Vladas Stonkus: „Dar ir dabar kartais sapnuoju, kad plaukiu laivu jūroje“

77-erių klaipėdietis Vladas Stonkus, kaip ir visada jūrininkai, iki šiol sapnuoja jūrą, nors jau daug metų ilsisi nuo aktyvios darbinės ir visuomeninės veiklos.

Buvo laikas, kai jis plaukdavo į jūrą, vėliau dirbo krante. Galiausiai nuo 2000 m. dirbo Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje dėstytoju, net dvylika metų buvo Navigacijos ir laivų energetikos katedros vedėjas.

Ar tapti jūrininku buvo jūsų vaikystės svajonė?

Gimiau gražiame Kėkštų kaime Kretingos rajone. Baigęs Valėnų pradinę, Kretingalės septynmetę ir Klaipėdos miesto penktąją vidurinę mokyklą, 1964 m. įstojau į Kauno politechnikos institutą, o 1970 m. baigiau Kaliningrado Žuvų ūkio ir pramonės techninį institutą (dabar Kaliningrado technikos universitetas) ir įgijau laivų statybos remonto inžinieriaus kvalifikaciją. Tais pačiais metais pradėjau dirbti inžinieriumi-laivų remontininku Okeaninio žvejybos laivyno bazės laivų korpuso remonto ceche.

Mokydamasis institute plaukiojimo praktiką atlikau pačiame didžiausiame tuo metu Klaipėdoje buvusiame laive-gamybiniame refrižeratoriuje „Žvejo šlovė“, kurio įgulą sudarė 256 įgulos nariai. Tai buvo pirma mano pažintis su jūra. Gamybinę praktiką atlikau Ukrainoje, Nikolajevo ir Chersono laivų statyklose.

Remontuojant jūrinius žvejybinius laivus teko daug bendrauti su jūrininkais apie jų darbą jūroje, o tada atsirado noras paragauti jūrininkų romantikos. O mano vaikystės svajonė buvo statyti didelius jūrinius laivus, todėl ir mokiausi laivų statytojo specialybės.

Dirbote supertralerio mechaniku-derintoju, vėliau – kapitono pirmuoju pavaduotoju. Pasidalinkite prisiminimais apie šį laikotarpį.

Devynerius metus dirbau jūroje, didžiuosiuose žvejybiniuose supertraleriuose. Pirmus metus dirbau mechaniku-derintoju (remontininku), o vėliau – kapitono padėjėju.

Darbas jūroje sunkus, bet įdomus. Visų reisų trukmė būdavo 175 paros. Laivo įgulos gana didelės – 90 žmonių. Didžioji įgulos dalis buvo rusakalbiai. Lietuvių jūrininkų būdavo mažai. Daugiausia viename reise buvo iki 16 lietuvių. Įgulos buvo draugiškos, darbščios, nes visų tikslas buvo vienas – pagauti ir apdoroti kiek galima daugiau žuvų. Nuo to priklausė visų įgulos narių uždarbis. Kai pagaudavome daug žuvų, būdavo daug darbo ir, kad jas visas laiku apdorotume, į pagalbą būdavo kviečiami ir laivavedžiai, ir mechanikai, ir kambūzo darbuotojai. Per parą būdavo sušaldoma iki 80-90 tonų žuvų, pagaminama iki 7-8 tonų žuvų miltų. Kai kuriais reisais gamindavome žuvų konservus, taukus.

Plaukiojau Atlanto vandenyno pietinėje, centrinėje ir šiaurinėje dalyje, taip pat ir Ramiajame vandenyne. Aplankydavome įvairias pasaulio šalis. Teko pamatyti Kanadą, Peru, Panamą, Kubą, Jamaiką, Portugaliją, Maroką, Senegalą, Mauritaniją, Ispaniją ir Angliją. Net 6 kartus teko būti Kanarų salose. Įgulos nariams buvo leidžiama išeiti pailsėti į krantą dvi dienas, per kurias tik spėdavome nupirkti artimiesiems ir draugams dovanų bei lauktuvių. Dažniausiai pirkdavome džinsus, mocherą, kilimus, kramtomąją gumą ir kitas smulkmenas, nes sovietiniais laikais mūsų šalyje to nebuvo. Krante į laivą būdavo užsakomi švieži produktai ir vaisiai.

