Žemaičių Velykų valgiai

 

Išgyvenant Prisikėlimo laukimą, nepriklausomas kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas siūlo pasidomėti valgiai, kuriais būdavo nukraunamas žemaičių velykinis stalas.

 

Karališki šventųjų Velykų pietūs

 

Štai kaip XVI amži aus pradžioje metraštininkai aprašė Lietuvos valdovų Šventųjų Velykų pietus: „Ant Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo Kazimieraičio Jogailaičio (1506-1548) bei jo brolio Vladislavo, kuris tuo metu buvo Čekijos ir Vengrijos karalius, Šventųjų Velykų stalo buvo dedamas keptas įdarytas avinėlis, simbolizuojantis Dievo avinėlį. Jį, pagal tų laikų etiketą, valgyti galėdavo tik damos, aukščiausi pasaulietiniai ir dvasininkijos asmenys.

Stalo kampuose būdavo keturi kepti šernai, garbinantys keturis metų laikus. Šernai būdavo įdaryti keptais paršiukais, kumpiais ir dešromis. Dvyliką keptų paukštiena įdarytų elnių su paauksuotais ragais vaizduodavo dvyliką mėnesių. Kartais tarp elnių būdavo dedami kepti stumbrai.

Aplink šiuos fantastinius kulinarijos stebuklus būdavo sudėlioti 365 ragaišiai, žemaitiški grybais, kiaušiniais ir kopūstais įdaryti pyragai, paskui mozūrai (saldūs pyragai), žemaitiški papločiai, papuošti meduje mirkytais džiovintais vaisiais. Už jų stovėdavo tiek pat putnių minkštų bobų, papuoštų velykiniais ornamentais ir užrašais.

Dvylika kibiro dydžio sidabrinių paauksuotų bosų su vynu vaizduodavo dvyliką mėnesių, 52 mažesni sidabriniai boseliai su Italijos, Ispanijos ir Kipro vynais atitinkamai atstovavo 52 metų savaites, 365 buteliai su Vengrijos „Tokajumi“ reiškė dienų skaičių metuose.

Tarnams valdovai liepdavo patiekti 8760 kvortų midaus, kurios rodė valandų skaičių metuose.

Literatūroje randame aprašytus XIX amžiuje tokius Šiaurės Žemaitijos bajorų (o teisingiau Kėkliuose) Šventųjų Velykų papročius:

 Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eidavo Prisikėlimo procesija, kurioje grodavo kaimo muzikantai. Priešinga kryptimi seniau dažnai eidavo triukšmingi persirengėliai („žydai“), trukdydami procesijai ir už tai gaudavo gerai į kailį ir per „kramę“, o kad mažiau skaudėtų būdavo šiaudines arba pakulų kupras pasidarę, pakulų prikimštas kepures užsidėję. Šį sekmadienį žemaičiai nešdavosi į bažnyčią Velykų pyragus – bobas pašventinimui.

Parėjusieji iš bažnyčios namo, sveikindavo su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėsdavo prie šventinio stalo.

    Pirmąją Velykų dieną į svečius niekas nevaikščiodavo ir dabar nevaikšto, kiaušinių neritinėdavo ir jų daužyme nesirungdavo. Atkreipkite dėmesį, kad lietuvių šventėse viena diena visada skiriama šeimai, šeimos artumui, draugiškumui sutvirtinti.

Per pirmąją Šventųjų Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą Velykų bobą, jau rudenį būtent šiam šventiniam stalui paruoštą garsųjį žemaitiškai rūkytą ir gerai subrandintą avienos kumpį (vėliau, kai buvo pamirštas gaminti šis autentiškas sakralinis avienos valgis, ant Velykų stalo atsirado veršienos kumpis), bajorams, dvarininkams, klebonams be to dar patiekdavo įdarytą keptą ėriuką.

 

Ėriuko galva būdavo įdaryta svieste skrudintais pyrago džiūvėsėliais ir prieskoninėmis žolelėmis keptomis smegenėlėmis, o pats ėriukas būdavo įdaromas malta aviena, išmaišyta su kiaušinių tryniais, džiūvėsėliais ir pagardinta cinamonais, muskatų riešutais, pipirais bei čiobreliais.

