Zita Čekanauskienė: mano veiklą skatina pats gyvenimas

Senjorų klubo „Rūta“ jubiliejus

Klaipėdietė Zita Čekanauskienė ne tik už aktyvumą įvertinta senjorų klubo „Rūta“ vadovė, bet ir ilgametė Pamario seniūnaitijos seniūnaitė, Veiklioji klaipėdietė tikina, kad savanorystė – jos gyvenimo būdas ir kitaip ji negalinti.

Papasakokite apie save?

 Mane vasaros saulė pasveikino su atvykimu į šį pasaulį 1951 m. birželio mėn. 9 d. Tai nutiko Lietuvos centre – Kėdainiuose, tėčio Vlado ir mamos Zuzanos šeimoje.

Man gyvenimas padovanojo nuostabią dukrytę Eriką ir žentą Marių. Mylimą anūką Mantą ir marčią, gražuolę Brigitą, anūkus Tadą ir Kristiną. Visi gyvena Klaipėdoje ir sėkmingai kuria savo gyvenimų istorijas. Lieka laukti proanūkių, kurie pradžiugins mano gyvenimą. Esu laiminga.

 Mano darbo patirtis, kuriai šiandien esu dėkinga, buvo įvairi. Beje, pagrindinė ir mano mylima profesija, kuri nelabai tinkama moteriai – statybos inžinerija (Pramoninė civilinė statyba). Ji mane patraukė ilgam, iki darbo karjeros pabaigos. Statybai ir jos įvairioms kryptims atidaviau savo nuostabiausius 46 metus, kuriais didžiuojuosi.

Pirmieji objektai – Kretingos kombinuotų pašarų kombinatas, Klaipėdoje – spaustuvė „Rytas“, baldų parduotuvė „Šilas“, Palangos Vanagupės sveikatos sanatorija. Paskutinis Klaipėdoje objektas – „Green Hotel“.      

Palikau savo pėdas Vilniuje – Fabijoniškėse, sporto komplekso „Impulso“ statyboje, gyvenamo penkiaaukščio namo statyboje ir Savanorių prospekte – „Norfos“ gamybinio komplekso ir parduotuvės statyboje, Kauno – Juozapavičiau g. parduotuvės „Norfa“ statyboje. Šakiuose vykdėme griovimo darbus, o tai skaudus širdžiai veiksmas. Šiauliuose taip pat dirbau „Vilniaus“ banko statyboje, sporto komplekse „Impulsas“, sekė kiti smulkūs objektai.

 Įdomiausias, vienas naujesnių darbų – sąvartynų uždarymas pagal ES reikalavimus. Teko net išsilaikyti egzaminus ESO projektų vykdymo programos standartų pažymėjimui. Šiam darbui esu dėkinga už pažintį su daugybe šalies regionų.

Šiaulių regiono sąvartynai man pasidavė. Pats sudėtingiausias buvo Biržų sąvartynas, nors visi buvo su savais iššūkiais. Turiu ką prisiminti. Nesigailiu, didžiuojuosi savo veikla.

Mirus vyrui 2014 m. grįžau į Klaipėdą ir pradėjau dirbti „Kartono“ gamykloje – darbų saugos specialiste. Patraukė saviveikla. Ja užsiiminėjau mokykloje, studijose, šokau tautinių šokių kolektyve „Žilvinas“ 12 metų, o po artimo žmogaus netekties norėjosi užsimiršti ir pabėgti nuo vienatvės. 2017 m. pradėjau dainuoti senjorų klube „Rūta“. Kas galėjo numanyti, kad tapsiu šio klubo vadove ir jam vadovausiu. Šiuo metu vadovauju jau 6 metai. Būna sunku, atrodo mesiu, tikrai mesiu, bet kai pamatau nuveiktus darbus, gaila palikti nebaigtus darbus ir vėl lieku…

Kokia ta senjorų klubo „Rūta“ vadovės veikla?

Būti klubo vadove – didelė atsakomybė. Mūsų klube yra 26 dainininkai ir 12 klubo narių. Kiekvienas su savo charakteriu ir norais. Susirasti choro vadovą, organizuoti repeticijas, ruoštis koncertams, dalyvauti miesto šventėse, organizuoti renginius, suburti kolektyvus, kurie dalyvautų renginiuose – viskas tenka klubo vadovui. Nuo 2019 metais, mums pavyko susirasti jauną muzikos vadovę, baigusią LMTA Klaipėdos fakultetą – Eriką Ostrenkova. Muzikos vadovė mus atjaunino, įkvėpė.