Žinau ką reiškia audra jūroje, kai bangos būdavo iki 9 metrų aukščio. Tada laivuose, kapitono nurodymu, visi esami daiktai būdavo papildomai tvirtinami trosais, lynais, o valgant stalai padengiami šlapiomis staltiesėmis tam, kad neskraidytų nuo stalo lėkštės, puodai ir kiti įrankiai.

Nepaisant iššūkių, prisiminimai liko kuo puikiausi. Dar ir dabar kartais sapnuoju, kad plaukiame laivu jūroje, jūra baigiasi, o laivas „plaukia“ žeme, miesto gatvėmis. Kai pirmus kartus mačiau tokius sapnus, galvojau, kad man kažkas negerai, bet tokius sapnus sapnuoja ir kiti buvę jūrininkai. Tai jūros ilgesys.

1980 m. buvote išrinktas Tralinio žvejybos laivyno bazės profsąjungos komiteto pirmininko pavaduotoju. Kokios tai pareigos?

Anais laikais profsąjungos buvo atsakingos už kultūrinių renginių organizavimą. Organizuodavome turistines keliones lėktuvais į Leningradą, Maskvą, Volgogradą, Samarkandą, Tbilisį, prie Baikalo ežero. Komiteto sprendimu bazės darbuotojams dalindavome kelialapius į poilsio namus, sanatorijas. Tačiau teko dalinti ir talonus deficitinėms prekėms, kurių laisvai negalėjome įsigyti parduotuvėse (baldai, avalynė, striukės, paltai, kepurės, rankšluosčiai, patalynė ir kt.). Tai buvo pats nemaloniausias darbas, nes norinčiųjų gauti talonus daug, bazėje dirbo per 7000 darbuotojų, o talonų deficitinėms prekėms – mažai.

Profsąjungos komitetas kartu su bazės administracija skirstydavo gautus talonus automobiliams, taip pat komunalinius butus darbuotojams. Tokie klausimai, kaip darbuotojų atlyginimo kėlimas ir panašūs, nebuvo svarstomi, nes sovietiniais laikais to daryti negalėjome.

Vėliau, 1986 m. įkūrus Lietuvos žuvų ūkio darbuotojų profsąjungą, kaip jaunas, gabus ir perspektyvus darbuotojas, buvote išrinktas Lietuvos žuvų ūkio darbuotojų profsąjungos Respublikinio komiteto pirmininko pavaduotoju. Kodėl ne vadovu?

Įkūrus Lietuvos žuvų ūkio darbuotojų profsąjungą Respublikinio komiteto buveinė buvo Klaipėdoje, nes didžioji dalis žuvų ūkio ir žuvies pramonės įmonės buvo Klaipėdoje. Tai žvejybinės bazės, žvejybos uostas, laivų remonto įmonės, žvejų kolūkis „Baltija“ ir du institutų filialai. Vilniuje buvo 4 organizacijos, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje – po vieną.

Klausiate, kodėl nebuvau išrinktas vadovu, o tik jo pavaduotoju? Tai buvo sovietinių laikų reikalavimas: jei Lietuvos žuvies pramonei vadovauja lietuvis, tai profsąjungos komiteto vadovu negalėjo būti renkamas lietuvis. Tokia to meto realybė.

Buvo dar viena mums nesuprantamas ribojimas: jei gyveni Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje, važiuoti į turistines keliones į užsienį kartu vyras su žmona negalėjo…

1994 m. žemės ūkio ministras pakvietė jus vadovauti tuo metu labai sudėtingoje padėtyje buvusiai žuvų ūkio pramonei, tad buvote paskirtas Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ generaliniu direktoriumi. Tačiau „Jūros“ atgaivinti nepavyko?

