Žaneta Gedrimienė: „Galimybės matyti savus žmones svetimi kraštai  neatstos“

Klaipėdietė Žaneta Gedrimienė pasakoja skaudžią savo emigracijos į D. Britaniją patirtį ir tikisi, kad iš to jėgų, o gal supratimo, kad viskas jų gyvenime yra gerai pasisems ir kiti tautiečiai. Būkime dėkingi už viską kuo mus gyvenimas apdovanojo, dar labiau branginkime savo artimuosius ir gimtą žemę.

Papasakokite kodėl nusprendėte išvykti gyventi į D. Britaniją.

Visos mūsų svajonės gali išsipildyt, jei turim drąsos jų siekti. Kad pasiektum įspūdingų dalykų reikia ne tik svajoti, bet planuoti ir tikėti.

Aš myliu savo Lietuvą, nes čia gimiau, čia jūra, kopos, smėlis, miškai, grybai. Čia gimė mano dukra ir sūnus. Gyvenimas buvo geras, kartu su vyru dirbome, svajojome, kūrėme savo ateitį ir džiaugėmės kiekviena diena.  Laikas bėgo nepastebimai – čia mums 20, čia vaikams tiek pat (juokiasi). Dukra baigė mokslus ir dirba inžiniere, ištekėjo, susilaukė sūnelio ir dukros. Sūnus septintus metus dirbo karinėje tarnyboje, vedė, augina dukrą. Nors vaikai buvo ir liko Lietuvos patriotai, mudu su vyru nusprendėme išvažiuoti į Didžiąją Britaniją metams, užsidirbti, pažinti kitą kraštą, bet taip išėjo, kad ten užsibuvome ilgiau, net šešis metus, o mano artimas žmogus visai nebegrįžo… Bloga pranašaujantys ženklai lydėjo išvažiavimą: tą pačią dieną, kai turėjome išvažiuoti į Didžiąją Britaniją mano mama pasijuto blogai, todėl išvykimas tapo labai sunkus.

Visgi, išvykote?

Išvykome mikroautobusu, kaip visi. Atvykusius mus pasitiko vaikų draugas, kuris padėjo mums įsikurti ir susirasti darbus. Apsigyvenome Great Yarmouth miestelyje. Tai kurortinė vietovė, prie Šiaurės jūros.

Pradžioje nuomojome kambarį pas afrikietę vardu Paula. Pirmą dieną apvaikščiojome miestą, nuėjome prie jūros. Smėlis žvyruotas, tik ruoželis šalia jūros gražesnis. Jūros pakrantėje žvejojantys vyrai juokavo gaudantys ryklius. Besimaudančių buvo mažai, nes vanduo sūrus ir šaltas.

Kas labiausiai stebino?

Kaip atvykusiems akis patraukė tai, kad gatvėse daug palapinių, kur pardavinėjamos gruzdintos bulvytės ir vištiena, o žmonės čia pat sėdi ant šaligatvių ir valgo. O aplinkui pilną žuvėdrų, kirų. Jie maistą tiesiog griebia iš rankų, skraido virš galvų.

Stebėjomės, kad išsvajotos žemės gatvėse labai daug šiukšlių, ne taip kaip Lietuvoje. Nors netoli jūros labai gražus ilgas paplūdimys su žaidimų aikštelėmis ir kitomis pramogomis. Graži gamta, kur lankosi daug žmonių. Negi neįmanoma susitvarkyti?

Pastebėjome, kad Great Yarmouth gyvena daug įvairių tautybių žmonių ir tikrai daug lietuvių. Stebino, kad gatvėse galima sutikti labai daug neįgaliųjų, sėdinčių vežimėliuose, o su jais elgiamasi ypač pagarbiai.

Pasirodė keista, kad anglai savo kūdikius vežimėliuose net atšiaurią dieną vežioja basomis kojytėmis. Anot jų, taip vaikai gaudo vitaminą D, to pasekoje daug vaikų perserga meningitu, o tie, kurie išgyvena tampa labai stiprūs.

Keista, bet britai labai mažai žino apie Lietuvą. Jie mano, kad mes kalbame rusiškai arba lenkiškai…

Kaip sekėsi susirasti darbą?

