Visada pasirengę ištiesti pagalbos ranką

Dažnas  miestietis Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centrą vadina tiesiog baltu namu prie bažnyčios. O kuo šiame pastate dirbantys žmonės užsiima dažniausiai sužinoma, kai prispaudžia bėdos ir tenka ieškoti pagalbos.

„Socialinių paslaugų centras gyvuoja tik pirmus metus, per tą laiką į mus pagalbos kreipėsi per tūkstantis žmonių, – sako centro direktorė Rita Pranė Vilimaitė. – Centras susideda iš trijų padalinių. Tai paramos šeimai tarnyba, vaikų dienos centras, krizių centras.“

Viena labai svarbi paramos šeimai tarnybos veikla yra pagalba į namus, kai centro darbuotojai lanko vienišus senyvo amžiaus žmones, ligonius. „Centro darbuotojai šiems žmonėms padeda susitvarkyti namų ruošoje, rūpinantis asmens higiena, nuperka maisto produktus, organizuoja jų maitinimą, jei to reikia. Pernai lankėme 286 žmones, – pasakoja centro direktorė ir priduria, kad vienišų žmonių, kuriems reikalinga centro, pagalba skaičius pastoviai didėja. 2011 metų pradžioje vienišų senelių buvo 254 – Noriu priminti, kad mūsų centro paramos šeimai tarnyba aprūpina neįgaliuosius kompensacine technika, teikia specialiąją transporto paslaugą senyviems ir neįgaliems žmonėms, kai jiems riekia apsilankyti gydymo įstaigoje. Transportas suteikiamas nemokamai, nežiūrint, kur žmogų reikia vežti: į Radviliškį, ar Vilnių, Kauną.“

Kitas paramos tarnybos veiklos baras yra pagalba socialinės rizikos šeimoms. Daugelis šių šeimų neturi socialinių kiekvieno žmogaus gyvenimui reikalingų įgūdžių, tad jų tenka mokytis padedant socialiniams darbuotojams, psichologams. „Praėjusių metų pabaigoje mes tokių šeimų turėjome 240. Jose auga 588 vaikai, – pastebi direktorė, apgailestaudama, kad pastebimas tokių šeimų skaičiaus didėjimas. Pagrindinės priežastys – girtavimas, neturėjimas socialinių įgūdžių. Kelias šeimas per metus ir išbraukėme iš socialinės rizikos šeimų sąrašo, nes vienos šeimos susitvarkė, kitose – vaikai pasiekė pilnametystės.“

 Prie įėjimo į centrą kabantis plakatas primena ir apie kitą šeimos gyvenimo rykštę – smurtą šeimoje. „Gal vyras/draugas… Tave muša, spardo, draudžia išeiti iš namų? Grasina, įžeidinėja ir žemina? Verčia mylėtis prieš Tavo norą? Skriaudžia vaikus? Esi kaltinama dėl visko? Jauti gėdą? Pažeminimą? Kaltę? Baimę? Renkama savipagalbos grupė nukentėjusios nuo smurto šeimoje moterims“, – kviečia skelbimas.

„Tačiau moterys sunkiai buriasi į tokias savipagalbos grupes. Manau, tam įtakos turi kol kas dar visuomenėje vyraujanti nuomonė: pati prisiprašė ir gavo. Pagalbą nukentusioms moterims ir vaikams  teikia mūsų krizių centras. Pirmiausia nuo smurto nukentėjusi moteris su vaikais mūsų centre yra apgyvendinama, jai suteikiama psichologinė pagalba. Tik nedaugelis moterų galutinai nutraukia ryšius su smurtaujančiu vyru ar gyvenimo draugu. Nereta sugrįžta ir gyvena toliau, nors vyras ir toliau smurtauja. Matyt, tam įtakos vėl turi visuotinė nuomonė. Pernai mūsų centre gyveno 16 žmonių. Žinoma, ne visi jie buvo smurto aukos, bet didžioji dalis glaudėsi nuo smurtaujančio vyro ar sugyventinio. Tik vienas iš centre gyvenusių žmonių nepriklausė socialinės rizikos grupei. Iš tos 16 – pusė buvo vaikai. Centre apgyvendinami ir žmonės, kurie neturi pastovios gyvenamosios vietos, kurie nukentėjo nuo gaisro, stichinių nelaimių. Kai pernai per Radviliškio rajoną praūžė tornado, žmones kvietėme pas mus kuriam laikui įsikurti, bet kaimo žmogus yra arčiau žemės ir visi liko savose sodybose, – pasakoja Rita Vilimaitė. – Kita mūsų centro veikla – vaikų dienos centras. Kiekvieną dieną vaikai iš socialinės rizikos šeimų ateina į centrą. Čia jie mokosi bendravimo kultūros, socialinių įgūdžių, kompiuterinio raštingumo, ruošia pamokėles.“

Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centras, siekdamas suteikti kuo didesnę paramą socialinės rizikos šeimose augantiems vaikams mielai dalyvauja įvairiuose projektuose. Tik prieš kelias dienas baigėsi projektas „Vaikų svajonės“. Tinklalapyje www.vaikusvajones.lt buvo publikuojamos augančių socialinės rizikos šeimose vaikų nuo 1 iki 14 metų svajonės. Ten buvo surašytos ir mažųjų radviliškiečių svajonės. Vienas norėjo dviračio, kitas papūgėlės, trečias – spalvingos pasakų knygelės,, ketvirtas – meškiuko, penktas lėlės, šeštas – kelionės į žirgyną… Kiek vaikų, tiek ir svajonių, Daugelis tų svajonių išsipildė. „Į kvietimą išpildyti vaikų svajones atsiliepė Amerikoje, Italijoje, Anglijoje, Airijoje gyvenantys lietuviai. Netgi užsienietis iš Liuksemburgo pasisiūlė savo dovanėle pradžiuginti radviliškiečių vaikus. Kaip visada neliko abejingi Antanas ir Nijolė Čepononiai, nupirkę triratuką ir paspirtuką, Audronė Beresnevičienė iš Sidabravo ir dar daugelis kitų“, – žmonių gerumu džiaugiasi centro direktorė Rita Pranė Vilimaitė.

Šiame centre mielai laukiami ir savanoriai. Direktorė su dėkingumu kalba apie Tomą Venskų, kuris lankė namuose vienišus senyvo amžiaus ir neįgalius radviliškiečius ir juos apkirpdavo, nes jiems labai sunku patiems nueiti iki kirpyklos. Vaikų dienos centre kurį laiką talkino viena studentė. Beveik visos Radviliškio mokyklos prisideda kurdamos atvirukus, sveikinimus vienišiems seneliams, kuriuos lanko socialinių paslaugų centro darbuotojai.

Genovaitė Paulikaitė