 

Būtinai ant stalo būdavo dedami įvairiausiai rūkyti, virti, sūdyti, kvapiomis žolelėmis prieskoniuoti lašiniai: sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traškia odele ir gardaus rūkymo dūmelio aromatu, dvelkiančiu kadagiais;  sūdyti balti kaip gulbės; virti gintariniai (dažyti svogūnų lukštais) minkštučiai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, virti aitrūs su įvairiausiais prieskoniais. Šiandien niekas tokių lašinių ir akimis nėra regėjęs. Šiandien apie tokius dalykus mažai kas yra net ir girdėjęs.

Atskirų padažų prie šių mėsos patiekalų neruošdavo, tačiau krienų būdavo apsčiai: baltieji aitrūs, nuo kurių kvapo ašaros bėgdavo, o įsidėjus burnon net amą atimdavo; raudonieji, dažyti burokėlių sunka; rūgštoki su trintomis spanguolėmis; švelnesni su grietine; salsvi aksominio skonio su virta obuolių koše ir grietinėle, – ypač mėgiami vaikelių.

 Daug juokų per ašaras būdavo, kai vyresnieji vaikus ar jaunimą mokindavo valgyti valgius su aitriaisiais krienais. Patyrusieji žinodavo, kad valgį pirma reikia gerai sukramtyti ir tik po to dėtis burnon krienų,  – tada jų aštrumas, deginimas dingdavo. O kas pirma krienus arba su kąsniu juos burnon įsidėdavo, tas pajusdavo visą krienų galią, – ir ašaromis taškydavosi, ir vos kvapą atgaudavo.

Ant šventinio stalo dar būdavo ragaišis ir banda. Šiandien net etnologai jau nebežino kuo skiriasi ragaišis nuo bandos. O gi miltais: ragaišiui imami viso grūdo kvietiniai miltai, o tešla būtinai rauginama su duonos raugu, tad ragaišis yra daug tamsesnis už bandą, bet ženkliai naudingesnis pavasarį, kai trūksta vitaminų ir fiziologiškai aktyvių medžiagų, na, o pyragas būtinai turi būti didžiosios skardos dydžio, kaip senovėje sakydavo – per pusę stalo, nes jo turėdavo pakakti visoms 4 švenčių dienoms ir dar lauktuvėms nunešti…

Velykų stalo puošmena be abejo buvo ir tebėra naminio sviesto “avinėlis”, žemaitiški kiaušiniais, kopūstais arba grybais įdaryti pyragai, dažyti ir įvairiausiais raštais išmarginti kiaušiniai – margučiai (beje Velykos vadinamos ne nuo rusiškai baltarusiško žodžio “velikij”, kaip aiškina kai kurie istorijos nesimokę kalbininkai, – rusai, kaip ir stačiatikiai baltarusiai, savo Velykas vadina žydiškai – “pascha”, ir juolab ne nuo aukštaitiško žodžio „vėlė“, o nuo žemaitiško (teisingiau – kėkliško) žodžio “velkinis”- pirmasis pavasarinis kiaušinis).

O galbūt mes patys daug ką pamiršome ir nebemokame atskirti, kas yra kas?

Istoriškai žiūrint, net tris tūkstančius metų prieš Kristų aisčiai gyveno labai dideliame žemių plote nuo Ladogos ir Onegos ežerų šiaurėje, Uralo kalnų rytuose, Dono ištakų pietuose, Karpatų kalnų pietvakariuose, Vyslos žemupio iki Oderio vakaruose ir Baltijos jūros šiaurės vakaruose (M.Gimbutas. “The Balts”, New York, 1963, p.83).

Būtent šiame didžiuliame plote mūsų protėviai išvystė žemdirbystę ir gyvulininkystę, jau turėjo prijaukinę vištas, taip pat daržininkystę, sodininkystę, suprantama, be to maisto atsargų ruošimui užsiiminėjo medžiokle, žvejyba ir kitais maisto ruošos būdais.