Lietuvos žuvų ūkio pramonė buvo apgailėtinoje padėtyje, skendėjo didžiulėse skolose, neturėjo lėšų nei atsiskaityti su darbuotojais, nei laivų remontui. Pasikeitė keletas generalinių direktorių, tačiau Lietuvos valstybinė žvejybos laivyno įmonė „Jūra“ toliau grimzdo į skolas. 1994 metais buvo paskelbtas konkursas įmonės generalinio direktoriaus pareigoms eiti, kuriame dalyvavo 5 pretendentai, tačiau ministerijos komiteto pretendentų siūlomi įmonės „Jūra“ atgaivinimo planai netenkino.

Kadangi aš po instituto baigimo ėjau tik įvairias pareigas žuvies pramonės įmonėse, Okeaninio ir Tralinio laivyno bazėse, o paskutiniu laiku dirbau Lietuvos žuvų ūkio profsąjungos Respublikinio komiteto pirmininko pavaduotoju, Žemės ūkio ministras pasiūlė man imtis šių atsakingų pareigų.

Pradėjus dirbti įmonės generaliniu direktoriumi, įmonė skendėjo skolose, 11 įmonės laivų buvo areštuoti už skolas įvairiose pasaulio šalyse. Laivai buvo areštuoti Mauritanijoje, Argentinoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Madagaskare, Tanzanijoje ir Rusijoje. 64 įmonės laivai buvo uoste, nedirbo, nes visiems laivams buvo reikalingas remontas. O lėšų laivų remontui nebuvo. Uoste esantys laivai kasdien didino įmonės skolas, laivai seni, daugumai laivų pasibaigęs eksploatacijai skirtas laikas, tad juos remontuoti buvo netikslinga.

Pirmiausia teko imtis išlaisvinti areštuotus užsienyje įmonės laivus: dešimt laivų pavyko išlaisvinti, areštuotas liko tik vienas laivas Argentinoje.

Įmonė skendėjo skolose, apyvartinių lėšų neturėjo, o ministerija tam pinigų neskyrė…

Be to, ir Vyriausybės planuose atgaivinti Žuvų ūkio pramonę nebuvo. Dargi klaipėdietis Seimo narys aiškino, kad Lietuvai tokio laivyno nereikia.

Pasikeitus Vyriausybei ir atėjus naujam žemės ūkio ministrui, ministras ieškojo naujo įmonės „Jūra“ vadovo…

Galiausiai išbandėte ir daugiau įvairių profesijų?

Vėliau dirbau krovos kompanijos „Smeltė“ laivyno skyriaus viršininku, Klaipėdos darbo biržos direktoriumi, įmonės „Laivitė“ generalinio direktoriaus padėjėju. Dirbant Respublikiniame komitete ir darbo biržoje teko stažuotis Danijoje ir Švedijoje.

Sūnus mokėsi Klaipėdos aukštojoje jūreivystės mokykloje, kurią baigė 2001 metais. Kai užėjau į šią mokyklą pasidomėti, kaip sekasi sūnui, mokyklos direktorius pasiūlė ateiti dirbti dėstytoju, nes dėstyti tokių specialybių dalykus, kaip laivo teorija ir sandara, nebuvo kam. Taip 2000 metais pradėjau dirbti dėstytoju. Tais pačiais metais buvau stažuotėje Olandijoje, Roterdamo jūrų akademijoje. Kitais metais pradėjau dirbti Navigacijos katedros, vėliau – Laivų energetikos katedros vedėju.

Išleidote du vadovėlius: 2006 m. „Laivo teorija“, 2012 m. „Laivo sandara ir įranga“.

