Žmogiškųjų savybių ir savęs atradimo kalvė

Darius Gintauskas  savanoriauja Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijoje „Plungės viltis“ Savanoriauja ne epizodiškai, kada turėdamas laiko, bet sistemingai. Lietuvoje ilgalaikė savanorystė tik skinasi kelią, tad Darius yra vienas iš nedaugelio. Darių kalbina Genovaitė Paulikaitė.

–Esate Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Plungės viltis“ savanoris, kuo patraukli pačiam ši veiklą? Kodėl ją pasirinkote?

–Man patinka bendrauti su įvairaus likimo žmonėmis. Jiems patarti. Juos išklausyti. Savanoriaudamas galiu panaudoti savo žinias. Pasirinkau šią organizaciją, nes pamačiau, kad čia galbūt atrasiu save pasitarnaudamas kitiems.

–Savanoriavimas „Plungės viltyje“ yra Jūsų pirmoji savanorišką veikla?

–Tai mano pirmoji savanoriška veikla.

–O apskritai, kada pirmą kartą susidūrėte su savanoryste?

–Apie savanorius turbūt girdėdavau nuo vaikystės. Man jie buvo pasišventę ir idėjos žmonės. 

–Esate ilgalaikis savanoris, su kuriuo pasirašyta savanoriavimo sutartis ir, nors save savanoriškoje veikloje realizuojate pirmą kartą, vis tik pasvarstykime, kokie ilgalaikės savanorystės privalumai, lyginant ją su epizodiniu savanoriavimu?

– Ilgalaikė savanorystė ir yra tikroji savanorystė 🙂 Kai žmogus nuosekliai atsiduoda vienam ar kitam darbui, protu ir jausmais, ilgainiui jis tampa mažiau ar daugiau specialistu savo srityje ir tik individualiai priklauso kiek laiko užtruks, kol jis taps tokiu. Epizodinė savanorystė žmogaus istorijoje galbūt išliks kaip nuotykis, o ilgalaikė ko gero jau yra gyvenimo būdas.

–Kokios emocijos buvo, kai pirmą kartą atėjote į „Plungės viltį"? Kokios emocijos dabar?

–Čia atėjau vedamas susidomėjimo, nes viskas vyko labai netikėtai – mane atrado per socialinį tinklalapį. Buvo smagu. Smagu tebėra ir dabar. Bet matosi, kad reikia dar daug darbo įdėti, reikia specialistų.

–Kokių savybių reikia žmogui, norint padėti žmonėms su negalia ir jų artimiesiems?

–Reikia mokėti analizuoti, mokėti išklausyti. Tokiam žmogui reikia būtinai būti empatiškam, plačių pažiūrų. Organizacijos nariai yra paskendę savo įvairiose problemos, tad reikia valios ir išminties, kad nepaskęstum kartu su visais, nors tai gal kartais gali pasirodyti ir kaip neįsigilinimas į jų problemas. 

–Galbūt galite pasidalinti ryškiausiais savanonoriavimo „Plungės viltyje“ įspūdžiais?

–Kol kas smagiausias įvykis buvo Naujųjų metų ir Šv.Kalėdų vakarėlis-popietė, kuriame teko būti Kalėdų seneliu ir visai smagiai atšvęsti šventę su visais susirinkusiais.

–Kaip būtų galima sustiprinti Lietuvoje savanorišką veiklą?

–Turbūt reikia informacijos daugiau apie galimybę savanoriauti. O pati veikla sustiprėtų įsiliejant naujiems žmonėms. Daug pakeistų ir kitokia švietimo sistema, visuomenės kultūra, kuri ne per aukščiausio lygio. Reikia mokyti žmones supratingumo, atsakomybės, kūrybiškumo. Dabartinė sistema labiau puoselėja prisitaikėlius, pataikūnus, nenuoširdžius žmones. Bendravimo kultūra paremta labiau instinktų patenkinimu, o tame nėra vietos idėjoms, plačiam mąstymui, pasiaukojimui, pasitenkinimui iš dvasinių dalykų. Savanorystę būtų galima pristatyti kaip išskirtinių žmonių pasirinkimą ar būdą išreikšti save, pateikti kaip kitokį gyvenimo būdą arba galimybę gauti daugiau balų bet kokioje karjeroje vėliau. Savanorystė turėtų būti pristatoma ir turėtų faktiškai tapti žmogiškųjų savybių, savęs atradimo kalvė.  

–Kalbėdami apie savanorišką veiklą visada pabrėžiame, kad norint tapti geru savanoriu reikia žengti devynis žingsnius ir tas devintasis yra …. gerai praleisti laiką? Kaip paties veikloje pasireiškia geras laiko praleidimas?

– Geras laiko praleidimas tokiame darbe man yra tada, kai galiu atsiverti savimi į prašantįjį ar klausiantįjį. Žinių troškimas, gyvenimo tyrinėjimas man yra mano gyvenimo būdas, o dalijimasis viso to rezultatais, diskusija, žinių pritaikymas praktikoje yra ne vien geras laiko praleidimas, bet ir kūryba. Pirma kuriu, ieškau savęs, o tada padedu kitam kabintis į gyvenimą parodžius tiek gyvenimą, tiek patį žmogų kitu kampu. Geras laiko praleidimas yra kūryba ir atradimai, ir ko gero tinkamiausias to pavyzdys yra vaikai – jie kuria save ir kuria atradinėdami pasaulį ir save jame.