Didžiojo tautų kraustymosi metu tiek hunai, perėję baltų žemes ir apsistoję dabartinėje Vengrijoje, tiek slavų gentys apie VI amžiuje pradėjusios plisti nuo Karpatų kalnų, tiek žymiai vėliau atkakę mongolai totoriai ir įkūrę Astrachanės, Krymo ir Kazanės chanatus buvo klajokliais, todėl, suprantama, žemdirbystės nemokėjo ir javų, miltų bei kitų žemdirbystės maisto produktų mityboje nevartojo arba išmokę vartoti mainydavo su žemdirbių tautomis, t.y. su mūsų protėviais.

Taigi, ir daugelis valgių į atkakėlių tautas yra pakliuvę iš baltų, o ne atvirkščiai, kaip dabar mėgino aiškinti istorijos nesimokę  visokie “žinovai”.

 

Samogitai (žemaičiai) pirmieji į Europą atsinešę iš savo sarmatiškos protėvynės prijaukintus ir naminiais tapusius vištinius paukščius, vieninteliai išlaikė archaiškiausią indoeuropietišką pirmojo kiaušinio šventinimo ritualą, – per Velykas kiaušinį nudažo svogūnų lukštais ir 3 minutėms užkasa į skruzdėlyną. Skruzdės šį svetimkūnį taip išėsdina savo rūgštimi, kad joks dailininkas neprilygs. Šiuos velkinius žemaičiai didesniam derliui gauti ketvirtą Velykų (Didžiojo Lado) dieną įkasdavo savo žemės sklypų kampuose, vėliau pašventintus velkinius šeimos ir galvijų gausinimu palikdavo dėjimui į statomo numo, tvarto, klėtės ar kitokio trobesio kampus.

 Nuo viduramžių ant bajorų ir dvarininkų šventinio stalo būdavo karčiųjų ir saldžiųjų trauktinių, antpilų, būtinai likerinio saldaus vyno (Marsalos, Soterno, ar dar kokio nors kito), gražiame grafine puikuodavosi ratafija, klebonai būtinai vaišindavosi kagoru ir krupniku, valstiečiai vaišindavosi jau iš anksto pasigamintu midumi ir alumi.

Tiek pasiturinčių, tiek ir neturtingų stalai būdavo apkrauti įvairiausių girų ąsočiais. Žemaitijoje labiausiai mėgiama būdavo tekšių, laukinių kriaušaičių, obuolių, bruknių, spanguolių giros; valstiečiai užsigerdavo ruginės juodos duonos, kmynų gira. Dažnas turėdavo pasigaminęs įvairiausių uogų ir vaisių gaivų, kurias ypatingai mėgdavo vaikai.

Valgymas prasidėdavo ritualiniu kiaušinių daužymu, – kieno kiaušinis stipriausias, tas šiais metais bus laimingiausias, tam geriausiai seksis. Laimingasis tą kiaušinį turėdavo laikyti iki kitų Velykų. Prieš pradedant valgyti, šeimos galva turėdavo vieną kiaušinį supjaustyti į tiek dalių, kiek būdavo valgytojų ir kiekvienam duodavo po tą kiaušinio dalelę suvalgyti. Kiaušiniai valgomi būdavo su krienais, išmaišytais su kietais virtais kiaušinių tryniais ir grietine.

Pirmąją Velykų dieną Žemaitijoje be būtino reikalo nebūdavo galima ne tik svečiuotis, bet ir išeiti į kiemą, nes pirmoji Velykų diena buvo vadinama Ugnies diena, tad visi privalėdavo būti namuose, palei židinį, vėliau krosnį, saugodami ir laikas nuo laiko net iki pirmųjų gaidžių kurstydami ugnelę. Beje, tą dieną nebuvo galima daug judėti, vaikščioti, net vaikeliams būdavo draudžiama išdykauti, – kad netyčiomis neužgesinus ugnies. Tačiau pasakų, ypač stebuklinių pasakoti sutūpusiems apie ugnelę, būdavo privalu. Beje, tą dieną suvalgytų margučių lukštus būtina būdavo sudeginti ugnyje, kad vištos daugiau ir geriau dėtų.

  Vaikai irgi ilgai neidavo gulti, – visi laukdavo sutemų, tada, kai vakarieniaujant bus raikoma ir dalijama pašventinta Velykų boba. Ji duodama būdavo su specialiai šiai progai virta skystoka vyšnių uogiene.