Mokykloje nebuvo jūrinių specialybių vadovėlių lietuvių kalba, naudojomės senais rusiškais vadovėliais, todėl buvo būtina paruošti ir išleisti lietuviškus vadovėlius. Paruošti ir išleisti „Laivo teorijos“ vadovėlį prireikė dvejų metų, o vadovėlį „Laivo sandara ir įranga“ pavyko paruošti greičiau.

Kaip turintis didelę vadovaujamo darbo su žmonėmis patirtį, 1993 metais vadovavote pirmojo Lietuvos prezidento rinkimams Klaipėdos mieste. Po to dar 8 kartus dirbote Klaipėdos miesto apygardos komisijų pirmininku. Kokia ši patirtis?

1993 metais, renkant pirmąjį Lietuvos prezidentą, teko vadovauti Lietuvos prezidento rinkimams Klaipėdos mieste, po to dar 8 kartus vadovavau Klaipėdos miesto ir apygardos rinkimų komisijoms, vykstant Seimo, Europos Parlamento, prezidento ir savivaldybių rinkimams. Kokia ši patirtis? Didelė patirtis tiek organizacinio darbo, tiek bendravimo su žmonėmis, nes pasiruošiant rinkimams ir jiems vykstant teko bendrauti su visų partijų atstovais ir įvairiais žmonėmis.

Ypač didelę patirtį įgavau per pirmojo Lietuvos prezidento rinkimus, nes būta iniciatyvų, kad rinkimų rezultatai Klaipėdos mieste būtų anuliuoti. Teko svarstyti įvairius skundus, atlaikyti puolimus, teko net išprašyti iš kabineto vieno iš kandidato į prezidentus patikėtinį, nes jis norėjo vadovauti rinkimams. Tačiau rinkimai praėjo sklandžiai, nes prieš rinkimus aš buvau perspėtas pažįstamų apie šį suokalbį. Rinkimų komisijos nariais buvo 4 teisininkai, deleguoti Teisininkų sąjungos ir teisingumo ministro. Spręsdamas įvairius ginčytinus klausimus remdavausi teisininkų nuomone.

Po rinkimų, paklausius suokalbininkų, kodėl jie tai darė, jie atsakė, kad tai darė Lietuvos labui. Tokia buvo pirmųjų Nepriklausomybės metų realybė.

Gimėte kone metų sandūroje – sausio 2-ąją, 1946 metais. Ką labiau švenčiate – Naujus metus ar gimtadienį?

Pirmenybę visada teikiu Kalėdų ir Naujųjų metų šventėms. Tas šventes švenčiame kartu su vaikais, anūkais. Gimtadieniui skiriu mažiau dėmesio, gal kiek daugiau per jubiliejinius gimtadienius.

Esate išdidus dviejų anūkų senelis, laimingas dviejų suaugusių vaikų – dukros ir sūnaus – tėvas. Beje, abu jūsų vaikai baigę Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą. Sūnus Tomas – kapitonas.

Taip, aš didžiuojuosi savo vaikais ir anūkais. Sūnus Tomas ir dukra Lina gyvena Klaipėdoje. Tomas jau 22 metai dirba Olandijos „Boskalis“ firmos laivuose. Šiuo metu jo laivas plaukioja prie Australijos krantų. Dukra taip pat mokėsi ir baigė Jūreivystės mokyklą, apsigynė diplominį darbą su įvertinimu „puikiai“ ir įgijo laivybos ir uosto valdymo vadybininko specialybę, o šiuo metu dirba vienoje iš privačių įmonių administratore. Anūkai mokosi privačioje mokykloje Klaipėdoje. Mokosi puikiai, atsiliepimai geri.

Gyvenime svarbiausia….

Kas gyvenime svarbiausia? Man svarbiausia šeimos, vaikų ir anūkų laimė, kad visi būtų sveiki ir laimingi, gerbtų ir mylėtų vieni kitus.

Agnė Benetytė

V. Stonkaus asmeninio albumo nuotr.