Lapkričio 24 dieną Seimas patvirtino naujos kadencijos Valstybinę lietuvių kalbos komisiją. Komisijos pirmininke išrinkta dr. Violeta Meiliūnaitė.
Violeta Meiliūnaitė gimė 1978 m. spalio 14 d. Panevėžio r. Mokėsi Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijoje, vėliau persikėlė studijuoti į Vilnių. 2003 m. baigė kalbotyros magistro studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete (dab. Lietuvos edukologijos universitetas).
2004–2008 m. studijavo jungtinėje Lietuvių kalbos instituto ir Vytauto Didžiojo universiteto doktorantūroje. 2009 m. birželio mėnesį apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją „Pietų panevėžiškių vokalizmas ir jo raidos bruožai“ (vad. prof. dr. Aleksas Girdenis).
Lietuvių kalbos institute dirba nuo 2002 m. – iš pradžių jaunesniąja mokslo darbuotoja, vėliau mokslo ir vyresniąja mokslo darbuotoja.
2009 m. apginta disertacija Pietų panevėžiškių vokalizmas ir jo raidos bruožai.
Su naująja VLKK pirmininke dr. Violeta Meiliūnaite kalbamės apie jos ankstesnį darbą Lietuvių kalbos institute, tarmių ir bendrinės kalbos santykį, valstybinės lietuvių kalbos perspektyvas.
Gerb. dr. Violeta, šiemet sukako Jūsų darbo Lietuvių kalbos institute 20 metų, Per tą laiką didžiausią dėmesį skyrėte tarmėms, kartu su prof. habil. dr. Danguole Mikulėniene atlikote XXI a. pradžios tarmių geolingvistinį ir sociolingvistinį tyrimą, tad kas vyksta su mūsų tarmėmis pastaraisiais dešimtmečiais ir kas tiems pokyčiams turi didžiausią įtaką?
Taip, iš tiesų beveik visą laiką domėjausi tarmėmis – jų bruožais, sistemingumu ir gyvybingumu. Per tuos metus pamačiau didžiulį pokytį. Jei man pradėjus dirbti mokslinį darbą tarmės dar buvo laikomos žemesnio statuso žmogaus bruožu, tai palaipsniui toks požiūris silpnėjo. Šiandien jau labai retai besutiksi tokį vertinimą. Žinoma, tos tarmės, kurias girdime šiandien, gerokai skiriasi nuo tų, kurias užrašė Antanas Baranauskas XIX–XX a. sandūroje ar kalbininkai XX a. antroje pusėje. Bet tai visiškai natūralu ir rodo tarmių gyvybę, juk ir bendrinė kalba nuolat vystosi.
Anksčiau teigdavome, kad tarmės yra bendrinės lietuvių kalbos šaltinis, bet dabar keliaujant po regionus formuojasi nuomonė, bent jau man, kad kažkuriuo momentu apsikeista vietomis ir tarmės žodyną plečia žodžiais, atėjusiais į bendrinę kalbą, yra tik fonetiniai pakitimai? O gal tai tik individualus pastebėjimas?
Jei anksčiau kiekvienas turėjo savo tarmę, tai dabar nesunku rasti žmonių, gimusių ir užaugusių tik bendrinės kalbos kontekste. Be to, gyvenimo tempui greitėjant ir pasauliui tampant vis globalesniam nauji dalykai ir reiškiniai jau ateina į visą Lietuvą, o ne į atskirą regioną. Tad ir naujus žodžius tarmės perima jau iš bendrinės kalbos. Man rodos, dabar tai dvipusis procesas. Net bendrinę kalbą prisitaikome sau pagal tam tikram regionui būdingus bruožus – suvalkiečiai kalba lėčiau, žemaičiai trumpiau, aukštaičių kalba liejasi nepaliaujamu srauto, o ir dzūkų karštas kraujas niekam ne naujiena. Be to, juk dažnam yra nutikę, kad klausantis žmogaus, kalbančio bendrine kalba, sukirba mintis – juk jis yra kilęs iš ten ir ten. Vadinasi, tie skiriamieji regionų, arba tarmių, bruožai vis dėlto kalboje tebelieka.
Jūsų manymu, ar tarmėms turėtų būti skiriama daugiau valstybės dėmesio, ar tiesiog tai pačių žmonių reikalas: kiek žmonių ta tarme kalbės, tiek ji bus gyva?