Savaime suprantama, kad žemaičių stalai būdavo ypatingai gražiai puošiami žalumynais ir iš jų padarytais ornamentais: bruknienojais, pataisais, samanomis, jei Velykos būdavo šiltos, tai ir kitokiais jau išdygusiais žalumynais. Stalui puošti specialiai būdavo išsklaidinamos (išsprogdinamos) beržų arba verbų („kačiukų“) šakelės, o Šventųjų Velykų kiaušinius – margučius dėdavo į išdaigintus javų želmenis, kai kur į samanas.

 

Aukštaitijoje per Šventąsias Velykas garbindavo vėles

 

Tuo tarpu Aukštaitijoje seniau per Velykas eidavę į kapines savo artimų mirusiųjų lankyti ir dėdavę ant jų kapų kiaušinių. Po vakarienės nenukraustydavo stalo, arba palikdavo bent kokio maisto mirusiems. Velykų metas – tai susitikimas ir atsisveikinimas su artimųjų vėlėmis (buvo manoma, kad vėlės lankosi šventintose vietose). Aukštaičiai tikėjo, kad vėlės išeina visai vasarai į atgimstančią gamtą. J. Basanavičius rašė:  „Po numirimo kožnasis dar iki žaliojo četvergo saviškius lanko, ale po šitos dienos ant visados atsisveikina”. Aukštaičiai manė, kad po pirmo pavasarinio Perkūno vėlės pasitraukia, dingsta iš mūsų aplinkos.

 

Žemaitiškas antrosios Šventųjų Velykų dienos (Perkūno dienos) stalas

 

Didžiosios linksmybės ir pramogos prasidėdavo antrąją Velykų dieną, vadinamą Perkūno dieną. Antrąją Šventųjų Velykų dieną bažnyčioje valgių nešventindavo, užtat šventoriuje, o vėliau ir kiemuose šaudydavo į dangų, kad padėti Perkūnui atbaidyti piktąsias dvasias.

   Antrąją dieną be aukščiau minėtų gėrybių ant stalo dar dėdavo košelienos (kai atsirado šaldytuvai, kalbininkai „košelieną“ pavertė „šaltiena“), rūkytų dešrų, žemaitiškai kraujuje su prieskoninėmis žolelėmis brandintų ir rūkytų liežuvių. Tiesa, kitomis Velykų dienomis lašinių ant stalo jau nebedėdavo.

Karštuoju patiekalu būdavo virta Velykų baltoji kiaulienos dešra, gardinta česnakais, mairūnais ir pipirais. Prie jos ir šaltienos būdavo duodami aukščiau minėti krienai, kuriuos reikėdavo visus paeiliui ragauti. Bulvių ant stalų Velykų, kaip ir Kūčių bei Kalėdų dienomis, duoti nebuvo priimta, netgi draudžiama. Sočiau mėgstantieji mėsą valgydavo su ragaišiais arba bandomis.

Perkūno dieną, sočiai pavalgę, galėdavo važiuoti arba vaikščioti į svečius, dovanų nešdami savo margintus kiaušinius. Svečiuose būdavo vaišinami, retas atsisakydavo burnelės kitos šeimininkų išskirtinės trauktinės arba antpilo. Svečiai girdavo vaišes, grožėdavosi gražiai papuoštais stalais. Pasigerti tą dieną būdavo net tik didelė gėda, bet ir nuodėmė.

 

Tuo tarpu vaikai eidavo kiaušiniauti, rodydavo ir girdavosi prieš kitus savo surinktais margučiais. Pasivaišinę, pasisvečiavę, ypač jaunimas ir vaikai puldavo laukan ridinėti kiaušinius arba rungtis margučių daužyme. Čia pasitaikydavo ir apsukruolių, kurie margučių daužymo rungčiai būdavo pasidirbinę medinių kiaušinių ir mėgindavo sukčiauti, bet griežti teisėjai kaip mat pastebėdavo apgaulę. Kiaušinių ridinėjimo varžybos būdavo per specialiai padarytą lovelį. Visi stengdavosi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma būdavo tapti nugalėtoju. Žemaičiai tikėjo, kad ridenimo nugalėtojui šie  metai bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis. Antra vertus dar galiojo tokios taisyklės: kieno paridentas kiaušinis palies kitą kiaušinį, tai tam ir atiteks. Būdavo, kad tie, kas mokėdavo gerai išvirti kiaušinius, kad ridenant kiaušiniai ridėtų reikiama kryptimi, surinkdavo pilną kiocalį (krepšelį) margučių.

