trunka reportažas televizijos žiniose?“ Ir pats atsakė: „Minutę ir 20 sekundžių. Kai būdamas jaunas pradėjau dirbti „Panoramoje“, reportažas turėjo trukti 3 minutes. Aišku, netilpdavome. Tada mūsų viršininkas ėmėsi drastiškų metodų: kiekvieną reportažą ties trečia minute nukirpdavo. Keletas jų išėjo be pabaigos. Tai buvo gera pamoka!“

Susitikimo metu H. Vaitiekūnas atskleidė per daug metų išgrynintą savo požiūrį į žurnalistiką. Pasak jo, žurnalistikos paskirtis – kad nebūtų nuobodu. „Mūsų su šviesaus atminimo Žurnalistikos katedros vedėju prof. Žygintu Pečiuliu nuomonės nesutapo. Jis sakė, kad žurnalistika turi mokyti, auklėti, aiškinti. Vaitiekūnas sako, kad žurnalistika skirta puikiai praleisti laiką su savimi, t. y., su knyga, laikraščiu ar  žurnalu.“

Kas tas felčeris?

Savo pirmąją knygą – žurnalistinių esė rinkinį „Felčerio užrašai“ – autorius pristatė taip pat nestokodamas sąmojo. „Kodėl „Felčerio užrašai“? Kas tas felčeris? Ir kodėl „Felčerio užrašus“ parašė žmogus, iki tol su medicina turėjęs reikalų tik kaip pacientas? Jei dabar paskambinčiau vienam televizijos operatoriui, tikrai išgirstumėte: „Klausau, daktare.“ Daug metų savo artimiausių draugų esu taip vadinamas. Ir knyga turėjo vadintis „Daktaro Henriko užrašai“. Bet suprantate, kas būtų atsitikę, jei taip būčiau pavadinęs? Henrikas Daktaras yra truputį kitas žmogus“, – juokėsi H. Vaitiekūnas ir papasakojo apie knygoje publikuotą esė, susijusią su Klaipėda.

„Pirmojoje esė – mistinis pasakojimas apie tikrą įvykį, nutikusį Klaipėdoje. Jis vadinasi „1967 metų degtukai“. Su vienu iš savo klasiokų Vėlinių vakarą sumanėme nueiti pažiūrėti, kaip gražiai dega žvakutės kapinėse. Ir nuėjom. Buvo šalta, jau prisnigę. Aš dar nerūkiau, jis jau rūkė. Sako: „Gal turi degtukų?“ Jau tada žinojome, kad kapuose nuo žvakutės prisidegti cigaretę nepadoru. Atsakiau, kad neturiu. Ir tuomet iš už paminklo išlindo žmogus baltu kostiumu, padavė degtukus ir prapuolė. Kaip atsirado, taip ir dingo. Aš tikrai viso to nesukūriau ir nesusapnavau. Tikrai taip buvo. Tuos degtukus ir šiandien turiu namuose, netgi buvau nusinešęs į vieną iš knygos pristatymų“, – šiurpų jaunystės laikų nuotykį prisiminė knygos autorius.

Kad parašytų kiekvieną šios knygos esė, autorius perskaitė apie 30 straipsnių. „Kokia čia žurnalistika? – retoriškai klausė autorius ir pats atsakė: – Aš matau žurnalistiką kaip lego kaladėles. Vienas iš jų sustatytų laivelį, kitas – gėlytę, trečias – lėlytę, ketvirtas – vėl kažką… Tokia yra ir žurnalistika. Raidės, žodžiai yra tos kaladėlės. Žurnalistika yra menas iš jų statyti. Ir arba pasiseka, arba ne.“

„Felčerio užrašuose“, pasak H. Vaitiekūno, yra daug humoro: „Jis toks vaitiekūniškas, užslėptas, bet smagus. Paremtas pastebėjimais. Vienas iš tų pastebėjimų netgi susijęs su šia knyga. Neseniai ją pristačiau vienoje TV laidoje. Mes ten visai gražiai pakalbėjom apie gyvenimą, savanorystę, apie kai kurias ligas. Ir žinoma – apie knygą. Po laidos transliacijos skambina mano pusbrolis, užimantis gana aukštas pareigas ir turintis daug svarbių draugų. Sako: „Žinai, nemačiau tos laidos, bet draugai man skambina ir klausinėja: „Ar matei, kaip jis gyvena? Kokie paveikslai! Kokie baldai! Iš kur pas jį tiek pinigų?“ O paslaptis paprasta: kadangi Vaitiekūnienė televizijos į namus neįsileidžia, laida buvo filmuojama viešbutyje „Stikliai“. O ką Vaitiekūnas toje laidoje kalbėjo, pusbrolio draugams visai nerūpi. Jiems svarbu interjeras. Ar galima juos už tai smerkti? Manau, kad ne. Štai kokia yra šiandienos žurnalistika. Aš manau, kad tai gali būti ir pramoginė literatūra. Skaitai, tuo metu galvoji, po sekundės pamiršai, ir tai nieko blogo. Tu tiesiog puikiai praleidai laiką.“