 Mūsų kolektyvo pasididžiavimas – klubo rengiamas Kovo – 11-ajai dedikuotas skaitovų konkursas, kuris jau tapo tradiciniu. Jame dalyvauja Kretingos TAU kolektyvas, mūsų klubai draugauja jau trys metai; Rietavo TAU kolektyvas – 9 metai; Tauragės pagyvenusių žmonių kolektyvas „Subuvimas“ – 30 metų; Šiaulių Pagyvenusių žmonių asociacija „Rudens žiedai“ – 15 metų draugystė (kai gyvenau Šiauliuose, dainavau ir šokau ten tautinius šokius; kas galėjo pasakyti, kad ši draugystė tęsis ir Klaipėdoje); Šeduvos PŽA kolektyvu – 10 metų; Vilkaviškio PŽA – 8 metai. Pageidaujančių jau atsirado ir iš kitų miestų, bet mūsų konkursas ir taip trunka iki 4 val., o pasikvietus daugiau dalyvių norint išklausyti skaitovus prireiktų visos dienos. Kur rasti tokią kantrią savanorišką komisiją, kuri vertintų skaitovus. Mūsų konkurse yra skiriamos vietos, apdovanojimai. Tenka sukti ir galvą, ir kojas, kad viską surikiuoti. Visus kolektyvus, su kuriais bendradarbiaujame palaikome koncertinius ryšius, labai mylime ir vertiname. Organizuojame bendras ekskursijas, dalyvaujame konkursuose. Vykstame vieni pas kitus į svečius. Per Jonines kolektyvai atvyksta pas mus. Per Onines mes vykstame į Tauragę, o Mykolines švęsti važiuojame į Rietavą.

Turime nuostabią dainininkę ir auksarankę Reginą Intienę, kuri gamina visokias grožybes iš odos. Jos sagės, apyrankės, kaklo papuošalai traukia visų akį, kur tik moterys bepasirodo jomis pasipuošusios. Surengėme šių grožių parodas Kalnupės ir Kauno g. bibliotekose. Buvo organizuota edukacija, kurioje visi norintys pažinti gamybos paslaptis, dalyvavo sagių gamyboje, tad sulaukta daug susidomėjusių, sagių gamino, net vyrai.

Klubo veikloje dalyvauja aktyvi šeima Virginija ir Algirdas Joneikiai, kurie man padeda visuose organizaciniuose darbuose. 2021 m. visas klubas kartu šventėme šios šaunios šeimos 50 metų bendro gyvenimo metines. Turime eilėraščių skaitovų ir rašytojų, kas mūsų gyvenimą pakylėja ir įkvepia. Mūsų 90-metis Mamertas Čiplys, kuriam yra suteiktas klubo garbės piliečio vardas. Koncertų programas visada specialiai šioms progoms skirtos, jo kurtomis eilėmis. Humoristines eiles ir gražias pasakas seka mūsų dainininkė Ilona Diomina. Nuo jos neatsilieka Janina Stuknienė, Danutė Sungailienė ir Regina Sukonienė. Turime nuostabų fotografą Vytą Maneikį, kurio nuotraukomis džiaugiamės ne tik patys, bet ir kitus džiuginame. Turime vyriausias dainininkes – sopranes  Zofija Mosteikienė, kuri klube dainuoja nuo 2001 metų. Įstabūs ir kitų mūsų damų balsai: Ilona Diominą nuo 2010 m. Janina Stuknienė dainuoja nuo 2011 m., Adelija Adomauskienė ir Danurė Girskienė nuo 2013 m. ir jos yra neišskiriamos draugės. Mūsų kolektyvas – kaip tvirtas ąžuolas, kuris nokina giles, tai mūsų naujieji dainininkai. Visos moterys pas mus išradingos savo kulinariniais gaminiais, kurie puošia mūsų vaišių stalą.

Mūsų klube yra ir 14 narių, kurie nedainuoja, bet jie labai aktyvūs ir visur dalyvauja visose mūsų šventėse, vyksta į keliones kaip palaikymo komanda: Onutė Šližienė nuo 2010 m. Aldona Kybartienė, Manfridas Lažauskas, Juozas Martinkus, Elvyra Peleckienė, Gracija Tvardauskienė – nuostabios kolektyvo palaikytojos. Liubov Los klubo narė nuo 2011 metų. Moteris sunkiai vaikšto, bet savo išmonėmis stebina visą kolektyvą. Mes didžiuojamės, kad mus vienija klubas „Rūta“        

Ar senjorams reikia susibūrimų?