Judrus jaunimas vėlgi nelikdavo be pramogų. Jei vaikai antrąją Velykų dieną kiaušiniaudavo, tai jaunuoliai ir nevedę vyriškai dėdinėdavo, t.y. jie eidavo prašyti kiaušinių pas merginas. Tos, kurios neturėdavo margučių, būdavo prievarta nuvedamos į vištidę ir sodinamos į vištos gūžtą perėti. Suprantama, merginos jau iš anksto turėdavo kapas margučių pasiruošusios, gražiausius savo simpatijoms dalindavo. Drąsesnės, stipresnės merginos, susitarusios su draugėmis, apsimesdavo, kad neturinčios margučių, – tai būdavo didelio klegesio, kai vaikinai tokią temdavo vištidėn, o draugės neleisdavo ir gelbėdavo „nelaimėlę“, – gera proga būdavo vienas kitą paglamonėti, paliesti arba, kaip žemaičiai sako, –  „pasikušinti“.

Nei pirmąją, nei antrąją Velykų dieną žemaičiai, skirtingai nei kitos lietuvių gentys, suptis sūpynėse niekas negalėdavo ir laukdavo nesulaukdavo rytdienos.

 

 

Žemaitiškas trečiosios Šventųjų Velykų dienos (Gegio dienos) stalas

 

 

Tą Šventųjų Velykų dieną, kurią žemaičiai vadino Gegio (-ės) vardu (kokią kėklių arba žemaičių dievybę šis pavadinimas slepia, – tegu nagrinėja etnologai) nešdavosi į bažnyčią pašventinti vištą. Pasibaigus pamaldoms, kunigas eidavo laukan ir pašventindavo šventoriuje paliktas vištas.

Parėję namo visa šeima eidavo dobti šventintos vištos. Višta jokiu būdu negalėdavo būti kirsdinama ir ypač griežtai draudžiama būdavo kirsdinti vištai galva, po ko ji ilgai kankindavosi, blaškydavosi ir taškydavosi krauju. Nudobta višta būdavo rami, tad ją šeimos galva su lašančiu krauju apnešdavo apie kiemą ir atiduodavo moterims, kurios vištą nuplikydavo verdančiu vandeniu, nupešdavo ir iš jos ruošdavo apeiginį trečiosios Velykų dienos valgį.

Ant stalų be kiaušinių, sviesto, ragaišių, bandų ir pyragų dėdavo ir dangaus dievus simbolizuojančius valgius iš laukinės ir naminės paukštienos.

Užkandžiui būdavo slėgtos antys, vytintos žąsys, rūkytos žąsų puselės, turtingieji didžiuodavosi puošniai keptais povais, kurtiniais, tetervinais, jerubėmis, karveliais. Mažiau turtingi tenkindavosi troškintais žvirbliais, kuriuos ypač mėgo žemaičiai,  – darbo daug, bet užtat koks gardumas.

Nuo senų senovės lietuvių didikai ir bajorai garsėjo savo vaišingumu, valgių ir patiekalų gausa, tad švenčių metu taip pat stengdavosi ir sau, ir šeimynai surengti kuo turtingesnę  ir gausesnę valgiais puotą.

Nors ant stalų netrūkdavo vakarykščių ir užvakarykščių mėsos gaminių, ragaišių, ir bandų, karštuoju patiekalu būtinai būdavo atskirais gabalais supjaustyta miduje su grietine ir kiečiais troškinta višta. Reikia manyti, kad tai bus buvęs autentiškas sakralinis apeiginis valgis, nes jį iš bendro dubenio dalindavo šeimos galva. Mergikėm duodami būdavo sparneliai, sakant, kad jos ištekėdamos išskris iš namų, vaikiams – šlaunelės, sakant, kad jie bus geri kariai ir išeis karan, kaklas – namų šeimininkei, o galva – šeimininkui. Visi kiti gaudavo kitus vištos gabalus. Valgant šį patiekalą nebūdavo galima užsikąsti duona, taip pat po jo draudžiama būdavo valgyti saldžiuosius valgius, gerti svaigiuosius arba gaiviuosius gėrimus.

