Andrius Stasiukynas: Vilniaus šilumos ūkio valdymo ypatumai ir energetinis skurdas

Šalies visuomenė šokiruota drastiškai augančių energijos kainų. Jos apnuogino padarytas klaidas ir parodė, koks pažeidžiamas yra energetikos sektorius. Vienas iš pagrindinių viešojo valdymo tikslų – užtikrinti piliečių gyvenimo kokybę, t. y. organizuoti viešojo sektoriaus veiklą taip, kad piliečiai jaustųsi saugiai ir komfortiškai savo šalyje, mieste. Lietuvoje didelę įtaką gyvenimo kokybei turi šilumos energija, jos prieinamumas, todėl netinkamai organizuojant viešojo sektoriaus veiklą, gyventojai patirs „energetinio skurdo“ sąlygas, t. y. šildymas daliai gyventojų bus neprieinamas arba pastūmės į kitas skurdo sritis.

Didžiųjų Lietuvos miestų savivaldybės pasirinko skirtingus šilumos ūkio vystymo kelius. Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys vystė šilumos gamybą iš biokuro savuose įrenginiuose, ribodami konkurenciją. Kaunas skatino konkurenciją, visiškai atverdamas prisijungimą prie šilumos tinklų nepriklausomiems šilumos iš biokuro gamintojams. Vilnius jokių ryžtingų ir į patogesnę gyventojų ateitį orientuotų žingsnių nesiėmė, toliau pasikliovė dujų kogeneracinėmis elektrinėmis ir padarė viską, kad konkurencijos nebūtų. Palyginkime šilumos supirkimo iš nepriklausomų gamintojų kainas. Šių metų rugpjūčio mėnesį Vilnius pirko šilumą iš nepriklausomų gamintojų vidutiniškai už 3,0 cento/kWh., o Kaunas – 0,7 cento/ kWh (vienas gamintojas pardavė už 1,07, kitas – už 0,1 cento). Skirtumas milžiniškas. Kaune vasarą biokuro ir atliekų deginimo kogeneracinės elektrinės gali padengti 160 proc. poreikio, o Vilniuje – 95 proc. Tai reiškia, kad Kaune vyksta nuožmi kova dėl to, kuri elektrinė dirbs ir uždirbs, parduodama elektros energiją, o Vilniuje gamintojai gali nustatyti maksimalią kainą (viršutinė kainos riba – palyginamosios gamybos sąlygos, kurios nustatomos pagal VERT metodiką), nes jiems darbas yra užtikrintas. Panaši situacija Vilniuje ir šildymo sezono metu. Visų nepriklausomų šilumos šaltinių galia – 300 MW, poreikis – 450–700 MW, priklausomai nuo aplinkos temperatūros. Net ir baigus statyti naują 200 MW biokuro energijos bloką Vilniaus kogeneracinėje elektrinėje, visi gamintojai turės garantuotas palankias sąlygas rinkoje ir be varžytinių. Vadinasi, kaina bus maksimali, nes visiems esamiems dalyviams užtenka erdvės parduoti ir rinkos dėsniai neveiks. Kas gali paneigti, kad naujo bloko galingumas parinktas būtent toks, kad apie realiąją konkurenciją nebūtų nė kalbos. Naujas privatus gamintojas ateiti nerizikuos, nes galingumai taps ribiniai. Vilniui reikia dar vieno bent 50 MW galios energijos bloko, kad pradėtų veikti konkurencijos dėsniai. Štai čia Vilniaus valdžia ir turėtų pademonstruoti neeilinę išmonę.

Sprendžiant energetinio skurdo rizikas, svarbu visapusiškai įvertinti situaciją ir ieškoti kompleksinių sprendimų, padėsiančių vilniečiams išgyventi šalčius, o ilgesnėje perspektyvoje turėti pigesnę šilumą. Visų pirma reikalinga nauja ir ilgalaikiu požiūriu paremta šilumos ūkio vystymo strategija, leidžianti siekti  žemesnių šilumos kainų, o ją kryptingai įgyvendinant, gal ir pigiausios šilumos. Tam reikia: 1) monopolį keisti konkurencija: remiantis gerąja patirtimi kurti šilumos gamintojams konkurencinę aplinką; 2) didinti biokuro dalį šilumos gamyboje ir siekti, kad būtų naudojamas Lietuvoje paruoštas biokuras; 3) didinti gyvenamojo būsto renovacijos projektų patrauklumą gyventojams, atsižvelgiant į kitų miestų gerąją patirtį.

Taigi, piliečių gyvenimo kokybė visada turi likti pagrindiniu viešojo valdymo orientyru, be to, labai svarbus kompleksinis požiūris į situaciją.

Prof. dr. Andrius Stasiukynas

Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto direktorius