Esu įsitikinusi, kad būtina kelti ne tik lietuvių kalbos apskritai, bet ir kiekvienos tarmės savivertę. Tik nereikia pamiršti, kad kalba yra sudėtinė bendrosios kultūros dalis. Vadinasi, stiprinti ir remti reikia ne tik tarmes, bet ir kiekvieno regiono specifiškumą. Nereikia versti žmonių kalbėti tarmiškai, reikia, kad jie kalbėtų tarmiškai pabrėždami savo išskirtinumą. Kad didžiuotųsi, kilę ne tik iš Lietuvos, bet ir iš atskiro jos regiono. Juk tie regionai kiekvienas savaip turtingas, pasižymi savitu charakteriu ir per tų charakterių derinius ir kuriasi lietuviškumas.
Be abejo, dirbdama mokslinį darbą, pastebėjote VLKK veiklą. Kokia veikla, Jūsų manymu, yra tęstina, o ką galbūt reikėtų keisti?
VLKK veikla man visuomet buvo įdomi. Ji turi labai daug aspektų. Mano galva, puikiai tvarkomi terminai. Daug dėmesio skiriama lietuvių kalbos leksikai. Kaip niekad išaugo vietovardžių, ypač užsienyje, aktualumas. O ir kitos kryptys neprarado svarbos. Žvelgdama į ateitį matau labai didelį ir svarbų darbą – vadovėlius ir jų kalbą. Nepamirškime, kad keitėsi bendrosios programos, tad ir vadovėlius reikės atnaujinti. Tad vadovėlių kokybės priežiūra, man rodos, yra vienas pagrindinių artimiausios ateities uždavinių.
Prieš gerą savaitę kalbėdamas per Žinių radiją Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas užsiminė apie ketinimą panaikinti VLKK, o tas funkcijas perduoti Lietuvių kalbos institutui, universitetams… Jūsų manymu, reikalinga ar ne VLKK ir kodėl taip manote vienu ar kitu atveju?
Manau, kad institucija, vienijanti skirtingų mokslo ir studijų institucijų atstovus gali geriau įsigilinti į kalbos ir kalbos politikos klausimus, pastebėti įvairesnius aspektus. Tad funkcijų perkėlimas į bet kurią Lietuvos mokslo ar studijų instituciją greičiausiai kiek susiaurintų regos lauką.
Be to, tokiu atveju mokslo ar mokslo ir studijų įstaiga turėtų turėti atskirą padalinį, skirtą kalbos politikai. Tačiau kyla pavojus, kad nebūtų galimybių visapusiškai, nuodugniai išnagrinėti atskirų klausimų.
Komiteto posėdyje Jums buvo užduotas vienintelis klausimas – kokia Jūsų vadovavimo patirtis. Jūsų manymu, kas svarbiau, VLKK pirmininkui: geras kalbos išmanymas, gebėjimas vadovauti, orientavimasis politikoje ar kitos savybės ir kodėl?
Mano galva, reikia pusiausvyros tarp kalbos išmanymo, gebėjimo vadovauti bei mokėjimo išgirsti ir derinti skirtingas nuomones.
Kaip vertinate priimtą įstatymo pataisą, leidžiančią asmenvardžiuose naudoti tris lietuvių kalbos abėcėlėje nesančias raides? Ar jos netaps Trojos arkliu?
Labai sunku nuspėti, kaip toliau klostysis tų raidžių likimas ir kokį jos turės poveikį. Pirmiausia, dar nežinome Konstitucinio teismo sprendimo dėl šių raidžių. Kitas dalykas, kiek įtakos iš tiesų šie rašmenys turės, priklauso didžiąja dalimi nuo vartotojų. Tad reikia kiek luktelėti ir reaguoti pagal susiklostančias aplinkybes.
Kokias lietuvių kalbos perspektyvas įžvelgiate ir su kuo juos siejasi?
Nematau priežasčių, kodėl lietuvių kalbos perspektyvos galėtų būti nekokios. Priešingai. Tikiu, kad turime stiprią kalbą, pasižyminčią išskirtiniu atsparumu neigiamiems poveikiams ir gebėjimu prisitaikyti naujomis sąlygomis. Kalbos stiprumą liudija ir tai, kad be bendrinės kalbos, puikiai egzistuoja ir tarminiai lietuvių kalbos variantai. Taigi turime visas prielaidas kalbėti apie puikią ateitį. Tik reikia nepamiršti kelių dalykų: kokybiško mokymo, mokomųjų priemonių prieinamumo užsienyje gyvenantiems lietuviams, šiuolaikinių kalbos mokymo ir sklaidos būdų.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Karolina Baltmiškė
Nuotr. iš pašnekovės asm. archyvo