Suvalgius šį patiekalą visi eidavo laukan sūpuotis sūpynėse. Jas nuo pat ankstaus ryto įrengdavo vyrai ir jaunimas. Sūpynėse turėdavo suptis visi: ir vaikai, ir suaugę, ir senimas. Jei vedę pasisupdavo poromis, tai būdavo tikima, kad jų lauks darna ir sutarimas, kad jų laimę globos dangaus dievai. Mylimųjų poros turėdavo suptis kuo galima aukščiau, – tada greitai  būsiančios jų vestuvės. Kai kam pasitaikydavo ir iškristi arba nusprūsti nuo sūpynių, – tai būdavo perspėjimas, kad saugotųsi nesantaikų, nelaimių. Iškritus iš sūpynių vaikeliui, tėvai žinodavo, kad jam bus būtina ypatinga priežiūra. Tiesa, sūpuoklėmis Žemaitijoje dar supdavosi per Sekmines, Jorę ir Rasą…

 

Žemaitiškas ketvirtosios Šventųjų Velykų dienos (Lado dienos) stalas

 

 

Ketvirtą Velykų diena – nešdavosi į bažnyčią pašventinti Velykę – Velykų babą (babelę, bobutę – žemaičiai skiria, kad boba yra moteris, o baba – senelė), kuri būdavo ne kepama, o paskutiniąją dieną (Didijį penktadienį) prieš Šventąsias Velykas suslegiama iš pertrintos varškės su medumi, kietai virtais kiaušinių tryniais, įvairiais džiovintais vaisiais ir pakepintais riešutais bei paliekama keturioms dienoms nokti, o prieš dieną dar ir rūsyje arba ant ledų atšaldoma. Velykę geriausiai būdavo daryti iš ožkos arba avies pieno, bet nedraudžiama ir iš karvės pieno.

Lietuvai apsikrikštijus, teisingiau, – priėmus žydišką krikščionybę, daugelis senųjų sarmatiškų apeiginių valgių ir gėrimų buvo sunaikinta, ypač tai stengėsi daryti jėzuitų ordinas, tačiau žemaičiai net iki mūsų dienų išlaikė senąsias apeigines sakralines Velykes.

Suprantama, Velykė būdavo labiausiai laukiama vaikų, jaunimo, tad ją gražiai išpuošdavo.

Dvaruose, klebonijose, vienuolynuose šiai dienai ant stalų mėsos patiekalų nedėdavo, palikdavo tik margučius, sviestą, bandas, ragaišius, pyragus ir krienus, bet užtat dėdavo šios dienos pietums paruoštų įvairiausių įdarytų žuvų. Pagrindiniu patiekalu būdavo lašiniais įdaryta lydeka, kai kas ją kepdavo apdėtą arba įvyniotą į lašinius. Neturtingi darydavosi prastesnių, bet ne mažiau gardesnių žuvų valgių.

Galiausiai visiems būdavo dalijami Velykų babos gabalai, kuri būdavo valgoma užsigeriant spanguolių gaiva. Šį senovinį gaivinantį gėrimą galėtų gaminti ir mūsų dienų gaiviųjų gėrimų gamyklos, nes ir pagaminti ją lengva, ir jokių maistinių cheminių priedų jos ilgėlesniam išlaikymui nereikia.

Štai senovinės žemaičių gaivos receptas: 150 g spanguolių (arba bruknių, arba juodųjų serbentų) sutrinti, per marlę išspausti sultis. Išspaudas užpilti 1000 g verdančiu vandeniu ir ant silpnos ugnies pavirinti 5-8 min. Palikti 30 min. nusistovėti, nupilti nuovirą, išspaudas nusunkti per marlę, suberti 240 g medaus (mūsų dienomis -120g cukraus) ir gerai išmaišyti, į atvėsusį skystį supilti išspaustas sultis ir laikyti šaldytuve. Patiekiant, gaivą įpilti stiklinėn, įmesti kelis ledo gabaliukus.