Apžiūrėję miestą, jau sekančią dieną važiavome į darbą, kuris buvo vos už valandos kelio arba 120 mylių nuo mūsų gyvenamos vietos. Dirbome desertų fabrike. Darbas nebuvo sunkus, tačiau reikėjo dirbti šaldytuvuose, kuriuose labai šalta. Buvo reikalaujama didelio greičio ir geros kokybės.

Anglai, linijų vadovai, labai reiklūs emigrantams, iš darbo galėdavo atleisti už menkiausią nusižengimą, pavyzdžiui už rankų nenusiplovimą ar paragavimą deserto ar kokio saldainiuko.

Tik pradėję dirbti dirbome 17 dienų  iš eilės, po 12 valandų kasdien be laisvadienių. Buvo pasakyta, kad yra daug užsakymų, ir jei dabar nedirbsime, tai dirbti nebebūsime kviečiami.

Vyras gavo automobilį, kad važiuodami paimtume ir kitus fabrike dirbančius, todėl darbo buvo dar daugiau. Atlyginimas buvo mokamas kas savaitę.

Būtinai reikėjo susitvarkyti statusą, kad galėtume nuolat gyventi ir dirbti D. Britanijoje.

Beje, valstybė čia labai remia jaunus žmones ir šeimas, tik reikia susitvarkyti dokumentus pašalpoms ar nuolaidoms už būstą. Ten jauniems žmonėms atsiveria daugiau galimybių dirbti ir užsidirbti, tačiau anglai nuolat duoda suprasti, kad emigrantai ir liks atvykėliais, turinčiais prisitaikyti prie jų taisyklių.

Ar greitai apsipratote?

Pradžioje buvo labai sunku, nes mano mamai buvo nustatytas vėžys, kuris ją pasiglemžė per tris mėnesius po mūsų su vyru išvažiavimo. Labai skaudėjo širdį, kad negalėjau padėti broliams ir vaikams ja rūpintis. Galėjau tik grįžti tik į laidotuves.

Laikui bėgant D. Britanijoje apsipratome: pasitaupėme ir išsinuomavome atskirą butuką su kiemeliu pačiame centre, iš vienos pusės centrinė alėja, kitoje – netoliese – jūra. Susipažinome su kaimynais, susiradome draugų. Tai tęsėsi diena po dienos…tapo rutina.

Ir tada jūsų vyrą ištiko liga?

Jau svarstėme apie grįžimą į Lietuvą, bet netikėtai susirgo vyras. Atrodo viskas prasidėjo nuo paprasčiausio rankos skausmo. Kreipėmės į polikliniką, kur papuolėme pas gydytoją anglą, kuris labai nemėgo emigrantų. Atėjome kartu su vertėja, kad galėtume tiksliai apibūdinti skausmą ir prašėme padaryti magnetinį rezonansą, bet gydytojas neskyrė, pasakė – ne direktorius esi, dirbi fabrike, tai nenorėk, kad neskaudėtų.

Vyras išsilaikė autopakrautuvo vairuotojo teises, kad turėtų lengvesnį darbą, tačiau su kiekviena diena skausmai vis didėjo, tirpo ranka ir pasidarė sunku net sugniaužti pirštus.

Po kelių mėnesių tuščių vaikščiojimų pas anglą gydytoją, pasiprašėme pas kitą gydytoją afrikietį, kuris iškarto paskyrė magnetinę rezonansą. Deja, diagnozė buvo bloga – uždelstas inkstų vėžys su metastazėmis kauluose. D.Britanijoje dažna praktika, kad tyrimus jie daro labai nenoriai, o ir medicina Lietuvoje bent eiliniams žmonėms labiau prieinama.

Vyrui kasdien vis blogėjo, skausmai tik didėjo, ir aš turėjau išeiti iš darbo, kad galėčiau jį slaugyti. Jis buvo kovotojas ir optimistas, tikėjo, kad nors, jei ir nebus toks koks buvo, bet gyvens. Jam buvo sunku, kai nebegalėjo valdyti rankų. Iki ligos jis buvo labai nagingas, nebuvo tokio darbo, kurio jis negalėjo atlikti… Galiausiai jam buvo atlikta inksto šalinimo operacija ir skirti patys stipriausi vaistai didelėmis dozėmis, tačiau lauktas pagerėjimas neatėjo, negana to vieną dieną pabudęs suprato, kad nebegali valdyti ir kojų.