Senjorams  ne tik reikia, bet ir būtina burtis į įvairias veiklas. Dauguma senjorų yra vieniši, tapę našliais, jiems stinga žmogiškos bendrystės, namie kartais nėra kam žodžio ištarti dienų dienas ar net savaites, o kur vienatvė, liūdesys, ten ir ligos. Kai jie susirenka į repeticijas, koncertus, ekskursijas – tampame viena didele šeima. Sveikiname gimtadienio progomis, padedame bėdoje. Palaikome ryšius ne tik su senjorų klubo „Rūta“ nariais, bet ir su jų šeimomis, artimaisiais. Senjorams šis rūpestis malonus, jie jaučiasi reikalingi, ypač tie, kurių vaikai išvykę arba vieniši. O kaip senjorai linksmai klube švenčia gimtadienius ir kaip švyti jų akys! Jie pasijaučia svarbiais, o tai mūsų visų tėvai, seneliai, proseneliai. Jei pažįstate vienišų senjorų – perduokite, kad mes jų labai laukiame.

Neseniai klubas „Rūta“ šventė jubiliejų, o jūs buvote apdovanota garbingu apdovanojimu?

2023 m. spalio 20 d. mano vadovaujamam klubui „Rūta“ sukako 30 gyvavimo metų. Šventė buvo tikrai grandiozinė, netikėjau, bet aš pranokau save (juokiasi). Pati likau nustebus! Bet kiek tai pareikalavo sveikatos, kad ir dabar negaliu atsistatyti. Tačiau pastangos buvo vertos rezultato. Mano darbas buvo įvertintas Lietuvos Pagyvenusių Žmonių Asociacijos medaliu. Man buvo netikėta… Tai skatina nenuleisti rankų ir puoselėti Pagyvenusių žmonių veiklą Klaipėdoje. Ir dar didžiulis mano darbų įvertinimas – kai Šiaulių LPŽA kolektyvo atstovas paprašė, kad grįžčiau į Šiaulius, nes šis kraštas manęs laukia..

Pasirodo, kad galima mylėti ne tik žodžiais, bet ir darbais.

Jau ne pirma kadencija esate išrenkama Pamario seniūnaite. Kokios pagalbos dažniausiai reikia jūsų seniūnaitijos gyventojams?

2019 m. Pamario seniūnaite buvau išrinkta pirmai kadencijai, o 2023 m. – Pamario seniūnaitijos gyventojai patikėjo man atstovauti seniūnaitijai dar keturis metus. Turiu žmonių lūkesčių nenuvilti.

Žmonėms reikia įvairios pagalbos: nuo žuvėdrų, varnų  vaikymo iš medžių, skundai daugiabučius prižiūrinčių įmonių darbu,  kiemų tvarkymu, šiukšlių išvežimu, medžių kirtimu ir dar įvairiausių problemų… Mėginame viską spręsti kartu.

Rengiame šventes – Kalėdines, Užgavėnes, mažąsias Velykėles, Kaimynų dienas. Tęsime ekskursijas, kurias ypač pamėgo mūsų seniūnaitijos gyventojai. Darbų yra, tik reikėtų daugiau gyventojų aktyvumo ir didesnio noro bendravimui. Didelę žalą padarė pandemija ir valdžia kiršinanti žmones…

Kaip sugebate suderinti daugybę savanorystės veiklų? Kas tampa jūsų įkvėpimu?

Kad aš savęs kitokios ir nepamenu nuo mokyklos suolo. Visur kažką veikiau. Reikia noro ir daryti tai kas patinka, o mano veiklą skatina pats gyvenimas. Kita vertus, visą gyvenimą buvau neabejinga kito žmogaus skausmui ir nevilčiai. Visko gyvenime būna, bet kai tau kažkas padeda, tegu ir pro šalį einantis sustoja, paklausia, gal reikalinga pagalba, žmogus atsidėkoja padėkos žvilgsniu. Visada skubu padėti be prašymo, jei kam mano pagalba padės, paguos, leis susimąstyti – būsiu laiminga ir aš. Aš tokia esu, matyt kitokiai nelemta būti. Niekada nebuvau veidmainė, visada sakau tiesą ir tik tiesą, o tai ne visiems patinka…

Palinkėjimas visiems….

 Svarbiausia  būti savimi, gerbti save, o ypač kitus, koks ir kas jis būtų. Mylėti save, o ypač kitus, nesvarbu kas jis.

Svarbiausia – mylėkime savo kraštą: tai mūsų kalba, kultūra, papročiai, mūsų tėvai ir protėviai, kuriuos baigia sunaikinti, mūsų miškai – kuriuos vandališkai niokoja. Čia mūsų gimtinė, jei kur išvyktume, ten – mes beteisiai svečiai. Kiti mūsų nelaikys savais…

Agnė Benetytė