Bet grįžkime į senuosius laikus, kai žmonės, pasiėmę likusius margučius, visa šeimyna eidavo į laukus lalauti. Ragais, dūdelėmis, padarytomis iš žilvičio, tarškynėmis, būgnais būdavo skelbiamas pavasaris, Perkūnui talkinama išginti, išlydėti vėles ir dvasias bei laiminti šeimininkus, kurie savo laukų kampuose didesniam ir gausesniam derliui įkasdavo po Velykų margutį.

Lalavimu ši apeiga vadinama buvo todėl, kad dainų priedainiuose būdavo žodžiai: „ai lalu lalu“ , „ei lalo“ ir pan. Manoma, kad lalavimas seniau buvo skirtas deivės Didžiojo Lado (Lados, Lelos) garbei. Sakoma, kad lalautojai  kviesdavo visas dangaus ir žemės galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių, sotų gyvenimą. Kartu lalauninkai prisirinkdavo ir įvairiausių vaišių, kuriomis žmonės juos apdovanodavo už dainas ir palinkėjimus. Etnologai teigia, kad vėliau į lalavimą buvo įtraukti netgi krikščioniški elementai, pvz.:

„Kur akėta, te gyvuoja, ei lalo

Kur užsėta, te žaliuoja, ei lalo

Šventas Jurgis rasą krėtė, ei lalo

Šventas Jonas mėšlą vežė, ei lalo

Šventas Jokūbas rugius kirto, ei lalo”.

Lalautojų būriai, sutikę vienas kitą be to dar laistydavosi vandeniu. Linksmybių, šurmulio užtekdavo iki vakaro, nes ir sūpynėse, ir kiemuose laistymasis greitai nesiliaudavo.

Tuo tarpu Aukštaitijoje laistymasis vandeniu būdavo santūresnis: anksti ryte kaimų vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų. Eidami nešdavosi butelį vandens, su šventėmis pasveikindavo sutiktuosius, o užėję į trobą, kurioje gyvendavo merginos, paspausdavo rankas šeimininkams, o sveikindami moteris ir merginas, joms į delnus po truputį įpildavo vandens, po to tuoj pat vandenį nušluostydavo rankšluosčiu. Tokius laistytojus šeimininkai sodindavo už vaišių stalo.

Žemaitijos žydų Velykų stalas

                            

Senovėje Žemaitijoje gyveno daug žydų, ir žemaičiai su žydais ypač gerai sugyvendavo, – vieni kitiems jokių neapykantų neturėjo. Protėviai ir senoliai su žydais gyveno taikiai, gražiai pasidalinę savo darbus, užsiėmimus ir gyvenimus, – jei žemaičiai daugiausia vertėsi žemdirbystės, ūkio, miškų darbais, žydai daugiausia teikdavo pinigines paskolas, prekiaudavo, amatininkavo, šinkuodavo. Žemaitijoje žydai turėjo išskirtines teises, kahalus (savivaldą) ir savo teismus.

Žemaičiai, ypač žemaičių bajorai ir dvarininkai su žydais ypatingai gerai sutarė, nes geras sutarimas būdavo abipusiai naudingas. Bajorų dvaruose pagamintas gėrybes (javus, kanapes, linus, medų, galvijus, žirgus, paukščius, ypač žąsis, kiaušinius, žvėrieną ir žvėrių kailius, audeklus, medieną, anglis, vašką, dervą, pieno produktus) žydai supirkdavo urmu, mokėjo realizuoti ir Rygos, ir Klaipėdos pirkliams, jomarkuose, turguose. Į dvarus pristatydavo užsakytų miestuose arba užsieniuose pagamintų prekių. Žydai griežtai laikydavosi duoto žodžio dalykiniuose ir piniginiuose reikaluose. Reikalui esant žydai suteikdavo ir kreditą pinigais. Kita vertus, žydai smuklėse, kurias dažniausiai pastatydavo Lietuvos bajorų dvarai,  galėdavo „šinkuoti“  realizuoti tik dvaruose išvarytą degtinę, dvaruose pagamintą alų, midų, giras, gaivas, sotes (gaivusis gėrimas, apie kurį šiandien mažai kas žino).