Nors pradžioje buvo sunku sutarti su gydytojais, bandant nustatyti ligą, bet ją nustačius gavome visokeriopą pagalbą. Skyrė psichologą, funkcinę lovą ir įvairiausių priemonių, kad slaugymas būtų patogesnis. Kiekvieną dieną vis skambindavo, teiraudavosi  gal reikia kokios nors pagalbos.

Blogėjant vyro sveikatai, gydytojai patarė atsigulti parai į ligoninę, pasidaryti tyrimus, kodėl jis nebevaldo kojų. Tai vyko Covid-19 pandemijos metu. Deja, kitą dieną iš ligoninės vyro nebeišleido. Atėjo ligoninės gydytojų komisija ir nusprendė man, kad privalau jį atiduoti į slaugos namus, nes vyras labai sunkus ligonis. Aš bandžiau nesutikti, sakiau, kad namie turiu visas slaugos priemones. Vyras taip pat labai norėjo namo.

Lankiau jį kiekvieną dieną, nors buvo apsunkintos lankymo sąlygos. Kasdien rašiau prašymus, kad galėčiau įeiti į ligoninę. Po dešimties dienų ligoninės gydytojų komisija man pranešė, kad vyro būklė tokia bloga, kad jis šiandien mirs ir skyrė jam lašinti stiprius narkotinius vaistus. Aš supratau, kad liga neišgydoma, bet iš kur jie galėjo žinoti, kad mirs būtent tądien? Per pažįstamus susiradau ligoninėje dirbantį lietuvį gydytoją, kuris man padėjo vertėjavimu. Jis patvirtino, kadangi aš neatidaviau jo į slaugą, jie nusprendė jo nebegydyti…

Skaudžios prognozės pasiteisino?

Vyras mirė tos pačios dienos vakare. Visą dieną laikiau jo ranką, kalbėjau apie vaikus, apie artimuosius, apie gyvenimą. Buvo be galo skaudu. Sudegino jį, atidavė man urną su pelenais. Dar penkias dienas išbuvome aš ir jis namie, kol buvo susitvarkyti dokumentai, kad galėčiau urną parsivežti namo, į Lietuvą palaidoti.

Santuokoje buvome išgyvenę 35 metus, o mirė jis beveik mūsų santuokos sukakties dieną. Dar tada, kai jis apie mirtį negalvojo, buvo sakęs, kad nors ir lietumi sugrįš į gimtinę, tai ant urnos parašėme tokius žodžius: „Aš grįšiu vėl į žemę, tačiau kitoks. Norėčiau lietumi į ją sugrįžti, į žemę atsimušęs šokį šokt ir tūkstančiais lašų visus taškyti“… Palaidojome jį Lietuvoje…

Norėdama užsimiršti grįžote į D. Britaniją dar kartą?

Grįžau į D. Britaniją, įsidarbinau aukle, prižiūrėjau lietuvių ir moldavų vaikus. Patiko dirbti su vaikais, nes vaikai duoda daug geros energijos ir emocijų. Deja, grįžusi namo jausdavausi vėl viena ir liūdėdavau. Vienai ten sunku išsilaikyti, dideli mokesčiai už butą. Nusprendžiau grįžti į Lietuvą, nes vaikai, broliai ir kiti artimieji liko gimtoje žemėje.

Savame krašte radote laimę ir ramybę?

Susitvarkiau senuosius savo šeimos namus, dirbu mėgstamame darbe – Klaipėdos universitetinėje ligoninėje ūkio reikalų tvarkytoja, galiu dažnai susitikti su savaisiais, matyti anūkus. Įstojau į ligoninės profesinę sąjungą. Užsiregistravau savanore į projektą „Niekieno vaikaiׅ“ – noriu padėti žmonėms, ypač vaikams. Lietuvoje gyventi man labai gera, atrodo net oras geriau kvepia.

Kartais laimė ir sėkmė aplanko žmogų tada, kai to visai nesitiki. Galbūt greitu metu, kai visai nesitikėsite, ir jums nutiks kažkas gero, kas uždegs ugnį viduje gyventi ir siekti tolimesnių tikslų. Ir aš to tikiuosi!

Agnė Benetytė