Ne diplomas svarbiausia

Susitikimo metu žurnalistas daugybę kartų minėjo savo žmoną, pabrėžtinai vadindamas ją Vaitiekūniene. Kažkam iš renginio dalyvių pastebėjus, kad jųdviejų santuoka „nemadingai“ ilga ir tvirta, vakaro svečias juokavo: „Su Vaitiekūniene situacija labai paprasta: per didelius mano darbus neturėjome laiko pyktis ir skirtis. Kuo mažiau matai savo artimą žmogų, tuo mažesnis rizikos laipsnis. O gal ir klystu, gal dar per jaunas tiems dalykams. Mano knygoje yra esė apie tai, kuo vyrai skiriasi nuo moterų. Ši esė gimė iš mūsų santykių. Vaitiekūnas sako: „Kur, po galais, mano mėlynas megztinis?“ O žmona atsako: „Mėlyno megztinio tu niekada neturėjai.“ – „Taigi čia yra mėlynas?!“ – „Ne, čia yra juodas.“ Pradėjau šią situaciją nagrinėti mediciniškai. Pasirodo, iš tiesų! Spalvas vyrai ir moterys mato skirtingai. Moterys stipriau užuodžia kvapus, geriau skiria spalvas. Ir apskritai, mano amžiaus vyrai jau yra išmokę, kad žmona visada teisi.“

„Vikipedijoje“ rašoma, kad H. Vaitiekūno studijos truko labai ilgai, jis mokėsi net kelių specialybių, tačiau žurnalisto diplomą įgijo tik 2000 m. Moderatorės paklaustas, kodėl pradėjo, bet nebaigė bibliotekininkystės studijų, svečias paaiškino: „Svajojau apie žurnalistiką. Bet kai baigiau vidurinę mokyklą, puikiai žinojau, kad su savo pažymiais į žurnalistiką neįstosiu. O reikėjo bėgti nuo tarybinės armijos. Todėl įstojau studijuoti bibliotekų mokslą. Nė kiek dėl to nesigailiu. Tik paskui pajutau, kad nepavyks pabaigti, nes mano charakteris ne toks. Žodžiu, bėgau nuo armijos labai ilgai: esu baigęs porą kursų šito knygų mokslo, po to – tris kursus teisės, tris kursus lietuvių kalbos ir literatūros, po to – dar žurnalistikos. Iš viso susidaro 17 kursų. Kai jau pats dėsčiau universitete, vadovybė pasikvietė ir sako: įvyko nesusipratimas, sužinojome, kad jūs esate vienintelis per visą universiteto istoriją dėstytojas, pats jame nebaigęs studijų. Klausiu, ką dabar daryti? Atsakė, kad reikia pabaigti. Tai ėmiau ir pabaigiau. Tais metais diplomas kažkodėl buvo ne normalaus formato, o 1,5 metro. Gavęs jį įkišau į tuo metu turėtos mažytės mašinytės  „Mini Cooper“ bagažinę. Po aštuonerių metų parduodamas mašiną jį išsitraukiau. Noriu pasakyti, kad man jo taip niekada ir neprireikė. Ne diplomas duoda išsilavinimą, o noras skaityti.“

Apie Klaipėdą – vaitiekūniškai

Renginio moderatorei pasiūlius pasikalbėti apie Klaipėdą, kur H. Vaitiekūnas praleido beveik 20 metų, svečias atsakė su jam būdingu humoru: „Palietėte temą, apie kurią galima būtų kalbėti dvi tris valandas. Pabandysiu tai sudėti į vieną sakinį vaitiekūnišku stiliumi. Jau maždaug penkerius metus vyksta derybos su Vaitiekūniene. Aš jai sakau: „Jau mane tai būtinai palaidok Klaipėdoje.“  O ji visada atsako: „Kur norėsiu, ten ir laidosiu.“ Tuo ir baigiasi kalba.“

Nors į Klaipėdą H. Vaitiekūnas sugrįžta retai, tačiau iki šiol jaučia šiam miestui sentimentus. Ypač praeičiai: „Šiandien man liūdniausia, kad Klaipėda yra visiškai tuštėjantis miestas. Anksčiau buvo pilnos gatvės jaunimo, grodavo muzika, senamiestis buvo pilnas žmonių. Dabar einu ir negaliu patikėti: kodėl toks tuščias miestas? Nerandu tam paaiškinimo. Ir tai mane labai liūdina. O vizualiai Klaipėda yra labai pagražėjusi per pastaruosius 15 metų. Buvo juodas ir niūrus miestas, dabar – šviesus. Bet kažkas darosi su žmonėmis – kodėl jie lindi viduje?“

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tądien, kai H. Vaitiekūnas lankėsi Klaipėdoje, buvo labai bjaurus darganotas oras.

Apie renginių ciklą „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“

2024-uosius uostamiestyje paskelbus Švyturių metais, Klaipėdos m. savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka inicijavo renginių ciklą „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“. Viename iš bibliotekos padalinių – atnaujintoje Melnragės bibliotekoje – kartą per mėnesį vyksta susitikimai su žmonėmis, kilusiais, augusiais ar vis dar gyvenančiais Klaipėdoje – knygų autoriais, muzikantais, aktoriais, politikos veikėjais ir kt. Svečiai dalinasi savo įžvalgomis apie gimtąjį miestą, priežastis, nulėmusias profesijos pasirinkimą, bei kitomis temomis. Didžiausias dėmesys skiriamas jų gyvenimui uostamiestyje ir šio miesto įtakai jų dabarčiai.

Kitas ciklo „Žmonės – Klaipėdos švyturiai“ renginys Melnragės bibliotekoje (Molo g. 60, Klaipėda) – gegužės 11 d., šeštadienį, 14 val. susitikimas su buvusiu Lietuvos Respublikos kariuomenės vadu, Seimo nariu Arvydu Pociumi.

Irma Stasiulienė