Šventųjų Velykų proga nekalbėsiu apie visuotinius žemaičių sukilimus prieš rusų okupaciją 1831 ir 1863 metų sukilimus, nes tai tragiškas Žemaitijos laikotarpis, reikalaujantis atskiro patriotinio straipsnio su atitinkamu tų laikų aukų pagerbimu, nes rusų okupantai nužudė ypatingai daug Žemaitijos sukilėlių, ištrėmė į Sibirą. Vien tik kunigų buvo ištremta 66, atskiri kaimai sudeginti ir sulyginti su žemės paviršiumi. Čia reikia paminėti, kad Žemaitijos žydai taip pat buvo patriotiškai nusiteikę ir vieningai sukilimuose dalyvavo, aprūpindavo sukilėlius amunicija ir arkliais bei nukentėjo abiejuose sukilimuose.

 Nors pagal Talmudą  kitatikiai negali dalyvauti žydų šventėse, mano protėviai – kėklių bajorai, turėję ypatingai gerus ir draugiškus santykius su žydais, buvo surašę ką valgydavo žydai per savo Velykas. Žemaitijoje gyvenę žydai per žydų Velykas – Pesachą ruošdavo savo tradicinius sakralinius košerinius (tinkamus, tikrus) valgius. Šių švenčių metu žydai švęsdavo savo išėjimą iš Egipto vergijos ir žydų vieningos tautos susidarymą. Ant šventinio stalo Žemaitijos žydai dėdavo prėską ploną traškią duoną – macą, nes raugintos duonos tą dieną valgyti buvo nevalia. Pirmąjį švenčių vakarą žydai ruošdavo tradicinę puotą  – sederą.  Ant stalo dėdavo košerinį vyną, lėkštę su macu, indą su sederu – karčiomis žolelėmis, kurios primindavo karčią vergijos dalią, taip pat dėdavo ir septynias žvakes.

Susėdę prie Velykų stalo žydai virtus kiaušinius valgydavo pamirkę į sūdytą vandenį, kuris simbolizavo žydų ašaras Egipto vergijoje. Į šį vandenį dar būdavo įdėta šviežių petražolių, salierų ir svogūnlaiškių – reiškiančių pavasarį ir atgimimą. Šis vanduo būdavo supiltas į apeiginį indą ir ant jo dar uždėtas apdegintas vištos sparnelis – atmintis apie Pesacho aukas, kurias žydai senovėje degindami aukojo savo Jahvei. Tada ateidavo eilė šventiniam košeriniam daržovių apkepui, kurį gamindavo iš porų, špinatų ir morkų (pagal išgales porus pakeisdavo svogūnais arba meškiniais česnakais, špinatus rūgštynėmis arba dilgėlėmis, morkas – ropė). Apkepui užpilą gamindavosi tik iš plaktų kiaušinių. Jokiu būdu ant Pesaho stalo negalėdavo būti trefinių valgių: sviesto, varškės, sūrių, pieno. Būtinai ant šventinio stalo turėdavo būti košerinė farširuota žuvis, t.y. ta, kuri turi žvynus ir pelekus, nes tik tokia žuvis yra švari. Žemaitijos žydai iš žemaičių virtuvės buvo perėmę žuvies su krienais valgymą, tad ant stalo prie farširuotos lydekos, karpio arba starkio būtinai dėdavo burokėlių sultimis nudažytų krienų.

Po to žydai valgydavo harosetą – riešutų ir saldžių vaisių patiekalą. Per Pesachą ant Žemaitijos žydų stalo turėdavo būti migdolinis biskvitas ir plava (sezamų sėklų chalva).

 

 

Keletas velykmečio patarimų:

• Velykų dieną negalima ilgai miegoti, nes skaudės galvą.
• Galvą šukuok tik Velykų išvakarėse, nes kitaip ją skaudės.
• Nedera pirmąją Velykų dieną į svečius vaikštinėti, o tam, kas ateina, reikia duoti kailinius blusinėti.
• Per Velykas negalima žemės judinti, ardyti, nes kitaip vasarą ledai derlių sunaikins.
• Jei Velykų rytą dar prieš saulei tekant šaltu vandeniu iš šaltinio nusiprausi, jokie skauduliai neaugs.
• Velykų rytą nuluptų kiaušinių lukštus sudeginsi pečiuje – naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.
• Kad namuose visus metus būtų skalsu, pirmąjį nuluptą kiaušinį supjaustyk į tiek dalių, kiek už stalo sėdi žmonių, ir jį padalink.